Lietuvos Centro Partija

Atkūrus Nepriklausomybę, vargu ar buvo galima įsivaizduoti, jog vos po dviejų dešimtmečių iškils egzistencinis tautos ir valstybės išlikimo klausimas. Tikėtasi, kad išsilaisvinusi ir tapusi Vakarų pasaulio – ES ir NATO – dalimi Lietuva užsitikrino tvirtas saugumo garantijas ir netrukdomai žengs pažangos ir klestėjimo keliu. Šios viltys neišsipildė. Priešingai, tauta išsivaikščioja po pasaulį, o pats valstybingumas nyksta taip sparčiai, kad šito nematyti ir nepripažinti begali tik visiškai akli arba piktavaliai žmonės.

Nebėra prasmės įrodinėti, jog Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendrąsias demografines tendencijas – keliamais pavojais tautos egzistavimui jį net pralenkia.

Dar didesnė grėsmė yra tebesitęsiantis, tik naujais ir subtilesniais būdais vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektualinis tautos naikinimas. Jis pradėjo stiprėti Lietuvai tapus ES nare, o ratifikavus Lisabonos sutartį įgyja vis agresyvesnes ir atviresnes formas. Jis reiškiasi ir yra pastebimas įvairiose srityse:

• Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau puolama ir menkinama kaip tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta – jos gyvenimo būdas, istorija, kultūrinė ir tautinė savimonė;
• Ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai – net abejojama jos teisėtumu ir prasmingumu; nuolatinių užsipuolimų ir patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova;
• Kuriamos „globalios Lietuvos“ vizijos, pvz., Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kuriose lietuvių tauta įsivaizduojama tik kaip kosmopolitinėje pasaulinėje “pilietinėje visuomenėje” pasklidusi ir išsibarsčiusi virtuali etnokultūrinė bendrija be savo teritorijos kaip valstybė;
  Nuosekliai ir kryptingai vykdoma ištautinimo programa – visais įmanomais būdais ir priemonėmis propaguojama ir brukama lietuviškąją tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti „europiečio“ – kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško ES piliečio – savimonė ir tapatybė;
• Lituanistikos plėtros strategijų ir programų svarbiausiu tikslu tapo jau net nebeslepiamos pastangos iš pagrindų pertvarkyti ir „sumoderninti“ lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą ir pakeičiant ją tariamai „europine“, t. y. viename iš ES administracinių regionų įsikūrusios etnokultūrinės bendrijos (siekiama, kad ji būtų tik viena iš daugelio tokių bendrijų ir sudarytų tik šios teritorijos gyventojų mažumą) savimone;
• Kaip ir sovietmečiu, įgyvendinama plati tautos ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ programa, kuria siekiama paversti ją naujo tipo žmonių bendrijos – betaučių „naujųjų europiečių“ masės dalimi;
• Ciniškas tyčiojimasis iš laiko ir patirties patikrintų religinių, moralinių ir tautinių Lietuvos gyventojų vertybių tapo kasdieniniu reiškiniu ir vėl, kaip ir sovietmečiu, laikomas norma;
• Į šalies viešąjį gyvenimą paslėptomis ir atviromis formomis sugrįžo politinė ir ideologinė cenzūra. Tapo privalomas „politkorektiškas“ kalbėjimas viešoje erdvėje, atgaivinta ideologinė mokyklinių vadovėlių stebėsena ir cenzūra.

Ekspertams prognozuojant naują ūkio nuosmukį 2012 metais, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė numato parlamentinėms partijoms skirti papildomus 15 mln. litų iš valstybės biudžeto. Tai daroma tuo pačiu metu, kai Vyriausybė siūlo sumažinti atlyginimus biudžetiniams darbuotojams ir negrąžinti pusės žadėtų pensijų.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) ir Lietuvos centro partija (LCP), būdamos neparlamentinėmis partijomis ir pagal esamą tvarką negaudamos jokio biudžetinio finansavimo, nors Konstitucija ir įtvirtina visų politinių organizacijų lygybę prieš įstatymą, sugeba išgyventi, veikti ir dalyvauti rinkimuose.

LSDS ir LCP kreipiasi į visų parlamentinių partijų ir frakcijų vadovus tikėdamosi, kad nugalės nerašytas politikų garbės kodeksas ir nebus vadovaujamasi siaurais partinio nomenklatūrinio egoizmo principais, o minėti 15 mln. litų bus skirti būtiniausioms visuomenės socialinėms reikmėms.

LSDS Pirmininkas Arvydas Akstinavičius LCP Pirmininkas Eugenijus Skrupskelis

Kontaktiniai asmenys:
Eugenijus Skrupskelis
Pirmininkas, Lietuvos Centro partija
Tel.: 8 620 87806 Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Arvydas Akstinavičius
Pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų sąjunga
Tel:8699-05083

Brangiausia, ką turi Žmogus – Žemė. Be jos neįsivaizduojama gyvybė, nes net vanduo tyvuliuoja arba glūdi Žemėje. Orą, Saulės šilumą bei šviesą irgi gali justi tik Žemėje. Kiekvienas realiai mastantis Žmogus savo pirmą ir paskutinį įkvėpimą patiria Žemėje. Visais amžiais įvairiausios tautos ar grupės siekė Žemės – savo teritorijos. Nuo neatmenamų laikų lietuviai taip pat saugojo savo Žemę, nes bet kurioje kitoje pasaulio vietoje mūsų buvimas neturėtų prigimtinės teisės. Niekada valstybingumą tvirtinę Lietuvos vadovai dokumentuose net nepagalvodavo įrašyti pardavimo, ar kito Žemės perdavimo būdo svetimšaliams. Todėl protu nesuvokiama, kaip buvo galima dabar veikiančią respublikos konstituciją perdaryti taip, kad žemę, miškus ir vandenis galėtų pirkti kitų kraštų piliečiai. Visi tie pareigūnai, kurių ranka pasirašytas šis išdavikiškas veiksmas nuolat prisiekia – saugoti Lietuvos žemių  vientisumą. Tačiau realiai jie seniai sulaužė priesaiką ir dabar jau beveik trečdalis Lietuvos atsidūrė kitų šalių vertelgų įtakoje. Žemė neva perkama už pinigus, kurie pasaulyje kaskart vis aiškiau praranda bet kokią vertę. Net Volteras anuo metu tvirtino, kad popieriniai pinigai anksčiau, ar vėliau grįžta prie pirminės savo vertės – popieriaus lakštelio. Tuo tarpu Žemė unikali vertybė, kuri net negali būti apskaičiuojama pinigais. Žemė apskritai negali būti preke, nes žmogus jos niekaip, niekada nesukuria. Tad pirmiausia suvokime Lietuvos Žemę kaip valstybės teritoriją ir mūsų gyvenimo vietą. Ant jos mes renčiame savo būstus, tiesiame kelius, statome gamyklas. Kita svarbi jos vertybė – gamybos priemonė, kuri teisingai naudojama nesusidėvi, o nenaudojama  dargi nuolat gerėja. Kadangi svarbiausias žmonių poreikis – pramisti, tai žemės įdirbimas garantuoja visišką žmogaus konfortą ir laisvę gyventi. Hektaras žemės, o dargi miško, gali sukaupti tiek saulės energijos, kad vienam žmogui to pakanka ir maistui, ir šildymui, ir kitokiems energetiniams poreikiams. Tuo pačiu Lietuva savo žemėje turi bene geriausius gėlo vandens išteklius, ko jau irgi stinga pasaulyje. Visi šie elementai mums garantuotų saugų gyvenimą. Sovietmečio okupacija niokojo mūsų žemę grubia melioracijos ir chemizacijos jėga. Netikusių derybininkų pastangomis primesta narystė Europos Sąjungoje realiai mus stumia į visišką teritorijos praradimą ir dar didesnį krašto užteršimą ištobulintomis cheminėmis medžiagomis. Vadinamose sutartyse įrašyti žemės pardavimo užsieniečiams reikalavimai nebuvo privaloma sąlyga įsiliejant į ES. Tai nedovanotina klaida, nes niekas tautos vardu negalėjo primesti kraštui tokio pražūtingo veiksmo. Kadangi minimoje sąjungoje dar visada buvo atsižvelgiama į Europos šalių piliečių valią, mes realiai turime pustrečių metų atstatyti istorinę tiesą ir savo tautos galimybę išgyventi galimai nepriklausomoje valstybėje. Teisingas referendumas akivaizdžiai atskleistų mūsų tikrąjį vertybių supratimą ir neleistų grupelėms neišmanėlių manipuliuoti tautos vardu. Tad siūlau labai dėmesingai kiekvienam piliečiui apsvarstyti ir giliai suprasti šį svarbiausią laikmečio klausimą, nes kitaip jau labai greitai Lietuvos laukia visiškas krachas.
Jau prieš metus nelauktai pateko man į rankas Lietuvos centro partijos programinės nuostatos, kur akcentuota Žemės svarba. Siekiant tai suvokti, reikia aiškiai įsivaizduoti, kad Žemė yra pradžia.

Gerbiamas Ministre,

šių metų rugsėjo 26 d. viešoje erdvėje (spaudoje ir televizijos laidoje) iš Jūsų lūpų nuskambėjo atrodytų visus mus turinti džiuginti naujiena, jog aukštojo mokslo pasiekimais iš autsaiderių Lietuva tapo stipria Europos Sąjungos vidutinioke. Deja, Jūsų paskleista žinia dėl siauro ir vienpusio faktų interpretavimo klaidina visuomenę, o viešoje erdvėje iki šiol nėra pateikta Jūsų paskleistą žinią papildanti ar patikslinanti informacija, žinia taip pat nėra paneigta, kas verčia mus kreiptis į Jus šiuo atviru laišku.
Jūs teigiate, jog „įgyvendindama sisteminę aukštojo mokslo reformą, Lietuva per trumpą laiką iš ES autsaiderių tapo stipria vidutinioke, o kai kuriose srityse net lyderiauja su tokiomis šalimis kaip Jungtinė Karalystė ir Skandinavijos šalys“. Toks konstatuojamasis teiginys iškelia pagrįstą klausimą, kokiose gi srityse Lietuva užima lyderio pozicijas ir kokiais kriterijais remiantis šie pasiekimai buvo vertinami?