Kai rinkimai artėja

Per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją dalyvavimas rinkimuose yra viena esmingiausių visuomenės politinio dalyvavimo formų. Būtent rinkimai leidžia tiesioginį pilietinį valios iš reiškimą valdžios atžvilgiu. Tik rinkimų metu patys piliečiai gali pakeisti vieną politinę valdžia kita, Seimo ar kitų valdžios institucijų paleidimo, piliečių valia kitokio būdo nėra. Todėl rinkimų metai tampa svarbiausi politinėms jėgoms, norinčioms pakliūti į valdžią. Tai pažadų laikotarpis. Gaila, bet reikia pastebėti, kad tuo laikotarpiu stabdosi reikalingų, bet nepopuliarių sprendimų priėmimas. Metai, kai politikai pjauna vienas kitą, juodina, tempia į „dienos šviesą“ visus konkurentais tapusių kolegų nuodėmes, sureikšmindami kiekvieną slystelėjimą. Kiekvieną, kad ir nereikšmingą prasižengimą keldami į viešumą, labai sutirštindami spalvas.

Ar tai gerai? Galime sakyti, kad gerai, nes rinkėjai sužino apie norinčius patekti į valdžia „negerukus“, ir gali pasirinkti, leisti tapti jiems mūsų atstovais valdžioje, ar ne. Tačiau ar viskas tikrai būna sąžininga. Kodėl ištraukiami tik prieš pusmetį ar dar seniau užfiksuoti pažeidimai, kodėl tai vyksta tik artėjant rinkimams, ar tai atspindi politinę šalies padėtį, atskleidžia šalies valdžios ir jos piliečių santykių ypatumus? Kodėl susirūpinama rinkėjams teikti informaciją tik tada, kai vyksta įnirtinga kova, kuris išliks. Gal būt todėl vertinant piliečių dalyvavimą rinkimuose kaip politinį reiškinį galima teigti, kad tai nėra pastovus ar tolygiai besivystantis procesas.

Skirtingose šalyse vykstantys rinkimai skiriasi savo forma, dažnumu, tačiau pagrindinis skirtumas yra piliečių aktyvumas rinkimų metu. Pažvelgus į rinkiminį aktyvumą Europos šalyse matosi, kad Rytų bei Centrinės Europos šalių piliečiai yra akivaizdžiai mažiau linkę reikšti savo nuomonę per rinkimus, negu Vakarų Europos šalių gyventojai, kuriems Lietuva dabar priklauso. Tai gal ir teisinga teikti informacija tada, kada piliečiai tampa aktyviausi, juk balsavimas savivaldos, Seimo ar Prezidento rinkimuose yra viena reikšmingiausių visuomenės politinio dalyvavimo formų? Pažvelgus į institucinius barjerus, kurie gali sukliudyti žmogui apsisprendžiant dėl dalyvavimo rinkimuose, reikia prisiminti kokio tipo rinkiminė sistema yra Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje Seimo rinkimų sistema yra mišraus – dvipakopio – balsavimo tipo. Tai labai savotiška struktūra. Ji leidžia rinkėjams balsuoti dukart, su savaitės ar dviejų savaičių pertrauką, skiriančią antrąjį ratą nuo pirmojo balsavimo. Tai reiškia, kad žinodami pirmojo rato rezultatus, rinkėjai gali pakeisti savo pasirinkimą, nors pas mus tai tarsi ir nėra atsitikę, kad rinkėjai kardinaliai pakeistų savo nuomonę, kad ir kiek purvo būtų išpilta ant Tautos pasirinkto kandidato. Kai kurie politologai stebisi, kad nuo kai kurių politinių figūrų visas pilamas purvas- kaip nuo žąsies vanduo. Kuo daugiau juodinamas, tuo tampa populiaresnis. Gal todėl, kad Tauta mėgsta skriaudžiamą, užjaučia ir užstoja tokį, ir elgiasi priešingai nei norėtų kai kurios politinės jėgos. Galbūt Lietuvos politikai įsivedė antrąjį rinkimų turą ne todėl, kad rinkėjas galėtų pagalvoti ar persigalvoti, bet kad daugiau laiko turėtų “kompromato“ ant visuomenės pasirinkto kandidato išpilti, su viltimi, kad gal būt visuomenė persigalvos ir vis dėlto rinks „teisingus“ kandidatus.

Lietuvos parlamento rinkimų sistema buvo keista vieną kartą – prieš 1992 m. buvo pereita nuo mažoritarinės prie mišrios rinkimų sistemos. Vėlesni pokyčiai buvo santykinai ne tokie reikšmingi: prieš 1996 m. rinkimus buvo padidintas rinkiminis slenkstis nuo 4 iki 5 proc., prieš 2000 m. rinkimus buvo panaikintas antras balsavimo turas, kuris ir vėl buvo sugrąžintas prieš 2004 m. rinkimus. Prezidento rinkimų sistema nebuvo keista. Galima manyti, kad jau 1996 metais partijos nutarusios padidinti rinkiminį barjerą nuo 4 iki 5 proc., norėjo atsikratyti mažesnėmis ir silpnesnėmis partijomis. Jau tada matyt sklandė mintys apie dvipartinę sistemą. Ir dabar save tradicinėms vadinamos partijos pavieniai kandidatai, kurie buriasi į frakcijas nepavaldžias didžiųjų frakcijų susitarimams, todėl, nebegalėdami kelti procentinės „kartelės“, imasi kitų su nepatinkančiais kandidatais susidorojimo būdų. Tačiau ar vieši dergimai savo kolegų, kurie išrinkti kitų rinkėjų, nesumažins piliečių rinkiminio aktyvumo? Gali būti, kad rinkimai bus aktyvesni bus tuo atveju, kuo mažesni skirtumai bus tarp laiminčiųjų partijų/kandidatų. Tačiau dabar kuo aiškesnis laimėtojas, tuo mažesnės visuomenės noras dalyvauti rinkimuose(nes laimėtojas jau ir taip aiškus).

Dalis politikų norėtų, kad rinkimuose dalyvautų kuo mažiau kandidatų. Manoma, kad tada rinkėjams būtų aiškiau pasirinkti ir  rinkiminis aktyvumas būtų didesnis. Tačiau kiti mano, kad  kuo didesnis partijų ar kandidatų pasirinkimas, tuo visuomenės noras dalyvauti didesnis.

Per 18 Nepriklausomybės metų Lietuvoje įvyko 4 Seimo ir 5 šalies Prezidento rinkimai. Per šį laikotarpį piliečių rinkiminis aktyvumas tolygiai sumažėjo daugiau nei per 30 proc. Pastebima, kad su kiekvienais rinkimais registruojasi vis mažiau balsavimo teisę turinčių piliečių. Nors Seimo rinkimų sistema buvo pakeista tik vieną kartą, prieš 1992 metus, pereinant nuo mažoritarinės prie mišrios sistemos tipo, galima numanyti, kad šis pakeitimas galėjo turėti teigiamą poveikį Lietuvos piliečių rinkiminiam aktyvumui, tik tam laikotarpiui. O gal tai buvo tik Sąjūdžio, pirmųjų Nepriklausomybės metų atgarsiai?

Šiuo metų gyventojų politinio aktyvumo lygis yra vertinamas įvairiai. Teigiama , kad mūsų visuomenė tapo demokratiškesnė, akyvesni piliečiai. Bet, pasigirsta nuomonių, kad pernelyg didelis piliečių aktyvumas gali būti kenksmingas demokratijos stabilumui. Todėl nesistengiama pritraukti daugiau rinkėjų, nes „netradiciniai“, retai balsuojantys rinkėjai, renka netradicines partines jėgas. Vis tik pripažįstama, jog demokratija neatsiejama nuo piliečių įsitraukimo į politiką bent jau periodiškai jiems balsuojant rinkimuose. Dalyvaudami rinkimuose piliečiai ne tik atlieka valdžios priežiūros funkciją ir užtikrina valdžios institucijų legitimumą, bet ir ugdo savo pilietines „dorybes“, mokydamiesi ir prisiimdami atsakomybę už savo šalies raidą ir politinius sprendimus.

Alvidas Šimkus
LCP Klaipėdos skyrius

Atgal