Politinis turizmas

Politinis turizmas yra dvejopas: tai valdžios atstovų ir tarnautojų komandiruotės, kurios Lietuvos mokesčių mokėtojams kasmet kainuoja ne vieną milijoną litų. Ir politinis turizmas, migraciją iš partijos į partiją.
Žvilgtelkime, kas kainuoja brangiau. Aviakompanijų teikiamais duomenimis teigiama, kad  vidutiniškai apie 8 proc. dažno lėktuvo skrendančio į Briuselį, Strasbūrą, Frankfurtą, vietų užima politikai, valdininkai ir tarnautojai.  Jų keliones daugiausiai apmoka Seimas, ministerija, departamentas ar savivaldybė. Dalis kelionių išlaidų būna apmokėtos Briuselio, tad šie skrydžiai Lietuvos mokesčių mokėtojams nekainuoja. Klausimas: ar tos kelionės reikalingos? Reikia tikėtis, dauguma kelionių į eurobiurokratų sostines  yra reikalingos, tačiau kai kurių parlamentarų ar valdininkų kelionių į egzotines šalis, į kažkokias neva labai svarbias konferencijas, parodas, patirties apsikeitimus galima butų ir atsisakyti.  Parlamentarų ir valdininkų kelionės šalies biudžetui kainuoja dešimtis milijonų litų, kurie surenkami iš mokesčių mokėtojų, ir išleidžiami kartais tikslingai, o kartais tik pasimėgavimui suteikta galimybe nemokamai keliauti. Mokesčių mokėtojui spręsti, kurios kelionės buvo reikalingos, kurios ne.
Politinis turizmas - tai migraciją iš partijos į partiją. Šioje 2004-08 metų Seimo kadencijoje buvo pereita net 61 kartą iš frakcijos į frakciją.  37 Seimo nariai pakeitė savo frakcijas. Kai kurie  net  kelis kartus. Šis Seimas gali būti vadinamas politinių perbėgimų rekordininku. Į 2004 m. Seimą pateko aštuonių partijų atstovai. Dabar Seime yra jau dešimties partijų atstovai. Tai nėra kažkas amoralaus, bet visada tai turi tam tikrą politinį šleifą.
 Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, taip ir šiemet galima tikėtis, Seime pagausėsiant politinio turizmo atvejų. Politiniu turizmu,  naudojasi politikai, kurie dėl karjeros  perbėga iš vienos partijos ar frakcijos į kitą, tiesiog paakinti ambicijų . Taip ir vyksta politinis gyvenimas: vieni džiaugiasi, kad atidavė nereikalingą, kiti džiaugiasi, kad nebrangiai „paėmė“ atėjusysis. Pasak politologų, politiniai perbėgimai prieš rinkimus, dažniausiai susiję su bandymu nuspėti nugalėtojus rinkimuose. Partijų skaldymaisi, politinė migracija Lietuvoje - jokia naujiena. Nėra turbūt nė vienos partijos, iš kurios nebūtų išėjusių migrantų, ir visos partijos turi šių perbėgėlių.
            Kas dedasi kitose valstybėse? Tas pats. Jeigu politikas pakeis parlamentinę frakcija tai nebus sensacija, tik  ten politikas bus pasmerktas visuomenės, savo kolegų, oponentų. Niekur nemėgstami nepastovūs žmonės. Politikoje, kaip gyvenime, visi naudosis lengvai nuperkamu žmogumi, tačiau rimtų reikalų su juo turėti nenorės, ir tikrai tokio niekas negerbs. Nauda kurią jis gaus perbėgdamas iš partijos į partiją yra vienkartinė, kaip bet kuris vienkartinis daiktas: pasinaudojo- ir išmetė. Reikia nepamirši kad, kai kurie migrantai yra specialiai  permetami į kitas partijas, kad jas silpnintų iš vidaus, teiktų informaciją apie veiksmus, nuotaikas partijoje. Tai ne migrantai, o šnipai. Jie skiriasi nuo migrantų tuo, kad atlikę savo darbą grįžta į  savo partiją, kur būna apdovanoti postais. Atidžiau pažvelgus į politikus gali pamatyti, kurie iš tikro migrantai,  kurie keliauja su partine  užduotimi,  kurie nesupranta kur patekę, ką turi veikti, todėl blaškosi, svyruoja kaip medeliai nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo.
            Tai ką daryti tiems kurie, patekę į valdžią suprato,  kad  jo pažiūros nebeatitinka buvusių, jos pasikeitė. Kaip pasielgti tokiam politikui? Pasitraukti iš pareigų padedant mandatą, ar dirbti toliau,  kitoje partijoje?  Drįsčiau teigti, kad toks politikas, jei jis neišrinktas vienmandatėje, o pagal partijos sąrašą, turi atsistatydinti, užleisdamas vietą kitam  partiniame sąraše esančiam kandidatui. Žmogus, patekęs  į valdžią pagal partijos programą, vadovaudamasis  jos ideologija, ją turi ir vadovautis. Žmonės tik vienmandatėse renka asmenybes. Partiniuose sąrašuose esantys yra partijai priklausantys nariai. Rinkėjai, rinkdamiesi partiją, skaito jos programą. Jei ji tinka visuomenei, partija būna išrinkta. Tenka pripažinti, kad šiais politinio marketingo laikais programų žmonės skaito gal ir mažiau, daugiau pamėgsta partiją ar ją reklamuojančią politiką, matydami TV ar kitomis  žiniasklaidos priemonėmis gaunamą informaciją. Dabar daugiausia būna išriktos tos politinės jėgos, kurios turi pinigų, gali savo partiją reklamuoti, informuoti apie jos veiklą, pateikti kiekvieną mažareikšmį nuveiktą darbą pavaizduodami, kad nuvertė kalnus. Kad ir ką besakytum, visuomenė į tai reaguoja, tokių partijų reitingai kyla, jų gretas papildo migrantai-populistai, partija auga, sąrašai didėja, ir štai jos nariai  jau valdžioje, kurioje įgauna „sparnus“. Galima būtų paminėti daug įvairių organizacijų, kurių nariai migravo į kitas partijas ar įkūrė savas. Nors į valdžią pakliuvo, pasinaudodami kitų partijų autoritetu ir patirtimi.
Rinkėjai pradeda nepasitikėti politikais, kuriems ištikimybė ir lojalumas jį rinkimuose parėmusiai partijai nieko nereiškia.  Jeigu politikas išduoda savo partiją, artimus kolegas, jam nieko nereiškia apgauti ir patį rinkėją“. Politinio turisto migracija nepadidina prestižo, tačiau kartais būna labai  naudinga, jeigu jis suspėja laiku tapti partijos, kuri turi perspektyvų gerai pasirodyti per rinkimus, nariu.
O kaip yra juridiškai ar dėl asmeninės (beveik visada) naudos galima išdavinėti savo kolegas partiečius, rinkėjus?
Konstitucinis Teismas  yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją Seimo nario mandatas yra laisvas, tai yra nesaistomas nei jį iškėlusios partijos politinių reikalavimų, nei netgi rinkėjų priesakų. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai tautai, bet ne jos daliai, kokia ji bebūtų – partija ar vienmandatės apygardos rinkėjai. Teismas taip pat kelis kartus yra įsakmiai nurodęs, jog laisvas mandatas reiškia dar ir tai, kad Seimo narys negali būti rinkėjų atšauktas iš savo pareigų.
            Ar tai teisinga? Nors konstitucinė teisė leidžia tautos išrinktiesiems nebūti atskaitingais juos iškėlusioms partijoms, daugelis politologų teigia, kad politinė migracija nėra sveikintinas dalykas, nes nestiprina partinės sistemos, skatina rinkėjų nepasitikėjimą ja.            Konstitucinis teismas teigia, kad Seimo narys atstovauja visai Tautai,  bet ne jos daliai, kokia ji bebūtų, tačiau  Seimo ar savivaldybės tarybos išrinktas narys yra išrenkamas tik dalies rinkėjų, tai kodėl jiems atimta teisė savo nuomonę pakeisti? Jei politikui palikta teisė keisti savo nuomonę ir pažiūras, tai piliečiam ši teisė yra labai smarkiai apribota. Jei rinkėjas išrinko politiką atstovauti jo rinkėjo pažiūras, tai šis politikas toje kadencijoje šių pažiūrų neturėtų keisti, o jei norėtų keisti, turėtų pasitikrinti  , ar  rinkėjai neprieštarauja. Gal būt ir nebūtina tikrintis savo mandato, tačiau manyčiau, visuomenei turi būti suteiktas šansas atšaukti savo išrinktąjį, nes išdavikas yra išdavikas, ir nereikia tokių žinių sutikti plojimais. Politikai nenori priimti įstatymų, kurie numatytų, kad politiką neatitinkantį rinkėjų lūkesčių, rinkėjai galėtų atšaukti, nes bijo, kad tai gali atsisukti prieš juos pačius. Juk dauguma politikų rinkėjams žada tik tol kol būna išrinkti, vėliau jų išrinktasis ne nebekelia kandidatūros  jų apygardoje, nes per visą kadenciją nieko savo išrinktiesiems nenuveikė. Tai kodėl visuomenei, rinkėjui, galimybė išrinkti yra suteikta, tačiau  galimybė priversti  politiką dirbti atimta?
            Norėtųsi tikėti, kad  politikas, žinodamas  galis būti atšauktas, dirbtų atsakingiau, ir nepamirštų savo rinkėjų. O rinkėjai, žinodami galį kontroliuoti savo išrinktąjį aktyviau dalyvautų rinkimuose ir šalies politiniame gyvenime. Ko kai kurie politikai turbūt  labai ir nenori. Nenori būti atskaitingi nei  rinkėjam nei  savo partijai. O turėtų. Netgi manyčiau privalo. Tai ar imsis įstatymų leidėjai veiksmų, kurie numatytų didesnes galimybes rinkėjams  kontroliuoti savo išrinktąjį, o išrinktajam pagal partinius sąrašus būti atsakingam savo partijai?
            Pažvelkime ir iš finansinės pusės. Kiekvienas ką nors į ką  nors investavęs nori tai turėti, gauti naudos, galų gale, paprasčiausiai turi ir viskas. Būna nuperki daiktą, o jis pasirodo netinkamas, tai padedi kažkur, ir žinai kad turi, gal kada kur nors ir panaudoji. Taip ir partijos. Rinkimai į Seimą kainuoja. Oficialiai deklaruojama, kad viena vieta kainuoja apie 70,000 Lt.. Partija norėdama geriau atstovauti rinkėją, ieško lėšų, renka aukas, investuoja į kandidatą, kuris turi atstovauti partiją, nes rinkėjai pasirinko šią partiją pagal jos programą, ideologiją, todėl išrinktasis pagal partijos sąrašus privalėtų atlikti savo pareigą, kuriai jis buvo išrinktas, ir jei dabar įstatymai jam leidžia to nedaryti, manyčiau privalu šiuos įstatymus taisyti.

Alvidas Šimkus
LCP Klaipėdos skyrius

Atgal