Tai ką, broliai lietuviai, vėl rengiamės smūgiuoti į valstybės pamatus ir užleisti eilinį cunamį ant Lietuvos pilietybės? Daužykit, plaukit - vieną gražią dieną pamatai grius.

Tik nekalbėkit tada apie savo meilę Tėvynei, Lietuvai, apie patriotizmą, nostalgiją ir visa kita iš tos operos. Geriau sakykit tiesiai: svarbiausia mums laisvė („gyvenu kur noriu, kur man geriau“), seksas („vedžiau kinę - nuostabu; ištekėjau už meksikiečio - esu laiminga“), pinigai („aš čia uždirbu triskart daugiau negu Lietuvoj“). Visa kita - priedai. Tarp kurių visai praverčia ir lietuviškas pasas. Ne pilietybė, o pasas, kol dar pasauly yra kokios nors valstybių ribos. Atsiprašau tų, kuriems kurios nors iš trejybės dalių nereikia, bet neatsiprašau nė vieno, kuriam „dvigubos pilietybės“ reikia: jiems reikia ne pilietybės, o paso.

Priminsiu: teisė kyla ne iš laisvės, o iš atsakomybės ir įsipareigojimo. Pažiūrėjau vieną kitą pastarojo meto TV laidą, perskaičiau keletą publikacijų, ir nori nenori atgijo Atkurtosios Lietuvos pirmojo finansų ministro R.Sikorskio (Romualdo, ne Radoslavo) žodžiai: veršių tauta. Neturiu lenkiško kraujo, negalėčiau taip paniekinamai apie savus kalbėti netgi tuo atveju, jeigu staiga pamatyčiau tris milijonus veršių. Greičiau ieškočiau to burtažodžio, kuris juos vėl į lietuvius atverstų. Tačiau tai, ką girdžiu ir skaitau, yra taip baisu, tarsi bylotų žmonės be galvų: jose - tuštumos. Nes argi galima kalbėti apie pilietybę, jeigu mintyse nėra to, kas turi būti atskaitos taškas, kas svarbiausia: nėra valstybės. Kitų tautų sukurtos valstybės pasitaiko, lietuvių sukurtos Lietuvos tuose bylojimuose nėra. Valstybė - mūsų visų kūrinys, ir mes visi kartu už ją atsakom.

Atkūrus Nepriklausomybę, vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog vos po dviejų dešimtmečių iškils egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė. Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti begali tik visiškai akli arba piktavaliai žmonės.

Nebėra prasmės įrodinėti, jog Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrąsias demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektualinis tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus ES nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes formas. Jis reiškiasi ir yra pastebimas įvairiose srityse:

• Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;
• Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių užsipuolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova;
• Kuriamos „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz., Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje “pilietinėje visuomenėje” pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė;
  Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis propaguojama ir brukama lietuviškąją tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško ES piliečio – savimonė ir tapatybė;
• Lituanistikos plėtros strategijų ir programų svarbiausiu tikslu tapo jau net nebeslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“ lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone;
• Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa, kuria siekiama paversti ją naujo tipo žmonių bendrijos – betaučių „naujųjų europiečių“ masės dalimi;
• Ciniškas tyčiojimasis iš laiko ir patirties patikrintų religinių, moralinių ir tautinių Lietuvos gyventojų vertybių tapo kasdieniniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma;
• Į šalies viešąjį gyvenimą paslėptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė cenzūra. Tapo privalomas „politkorektiškas“ kalbėjimas viešoje erdvėje, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių stebėsena ir cenzūra.

Ekspertams prognozuojant naują ūkio nuosmukį 2012 metais, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė numato parlamentinėms partijoms skirti papildomus 15 mln. litų iš valstybės biudžeto. Tai daroma tuo pačiu metu, kai Vyriausybė siūlo sumažinti atlyginimus biudžetiniams darbuotojams ir negrąžinti pusės žadėtų pensijų.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) ir Lietuvos centro partija (LCP), būdamos neparlamentinėmis partijomis ir pagal esamą tvarką negaudamos jokio biudžetinio finansavimo, nors Konstitucija ir įtvirtina visų politinių organizacijų lygybę prieš įstatymą, sugeba išgyventi, veikti ir dalyvauti rinkimuose.

LSDS ir LCP kreipiasi į visų parlamentinių partijų ir frakcijų vadovus tikėdamosi, kad nugalės nerašytas politikų garbės kodeksas ir nebus vadovaujamasi siaurais partinio nomenklatūrinio egoizmo principais, o minėti 15 mln. litų bus skirti būtiniausioms visuomenės socialinėms reikmėms.

LSDS Pirmininkas Arvydas Akstinavičius LCP Pirmininkas Eugenijus Skrupskelis

Kontaktiniai asmenys:
Eugenijus Skrupskelis
Pirmininkas, Lietuvos Centro partija
Tel.: 8 620 87806 Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Arvydas Akstinavičius
Pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų sąjunga
Tel:8699-05083

Nežinau, ar pavyks man pasakyti apie Reformaciją Lietuvoje, ką norėtųsi pasakyti. Man tas metas kupinas begalinio, kartais net gūdaus liūdesio.
O kai galvoju apie visą istoriją, nepaliauju stebėtis per visus laikus mus lydinčiu ir dažnai labai žiaurias pasekmes paliekančiu keistu, man dar nesuprantamu lengvabūdiškumu – tarsi tai, kas vyksta dabar, būtų nepakankamai akivaizdu ir tikra, ir tai, kas atsitiko, suprasti reikia dešimtmečių ir šimtmečių, o ir supratus įvykių tikrumą turėtume skandinti interpretacijų migloj.

Pavyzdžiui. Gerai pagalvoję ir viską apsvarstę lenkų didikai Lenkijos sostą pasiūlo Jogailai, ir šis jaunosios lietuvių kunigaikščių kartos pragmatikas sako sau: tikrai, Lietuva didelė, bet prijungus Lenkiją būtų dar didesnė, gerai, sutinku. Lenkai jam sako: Lietuva didelė, ale pšeprašem, kunigaikštystė, o Lenkija karalystė, prie kunigaikštystės karalystę jungti niekaip neišeina, tai kunigaikštystę reikia jungti prie karalystės. O kol suranda išganingąjį žodį applicare, kaip įkaitus pasilaiko sau visą Jogailos palydą. Kad mano čia ir sušaržuotas, Lietuvos jungtuvių su Lenkija vaizdelis toks. Gi tas applicare migloja mums iki šiolei.

Į Horodlę, anot Egidijaus Banionio tyrimų, kaip į kokį eilinį tarptautinį susitikimą 1413 metų spalio 2 dieną nuvykęs būrelis anaiptol ne vien svarbiausių Lietuvos didžiūnų, apdovanotas lenkų herbais, pasirašo Aktą, kuriuo Lietuva jau nebe prišliejama (applicare), o inkorporuojama (incorporare) į Lenkijos karalystę. Paskui visaip ir ilgai ir patys lietuviai, ir nelietuviai ir aiškinasi, ir perrašinėja, ką jie tada pasirašė, bet lenkai ir visa krikščioniškoji Europa, priešingai ikikrikščioniškajai sakytinio žodžio tikrumo tradicijai, tikinti tiktai rašytiniu žodžiu, Lietuvą mato ir pripažįsta kaip Lenkijos karalystės sukurtos Karūnos dalį.

Ar ne panašios yra Liublino unijos, Gegužės 3-iosios konstitucijos istorijos: ir vienas, ir kitas įvykis lenkų rengtas ilgai, bet ant lietuvių galvų nukrinta kažkaip netikėtai, tarsi stichiškai, o paskui yra ilgai koreguojami – vienas taisomas III Statutu, antras – Spalio įžadu. Nors daugiau kaip autonomijos jie negarantuoja. Tiesiog tenkina to meto politinį elitą ir kai kuriuos mūsų šiandieninius interpretatorius.
Galima būtų rasti ir daugiau tokių istorinio naivumo pavyzdžių, paminėsiu porą naujesnių – 1940-uosius metus su savo Partizanų karu po karo, taip ir neperskaitytos Europos Sąjungos sutarties pasirašymą. Kada tai baigsis – nežinia, nes lietuvių politikams ir šiandien nieko rimto nereiškia pasieniuose kylančios dvi branduolinės bombos (jų, girdi, nepastatys), savo pačių keliama trečioji (gal žinant, kad nepastatysim?), šauktinių kariuomenės išformavimas, mus ginti pavedant NATO mandatą turintiems lenkų kariuomenės daliniams – ir taip toliau.