Lietuvos Centro Partija

Atkūrus Nepriklausomybę, vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog vos po dviejų dešimtmečių iškils egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė. Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti begali tik visiškai akli arba piktavaliai žmonės.

Nebėra prasmės įrodinėti, jog Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrąsias demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektualinis tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus ES nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes formas. Jis reiškiasi ir yra pastebimas įvairiose srityse:

• Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;
• Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių užsipuolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova;
• Kuriamos „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz., Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje “pilietinėje visuomenėje” pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė;
  Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis propaguojama ir brukama lietuviškąją tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško ES piliečio – savimonė ir tapatybė;
• Lituanistikos plėtros strategijų ir programų svarbiausiu tikslu tapo jau net nebeslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“ lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone;
• Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa, kuria siekiama paversti ją naujo tipo žmonių bendrijos – betaučių „naujųjų europiečių“ masės dalimi;
• Ciniškas tyčiojimasis iš laiko ir patirties patikrintų religinių, moralinių ir tautinių Lietuvos gyventojų vertybių tapo kasdieniniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma;
• Į šalies viešąjį gyvenimą paslėptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė cenzūra. Tapo privalomas „politkorektiškas“ kalbėjimas viešoje erdvėje, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių stebėsena ir cenzūra.

Ekspertams prognozuojant naują ūkio nuosmukį 2012 metais, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė numato parlamentinėms partijoms skirti papildomus 15 mln. litų iš valstybės biudžeto. Tai daroma tuo pačiu metu, kai Vyriausybė siūlo sumažinti atlyginimus biudžetiniams darbuotojams ir negrąžinti pusės žadėtų pensijų.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) ir Lietuvos centro partija (LCP), būdamos neparlamentinėmis partijomis ir pagal esamą tvarką negaudamos jokio biudžetinio finansavimo, nors Konstitucija ir įtvirtina visų politinių organizacijų lygybę prieš įstatymą, sugeba išgyventi, veikti ir dalyvauti rinkimuose.

LSDS ir LCP kreipiasi į visų parlamentinių partijų ir frakcijų vadovus tikėdamosi, kad nugalės nerašytas politikų garbės kodeksas ir nebus vadovaujamasi siaurais partinio nomenklatūrinio egoizmo principais, o minėti 15 mln. litų bus skirti būtiniausioms visuomenės socialinėms reikmėms.

LSDS Pirmininkas Arvydas Akstinavičius LCP Pirmininkas Eugenijus Skrupskelis

Kontaktiniai asmenys:
Eugenijus Skrupskelis
Pirmininkas, Lietuvos Centro partija
Tel.: 8 620 87806 Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Arvydas Akstinavičius
Pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų sąjunga
Tel:8699-05083

Nežinau, ar pavyks man pasakyti apie Reformaciją Lietuvoje, ką norėtųsi pasakyti. Man tas metas kupinas begalinio, kartais net gūdaus liūdesio.
O kai galvoju apie visą istoriją, nepaliauju stebėtis per visus laikus mus lydinčiu ir dažnai labai žiaurias pasekmes paliekančiu keistu, man dar nesuprantamu lengvabūdiškumu – tarsi tai, kas vyksta dabar, būtų nepakankamai akivaizdu ir tikra, ir tai, kas atsitiko, suprasti reikia dešimtmečių ir šimtmečių, o ir supratus įvykių tikrumą turėtume skandinti interpretacijų migloj.

Pavyzdžiui. Gerai pagalvoję ir viską apsvarstę lenkų didikai Lenkijos sostą pasiūlo Jogailai, ir šis jaunosios lietuvių kunigaikščių kartos pragmatikas sako sau: tikrai, Lietuva didelė, bet prijungus Lenkiją būtų dar didesnė, gerai, sutinku. Lenkai jam sako: Lietuva didelė, ale pšeprašem, kunigaikštystė, o Lenkija karalystė, prie kunigaikštystės karalystę jungti niekaip neišeina, tai kunigaikštystę reikia jungti prie karalystės. O kol suranda išganingąjį žodį applicare, kaip įkaitus pasilaiko sau visą Jogailos palydą. Kad mano čia ir sušaržuotas, Lietuvos jungtuvių su Lenkija vaizdelis toks. Gi tas applicare migloja mums iki šiolei.

Į Horodlę, anot Egidijaus Banionio tyrimų, kaip į kokį eilinį tarptautinį susitikimą 1413 metų spalio 2 dieną nuvykęs būrelis anaiptol ne vien svarbiausių Lietuvos didžiūnų, apdovanotas lenkų herbais, pasirašo Aktą, kuriuo Lietuva jau nebe prišliejama (applicare), o inkorporuojama (incorporare) į Lenkijos karalystę. Paskui visaip ir ilgai ir patys lietuviai, ir nelietuviai ir aiškinasi, ir perrašinėja, ką jie tada pasirašė, bet lenkai ir visa krikščioniškoji Europa, priešingai ikikrikščioniškajai sakytinio žodžio tikrumo tradicijai, tikinti tiktai rašytiniu žodžiu, Lietuvą mato ir pripažįsta kaip Lenkijos karalystės sukurtos Karūnos dalį.

Ar ne panašios yra Liublino unijos, Gegužės 3-iosios konstitucijos istorijos: ir vienas, ir kitas įvykis lenkų rengtas ilgai, bet ant lietuvių galvų nukrinta kažkaip netikėtai, tarsi stichiškai, o paskui yra ilgai koreguojami – vienas taisomas III Statutu, antras – Spalio įžadu. Nors daugiau kaip autonomijos jie negarantuoja. Tiesiog tenkina to meto politinį elitą ir kai kuriuos mūsų šiandieninius interpretatorius.
Galima būtų rasti ir daugiau tokių istorinio naivumo pavyzdžių, paminėsiu porą naujesnių – 1940-uosius metus su savo Partizanų karu po karo, taip ir neperskaitytos Europos Sąjungos sutarties pasirašymą. Kada tai baigsis – nežinia, nes lietuvių politikams ir šiandien nieko rimto nereiškia pasieniuose kylančios dvi branduolinės bombos (jų, girdi, nepastatys), savo pačių keliama trečioji (gal žinant, kad nepastatysim?), šauktinių kariuomenės išformavimas, mus ginti pavedant NATO mandatą turintiems lenkų kariuomenės daliniams – ir taip toliau.

Lapkričio 16 d. Žmogaus teisių  komitetas nagrinėjo Seime vykusios konferencijos „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien. Valstybinės komisijos veiklą prisimenant“ nutarimą. Konferencijos dalyviai nutarė siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei:
1.Pareikalauti, kad Lenkijos Respublika laikytųsi 1994-12-16 Lietuvos  ir Lenkijos sutarties ir liautųsi kištis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus bei kurstyti lenkų tautinę mažumą nesilaikyti įstatymų.
2.Derybose su Lenkijos Respublika dėl naujos Lenkijos ir Lietuvos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties po 2014 m. įtraukti nuostatą dėl 1920-1939 m. Lenkijos Respublikos įvykdytos Rytų Lietuvos okupacijos pasmerkimo ir jos padarinių likvidavimo, kitu atveju - svarstyti, ar tokia sutartis iš viso reikalinga.
3.Siūlyti įstatymo projektą, nustatantį, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose negalėtų dalyvauti piliečiai, kurie prisiėmė įsipareigojimus kitų valstybių interesams (vadinamoji „Lenko korta“ ir panašūs dalykai).
4.Sprendžiant įstatymų nesilaikymo Rytų Lietuvoje problemas, imtis teisinių priemonių, nustatant konkrečių valdinininkų ir įstaigų atsakomybę bei užtikrinant besąlygišką konstitucinių nuostatų bei kitų teisės aktų įgyvendinimą. Tobulinti Lietuvos Respublikos tiesioginio valdymo įstatymą.
5.Atkreipti dėmesį, kad nebuvo baigtos autonomininkų baudžiamosios bylos, o tai ir šiandien gali sukelti asmenų, veikiančių prieš valstybės konstitucinius principus, nebaudžiamumo įspūdį.
6.Siūlyti sudaryti valstybės instituciją ar pertvarkyti esamas taip, kad būtų užtikrintas veiksmingas valstybinės politikos regioninėms problemoms spręsti koordinavimo mechanizmas.
7.Konferencija įpareigoja buvusius Valstybinės komisijos Rytų Lietuvai bendradarbius  konkretizuoti aukščiau išdėstytus pasiūlymus, o taip pat kitus konferencijos dalyvių pasiūlymus ir pateikti juos kompetentingoms valstybės institucijoms.
Dėl siūlymų komitete pasisakė komiteto nariai, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, Seimo narys Gintaras Songaila, teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėja Danguolė Grigalovičienė, Užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų departamento patarėjas Ramūnas Davidonis.
Susitikime taip pat dalyvavo Vilniaus rajono Kalvelių vaikų darželio buvusi vedėja Marija Klenovskaja, kuri papasakojo savo istoriją, kaip buvo išmesta iš darbo už tai, kad priėmė raštišką tėvų prašymą įsteigti darželyje vieną grupę, kurioje vaikai būtų ugdomi valstybine lietuvių kalba. Teismas priėmė sprendimą, kad moteris iš darbo atleista neteisėtai ir  nurodė grąžinti darželio vedėją į darbo vietą. Teismo sprendimą vietos pareigūnai ignoruoja – moteris į darbą negrąžinama.
Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka išreiškė susižavėjimą pilietės, iškėlusios politinio susidorojimo klausimą, drąsa ir patikino, kad vykdant  parlamentinę  kontrolę bus aiškinamasi, kodėl Lietuvoje blogai veikia teisinis mechanizmas, užtikrinantis teismo sprendimų įgyvendinimą bei iškėlė klausimą, ar tam tikra politinė partija nekursto pareigūnų elgtis neteisėtai.
Lygių galimybių kontrolierės patarėja D.Grigalovičienė pastebėjo, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gauna nemažai panašaus pobūdžio skundų dėl vietinės valdžios tautiniu pagrindu vykdomos diskriminacijos prieš ne lenkų tautybės asmenis tam tikruose Vilniaus apskrities regionuose ir nustatomi diskriminacijos faktai. „Diskriminacijos faktai nustatomi, tai kodėl padėtis nesikeičia“, – stebėjosi A. Lydeka. D.Grigolovičienės aiškinimu,  į kontrolieriaus rekomendacijas vietos valdžia  nereaguoja.
Komitete, išklausius politikų ir specialistų nuomonę, nuspręsta vykdant parlamentinę kontrolę aiškintis, ar Vyriausybės atstovas turi pakankamas galias, jei savivaldybėse nesilaikoma įstatymų, nustatomi diskriminacijos faktai, tačiau padėtis nesikeičia. Planuojama į posėdį kviesti Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, taip pat vidaus reikalų ministrą ir aiškintis, ar įstatymas suteikia pakankamas galias vykdyti Vyriausybės atstovui skirtą misiją. Remiantis įstatymu, Vyriausybės atstovas prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus.
Svarstymo metu buvo iškeltas klausimas dėl Lenkijos ir Lietuvos sutarties nesilaikymo,  jeigu iš Lenkijos pusės reikalaujama koreguoti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, kai tai yra  valstybės vidaus reikalas, taip pat  galimai kurstoma lenkų tautinė mažuma nesilaikyti įstatymų. Žmogaus teisių komiteto narys Česlovas Juršėnas retoriškai klausė:  „iš Lenkijos atvažiuoja mūsų egzaminuoti, mes važiuojame ten atsiskaityti?“.