Profesionali kariuomenė – „už“ ir „prieš“
Algirdas Orenius

Pastaruoju metu Seime, valdžios viršūnėse daug kalbama apie Lietuvos kariuomenės transformaciją, nepaaiškinant visuomenei jos esmės bei pasekmių, o didžioji spauda bei televizija, kaip visada, užimta kitomis tik joms naudingomis problemomis. Ši, labai svarbi šaliai – akcentuoju „šaliai“, o ne valstybei - problema apeinama ir tinkamo dėmesio jai neskiriama. Todėl Lietuvos centro partija laiko savo pareiga informuoti visuomenę apie siūlomos kariuomenės transformacijos esmę ir tikisi, kad šis straipsnis galėtų ir padėtų Lietuvos piliečiui teisingai suvokti ar ji naudinga jam ir šaliai. 

Šio klausimo nagrinėjimą vertėtų pradėti nuo pačios sąvokos - „profesionali“-aptarimo, nes pastaruoju metu daugeliu atveju ji nevisai tiksliai interpretuojama ir naudojama, nors turi didelę reikšmę nagrinėjant svarstomos problemos esmę. Pirmiausia, ši sąvoka apibūdina kariuomenės kokybę  ir todėl ją naudoti, kaip vienintelę charakteristiką, atskiriančią vieną kariuomenę nuo kitos, nenurodant kitų vertinimo kriterijų, nepageidautina. Savaime aišku, kad kiekviena kariuomenė savo paruošimo lygiu privalo būti „profesionali“, nes kitokios kariuomenės valstybei nereikia, ir ją išlaikyti tiesiog prabangu. Antra, šią sąvoką naudoti, kaip siūloma dabar, norint pabrėžti kaip kažkokį savotišką kariuomenės komplektavimo būdą, ne korektiška, nes kariuomenės pagal jų komplektavimą skirstomos į: komplektuojamas karo prievolės, samdos, mišriu (samdos ir prievolės) ir savanoriškumo pagrindu. Todėl, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, sąvokos „profesionali“ reikėtų atsisakyti ir ją pakeisti sąvoka - „samdoma“ kariuomenė. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas iš karto suvoktų, kad siūloma kariuomenė bus brangesnė už esamą ir valstybė turės skirti daugiau lėšų jai išlaikyti bei mažinti kitų sričių finansavimą jos naudai. Tai dažniausiai daroma socialinių paslaugų sričių (švietimo, sveikatos apsaugos ir kt.) finansavimo sąskaita. Be to, toks laisvas sąvokos interpretavimas bei panaudojimas teikia galimybę valdžiai ne tik nuslėpti pačią transformacijos esmę, bet, svarbiausia, ir lėšas kiek ji kainuos Lietuvos mokesčių mokėtojui.

Taigi, kokie tos, taip primygtinai siūlomos, „profesionalios“ kariuomenės „už“? Pagrindinis ir, ko gero, vienintelis samdomos kariuomenės privalumas – aukštesnis  kovinio parengimo laipsnis, tiek individualaus, tiek kolektyvinio rengimo požiūriu. Šiam  privalumui įgyti sąlygas sudaro žymiai ilgesnis  samdinių tarnybos laikas ir modernesnė ginkluotė, kurią jie turės. Be abejonės, tai pagrindinis ir labai svarus argumentas, kuriuo grindžiama siūloma kariuomenės transformaciją.
Tačiau šios transformacijos realizavimas susietas su daugeliu sudėtingų problemų, kurių socialiniai, materialiniai ir kt. aspektai apsunkina jų sprendimą. Tai tie veiksniai, kurie gali formuoti visuomenėje visą eilę „prieš“ transformacijos realizaciją. Taigi, kokios tos problemos?

Pirma, pasaulio praktika rodo, kad samdomą kariuomenę dažniausiai turi šalys, kurių nacionaliniai interesai, juos užtikrinant už šalių teritorijos ribų, numato ginkluotos jėgos panaudojimą arba jos yra draugiškų (sąjungininkių) šalių erdvės viduje. Atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos politiką, mūsų nacionaliniai interesai tokios reikmės nenumato. Be to, mes esame sąjungininkų įvardintos erdvės pakraštyje ir ribojamės su mums nelabai draugiškomis šalimis.

 Antra, perėjimas prie samdomos kariuomenės tiesiogiai susietas su planuojamu jos kiekiu, organizacine struktūra, ginkluote ir uždaviniais, kuriuos ji turės spręsti. Samdoma  kariuomene kiekio požiūriu gali būti ženkliai mažesnė nei šauktinių, nes samdinio išlaikymas (alga, maistas, apgyvendinimas, buitis, ginklas, ekipiruotė ir kt.) yra maždaug 10 kartų brangesnis nei šauktinio. Kariuomenės organizacinė struktūra ir uždaviniai priklausys nuo jos kiekio. Reikia manyti, kad kariuomenės ginkluotėje nebus tankų, didelių karo ir povandeninių laivų, sudėtingų ir brangių priešlėktuvinių raketų kompleksų, sunkiosios artilerijos bei modernios aviacijos ir pan. Ginkluotės didžiąją dalį turėtų sudaryti lengvieji ginklai (automatiniai šautuvai, kulkosvaidžiai, nešiojamos prieštankinės ir priešlėktuvinės priemonės ir pan.). Todėl kyla klausimas ar racionalu prie šių ginklų turėti brangiai apmokama samdinį, jei tą patį gali padaryti ženkliai „pigesnis“ šauktinis. Be to, samdinys, nedalyvaudamas realiuose kovos veiksmuose, tarsi tas aukštos kvalifikacijos kalvis, negaunantis jo kvalifikacijai atitinkančių užsakymų, praranda savo kvalifikaciją. Taigi, tokia kariuomenė, nors ir gerai parengta, apginti šalies nesugebės.

 Trečią, turint nedidelę, net ir gerai parengtą samdomą kariuomenę, ir norint spręsti kokybiškos šalies gynybos klausimą, savaime iškelia rezervo parengimo ir mobilizacijos sistemų problema, nes sunku pasakyti, ar agresijos atveju, net ir gerai parengta nedidelė samdoma kariuomenė sugebės savarankiškai atremti ją ir tinkamai ginti šalį, kol sąjungininkai suteiks mums realią paramą. Be to, niekas negali pasakyti, po kiek laiko ta parama bus suteikta. Todėl šalis priversta pati spręsti, kaip ir kokiomis pajėgomis turės  atremti galimą agresiją. Reiškia, ji privalo turėti atitinkamą bei gerai parengtą rezervą, kuris operatyviai būtų pašauktas ir paremtų reguliariąją kariuomenę. Ar realiai egzistuoja tokios rezervo rengimo bei mobilizacijos sistemos ir koks jų efektyvumas, manau, visuomenė nežino ir kodėl – sunku pasakyti. Šiame kontekste norisi priminti, kad po nepriklausomybės atstatymo daugiau nei 250.000  18 – 35 m. amžiaus vyrų  nemoka naudotis ginklu ir veikti mūšio lauke. Be to, niekas negali pasakyti, jei bus paskelbta mobilizacija, per kiek laiko ir kur rezervistai susirinks, kas juos apginkluos, aprengs, pamaitins ir į kokias kovines struktūras nusiųs.

Ketvirta, perėjus prie samdomos kariuomenės, bus sukurta dar viena uždara statutinė, ribotai visuomenės kontroliuojama struktūra. Šauktinių kariuomenėje kasmet vyksta eilinių karių kaita, kurios metu atnešamos visuomenės gyvenimo nuostatos, o pastarosios užtikrina tam tikrą kariuomenės pilietiškumą. Samdoma kariuomenė netenka šio svarbaus ryšio su visuomene elemento. Be to, ši kaita dalinai sprendžia ir rezervo rengimo problemą, nes kariai, atlikę karo prievolę, savaime tampa jau parengtais rezervistais. Tai reiškia, sutaupoma dalis mokesčių mokėtojų lėšų. Galima būtų įvardinti ir kitus kariuomenės transformacijos trūkumus, tačiau nedidelė straipsnio apimtis verčia apsiriboti.
Penkta, pereinant prie samdomos kariuomenės, bus mažinama esama ir neišvengiamai teks iš jos atleisti nemažą karininkų, puskarininkių, seržantų skaičių. Visų įdarbinti valstybė nesugebės ir dalis jų su minimaliomis socialinėmis garantijomis liks „likimo valiai“.
Taigi, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, visuomenė turėtų apsispręsti ir pareikšti savo nuomonę ar verta augančios infliacijos sąlygomis, kai trūksta lėšų padidinti algas mokytojams, dėstytojams, gydytojams, kultūros darbuotojams, policininkams ir kt., kurti brangią, šalies gynybos neužtikrinančią samdomą kariuomenę.  
 

Atgal