2010 05 01
9.15. Mūsų visuomenės savivoka nėra pakankamai aiškiai fiksavusi, kad su Socialistiniu liaudies frontu politinio spektro kairėje atsiranda radikali kairioji jėga. Per šią Gegužės 1-osios šventę viešumoje pakankamai aktyviai pasirodę, socialistai apie save pranešė abejonių nekeliančiu balsu. Atsimenant, kad pogrindyje veikia ir Lietuvos komunistų partija, galime sakyti, kad politinis spektras ir kairėje užpildytas.
Nežinau, kas veikia dešinės pogrindy. Neabejoju, kad radikali dešinioji jėga, analogiška fašistams ar nacionalsocialistams, egzistuoja. Tad kartu su M. Murzos Nacionaldemokratų partija A. Paleckio Socialistinis liaudies frontas yra dešinės ir kairės viešumon išėję radikalai. Tai turi būti aiškiai suvokta.

2010 05 02
Lenkijoje nedraudžiama surogatinė motinystė. Lietuvoje kol kas draudžiama. Tačiau nelegaliai praktikuojama. „Jei nėra gimdos, reikia kitos gimdos“, problemą komentuoja medikė.
Surogatine motina pabūti sutikusi lietuvė į viską žiūri irgi tik techniškai: 45 tūkstančiai už išnešiojimą – „to verti pinigai“, nes „esama rizikos“. Už papildomus 300 eurų per savaitę vaikelį ji sutiko netgi maitinti ir prižiūrėti. Vaiką perimantys „tėvai“ labiausiai bijo, kad donorei nepabustų motiniški jausmai.
Surogatinė motina aiškina, kad kūdikio pardavimui ryžosi, įsitikinusi neturėsianti galimybės vaiką išauginti.
Kad tai svarbiausia priežastis – mažai tikėtina. Beveik neįtikima. Tai tiesiog vienas iš naujojo – komercinio – gyvenimo būdo kapiliarų.        

2010 05 03
Škotijoje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, auginanti tris vaikus, įtariama dar dviejų savo vaikų nužudymu. Iš Norvegijos į Lietuvą parskraidinta ir vaikų namuose apgyvendinta mergaitė, kurios motina išvyko nežinia kur, palikusi dukrą likimo valiai. Tokių ir panašių atvejų pernai būta 34, šiemet per keturis mėnesius – 9. Kokios nors globos pernai prašyta 77 „ekonominių migrantų“ vaikams. Septyni nepilnamečiai lietuviukai užsieny padarė nusikaltimus.
Pranešimų apie netinkamai užsieny prižiūrimus vaikus nemažėja.
Nemeilės savo vaikams nepaslėpsi niekur – nei už prokurorų ir teisėjų pečių, nei „gyvybės langeliuose“, nei konteineriuose, nei mokykliniuose autobusėliuose, nei užsieniuose, išprotėjusieji nuo neatsakomybės ir godulio!     

2010 05 04
Vilniuje gimusi ir augusi Lietuvos pilietė Malgožata Runevič-Vardyn su savo vyru, Europos Komisijoje dirbančiu teisininku Lenkijos piliečiu, padavė skundą Liuksemburge įsikūrusiam Europos Sąjungos Teisingumo Teismui dėl to, kad Lietuvos įstatymai diskriminuoja Lietuvos lenkus ir varžo laisvą asmenų judėjimą, nors Lietuvos Konstitucija garantuoja lygų visų šios šalies piliečių traktavimą, o Civilinis kodeksas – teisę į nuosavą(!) pavardę.
Lenkijos „Rzeczpospolita“ džiūgauja: „Jeigu Europos Teisingumo Teismas pripažins, kad Lietuvos lenkai diskriminuojami, Lietuva, būdama ES narė, turės leisti rašyti lenkams pavardes gimtąja kalba ir netgi pakeisti šalies Konstituciją.“
Jeigu „Europos teisingumas“ taip nuspręs, ką apie jį turės nuspręsti lietuviai?

2010 05 05
10.02. Jeigu D. Kedžio mirties aplinkybių tyrimas bus perkvalifikuotas į nužudymo tyrimą, bus pasiektas pirmas rimtas laimėjimas šioje siurrealistinėje prokurorų misterijoje. Ir lemiamą vaidmenį bus suvaidinusios moterys – Rūta Grinevičiūtė-Janutienė, Audrė Kudabienė, ypač pastaroji. Jos metodiški, į sisteminimą orientuoti tyrimai atskleidė tokius faktus, kurie beveik nebeleidžia abejoti, kad D. Kedys teisėsaugai į rankas pateko maždaug prieš pusantro mėnesio, buvo laikomas Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje, ten su tramdomaisiais marškiniais nužudytas ir naktį išmestas prie Kauno marių. Tą faktą konstatavusi žvejo Jono pasakojimu, o ypač – parodžiusi, kaip su šiuo liudininku buvo elgiamasi, A. Kudabienė sujungė į viena visas jau anksčiau išryškintas detales, neleidžiančias tarti, kad faktai nieko nereiškia arba kad faktai trukdo nustatyti tiesą. Ką parodė A. Kudabienė, yra itin aukšto lygio tiriamoji žurnalistika, prieš kurią reikia nusiimti kepurę. Manytina – ir visų lygių uniformines.
Kažkada, pasipiktinęs A. Kudabienės opusais apie vaikžudę Jonaitienę, viešai atsisveikinau su žurnaliste. Dabar matau, kad tai buvo ne žurnalistės dvasios lūžio ženklai, o kokie nors „laikini sunkumai“, kurių pasitaiko daug kam ir kuriuos galima laikyti šunkeliuku, iš kurio sugrįžta į magistralinį – tiesos paieškų – kelią. Gal ir per griežtai tada reagavau, dėl ko atsiprašau. Bet kai lūžinėja talentai, kurių dėka ir tesilaiko nacija, nekreipti dėmesio negali. Dėmesio nekreipti gali tik į šiukšles. A. Kudabienė sugrįžo, ir aš galėsiu, mes galėsim ją pagarbiai sekti.
Keista, bet tenka dar kartą sau tarti: tvarką Lietuvoj daro moterys. Kur teisės stulpai vyrai, kai kalba kriminologė Rūta Gajauskaitė? Kuris gali susilyginti su ja profesionalumu ir drąsa? Kur buvo žurnalistikos grandai vyrai, kai ketvertą metų Rūta Grinevičiūtė kalbėjo, kad Vytautas Pociūnas nužudytas? Kur jie dabar, kai savo tyrimus rodo Audrė Kudabienė? Šou ekranuose, parlamentuose ar tiesiog pirktinėse melagingose laidose apie vaikų globėją Ūsą?
Būkit pasveikintos nepalūžtančios lietuvės!

2010 05 06
9.48. Generalinės prokuratūros sprendimas blokuoti homoseksualų eitynes virto dar vienu skandalu, pridengiančiu tikrąsias mūsų (o ir Europos) problemas. Jis, beje, pakenks ir A. Valinsko savireklamai su „boba“, bet Lietuvai tikrai nepakenks – bent čia pagarsėsim kaip „tradicinių vertybių“ gynėjai: homoseksualai visam pasauly jau surinko 14 000 parašų, kad draudimas būtų atšauktas, ir peticiją įteiks Prezidentei, kuri jau leido sau nusistebėti, kaip prokuratūra nesusikalba su policija. Stebėtis nereikėtų – ir Kedžio nužudymo byloj jie „nesusikalbėdavo“: policija padaro, kas reikalinga, o visa tai kaip į duobę nugarma į prokuratūrą ir dingsta.
Kad generalinis prokuroras tuo homų eitynių draudimu pasirašė sau karjeros baigmės nuosprendį – akivaizdu. Tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad likti nuolatiniu po D. Kedžio jis irgi neturėjo jokių šansų. Tai ar žlugęs gindamas pedofilus, jis nepanūdo reabilituotis bent jau tautos akyse, puldamas homoseksualus? Visi sprendžia savo problemas, o tikrovė toliau sau pūva.   
Premjero rezidencijos remontui skiriami nauji milijonai. Ministrai kursuoja po pasaulį, vaidindami aktyvią ūkinių ryšių plėtojimo praktiką. Kurpiamas naujas energetikos liūtukas. Bedarbių jau ketvirtis milijono. Net iš neįgaliųjų atiminėjamas finansavimas. Laidas mažina nacionalinis radijas ir televizija. Jaunimas nė negalvoja pasilikti Lietuvoje, nors ir Europos pietūs po Graikijos smunka į bankroto duobes, o euras nukrito į rekordiškas žemumas. Niekas nenori dirbti, visi nori tik gauti, kol duodantieji, kaip ir graikams, pasakys NE!
Mes pamažu, bet nenumaldomai, nekreipdami dėmesio į Vyriausybės ir ekspertų tvirtinimus apie atsigaunančią ekonomiką, smunkam žemyn. Graikai bent protestuoja. Aišku, ir graikai ne darboholikai, bet galutinai juos pribaigė euras. Dabar jie bent jau protestuoja prieš pasaulio finansinių organizacijų bandomą jiems primesti vergiją.
Mes ir toliau – bėgam iš Lietuvos, kur dar galima nubėgti. Mes ir toliau tylim čia pakampėse. Mes ir toliau čia užsiiminėjam kuo tik nori – pradedant nuo popso žymūnės nulūžusio nago, baigiant homoseksualų paradų (ne)reikalingumu, o ką daryti, kad po saule išliktume kaip tauta dar bent puselę amžiaus – ką jūs! – pernelyg sunku, sudėtinga, pagaliau neįdomu.
Žmonių turim, tautos – ne.

2010 05 07
12.12. Ką daro lietuviai, kai jiems nepatinka koks nors įstatymas ar kitas teisės aktas?
Ogi paprasčiausiai – jo nevykdo. Ne kreipiasi į savo Seimo narį, reikalaudami atitinkamai keisti tą teisės normą ar kitaip ją teisiškai modifikuoti (bet būtinai teisiškai!), o savivaliauja, elgdamiesi grynai lietuviškai: egoistiškai ir individualistiškai. Taip daroma nuo apačių iki viršūnių.
Teisinis nihilizmas Lietuvoje yra masinis.                 

2010 05 08
Ką homoseksualų eitynės Lietuvos savivokai davė dar iki eitynių? Pačias eitynes reikės vertinti atskirai, nes tai iš tiesų išskirtinės svarbos įvykis Lietuvos gyvenime.
Pirmiausia turim aiškiai suvokti, kad Europos Sąjungos socializmui LESR žmonės neturi jokios reikšmės: nors eitynėms pritaria vos daugiau kaip 10 proc. žmonių, visi kiti – nepritaria, eitynės turi vykti, nes tokia yra ir ES, ir ją aptarnaujančių „tarptautinių organizacijų“ viešosios politikos norma.
Ne mažiau svarbus tas faktas, kad mūsų, „atsilikėlių ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Rytų Europos šalių“, pažiūros į savo lytiškumo viešą demonstravimą ir propagavimą buvo niekintos ir žemintos, o Lietuvos politikams šiuo klausimu darytas įvairiopas ir visapusiškas spaudimas, pradedant „Amnesty International“, įvairiomis homoseksualų organizacijomis, baigiant Europos šalių ministrais ir europarlamentarais. Tai ne šiaip „nuomonės išsakymas“, tai agresyvus spaudimas imtinai iki asmeninio dalyvavimo lietuvių daugumos neremiamoje lytinės mažumos akcijoje. Visa tai vainikavo grasinimai Europos Žmogaus Teisių Teismu, kuriame, anot grasintojų, Lietuvos gėjų lyga (!) laimėtų. Užvis svarbesnė ta aplinkybė, kad pagal Lietuvos įstatymus toks paradas išvis neįmanomas. Konstitucijos 36 straipsnis garantuoja taikių susirinkimų laisvę, bet gina ir „kitų asmenų teises ir laisves“, t. y. daugumos teises ir laisves. Susirinkimų įstatymo 8 skirsnis draudžia susirinkimus, kurių dalyviai „yra nuogi bei kitaip savo išvaizda ar turimais ir demonstruojamais daiktais“ nusižengia viešojo elgesio ir dorovės normoms. Kaip tuo įstatymu ir Konstitucija naudojasi teismas, leisdamas eitynes, nors aiškiai žino būsiant „daiktų“, kuriuos įstatymas draudžia? Ką reiškia homoseksualų spaudimas Prezidentei, reikalaujant įtakoti teismo sprendimus?
Apie tai teks kalbėti ir po eitynių.
O dabar galima pasidžiaugti, kad Lietuva mokosi gynybos veiksmų.
Homoseksualai gal parašys padėkos raštą generaliniam prokurorui, kurio siūlymas drausti eitynes suteikė progos pasigarsinti taip, kaip jie nebūtų reklamos pasidarę už visus Vyriausybės ir užsienių jiems skirtus pinigus. Tačiau viešas aktyvistų ardymasis vargu ar padaugino simpatijos šiems varganiems politikuotojams.
Gražiai LNK laidoje pasirodė Stanislovas Buškevičius, ilgai tylėjęs, paskui savo pasakymu sukėlęs „skriaudžiamųjų tolerantų“ įsiūtį, o po to paklausęs: tai kur jūsų tolerancija? Galima buvo tik pritarti ir pasigėrėti oria Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės laikysena ir gilia mąstysena, aiškiai fiksavusia homoseksualumo ir homoseksualizmo netapatumą, šiaip jau prėskoje ir šališkoje LTV laidoje. Netgi policijos vadovų komentarai apie kiaušinius ir pomidorus kaip „šioje situacijoje pavojingus daiktus“ verti dešimties balų. Man pasirodė, kad apibendrinamuoju visų debatų ir pasirengimų motyvu tapo metalinė tvora, juosianti vietą, kurion sueis „manifestuotojai“, tik tokiu būdu galintys būti apsaugoti nuo „atsilikėlių“ meilės jiems.
Didžiule jėga ant mūsų, gyventi dar norinčių žmonių, gyvenimo būdo griūvanti žlungančios civilizacijos banga, žinoma, nepaiso lietuviškojo pasipriešinimo subtilybių. Tačiau Lietuva dar ir nesuvokia visko, ką neša žydroji žmogaus teisė. Skleisis ji, reaguos ir lietuviai.
O pradžia visai nebloga.

2010 05 09
Nebloga ir pabaiga.
Homoseksualų puskilometrio eitynės nuo „Forum Palace“ iki Baltojo tilto baigėsi apgailėtinai. Jų buvo apie 350, policininkų – 800, visą spektaklį stebėjo koks tūkstantis žmonių. Džiūgavo tik du ar trys – organizatoriai. Kiti ėjo tarsi nuogi. Ne protestuotojų bijojo – juos patikimai saugojo policija, netgi ginkluota, raita. Atrodė tarsi riteriai, saugantys prieš tūkstantmetį pradėtąjį nešti čia naująjį tikėjimą. Eitynininkams buvo negera vidujai: ir kad dėl savo nelaimės reikia manifestuoti, ir kad juos turi saugoti, ir dar taip – suvarydami į geležinį gardą! Kai kurie sakė: jaučiamės kaip zoologijos sode. Ir nežinojo, ką daryti. Televizinosi tik žinomiausi „tolerantai“ – M. A. Pavilionienė, V. Simonko, užsienio rėmėjai. Ar jie sąmoningai taip žiauriai pasinaudojo tais, kurie čia tarsi ir turėjo pajusti šventę?
Šventės tikrai nebuvo. Jos ir negalėjo būti, nes šventės šiuo atveju negali būti iš principo, gali būti tik šventę vaidinantis darkymasis, už kurio slepiasi arba gėda, arba įžūlus cinizmas. Mūsų žmonės dar ne pernelyg nutrūkę nuo savo šaknų, kad savo ydas galėtų be pergyvenimų pardavinėti laisvosios rinkos papročių mugėje, į ką kitur jau seniai yra virtusios homų eitynės.
Protestuotojai šįsyk buvo stipresnioji pusė. Jie žinojo, ką gina, žinojo, kodėl gina ir kaip turi ginti. Prieš eitynininkus buvo paleisti tik šūkiai. Susiremta su policija – jėga, kuri stojo tautą dar aktyviau darkyti reikalaujančių jėgų pusėn. Ir pasirodė jie tame susirėmime visiškai pagal tokių susirinkimų „europietiškuosius kanonus“. Tad policijai verkšlenti, kad jei ne du Seimo nariai, incidentų būtų pavykę išvengti, nėra ko: 19 aktyviausių protestuotojų suimta, bus teismai, tad ir pakalbėti bei pamąstyti tomis temomis dar bus galimybių.
Betgi ir to, kas įvyko, visiškai pakanka, kad galėtume paklausti: kas šitaip su mumis elgiasi ir kodėl šitaip daro? Ar tai ir galima laikyti krikščioniškosios civilizacijos aukščiausiu pasiekimu, laime, kurios tik ir trūko Lietuvai, kad galėtų džiaugsmingai užbaigti savo christianizacijos tūkstantmetį, o gal ir visą savo gyvavimo kelią? Atrodo, kad monsinjoras A. Svarinskas su šimtu kitų vilniečių, kurie meldėsi prie Arkikatedros, taip tikrai negalvojo.

2010 05 10
9.58. Kiek kainuoja euras? – klausia savaitraštis „Atgimimas“.
Nei daug, nei mažai – mokame visu savo gyvenimu. Jis ir yra būtent toks, kad visos savo politikos tikslu Lietuva laiko eurą.
Ką duotų euras?
Būtų galima pritraukti daugiau investicijų, neliktų valiutos keitimo išlaidų, tegul ir menkos valiutų keitimo rizikos, – sako Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.
Euras leidžia pigiau skolintis, mažinti skolos aptarnavimo išlaidas, – sako finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
Komercinio banko analitikas Rimantas Rudzkis euro naudą įžvelgia irgi visų pirma pigesnio skolinimosi ir skolos aptarnavimo galimybėje.
Apie skolos likvidavimą kažkodėl nė neužsimenama. Tai kiek laiko Lietuvai dar prognozuoja, jei orientuosimės tik į eurą ir pigesnį skolinimąsi?
Gal euras ir išgelbėtų žmones nuo lito devalvavimo baimės, bet kitų problemų neišspręstų, net jeigu mes jį ir įsivestume 2013–2014 metais, kaip dabar viliasi Vyriausybė. Neišspręstų todėl, sako ekonomistė Aušra Maldeikienė, kad pats jo įvedimas bus pareikalavęs pačios aukščiausios pasaulyje kainos – nacijos tremties. Viešųjų finansų krizės suvaldymas pareikalavo tokių nacionalinės valiutos „vidinio devalvavimo“, t. y. finansavimų „apkarpymo“ priemonių, kurios padarė pragyvenimą Lietuvoje nebeįmanomą ir pareikalavo neregėtos Lietuvos istorijoje emigracijos. „80 proc. mūsų emigrantų yra paprasčiausi tremtiniai. Tai yra vyksta prievartinė emigracija“. Kol euras bus įvestas, nebeliks kas juo naudojasi, nes tie, kurie turėtų kurti Lietuvos ateitį, išvažiuoja.
Jau šiandien beveik trečdalis 3,3 mln. gyventojų Lietuvoje yra pensininkai (558 tūkst.), neįgalieji (270 tūkst.) ir bedarbiai (330 tūkst.). Už 1600 litų (tai vidutinis atlyginimas) žiemą Lietuvoje išgyventi yra neįmanoma. Tiesa, daliai žmonių tenka gabalai korupcinių pinigų – įvairių ES išmokų, kurios yra ne kas kita, kaip kitų šalių mokesčių mokėtojų pinigai, kuriais papirkinėjama mūsų viešoji sąmonė. Problemų tai nesprendžia ne tik Lietuvoje – šis „solidarumas“ gilina visos Europos Sąjungos ir paties euro problemas. Apie ką, pridurkime mes, dabar kone kasdien savo posėdžiuose kalba ES administratoriai!
Neseniai „Danske banko“ analitikas Larsas Christensenas pasakė, kad Lietuva gal ir išlošė, kai EK neleido įvesti euro. Į tai Laisvosios rinkos instituto direktorė mestelėjo, kad jis negyvena Lietuvoje ir jos nesupranta. Ir jokios refleksijos, jokios diskusijos. Gal todėl, kad nuomonė, jog euras besąlygiškai reikalingas, Lietuvoje vyrauja, klausia „Atgimimas“.

2010 05 11
10.56. ES buvo įsteigusi 50 mlrd. eurų krizių fondą, kuris finansavo „pasaulio finansų krizės“ niokojamas ne euro zonos valstybes – Rumuniją, Vengriją, Latviją.
Graikijos, o artimiausiu metu, atrodo, ir Ispanijos bei Portugalijos, kaip euro zonos valstybių, finansų sistemų gelbėjimui sukurtas 750 mlrd. eurų fondas. 440 mlrd. įneš ES šalys, 60 mlrd. Europos Komisija, likusią dalį – TVF. (Įdomu, kiek į tą „krepšelį“ bus įnešusi savo žmones smaugianti Lietuva?).
Šis rezultatas, teigiamai įvertintas pasaulio akcijų rinkų, leis Graikijai trejetą metų gauti 110 mlrd. eurų paskolą lengvatinėmis sąlygomis. Panašiai, matyt, fondu galės pasinaudoti kitos euro šalys.
Europos lyderiai vienuolikos valandų pasitarimą, įveikusį šį „didžiausią po euro sukūrimo iššūkį“, vaizduoja kaip žygdarbį.
Singapūro ekonomistas gali kalbėti be patoso: „Jie laimėjo laiko. Nežinome, ar to pakaks. Jie bando sudaryti įspūdį, kad yra vis dar susivieniję. Jie laimėjo tik šiek tiek erdvės kvėpavimui, bet tik tiek. Greičiausiai tai kiek atideda neišvengiamą žingsnį, kad pagal blogiausią scenarijų euro galiausiai teks atsisakyti.“
Ekspertas neįvertina politinių euro aspektų – kaip ekonomikos integracijos įrankio nacijų gyvybinių erdvių korekcijoms. ES vadai pareiškė ginsiantys eurą „visomis priemonėmis“. Todėl euro atsisakyta nebus – bus einama bendrų visoms šalims mokesčių įvedimo link, ir tai jau tikrai bus didžiausias iššūkis ES. Jei nesubyrės tada – imperija bus sukurta realiai, ne tik formaliai.

2010 05 12
15.23. Ji pasakoja apie savo senelę, ir aš suprantu, kad ji kalba apie liūdną Europos ateitį.
Senelė tarnavo pas latvių ūkininkus. Tėvas susižeidė ranką lentpjūvėj ir tapo invalidu. Namai sudegė. Jiedvi su motina užsidirbo pusei namo, paskui  ir visam. Dirbo nuo ryto iki vakaro. Kai anūkė klausdavo, ar ji neprieštaraudavo dėl išnaudojimo, nekovojo su buožėm, senoji žiūrėdavo į ją su gailesčiu: komjaunuolė. Man buvo smagu dirbti, sakydavo. Buvau jauna, stipri, viską mokėjau  ir daržus nuravėt ar nuimt, ir šieną tvarkyt, ir rugius rišti ir kulti, ir valgį gamint. Man patiko dirbti. Dieną dirbi, vakare – į gegužines, naktį – vėžių. Ūkininkai ją gaudė, brangiau mokėdami viliojo. JI prikraudavo šieno vežimą, kad arklys vos patempia, kai išvažiuoja iš pardavėjo, reikia į du vežimus perkraut. Kai pamatydavo, kad su ja krautis atvažiavo, nebeparduodavo ilgainiui. Ir žiedelių prisipirko, ir karolių, užteko ir suknelių, visko, ko reikėjo. Aš darbą mylėjau, o mane irgi mylėjo. Nebuvo jokių pašalpų, jokių pensijų, jokių lengvatų, bet gyvenom. Mes dirbom. Tėvas ir invalidas meistravo.
Marksizmas su savo darbo kaip prekės koncepcija žmones supriešino, okupacija tik išplėtojo. Europa nebemoka dirbti su meile ir išvis nebenori dirbti. Kinai dar nori, bet gamina falsifikatus. Irgi išsigimimas. Bet europiečiai – pirmūnai: jau sugeba amžių nugyventi iš pašalpų, nieko taip ir nedirbę.

2010 05 13
10.13. Bene nešališkiausias Lietuvos finansų analitikas Raimondas Kuodis teigia, kad ne tik Graikijai, bet ir daugeliui išsivysčiusių Europos valstybių gresia bankrotai. Kodėl taip, atsakymas gana paprastas: kai valstybės skola tampa lygi 100 proc. BVP, ekonomikos griūties sustabdyti beveik neįmanoma. Yra įvairių gelbėjimosi būdų, ES juos taikyti dabar ir bando, ir visų pirma bendromis jėgomis gelbėdama Graikijos, kaip euro zonos šalies, ekonomiką, tačiau daugelio šalių skola artėja arba jau ir viršija 100 proc. BVP, todėl kad ir kaip sparčiai augtų jų ekonomikos, vargu pavyks „uždengti skolas“. Reikalas tas, kad biudžeto deficitą lemia mokestinės pajamos, „o jos daugiau ar mažiau priklauso nuo produkto, kurį ta šalis sukuria. Gebėjimas pasiskolinti – nėra problemos sprendimas, tai – laikinas sprendimas“. Problemos sprendimas iš esmės – parduodamo produkto gaminimas.
Deja, išlepusi Europa nemano, kad reikia pradėti dirbti ir gyventi kitaip. Europos Sąjunga ir buvo kuriama bei plečiama, ieškant būdų, kaip nuo globalizmo grėsmių apsaugoti europinį „gerovės valstybės“ modelį su nemokama sveikatos priežiūra, dosniomis bedarbių pašalpomis, ankstyvomis pensijomis ir kitomis „fundamentaliomis europiečio teisėmis“. Dabar rimtai į problemas žiūrintys analitikai sako: jeigu Europa elgsis kaip elgusis, žemyne prasidės bankų griūtis, o valstybės nebepajėgs vykdyti finansinių įsipareigojimų. Pakeisti politinį elgesį bus sunku, nes Europos Sąjungos organizatoriai iki šiol ES vaizdavo kaip globėją, gelbėtoją, saugotoją, ypač – vėliau priimtųjų, tų Rytų ir Pietų neturtėlių. Nelabai paisyta balsų apie „sutartinės valiutos“ be vieningos mokesčių sistemos iliuzoriškumą. Dabar jau matoma, kad būtinos institucijos, turinčios pakankamai galių valdyti šalių narių ekonomikas. Ar panorės to europiečiai? Jie jau suvokia, kad su globalizmo politika Europai – ne pakeliui: taip mano daugiau nei pusė rinkėjų. Europocentrizmas – toks yra finansų krizės pagimdytas Europos atsakas globalizmui. Kol kas jis reiškiasi didžiųjų valstybių „egoizmu“, kaip antai, N. Sarkozy pasipriešinimu prancūziškus automobilius gaminti Turkijoje ar A. Merkel purkštavimu dėl paskolų lengvatų Graikijai.
Pasitraukusi iš pasaulinės XIX amžiaus imperijos pareigų ir perdavusi jas Amerikai, Europa tikėjosi, juokauja spauda, kad jai liko gražiausi miestai, ilgiausios atostogos ir geriausias vynas. Gaila, bet ji negalės sau leisti tokio gražaus saulėlydžio ir tokios prabangios senatvės. Europai vėl teks ilginti pensinį amžių, mažinti socialines išmokas ir – svarbiausia – atkurti rimto darbo įgūdžius.
Vis geriau suvokdama, kad finansų krizė tėra vienas iš vartojimo ekonomikos riboženklių, Europa, žinoma, nesugebės greitai atsisakyti tinginiavimo įpročių. Tai rodo ir Graikijos streikai. Tačiau Anglija ryžtasi keistis, ir radikaliai.
Sirpte sirpsta ir radikali Lietuvos reforma.

2010 05 14
8.41. Vakar iš esmės priimtas naujas partijų finansavimo įstatymo variantas. Ilgai rengtos pataisos, galima sakyti, vienu ypu nubrauktos: palikta ir finansavimo teisė juridiniams asmenims (tai iš esmės korupcijos šaltinis, partijų pirkimo praktikos tąsa), ir valstybinis finansavimas tik 3 proc. barjerą įveikusioms (jau nupirktoms) partijoms, ir jokio „išsilaikymo krepšelio“ neskirta mažosioms partijoms (tai – tiesus kelias į dvipartinę sistemą). Konservatorius J. Razma formulavo atvirai: nėra reikalo remti smulkiąsias partijas. Į komiteto posėdį, jau baigiant įstatymą rengti svarstymui, atėjo Prezidentūros atstovai ir pareiškė, kad demokratijos Lietuvoje ir taip per daug. Prezidentės nuomonė pradžioj buvo visai kita. Kas taip staigiai ir taip radikaliai Prezidentūros nuostatas pakeitė?

2010 05 15
17.40. Pažvelkim atidžiau, kiek per 20 metų į politikos olimpą įkopė jaunųjų – tos naujosios kartos atstovų, apie kurią mes kaip apie išganymą kliedėjom dar Atgimimo laikais! Kiek? Vienas kitas. O virš jų ir visų kitų ir toliau dūlo tie patys biustai ir profiliai, kurie iškilo Dainuojančios revoliucijos metais, kaip tada, taip ir dabar tebebylojantys apie laisvę ir nepriklausomybę, kurios neturėjom tada, neturim ir dabar. Kas atsitiko? Kodėl niekas taip nesikeičia? Kodėl komjaunuolių karta nepajėgia nuo viešosios erdvės horizonto nustumti sukriošusios komunistų kartos? Neturi naujų idėjų? Iš dalies taip: gali pasiūlyti tik ciniškesnius senųjų idėjų variantus. Yra labiau orientuota į asmeninį, o ne visuomeninį veiksnumą? Tai, ko gero, reikėtų akcentuoti stipriausiai: jie supranta, kad su milijonais neišsilaikys, reikia sukaupti milijardus. Todėl visuomeninei veiklai gali skirti mažiau laiko arba eiti į viešumą tik tuo atveju, jeigu viešuma gali garantuoti pelningesnį veiksmą, negu vis rizikingesniu tampantis verslas. Yra dar viena aplinkybė, į kurią aiškiai artikuliuoto dėmesio dar neatkreipta: visi „komunistų kartos“ mohikanai (ir komunistai, ir patriotai) yra perėję kaltinimų bendradarbiavimu su okupaciniu saugumu golgotas. Arba tebeina. Tai kam „komjaunuolių kartai“ lįsti pavojun, kai turi galimybę kaupti finansines galias tyliai ir ramiai, nesiverždami į lyderiavimą, kuris turi būti sistemą kontroliuojančiųjų aprobuotas? Tebegalioja tvarka, kuri atsilaikyti leidžia tik tam, kuris vienam kompromatui gali priešpriešinti kitą, ir ne mažesnį. Tai jau geriau ateiti su tokiomis sumomis, prieš kurias pasirodytų bejėgis net pats baisiausias kompromatas, tuo labiau, kad jo vertė pastoviai krinta, o grynųjų, kaip ir aukso, vertė nepaliaujamai auga.
Viskas pakankamai neblogai subalansuota.

2010 05 16
10.07. Viešasis kalbėjimas – svarbi politikos (≠ politikavimo) sfera. Pastarąją savaitę galima aptikti ne vieną jos nešvara susirūpinusį balsą. Džiugu. Bent jau: gal tai teikia šiokios tokios vilties?
Vienas baisiausių dalykų – nuolatinis Lietuvos kaip gyvenimui visiškai nebetinkamos šalies, valstybės, provincijos, pasaulio užutėkio ujimas. Aš nekalbu apie kritiką. Lietuvos valstybės kritikos gal net per maža. Užtat ujimo, niekinimo, žeminimo – kaip sako Gražina Sviderskytė, kaip per audrą – „ilgą bjaurią audrą, kai be gailesčio supa ir pykina, supa ir pykina.“
Aš nekalbu apie tuos ujimo atvejus, aprašomus Zigmo Vitkaus, kai susiduriam su atvira juodnugaryste („Kubilių reikėtų pakarti“), netgi išsilavinusia pikta valia („frajerių ir dundukų prieglauda“, „kapinių sargas“ – tai apie Vyriausybę ir premjerą) – tai nėra kritika, tai paprasčiausias burnojimas, nesvarbu, į kokį abstrakcijų lygmenį pakeltas. Deja, tokių šiukšlių kasdienė žiniasklaidos srovė neša kalnus.
Kalbu apie tuos atvejus, kai ujimo tikrai galima būtų išvengti. Mes, sako Gintaras Aleknonis, taip jau nusigyvenom, kad „skelbti apie savos valdžios pasiekimus esą negražu, tai jau reklama, už kurią reikia susimokėti“. Užtat nenuostabu, kad TVF pasiūlius apmokestinti pensijas, žiniasklaida kone vieningai užpuolė valdžią, norinčią iš vargšo atimti paskutinius grašius, nors valdžia nuo to siūlymo tuoj pat atsiribojo, o žiniasklaida ir iki atsiribojimo turėjo galimybę paskalbti šonus sužvėrėjusiam Tarptautiniam valiutos fondui ir pasidžiaugti, kad Vyriausybė neėmė paskolos būtent iš jo.
Ar nepastebim, kad visų tų kalbų augmenis maitina vienas šaltinis: valdžia bloga iš principo ir iš esmės! Ne vyriausybė(s), o būtent valdžia – bet kokia. Bet kodėl nepatenkinti tąsyk, kad klesti toks Laisvosios rinkos institutas, kuris kasdien kartoja tą patį? Ir kodėl nebalsuoti už liberalus, kurie nori išvalstybinti visą nuosavybę – pradedant miškais, paštu, keliais ir baigiant aukštuoju mokslu ir net bendrojo lavinimo mokyklomis!
Valdžia kartais būna netgi labai bloga. Dažniausiai tais atvejais, kai joje galių įgyja mažumą proteguojanti ir ja tesirūpinanti politinė dauguma. Bet tai jau tautos (= rinkėjų) pasirinkimo klausimas. Ar Lietuvos žiniasklaidoje, apskritai viešojoje erdvėje yra pasirodęs koks nors kritinis žodis apie tautą, apie rinkėjus? Tauta visada teisi, rinkėjas visada teisus, tvirtina kiekvienas politiku save vadinantis, o nuo to teisumo gelbėdamiesi lietuviai bėga į visus pasaulio kraštus, visas pakampes.
Valdžia būna bloga, bet taip būna beveik be išimties tada, kai toną jai duoda net ne politinė jo spalva, o juodnugariški sprendimai. Rytas Staselis atkreipė dėmesį į dabartinio Lietuvos premjero „ūkišką logiką, kurią turi visi įgyvendinti, ir nėra jokio skirtumo, ar radijas, ar televizija, ar /.../ kelių tiesėjai“. Ne tik šis, bet ir daugybė kitų premjero A. Kubiliaus žodžių ir veiksmų aiškiai parodo, kad jis visiškai neskiria pramoninės gamybos nuo ūkinės veiklos, verslo nuo kultūros. Bet yra renkamas ir į Seimą, ir skiriamas Vyriausybės vadovu jau ne pirmą kartą. Nenorėčiau būti grubus, tačiau viešasis sugebėjimas diferencijuoti problemas toks, kad mano kontrargumentai bus suprasti tik pervedus juos į premjero logiką: išties, jeigu mes teisūs, reikalaudami kokybiškų batų, duonos ar televizoriaus, tai kodėl neturėtume reikalauti kokybiško premjero? Juk, anot to paties R. Staselio, mūsų „padėtį iš esmės lemia vykdomoji valdžia“.
Visiškai pritariu Gražinos Sviderskytės klausimams: „Kas galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad protu suvokia metų metus toleruojamą žiniasklaidos būklę? Kas logiškai paaiškintų nacionalinius žiniasklaidos misijos ir verslo ypatumus? Kas dalykiškai įvardytų trūkumus, ydas ir ypač – jų šalinimo būdus?“
Visiškai sutinku, kad „racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas“.  Senokai įveikė.
Visiškai pritariu, kad turim ieškoti išeičių, ir kuo greičiau. O kaip vieną iš gaivalo įveikimo būdų tikrai matyčiau būtinybę „leistis ant žemės, pagalbon kviestis kampan nuspirtą profesinį meistriškumą ir Lietuvoje vis dar pasitaikančią teigiamą profesionalų patirtį“.
Ir vis dėlto iki viso to turėtų būti dar du trys dalykai. Pirma, meilė Lietuvai kaip savo šaliai, savo nepamainomai žemei, kuri kaip kriterijus galėtų padėt separuoti bloga jai darančius rinkėjus, partijas, seimus, vyriausybes, premjerus. Taip pat ir žurnalistus.
Antra, supratimas viešojoje erdvėje bylojančiojo galvoj, kaip generuoja kultūra (kad galima būtų jos produktus skirti nuo pramonės produkuojamų batų) ir koks toje genezėje kalbančiojo atsakomybės savo šaliai vaidmuo.
Ir pagaliau – realus neatsakomybės baudžiamumas. Kol ir toliau užsiiminėsim grumingu (kolegos nugaros pakasymu), nors bičiulis ką tik su įkvėpimu atsikrenkštė ir palaimingai nusispjovė ant Lietuvos – „Lietuvos protu nesuvoksim“.

2010 05 17
9.03. Kad ir su kokiu humoru dabar kalbėtume apie Barako Obamos pastangas gelbėti eurą, bet pripažinkim: gelbėjo, ir rimtai, ir jeigu ES vadovai būtų anksčiau pasiryžę sudaryti galingą stabilizacijos fondą, jam gal nebūtų reikėję 750 mlrd. eurų, gal būtų pakakę mažesnės sumos. Deja, nenoras atimti finansavimo iš rinkėjams įprastų sferų vertė tęsti egoistines kalbeles, ne tik Graikijai, bet ir Ispanijai, Airijai ir kai kurioms kitoms šalims vis giliau grimztant į biudžeto deficito smegduobę. Obama paskambino Merkel ir Sarkozy ir „patarė“ ką nors daryti, jeigu nori išgelbėti ne tik eurą, bet ir visą pasaulį nuo dar vienos finansų krizės ir nuosmukio. Tada vyriausybės ryžosi. Ryžosi padaryti ne „ką nors“, o, kaip mokė B. Obama, „ką nors labai didelio“, nes kova su rinkomis reikalauja naudoti „triuškinančią jėgą“, t. y. tokius finansus, kuriuos pasaulio biržos priimtų kaip jas tenkinantį lygmenį. Tai reiškia, kad euras turi būti tokio intensyvumo apyvartos, lyg Europos Sąjunga gamintų ir prekiautų taip pat intensyviai, kaip Kinija ar JAV. Euras tokią savo galią parodyti gali tik dirbtinai kondensuotas euro aprėpiamoje erdvėje, ten, žemai, ir toliau visiems kapanojantis savo negalių pančiuose. Nenuostabu, kad Rytai ironiškai šyptelėjo: jie (t. y. europiečiai) gavo tik galimybę atsikvėpti, euro bankrotas neišvengiamas.
B. Obama mano, kad euro gelbėjimo planas sukuriant 750 mlrd. eurų fondą užbaigs spekuliacijas, jog euras, o kartu ir Europos vienybė, subyrės. Mat, krizės metu, o ypač – su šiuo fondu, Europa pasuko centralizacijos kryptimi. JAV federalinis rezervų bankas pažadėjo už dolerius nupirkti eurų, kad Europos bankai dar kiek atsikvėptų. Ko nesakoma – tai kad ši pagalba stumia Europą dar ryškesnės federalizacijos link. Dabar jau ir JAV kuria Europos imperiją. Padeda kurti.
Politinė 750 mlrd. fondo prasmė yra svarbiausias šio akto dėmuo. Tačiau klausimas, kiek laiko ES prasilaikys ir „glaudindamasi“ – išlieka. Jeigu europiečiai nepradės konkurencingai dirbti, gaminti pasaulio rinkų kotiruojamas prekes, visos tos pastangos gelbėti eurą netgi įvedant bendrus Europai mokesčius, liks kova su vėjo malūnais.

2010 05 18
9.52. Ar tikrai nuo 2010-ųjų Europoje prasidės taupymo amžius? Mums jis prasidėjo metais anksčiau. Kažkur pasaulyje buvom dėl to pagirti.Bet tik po to, kai Anglijoj prie valdžios vairo stojo konservatoriai, prabilta apie beprotiškus išlaidavimus, kuriuos praktikavo leiboristų vyriausybė. Kabinetui 5 proc. sumažinti atlyginimai, 75 proc. sumažintos aukštųjų valdininkų premijos, mažinamos valstybės institucijų išlaidos, sudarančios net 12 proc. BVP. Gali būti padidintas PVM. Neatmetama galimybė, kad bus streikuojama ir manifestuojama kaip Graikijoje, tačiau kitos išeities nėra: gyventa ne pagal kišenę.
Visos Europos Sąjungos šalys per trejetą metų turi pasiekti ne didesnį kaip 3 proc. biudžeto deficitą. Europos Komisija siūlo suteikti teisę ES valstybėms tikrinti viena kitos biudžetus dar iki jų tvirtinimo nacionaliniuose parlamentuose, šalys turėtų teikti tikslias ekonomikos augimo, infliacijos ir palūkanų normų augimo prognozes. Stabilumo paktas neattinka dabarties realijų, jį reikia keisti.
Beveiki visos ES šalys į tuos „projektus“ reagavo neigiamai. Prancūzų „Le Monde“ – tiksliausiai: tik dar kartą atskleidžia nedemokratinę ES prigimtį.

2010 05 19
9.18. Teismas nutarė, kad pedofilų kankinta mergaitė turi būti atimta iš jos gynėjų bei globėjų ir atiduota mergaitės motinai. Tai esąs teisėto motinos reikalavimo grąžinti dukterį vykdymas, nes mergaitės tėvas – Drąsius Kedys – jau miręs.
Sprendimą vykdyti turintis antstolis į mergaitės globotojų namus nebuvo įleistas: žmonių minia užtvėrė vartus, padarydami antrą – gyvą – tvorą, o policijai pareiškė, kad, jėga juos pašalinus, čia atsistos kiti. Policija pažadėjo jėgos nenaudoti. Kedžio dukrai ginti telkiasi žmonės užsieny: piketuojama prie ambasadų Anglijoj, Airijoj, Ispanijoj. Judėjimas judina Lietuvą. Valdžia nerimauja: ar padėtis kontroliuojama?
LTV laida „Teisė žinoti“ iš trečiadienio perkeliama į antradienį – rengiama ekstra laida, kurioje vaiko teisių gynimo institucija, psichologai, teisininkai ir visuomenės atstovai bando aiškintis, kas teisus, o kas ne, ir ką daryti. Teisininkams atstovauja Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris. Jeigu išdėliotume viską, ką „pedofilų bylos“ klausimu yra kalbėjęs S. Šedbaras, turėtume pripažinti, kad jo pozicija – be aiškaus pamato, o vertinimai – pagal situaciją, tačiau apskritai komiteto pirmininkas vadovaujasi teisės raide. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, kažkada skelbęs Konstitucijos dvasios, taigi ir įstatymo dvasios doktriną, už kurią buvo labai žiauriai kritikuotas, atrodo, yra pasimokęs. Bent jau šiame pokalby apie dvasią, t. y. tiesą, ir jos sutapimą su raide, t. y. teisėtumu, nebeužsiminta. Abu teisininkai kaip susitarę varo „į vienus vartus“: yra teismo sprendimas ir jis turi būti įvykdytas. Nedelsiant. Neleidžia piliečiai? Kokie čia piliečiai! Antstolis neveiklus – jau trys dienos kaip turėjo būti pranešta, o jis tik dabar kreipiasi klausdamas, kam sprendimas turi būti įteiktas! Teismas nenurodė? Nereglamentuota? Blogai, bet sprendimas turi būti vykdomas! Ramus ir argumentuotas visuomenės atstovo balsas, turėjęs aiškų ryšį su realybe, tik dar aiškiau rodė: teisininkai yra kažkuo suinteresuoti.
Kuo, atsakė tą pat dieną savo tyrimą paskelbusi A. Kudabienė. Jeigu dukterį atgauna buvusi D. Kedžio žmona, ji atšaukia visus pedofilinio pobūdžio kaltinimus A. Ūsui! A. Ūso išteisinimas yra strateginis tikslas. Toks yra ir už nedelsiamą teisėjo B. Varsackio sprendimo įvykdymą laidoje kalbėjusių teisininkų tikslas?

2010 05 20
10.14. Sprendimą dėl D. Kedžio dukters „grąžinimo“ motinai padaręs teisėjas teisinasi, kad neturėjęs visos medžiagos, kuri dabar ryškėja ir pagal kurią sprendimas galėjęs būti visai kitoks. Seimo pirmininkė stebisi, kaip galima taip skubėti daryti sprendimą, kai nebaigta A. Ūso byla, kurios baigmei lemiamą įtaką ir gali padaryti dukros „grąžinimas“ motinai. Tačiau visa teisėtvarkos ir teisėsaugos mašina ir toliau sukasi, netgi papildomai skubėdama ir dar griežtėdama: sprendimas padarytas, jį reikia nedelsiant vykdyti, reikalui esant – panaudoti ir jėgą.
Tikrai galingų interesų susirėmime atsidūrė prievartauta mergaitė. Dominuoja generalinis visus metus bylą vairavęs interesas: A. Ūsas turi būti išteisintas. Ir nesvarbu, kad visur melas, klastotės, baltais siūlais siūti teisės skutai, įžūlus spaudimas, dar gilesnis visuomenės nusivylimas savo teise ir teisėtumu, visa valstybe. Sutinku kaimyną, verslų jaunuolį. „Išvažiuoju.“ „Neišvažiuok! Neišduok!“ „Nebegaliu.“
Ką daryti, kol dar nežuvom. Ir kad nežūtume?
Korupcinės sistemos galybė gelžbetoninė.
Tačiau yra priemonių ir prieš ją. Ne tik D. Kedžio namų blokada, piketai prie Seimo, pasauly, ne tik 21 000 rėmėjų „Facebook“e.
Yra kur kas efektyvesnis būdas: prisiekusiųjų teismas. Ar jis būtų padaręs sprendimą, kokį padarė Kėdainių teisėjas Bronius Varsackis? Nie-ka-da!

2010 05 21
9.51. Anglijon emigravę ir dabar ten gyvenantys lietuviai parašė viešą laišką Lietuvos Prezidentei ir Seimo Pirmininkei dėl D. Kedžio dukters. Tiksliau – dėl teisėjo sprendimo atiduoti mergaitę motinai, kuri yra liudininkė teisiamo pedofilo byloje.
Juridiškai laiškas labai argumentuotas – matosi, kad rašantieji sekė procesą ir žino ne tik jo detales, bet ir proceso teisinę bazę. Labai svarbi laiško pastaba, kad teisėjas traktavo mergaitę kaip daiktą, kai ji yra gyvybė, gyvastis, žmogus.
Lietuva su dėkingumu reagavo į Anglijoje ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių pastangas padėti sukti procesą teisingo sprendimo linkme. Iš tiesų, teisėtumas nėra tapatus teisingumui, o ir teisėtumo šioje amžiaus byloje buvo ir tebėra prėska.
Ir vis dėlto laišką perskaičius lieka nemalonių nuosėdų. Ne dėl mergaitės reikalų traktavimo. Net ne dėl valdžios veiksmų vertinimo, nors paklausti apie esamą padėtį buvo galima kur kas griežčiau.
Nemalonu, o teisingiau – apmaudu, kaip laiško autoriai apibūdina patys save.
„Mes, Anglijos lietuviai, sakome drąsiai – Anglijos, nes tai valstybė, kuri mus priglaudė ir leido gyventi neprarandant orumo, pilietiškumo ir kitų vertybių. Norime paklausti.“
Pirmą kartą viešojoje erdvėje taip aiškiai deklaruota, netgi politiškai manifestuota, kad esama nebe Lietuvos lietuvių. Nežinau, gal ir ne visi tą laišką kūrusieji nebelaiko savęs Lietuvos lietuviais, juo labiau, kad laiškas iš Lydso (Leeds), tačiau ir pabrėžimas „sakome drąsiai – Anglijos, nes tai valstybė, kuri mus priglaudė...“, ir parašas: „Su pagarba, Anglijos lietuviai“ neleidžia abejoti, kad tai – konceptualus politinis atsiribojimas nuo Lietuvos. Ne juridinis – daugelis, matyt, yra Lietuvos piliečiai arba norėtų išlikti tokie dvigubos pilietybės teise. Politinis atsiribojimas sunkiai nuginčijamas.
Kodėl to reikėjo?
Tikrai, kantrybės taurę daug kam gali perpildyti mažosios Kedžio dukros proceso neteisėtumai: „Apie kokią dar teisinę valstybę kalbate, kai taip tyčiojamasi ir engiami žmonės? Visi žmonės norėtų gyventi teisinėje valstybėje, o ne tokiame balagane.“
Jau sakiau, kad Lietuva labai dėkingai reagavo į užsienyje gyvenančių lietuvių protestus, suprasdama tai kaip savo tautiečių, laikinai nesančių Lietuvoje, solidarumo ženklą. Tačiau kas vis dėlto realiai sukliudė pedofilams pardavinėtą dukrą perimti motinai, susijusiai su pedofilija įtariamuoju? – sukliudė teisėtvarkos ir teisėsaugos ujami žmonės, gyva siena atitvėrusieji mergaitę nuo jos gyvybei gresiančios teisės! Taip, jie pažeidė įstatymą, neleisdami skubiai grąžinti mergaitę ir susilaukdami teisės šulų įsiūčio. Pažeidė įstatymą, apgindami, kaip dabar jau ryškėja, teisės teisingumo galimybę! Jie, o ne kas kitas, kad ir kaip gražiai vaiko gynimo procese būtų dalyvavęs. Jie buvo toje vietoje ir tuo metu, kai reikėjo nebe žodžių, o veiksmų, kaip savo vietoje būtent tuo vieninteliu vieninteliam padaryti būtinam veiksmui buvo Baltijos kelio žmonės.         
Jūsų, brangūs Anglijos lietuviai, visas tas dienas prie Venckų sodybos nebuvo. Jūs buvote Anglijoje, kuri – sakote drąsiai – yra jau jūsų valstybė, priglaudusi jus su visu jūsų orumu ir kitomis vertybėmis, kurių taip negerbianti ir nevertinanti Lietuva, tas neteisinis balaganas. Blogiau negu balaganas. O kas ją daro kitokią? Ją ne balaganu realiai darė ir daro Lietuvoje likę, už tikrą Lietuvos tvarką galvas guldę ir savo širdis sprogdinę Lietuvos lietuviai. 
Nemanau, kad jūs norėjot įžeisti mus čia, Lietuvoj, nesugebėjusius pasiieškoti priebėgos savo orumą ir kitas vertybes greičiau realizuoti kurioje nors užsienio šalyje. Manau, suprantate, kad mes likom Lietuvoj ne dėl to, kad nesugebėjome pabėgti, o tikėdami anksčiau ar vėliau įveiksią melo, korupcijos ir prievartos sistemą, taip pat ir jus išvariusią ieškoti, kur ji ne tokia nuožmi. Sistema kolei kas galinga. Bet negi dėl to galima ir reikia atsiriboti nuo Lietuvos?
Nepriklausomybę pasiekėm prieš viso pasaulio valią.
Mes ir dabar nugalėsim.   

2010 05 22
10.00. Dar viena „inovacija“: jaunimo susitikime su pirmuoju euroderybininku Lietuvos Seime buvo pasiūlyta keisti Lietuvos supratimą – nebesieti jos su tradicine geografine teritorija, o Lietuva laikyti visas vietas, kuriose gyvena lietuviai.
Rusai būtent taip ir supranta Rusiją: ji yra ten, kur gyvena rusai. Todėl gina „sootečestvininkus“, jeigu šie pasiskundžia, kad yra skriaudžiami kokiose nors Rusijai dar nepriklausančiose teritorijose.
Kaip pagal šią koncepciją Angliją dalinsimės su Londonu, Airiją su Dublinu, Ispaniją su Madridu, o Rusiją su Maskva? Na, kaip bent jau ginsim lietuvius nuo diskriminacijos visose šiose šalyse?
Taigi...
Nei kursim atsargines „mini Lietuvas“, nei ginsim savo piliečius – ne tam ši „Lietuvos be teritorijos“ koncepcija kuriama. Kuriama ji tam, kad emigrantai galėtų gyventi iliuzija, jog jie yra tokie patys lietuviai kaip ir lietuviai Lietuvoje, nors jie, kaip ir patys jau pripažįsta, yra Anglijos lietuviai, Airijos lietuviai, Ispanijos ar Rusijos lietuviai. Ši koncepcija dar „prasmingiau“ leistų rašyti įvairius pamokomuosius laiškus, teikti „atsilikusios“ Lietuvos tobulinimo projektus, kelti reikalavimus Lietuvoje tvarkytis pagal tos kiekvienos „mini Lietuvos“ tvarkas ir tvarkeles. O Lietuvai jų „tobulinimų“ nepaisant – niekinti ją, tokiu būdu bent psichologiškai kompensuojant kaltės jausmą dėl išduotos ir parduotos tėvų žemės.
Nežinau, kas aname susirinkime pasiūlė tą Lietuvos supratimo „patobulinimą“. Nežinau, ar buvo jam pritarta, ar jis buvo atmestas kaip absurdiškas. Tiesą pasakius Astra ne taip ir svarbu.
Žinau viena: tokias „inovacijas“ gimdanti sąmonė – jau migranto sąmonė.

2010 02 23
9.21. „Sprint tyrimai“ nustatė, kad ekonomikos atsigavimu tiki vos 1,7 proc. gyventojų. Kad išvadas iš krizės verslininkai pasidarys, mano beveik pusė apklaustųjų. Kad nieko neišmoks politikai, mano daugiau kaip pusė – 56,5 proc. – apklausos dalyvių.
Labiausiai nukentėjusiu save laikančio „Swedbank“ vadovas Lietuvos Prezidentei sakė, kad bankas numato čia dirbti ilgai (kurgi ne – juk čia, kaip skelbia švedų turistinis bukletas, Švedijos „finansinė provincija“). Tačiau į raginimą garantuoti pakankamą skolinimą Lietuvos verslininkams buvo atsakyta pasakėle apie savo vaikų finansavimą – ir Lietuvos verslui skolinimas būsiąs „tėviškas“: mokant skaičiuoti, ar jiems reikia tiek pinigų ir ar turės iš ko atiduoti.
Taigi ir gyventojų viltys, ir didžiausio Lietuvoje veikiančio banko „filosofija“ sako: laukti nėra ko, visa Europa pradės kilti tik po 2–3 metų.
O dabar – verskitės kaip išmanot.

2010 05 24
9.47. Sako, kad Lietuva nesikeičia, viskas joje kaip apmaurojusioj įlankoj. Netiesa. Tame dumblu pavadinamame Lietuvos pastovume mutuoja nauji sutvėrimai. Tarsi koks didelis roplys homoseksualų eisena Vilniaus Konstitucijos prospektu į paviršių išmetė itin įdomių mutantų – matyt, lytinio gyvenimo gelmėse tauta intensyviausiai ir sparčiausiai formuoja savo naujų sugyvenimų pavidalus.
Vienas iš pačios jauniausios kartos teoretikų (tegul jis lieka nepavadintas – tik kaip reiškinys, o ne faktas, tuo labiau – tikrinis) siūlo lietuviams į savivokos apyvartą kartu su holokausto sąvoka įsivesti ir homokaustą, kuriuo galėtų būti apibrėžiamas „sąmoningas fizinis homoseksualų naikinimas“. Tokių užmačių ir užmojų, pasak jo, Lietuvoje esama, ir „jeigu šiandien Europoje kiltų karas, pirmosios mūsų šalyje karo aukos, matyt, būtų būtent seksualinės mažumos“.
Kodėl?
Todėl, kad „seksualinių mažumų eisena galutinai išryškino mūsų neapykantos kitam žaizdas ir jau neslepiamą norą kitokį sunaikinti“. Todėl, kad dujų kameros, į kurią karo atveju būtų suvaryti homoseksualai, „durų skląstį užvertų ir mirties mygtuką paspaustų ne tik paskutinę savitvardą praradę eitynėse Vilniuje dalyvavę Seimo bei visuomenės imbecilai“. Todėl, kad „šizofreniškai ir net makabriškai atrodo moralaus lietuvio elgesys“, kai už prancūzų, belgų ar vokiečių (taip pat ir homoseksualų) sunkiai uždirbamus milijardus, „nepaliaujamai pumpuojamus į šią tamsuolių žemę, vadinamą Lietuva“, dėkojama ne prancūzams, belgams ar vokiečiams, o „skystapročiams“ ir savo fobijų neįveikiantiems lietuviškojo orumo gynėjams, nors nuo jų plakatų reikėtų saugoti bet kurį Lietuvos vaiką. Ir dar nuo jų burnos kvapo. „Neapykanta vienija, tiesa?“
Tikrai, vienija. Kad galėtum išeiti į savo bėdų afišavimo ir propagavimo eitynes, turi gerai padirbėti ir „su savimi“, ir „su artimu savo“, apgalvodamas savo nelemties teisėtumą ir jos jurisdikciškumo galimybes. Jaunojo rašytojo tekstas – kondensuotos neapykantos taurė, kurios forma primena „Gėjų manifesto“ turinį ir Gebelso kalbėjimo stilių. Ir jeigu tai ne tiek homoseksualų teisių gynimo, kiek neapykantos lietuviams ir Lietuvai manifestavimo būdas, tada aš nežinau nieko – nieko nebežinau, nei kas yra meilė, nei kas – neapykanta.
Gal to nebežino ir interneto svetainės, ir žiniasklaidos etikos ekspertai, pagaliau – teisėsauga? – taip gali atsitikti susidūrus su rafinuotai itin įžūliu išpuoliu?
To dar nebuvo. Buvo šaukiančių, kad Lietuva – žydšaudžių kraštas. Bet kad homažudžių šalis – dar ne. Sakoma, kad senieji mafijozai jau bijosi naujųjų. Kur po homokausto paskelbimo dėtis seniesiems mąstytojams?

2010 05 25
10.23. Tegul ir toliau valdžios numylėtiniai ginčijasi, pilietinės visuomenės apraiška ar chuliganaujančios minios susirinkimas yra budėjimas prie Venskų ir Kedžių namų Garliavoje. Kas turi bent kiek proto galvoje ir meilės širdyje, tam nekils jokių problemų griežtai, bet civilizuotai besielgiančių žmonių sambūrį vadinti aukščiausio lygio pilietiškumo apraiška, dargi lietuviška – šiek tiek religiškai nuspalvinta bet tikrai kultūringa ir santūria. Ir visa ši „istorija“ su mažąja Kedyte yra perdėm pilietiška, tiesa, su širdį draskančiom aukom, bet galėjusiom nebūti aukomis jeigu į dukros tvirkinimo ir gal net prievartavimo faktą būtų sureagavusi teisėsauga. Taigi: lietuvių pilietiškumas yra toks lojalus savo valstybei ir teisei, toks kultūringas, jog turi susidaryti ekstremalios aplinkybės, kad jis nusidažytų krauju.
Ar padarys išvadas valdžia?
Kai kas iš valdžios jau leidžia sau pagalvoti, kad į teismus turi būti įsileisti prisiekusieji. Kitaip atsinaujinimo nebus arba jis vyks pernelyg ilgai.
Jau kalbama apie partinės sistemos reformą: gana Lietuvą tvarkyti „tradicinių partijų“ viršūnėse susitvenkusiems kamščiams – net reitingavimas nepajėgia į partijas įleisti šviežio oro, todėl, siūlo daug kas, daugiamandačių sąrašų reikia atsisakyti.
Reikia sukurti antruosius parlamento rūmus – nepartinius vienmandatėse rinktus atstovus išrinkti į senatą, kuris turėtų teisę kontroliuoti pagal partines programas į Seimą išrinktų atstovų parengtuosius įstatymus – tai būtų rimta parama Respublikos Prezidentui.
Taip ir panašiai samprotauja žmonės, galvodami apie ilgalaikius Lietuvos pertvarkymus. Visų jų patosas tas pats: gana pagaliau laikyti nuošalėje Lietuvos piliečius, kurie nebetiki savo partijomis, savo teismais, savo valdžiomis. Nebetiki iki tokio laipsnio, kad nebetiki savo valstybe. Dėl to – ir Lietuva.
Demokratiniai įstatymai priimti, Konstitucija garantuoja svarbiausias demokratinio gyvenimo teises. Tačiau demokratija neveikia. Kodėl – pakankamai aiškiai rodo ir Garliavoje pilietinį pasipriešinimą vykdantys žmonės. Kultūringai. Nors jau irgi priartėję prie ribos.

2010 05 26
9.18. Anksčiau už kitus pasaulio finansų krizę įžvelgti sugebėjusio Niujorko universiteto profesoriaus N. Roubini pastabas apie šiandieninę pasaulio finansų padėtį turėtume girdėti itin gerai.    
Krizė nesibaigė. Įžengėme į kitą krizės stadiją, sako profesorius. Nuo privačių skolų problemų judame valstybių skolų problemos link.
Turime pradėti nerimauti dėl vyriausybių mokumo. Ekonominės depresijos įveikai buvo mestos didžiulės finansinių investicijų lėšos, o tai padidino valstybių skolas. Pirmoji problemą išryškino Graikija, bet jų turi visa euro zona, Jungtinė Karalystė, Japonija, JAV.
Europoje dabar kalbama apie fiskalinę valstybių konsolidaciją (bendri mokesčiai, biudžetų naudojimo kontrolė ir kt.). Tačiau finansų pajėgumas – tai ekonomikos pajėgumas. ES reikalauja struktūrinių reformų, kurios didintų produktyvumą ir konkurencingumą. Pagal vieną matą savo skolas restruktūrizuoti turinčios šalys gali nuspręsti, kad „pinigų sąjungos nauda yra mažesnė už kainą, kurią jos turi mokėti“. (Kaip čia neprisiminti V. Klauso žodžių lankantis Latvijoje: jis latvių neagituojąs prieš eurą, bet čekai neskubėsią – euro aptarnavimas kainuojąs pernelyg brangiai.) Buvo kalbama ir apie „finansų skylių“ likvidavimą šalis šalinant iš euro zonos.
N. Roubini mano, kad su skolomis nesusidorojančios valstybės gali nubyrėti, o aplink Vokietiją susispiesti tik stiprios ekonomikos. Tokia susitraukusi euro zona gali stipriai pažeisti euro kaip pagrindinės rezervinės valiutos pozicijas, o pati Europos Sąjunga skilti, iš jos pasitraukus Graikijai, Ispanijai ir Portugalijai.
O bankininkai jau vėl moka sau premijas, „kurios, taikant bet kokius standartus, yra begėdiškos“.           

2010 05 27
9.16. Specialioje „Savaitės atgarsių“ laidoje, pridurmais tarsi atsakančioje į tokią pat specialią „Teisės žinoti“ laidą, formuluojamas visiškai kitoks klausimas: ar pasipriešinimas teisėtvarkos sprendimams nėra ženklas, kad „apačios nebenori, o viršūnės nebegali“ valdyti kaip iki šiolei, ir žmonių sambūriai ginant savo teisėtumo ir teisingumo supratimą yra valstybės griūties pradžia? O gal valstybės jau ir nebėra?
Kad esama kažko panašaus, laidoje dalyvavę reprezentatyvūs žmonės pripažino, o išeitis iš susidariusios situacijos esanti visos su D. Kedžio žūtimi susijusios ir turimos medžiagos paviešinimas. Tai reiškia, kad visas „procesas“ nubraukiamas kaip niekinis. Per šį faktą niekine pripažįstama visa teisėtvarkos sistema. Buvo rastas ir vienas labai rimtas pozityvus motyvas: Lietuva subrendo prisiekusiųjų teismams. Ir kitai visuomeninei kontrolei, kuri bent iš dalies sušvelnintų tą valdžios ir žmonių susvetimėjimą, kuris tarsi bedugnė skiria valdančiuosius ir valdomuosius.
Kai nacionaliniame transliuotojuje keliamos tokios idėjos, galima neabejoti, kad atsitiko kažkas, kas pabudino žmones. Ką, teisindami save ir mundurą, bekalbėtų prokurorai, Drąsiaus Kedžio nužudymai (jo padarytieji, jeigu tai tikrai jo, taip pat jo paties nužudymas, kuo galima neabejoti) buvo ta riba, kuri visiems parodė: baisiau už mirtį gali būti tik vaiko kankinimas. Ir žmonės suprato. Valdžia dar ne. Bet yra vilties, kad ir jos smegenėlės pradeda pulsuoti.

2010 05 28
11.12. Vėl Lietuvos fiasko Eurovizijoj. Nenoriu veltis į kokius nors muzikologiškai technologiškus ginčus. Ne mano daržas, ne mano pupos. Bet apie juos gaubiančius klimato pokyčius galiu kalbėti taip pat kompetentingai, kaip ir kiekvienas.
Tai štai, po abiejų atrankinių pasirodymų nė nelaukiant finalo galima pasakyti, kad toną duoda, deja, nebe Senoji Europa. Ji išsikvėpusi, pavargusi, paskendusi pasidabruotuose istorizmuose ir modernistinėje eklektikoje. Konkurso ir dvasia, ir siela persikėlė į rytinius Europos regionus. Visas Kaukazas – Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas – ne tik šiemet demonstruoja stebėtiną etnikos ir „eurostandartų“ sintezę, Ukraina, Rusija, Turkija irgi ne pirmi metai žaižaruoja įkvepiančiomis improvizacijomis. Jei gali kuo pasigirt Europos vakarinės šalys, tai tik rimto dainavimo įtaiga, muzikos kultūra. Beje, ir Europos rytai stovi ant profesionalizmo pamatų. Šiuo požiūriu itin apgailėtinai atrodo Baltijos šalių saviveiklininkiškumas. Ko tąsyk norėti iš ir šiaip jau itin problemiškos jų pasirodymų koncepcijos – beprasmybės estetizacijos? Galima būtų, ko gero, pagalvoti apie prancūzų kultūrinę poziciją: nebekreipti dėmesio į šitą dainos mėsmalę, seniai tapusią nebe meno, o verslo renginiu.
Tačiau etnokultūriniu požiūriu jame vykstantys poslinkiai dėmesio nusipelno.
P.S. Faktas, kad laimėjo Vokietijos atstovė, gražiai padainavusi gražią dainą, leidžia klausti: galgi finansų krizė pravalė ir europidų estetinio suvokimo centrus? Šiaip ar taip, bet tai leidžia viltis, kad muzikinio beprotnamio durys bent priveriamos? Tą patį tvirtina šiaip jau pusėtinas lenkas,  „sumąstęs“ savo pergalę paramstyti scenos kekšėmis. Bendri rezultatai tik patvirtina „Naujosios Europos“ idėjinį spaudimą beišsikvepiančiai Senajai.

2010 05 29
Labai įdomią Baltijos valstybių ekonomikos analizę Balse.lt paskelbė prof. Jonas Čičinskas. Remdamasis tuo, kad Estiją nuspręsta priimti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją bei (EK sprendimu) pakviesti į euro erdvę, analitikas peržvelgia ekonomikos „judėjimą“ nuo 1993 metų ir nustato, kad Lietuva niekada nėra turėjusi subalansuoto biudžeto. Estai jau nuo 2003 metų savo įplaukas ir išlaidas balansavo su perviršiu, o lietuviai ir latviai į savo biudžetų iracionalumą nekreipė jokio dėmesio. Kaip bajorai. Antra vertus, sako analitikas, viešųjų finansų subalansuoti nesugebėjo daugelis ES valstybių, tačiau tik Lenkija, nors irgi turėjo deficitą, nepatyrė tokio nuosmukio, nes sugebėjo garantuoti realų ekonomikos intensyvumą. Todėl „galop, ypač ilgu laikotarpiu, ir Lietuvoje, ir visoje ES, viską nulems realiosios ekonomikos raida. Jei ta tikroji ekonomika ras kitų veiksnių, paskatų ir jėgų, stumiančių ją aukštyn (jų bendras vardas – technologinės naujovės bei infrastruktūros tobulinimas), tai finansų apvalkalas taisysis pats savaime“.
Ši ekonomikos profesoriaus analizė yra korektiška, tačiau triuškinanti dabartinės A. Kubiliaus vyriausybės politiką, kurios esmė – buhalterinis biudžeto deficito „subalansavimas“, visiškai nekreipiant dėmesio į žlugdantį tokio „balansavimo“ poveikį ne tik ekonomikai, bet ir patiems lietuvių tautos gyvybingumo pamatams.
Nesuprantu, ką galvoja Prezidentė. A. Kubiliui lietuviai neturi jokios reikšmės, jų jam paprasčiausiai nėra kaip Prancūzijos karaliui-saulei: „neturi ko valgyti? – tegul ėda žolę“. D. Grybauskaitė, berods, kalba apie tautą, apie žmones, motinas, vaikus. Tačiau ir ji godoja apie eurą kaip vienintelę išsigelbėjimo valtelę. Nors euras reikštų dar vieną – išorinį – lito devalvavimą (greta A. Kubiliaus jau atlikto „vidinio devalvavimo“).
Ar mes dar galvojam apie ateitį, ar jau nebe?

2010 05 30
12.26. Atlikus apklausą 36-se iš penkiasdešimties geriausių Lietuvos mokyklų paaiškėjo, kad kas šeštas moksleivis rengiasi studijuoti užsienyje. Ten suka daugiausia abiturientai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Iš stipriausiomis mokyklomis laikomų emigruoti ketina iki 60 proc. abiturientų. Iš 3,5 tūkst. apklaustųjų išvyks 600.

2010 05 31
9.41. Finansų krizė, išryškinusi pirmiausiai bankų, o paskui ir vyriausybių mokumo problemas, turėjo akivaizdžiai parodyti, kad pinigai – tai dar ne ekonomika, kad pinigai – tik jai atstovaujantys ženklai, dėl kurių vertės turi būti susitarta – išreiškia jie realų valstybių ir visos valiutos zonos ekonomikos pajėgumą, produktyvumą, konkurencingumą pasaulyje ar ne. Pasitikėjimas tam tikrais duomenimis save reprezentuojančia ekonomika yra ir valiutos stabilumo prielaida.
Europa yra ekonomikos nuosmukio zonoje. Sakoma – ilgalaikio nuosmukio. Labai tikėtina, nes nafta senka, o juk ji varė visą XX a. antrosios pusės technologinį kilimą ir ekonomikos augimą. Ateities ekonomikos variklio – naujos energetikos bazės – dar neturime. Visa virtinė Europos valstybių seniai nebeatitinka ES biudžeto deficito standartų – ne didesnės nei 60 proc. BVP dydžio valstybės skolos ir ne didesnio nei 3 proc. metinio biudžeto deficito. Visi ES strategai jau vieningai reikalauja mažinti viešąjį išlaidavimą, visų pirma karpant socialines išmokas arba didinat mokesčius. Visa tai – vardan nominalaus euro „stabilumo“, nes realiai euro sustiprinti neįmanoma: europiečiai nenori, dirbti! Nori gerai apmokamo darbo. Ir tik!
Ratas užsidaro. Euras toliau bliūkšta.
Bet išskyrus dvi šalis visos kitos euro dar neturinčios veržiasi į euro zoną kaip į išsvajotą žemę.
Kokia šios masinės psichozės priežastis?
Elito kaip politinės minios savisaugos jausmas? 

2010 02 01
11.00. Dž. Štiglicas konstatuoja: JAV „bankininkų socializmas“ nepasiduoda.
„Jau seniai pripažinta, kad JAV bankai, kurie yra per dideli, kad bankrutuotų, taip pat yra per dideli, kad būtų valdomi. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių keli jų veikė labai silpnai“, rašo Nobelio premijos laureatas. Jis labai mandagus – bankai veikė ne silpnai, o stipriai, tik ne visuomenės, o bankininkų labui. Tai jie visų pirma kalti dėl visų burbulų, kurie patį finansinį kapitalizmą pavertė burbulu, grasinančiu susprogdinti sistemą.
JAV vyriausybė, formuodama kapitalizmo gelbėjimo per bankų reguliavimą ideologiją, suformulavo naują sąvoką: „bankas per didelis, kad nebūtų finansiškai atkurtas“. Tai reiškia, kad didiesiems bankams negalima taikyti įprastų banko pertvarkymo taisyklių – jos, girdi, gali nuterioti investuotojus, nors ir patiems priešgynoms aišku, kad sisteminis organizuotas pertvarkymas ilgainiui gali atnešti pelno ir obligacijų turėtojams, jeigu turto vertė pasirodys esanti didesnė, nei mano rinka. Tačiau bankininkai laikosi nuomonės, kad „ne tik negalima liesti obligacijų savininkų, bet ir akcininkų, net tuomet, jei daugumos jų akcijų vertė susijusi su vyriausybės suteikta finansine parama“.
„Tai nauja erzacinė kapitalizmo forma, kurios nuostoliai suvisuomeninti, o pelnas privatizuotas, – nes paskatos yra iškreiptos ir nėra rinkos drausmės. „Per dideli, kad būtų pertvarkyti“, bankai žino, jog gali nebaudžiami žaisti net su federalinio rezervo lėšomis, nustatydami beveik nulines palūkanų normas, nors pinigų tam neturi“, sako Dž. Štiglicas. Ir reziumuoja: „Reikia išardyti „per didelius bankrutuoti“ bankus, nes nėra jokių įrodymų, kad šie monstrai visuomenei atneša tokią naudą, kuri proporcinga už ją sumokėtai.“
Tai – siūlymas politiniu sprendimu naikinti spekuliacijos gigantus. Revoliucinis. Duodant atkirtį politiškai tiek sustiprėjusiems bankams, kad ir po krizės jie atsisakinėja reguliavimo ir toliau reikalauja už jų padarytus nuostolius mokėti mokesčių mokėtojams.

2010 02 02
9.24. Gėjai nerimsta.
Europos Sąjungoje prisipažinti esą žydraisiais išdrįsta vis daugiau aukšto rango politikų, argumentuodami tuo, kad nesislapstantieji esą patikimesni už tylūnus. Jau vien šis „argumentas“ apnuogina jų savivoką: gėjumi būti nėra gerai, o buvimas juo yra nuolatinis konfliktas su visuomene, reikalaujantis drąsos ir savitvardos. Šią situaciją klasikiniu pavidalu išreiškė į Berlyno merus kandidatavęs K. Voveraitas (k. Wowereit): „Aš gėjus, ir tai gerai.“ Komentaruose jis bent jau pripažįsta, kad tol, kol seksualinė orientacija bus diskusijų objektas, bus manoma, kad gėjui siekti aukštų valstybinių postų yra nenormalu.
Kai Islandijos premjere tapo lesbietė J. Sigurdardotir, pasaulio spauda mirgėjo antraštėmis apie mažos valstybės moralinę drąsą, tačiau pačioje Islandijoje tai netapo diskusijų objektu: redaktoriai pareiškė gerbią premjerės privatumą. Tai – tikrasis atsakymas į klausimą, gerai yra būti gėjumi ar lesbiete ar negerai. Problema yra ne pats žydrasis, o jo komentatoriai, ir tyla yra autentiškiausias paliudijimas, kad problemos nėra. Tūkstančiai žmonių ir mūsų „homofobiškoje“ Lietuvoje, netgi giliausiuose kaimuose, per amžius yra nugyvenę savo žydruosius gyvenimus, netapdami jokia problema nei kaimynams, nei Lietuvai, nei jokiai ją valdžiusiai imperijai. Tai tik dabar Lietuva savo komentatorių dėka tampa gyvenanti „visai kitame pasaulyje nei dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių“ (V. Mitė, Laisvosios Europos radijo žurnalistas).
Yra vienas iš tiesų rimtas klausimas – tai klausimas, kaip padėti jaunam žmogui, pirmąkart suvokiančiam apie savo netradicinę orientaciją. Visa kita – juodoji prekyba. Kaip nikotinu, alkoholiu, narkotikais. Pagalba žmogui, o ne savo nesveikoms aistroms, yra medicininė psichologinė pagalba, visiškai nereikalaujanti nei gėjų paradų, nei politikų apsinuoginimų, nei žiniasklaidos „advokatavimų“. Paradus vadinti visuomenės švietimu yra – švelniai tariant – ta pati juodoji prekyba, ir jai įtvirtinti Lietuvoje telktis netgi JAV ambasadorę! – jau vien tai rodo, kad tai neturi nieko bendra nei su mažumų teisėmis, nei su žmogaus laisvėmis, kaip ir su autentiška laisvąja Europa.

2010 02 03
9.28. Ką reiškia neapibrėžtumai, gerai iliustruoja ką tik pasirodžiusi knyga „Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“.
Nepriklausomybę atkurią mes paskelbėm 1990 m. kovo 11 d. Toliau vyko valstybės kūrimas ir įtvirtinimas pasaulyje. Pasaulis ją pripažino 1991 metais, žlugus Maskvos pučui ir galutinai subyrėjus TSRS. Pasauliui mūsų nepriklausomybė gal ir gali sietis su jo, to „pasaulio“, praregėjimu, bet jeigu nebūtų buvę Kovo 11-osios, ar būtų ką pripažinti? Tai kodėl mes savo Nepriklausomybę siejam su kitų nuomone, kad ji atsirado 1991-aisiais?
Maskva visai neseniai pareiškė, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos valstybės dar nebuvo, tad kompensacijų Lietuvai mokėti nereikia. Mes patys, savo nepriklausomybę siedami su užsienio pripažinimu, tarsi ir pritariame tam, ką sako kitų dar neišmokusi matyti Maskva.
Kodėl atsirado toks bjaurus neapibrėžtumas?
Atsirado todėl, kad ant knygos viršelio pabūgta istorinio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vardo, nors būtent su šiuo sąjūdžio pavadinimu Lietuva atėjo į Nepriklausomybę, paskelbdama valstybės atkūrimo Aktą. Valstybė įtvirtinama buvo jau su Lietuvos sąjūdžiu.

2010 02 04
11,04. Po to, kai generalinė prokuratūra atidavė teisman kauniškę pedofilijos bylą (vieną iš daugelio tokių bylų), viešoji informacinė erdvė įsisiautėjo: televizijos rengia net po dvi – ir už, ir prieš – pasisakančias laidas, laikraščiai rašo apžvalgas, pristato žurnalistinius tyrimus. Tame triukšme pasidaro nebeaišku, ne tik kas už ką, bet ir kas apie ką.
Tai apie ką yra teisman perduota byla?
Byla yra apie tai, pedofilas ar ne pedofilas yra A. Ūsas? Juridiškai tai ypatingai sunkiai patvirtinamas faktas.
Tad kodėl nekalbama apie juridiškai vienareikšmį ir nepaneigiamą faktą – dviejų žmonių nužudymą? Nužudymą galimai dėl sąsajų su pedofilinėmis veikomis. Tačiau – neabejotinai – nužudymą.
Kodėl Drąsius Kedys nušovė teisėją Joną Furmanavičių? Dėl kokių aplinkybių įvykdytas šis susidorojimas?
Esu įsitikinęs, kad tik atsakinėjimas į šį klausimą galėtų duoti vienareikšmius atsakymus į klausimus, kodėl be teisėjo buvo nušauta dar viena moteris, kodėl kėsintasi į A. Ūsą, pagaliau – pedofilas ar ne pedofilas yra šis verslininkas, pedofilas ar ne pedofilas buvo nušautasis teisėjas, sąvadautoja ar ne sąvadautoja buvo nužudytoji moteris.
Aš nežinau, kaip tiksliai formuluota yra teisman perduota problema. Jeigu taip, kaip ji diskutuojama žiniasklaidoje ir visuomenėje – pedofilas ar ne pedofilas yra Andrius Ūsas, tai – sakau drąsiai – ji taip suformuluota dėl to, kad ji nebūtų išspręsta ir kad A. Ūsas būtų apkaltintas švelniausiu nusižengimu. O į visa kita liktų neatsakyta.
Man galima būtų pasakyti: taigi D. Kedžio nėra, ir mes negalime klausimo formuluoti taip, kad tyrimas būtų vykdomas šitokiu požiūriu. Kadangi spręsti reikia, Todėl renkamės realiai išspręsti galimą problemos dalį.
Į tai galima būtų atsakyti: jeigu prokurorams nesvarbu, ką pasakys visuomenė (vakarykštėje „Teisė žinoti“ laidoje, ji, visuomenė, buvo vadinama ir minia, ir sergančia moraline psichoze, ir Linčo teismu, ir t. t., ir pan.), ir prokuratūra žiūrės tik įstatymo, nepasiduodama jokiam spaudimui, tai ar ji negalėjo būti tokia pat nuosekli, gindama esminę bylos ašį: kol nesurasim Kedžio, byla nejudės teismo link. Gal tokio tvirtumo nenorima žinant, kad D. Kedžio nebėra ir jis niekada nebus surastas?
Jeigu taip, kas man neleistų paklausti: o žudikas visai ne D. Kedys?

2010 02 05
10.50. Dar apie trečiadienio „teisę žinoti“, bet nebe svarstybų objektų, o subjektų aspektu.
„Prokurorų ansamblis“ akivaizdžiai pademonstravo, kaip toli ne tik valdžia, bet ir „nešališkumo bastionas“ – teisėsauga – yra nutolusi nuo to, kam atstovauja ir kam dirba. Visuomenė, tauta ar tiesiog žmonės, kurie sudaro Lietuvą, gyvą Lietuvą, jų kalbose buvo apibūdinama tik neigiamai. Teisėsauga – prokurorai, teisėjai, – kad ir daranti klaidų, ir veikianti pagal netobulus įstatymus, – tik teigiamai. Kuo paremta teisėsaugos žmonių puikybė?
Paremta tuo, kad jie yra laisvi ir žinantys, o „minia“ yra neišmanai ir nelaisva, afektuota iki moralinio pakrikimo. Todėl jie turį būti nepriklausomi nuo visuomenės nuotaikų ir spręsti laisvai pagal tai, ką savo dispozicijoj turi kaip faktus ir kaip žino juos turį interpretuoti. Kad faktų gali būti nepakankamai, kad jie gali būti netikri, kad procedūros gali būti pažeistos arba klaidinančios – ne visuomenės, o jų, specialistų, reikalas. Kitaip sakant, teisėsaugininkų puikybės pamatuose įmūrytas scientizmas – mokslinio žinojimo neklystamumo ir nekvestionuotumo nuostata, kurio kraštutinė forma gali reikštis profesiniu idiotizmu, o nesąžiningumo atveju – nusikalstamais sprendimais. Visa tai buvo už disputantų ne tik dėmesio, bet – susidarė įspūdis – ir už supratimo ribų.
Kai stovima ant tokių pamatų, teisėsaugininkų laisvė spręsti nepriklausomai nesunkiai tampa savivale. Tai ir pademonstravo disputantai savo požiūriu į visuomenę bei to požiūrio reiškimo būdu. Visuomenę vadinti nesveika, netgi jei ji iš tiesų nesveika – ne teisėsaugininkų reikalas nei kaip specialistų, nei – pagaliau – kaip piliečių, nes jie yra žmonės tarp žmonių. Jei visuomenė afektuota iki pamišimo, tai priežastis šiuo atveju yra aiški: tai – ir pačių teisėtvarkos bei teisėsaugos žmonių profesiniai veiksmai, jau pripažinti ir nepakankamais, ir klaidingais.
Dar viena žiauri tiesa išryškėjo teisėsaugininkų elito diskusijoje: teisė yra ne neteisėtumo naikinimas, leidžiant ir skatinant augti žalią gyvybės medį, o įstatymo raidė, taikoma fakto faktiškumui apginti. Fakto faktiškumas yra gyvenimo lavonas. Galėčiau pritarti vieno iš diskusijos dalyvių nuomonei, kad visos teisės sistemos turi savo dvasią. Tik pridurčiau: mūsų teisės dvasia yra nekrofiliška. Jeigu būtų kitaip, ar būtų diskutuojama dėl A. Ūso pedofiliškumo – dalyko, kuris „grynu faktu“ paverčiamas labai sunkiai. O tos skriaustosios mergaitės gyvenimas, kuris dabar yra didžiausias iššūkis mūsų visuomenei, yra žudomas, nei jos, nei kitų tokių neapginant nuo netgi gyvenimo lavonais priremtų pedofilų.
Praeis kiek laiko, žiniasklaida išsems visą A. Ūso bylos“ pelną, o mažąją mergaitę užmirš taip pat, kaip Rinau dukterį. Tik jeigu Rinau atveju tašką padėjo Vokietijos teisėsauga, pripažinusi teisėta tėvo teisę į dukterį, tai mažoji „A. Ūso bylos“ liudytoja nugrims į užmarštį taip ir nepraskaidrinusi nei mūsų teisėsaugos, nei gyvenimo dvasios.                                                    
 
2010 02 06
9.44. Atsistatydino generalinis prokuroras A. Valantinas. Prezidentė pareiškė: derėtų pasitraukti ir abiem jo pavaduotojams.
Politikos kuluaruose – šiurpelis: kas darosi? P. Malakauskas, V. Ušackas, dabar A. Valantinas, ir visi – dobrovolno-prinuditelno.
Kai kas sako tokios vykių eigos netoleruosiąs: kur tai matyta, kad Kovo 11-osios iškilmėse dalyvautų A. Lukašenka, D. Medvedevas!
V. Landsbergis Prezidentę remia: Maskva dabar labiausiai norėtų kokios nors aštrios reakcijos.
A. Brazauskas ligoninės reanimacijoje, ir įvykiai teka jam virš galvos.
Jeigu ne giliausias per dešimtmetį sniegas, sakytum: karštas šienapjūtės vidudienis.

2010 02 07
17.47. Už ką labiausiai myliu šitą žemę, vadinamą Lietuva?
Už tai, kad norinčiajam dirbti ji leidžia ir išgyventi, ir gyventi nieko iš nieko neprašant, nieko iš nieko nesiskolinant, tuo labiau –niekur nieko neprievartaujant ir negrobiant. Labiausiai nekenčiu atėjūnų, kurie trempia šią žemę, lipa ant galvų ir neleidžia mums dirbti.

2010 02 08
8.32. Nepaprastai reikšmingi yra šimtatūkstantiniai mitingai Karaliaučiuje (Kaliningrade). Mūsų nuolatinis bendravimas su krašto administracija Lietuvą atkūrus, kalbos Baltijos Asamblėjoje apie kraštą kaip apie Baltijos respubliką, akivaizdus Maskvos savivaliavimas bandant kraštą paversti galingiausiu Europos kariniu regionu, dėl ko visas gyvenimas darosi netinkamas tvarkingai veiklai ir prekybai, – visa tai pagaliau susidėjo krūvon ir prasiveržė. Ką bedarytų užsirūstinusi Maskva, ir jos rankos per trumpos, ir dvasinė bei politinė krašto konjunktūra ir tyliau bus už Rytprūsių politinį savarankiškėjimą. Dar apie 1995 metus sakiau, kad Kaliningradas – nebe Rusija. Tada kilo skandalas. Būtų labai sveika, jeigu kas iš mūsų tai pakartotų – nebeatrodytų taip sensacingai. Ir prie tiesos šiandien būtų dar arčiau.   

2010 02 09
8.59. Jeigu tiesa, kad mokytojai mokyklose kala mokiniams, jog mažos tautos turi išnykti ir jiems geriausia emigruoti, tąsyk mes tikrai pasmerkti.

2010 02 10
9.28. Krizė iškėlė ir demokratijos likimo klausimą. Goldmano viešosios politikos mokyklos profesorius Robertas B. Rechas mano, kad krizės įveikimo sprendiniai prasilenkė su demokratijos principais, kurie numato, kad svarbiausi nutarimai turi būti priimami viešai, visuomenės balsas debatuose turi daryti įtakos sprendimams, o sprendėjai privalo skaitytis su rinkėjais. Kodėl buvo pasirinktos tos, o ne kitos valstybės remtinos įmonės, kokios skolos padengtos iš valstybės iždo? Kongresas negali nuspręsti, ar sumažinti ir kaip sumažinti finansininkų algas, Senatas bejėgis apsispręsti klimato kaitos klausimu, sveikatos reforma pajudėjo tik už uždarų durų papirkus farmacininkus. Kas dedasi?
„Vašingtonas yra aptekęs lobistais, ginančiais turtingųjų interesus. Čia ir slypi esminė problema, dėl kurios atvira politika darosi nebeįmanoma“, sako profesorius. Demokratiją galima apvalyti tik sutramdžius lobistus. Kitaip demokratija nunyks.
Lietuvoje oficialių lobistų – ant rankos pirštų. Jų ir nebus, kol lobizmu užsiiminės už turtuolių ir mafijozų pinigus į Seimą siunčiamos partijos – kolektyviniai lobistai, lobistų kolūkiai.
Mums demokratijos apvalymas dar sudėtingesnis.

2010 02 11
10.15. Politinės demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Rusijos trūkinėja sparčiau, negu kai kas prognozavo.
Helsinkio forumo Baltijos jūros problemoms aptarti kuluaruose Rusijos premjero V. Putino iniciatyva su juo susitiko Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė (dziudoistas su karatiste, šmaikštauja Lietuvos spauda). Lietuva į tą susitikimą reaguoja su nerimu, Rusija – su savo viltimis. Ar tai duos ką nors gera, parodys ateitis, nes dabar susitikimą reikia vertinti kaip grynai žvalgybinį.
Lietuva šiuo susitikimu signalizavo, kad Rytų kaimynė mums yra svarbi, Rusija pabrėžė norinti aktyvesnio dalyvavimo Lietuvoje. Anot V. Putino, jei santykiai būtų buvę geresni, krizė Lietuvą nebūtų taip prislėgusi. Rusija galinti padvigubinti dujų pardavimą. D. Grybauskaitė turėjo atlaikyti gundymą dalyvauti Karaliaučiaus AE statyboje. V. Putinas patvirtino, kad lenkai derasi dėl Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pardavimo.
Pokalbis buvo pabrėžtinai ekonomikos klausimais. Tačiau šių laikų svarbiausi ginklai – nafta ir dujos. Mažeikių pardavimas pirštu prikišamai rodo, kad net Lenkija su Maskva šnekasi virš mūsų galvos.

2010 02 12
9.24. Generalinio prokuroro A. Valantino atsistatydinimo patvirtinimas Seime virto Seimo apkaltos spektakliuku.
Kas privertė Generalinį trauktis? Jūs privertėt, atsakė Generalinis. Kai padarėt savuosius prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimus, tapo aišku, ką turiu daryti.
Ir jis darė. Pedofilijos bylą patvarkė taip, kad į teismą patektų prieš pat pokalbį su Prezidente, kuriai galėtų pranešti, kad byla atiduota teismui, taigi, Prezidentė neturi pagrindo pasiūlyti jam atsistatydinti, atsistatydinti jis galėtų savo valia, tačiau byla teismo ratuose suktųsi taip, kad A. Ūsas liktų neapkaltintas ir neišduotų pedofilijos liūnan pakliuvusių teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų – kad profesinis klanas nuo bylos nenukentėtų.
Bandymus kokiu nors būdu prieiti prie klano kontrolės Generalinis vadino politikų spaudimu ir bandymu paneigti teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principą. Galima buvo suprasti, kad tautos atstovai yra nepakaltinami ir verti pagailos.
Mes dar atsiminsim šį spektaklį ne kartą: klanas deklaravo savo politinę nepriklausomybę.

2010 02 13
Šių metų pradžioje DELFI portale paskelbtame V. Laučiaus ir A. Januškos pasikalbėjime esama keleto aktualių minčių.
Visų pirma – apie bendrą Lietuvos būklę, stagnaciją, interviu vadinamą išsekimu, „nusiseiminimu“, vidaus netvarka. Svarbiausios to priežastys – „užsikimšusios“ partijos, per viršuje užstrigusiuosius nepraleidžiančios į viešąją erdvę gaivaus proto, ir silpna, neįgali opozicija; verslumo niekinimas ir verslininkų naikinimas; nesugebėjimas pasisemti geopolitinių galių nei iš Lenkijos, nei iš Europos Sąjungos, nors „tam ir esame naujoviškoje imperijoje – ES, kad per ją kalbėtumės su Rusija. Jėga prieš jėgą“. Dabar gi tebesame „Pribaltikoje“ su sostine Rygoje.
A. Januška mano, kad panieka ir priešiškumas verslui eina iš valstietiškosios ir okupacinės tikrovės, kuriose kiekvienas turtingesnis tapatintas su vagimi ar oligarchu. O kaip tuos oligarchus įveiksim? Jų veikla legali, tad jie bus įveikinėjami nelegaliomis ar užkulisinėmis keršto priemonėmis? Gal geriau būtų tuos, kurie įrodė moką dirbti ir būti kapitalistais, leisti dirbti Lietuvos biudžetui? Dėl to A. Januška skeptiškai vertina LEO LT išardymą: „Gal ir surasime užsienio investuotoją, bet jis juk ne už dyką dirbs. Pelnus, palūkanas atiduosime kitiems biudžetams.“ Čekai konsolidavo privatų ir valstybinį kapitalą ir tapo ekspansyvia valstybe. Mes – provinciali.
„Amžinoji tema“ – Rusija – A. Januškos akimis atrodo taip: „Laikysena Rusijos atžvilgiu nėra tiek svarbi, kaip mums vidaus ginčuose atrodo. Gali būti susirietęs, gali – išsitiesęs, vis tiek jiems rūpės tik interesai. Ekonominiai, saugumo, kultūriniai. Ir mums tai terūpi. Ne nuolankumo forma, o interesai.“
A. Januškos idealas formuluojamas paskutiniais pokalbio sakiniais: „Surasime savyje jėgų, neapvilsime a.a. Gintaro Beresnevičiaus ir būsime kaip visada ekspansyvi, bet tolerantiška tauta ir valstybė. Kaip LDK“.
Matyt, ši linija bus tolydžio stiprinama, ieškant vidurio tarp proamerikietiškosios ir prorusiškosios mūsų geopolitikos orientacijų. Pamažu telkiasi ir „linijai“ pritariančių asmenų ratas, ne per ilgiausiai trukus pasirodysiantis kažkokiu organizuotu pavidalu.

2010 02 14
12.01. Bernardinai.lt publikavo K. Puloko išverstą M. Milerio (Miller) „The Ekonomist“ paskelbtą straipsnį „Po Berlyno sienos – tvirta socializmo galia“. Jame sistemiškai ir argumentuotai šiandieninė Europos, iš dalies – ir pasaulio, padėtis siejama su pamatinėmis marksizmo dogmomis.
E. Markso bendražygis F. Engelsas matė tris didžiausius socializmo įgyvendinimo kliuvinius: privačią nuosavybę, religiją ir santuoką.
Nuosavybės socialistinės transformacijos vyksta Lotynų Amerikoje, net JAV politika jau pavadinama socialistine. Kas tiksliai pasakytų, kiek žmonių ir kokiais pavidalais gyvena kaip sugyventiniai, nes laiko santuoką „barbariška seksualine priespauda“ dėl to, kad „jis kartą turėjo malonumo permiegoti“ su kažkuo. Sekuliarizacijos plitimas dar akivaizdesnis, religija prilyginama netolerantiškumui, jos atributai net draudžiami. Keroja etinis ir kultūrinis reliatyvizmas, mokymas tampa nebe švietimu, o indoktrinacija, tiesos teigimas – ekstremizmu, protą užkariavo materializmas, o kalbą persmelkė „politinis korektiškumas“.
Iš kur ši socializmo galia?
Po to, kai įsitikinta, kad „proletarinė revoliucija“ ne pagal jėgas ne tik proletariatui, bet ir ištisai „proletarinio internacionalizmo sistemai“, politinius radikalus, tokius kaip Leninas ar Kastro, pakeitė „kultūrininkai“ Teodoras Adorno ar Antonijas Gramšis, projektavę įvairias „komunizmo su žmogišku veidu“ variacijas, kurias įgyvendinti siūlė per Vakarų kultūros institucijas. Šiandien XX a. septintojo dešimtmečio revoliucionieriai Vakaruose užima įtakingas pozicijas. Jų dėka Vakarų kultūrą persmelkė šeimos, religijos, meno, bendruomenės, komercijos ir poetikos marksistinė vizija. (Visą laiką tvirtinau, kad marksizmas yra visų Europos Sąjungos ideologijų ištaka.)
Bet ar vien dėl šių menševikų veiklos socializmas būtų toks paveikus? Dar prieš tapdamas popiežiumi Banediktu XVI Jozefas Radcingeris rašė, kad „marksistinė radikalaus išsilaisvinimo svajonė tebežavi šiuolaikinę vaizduotę“. Komunizmo žlugimas Vakarams teko pernelyg lengvai, sistemos žlugimas nepaveikė sąmonės, nepaisant Jono Pauliaus II, Aleksandro Solženicyno perspėjimų nesižavėti tuščiu materializmu, apgaulingu reliatyvizmu ir pagedusia kultūra.
Masė žmonių prekių gausą sutapatino su žmogaus troškimų patenkinimu, su laisvės turiniu.
Socialistinės minties iššūkiai yra tikri, reziumuoja M. Mileris. Tačiau vilties yra. Ji glūdi akivaizdžiai kylančiame pasipriešinime neprecedentiškai augančiai valdžiai, milijonuose sunkiai dirbančių šeimų ir tūkstančiuose kovojančiųjų dėl laisvės. Tokios laisvės, kurios turinys – pagarba ir paklusimas tiesai, prigimtinio orumo ir žmogaus dvasinės jėgos prioritetui, pagarba šeimai, lemiamas kultūros ir religijos, o ne politikos, vaidmuo, gėris ir blogis – yra ne susitarimas ar mada, o laisvės ištaka – ne valstybės institucijos, bet Dievas.
Tai, ką kaip išeitį siūlo M. Mileris, yra šiuolaikinių Vakarų institucijų ir jas valdančios socialistinės sąmonės apvalymo procesas – ilgas ir atkaklus sąmoningų individų pasipriešinimo veiksmas. Ar ras individualistinė Europa vienijantį pradą, aplink kurį galėtų susiburti ir galutinai išsivaduoti iš degraduojančio marksizmo poveikio?
Šia prasme mūsų paieškos visiškai sutampa su Europos atgimimo kelių paieškomis.

2010 02 15
9.56. Po daugiau kaip dvidešimties metų per bernardinus.lt į mūsų mąstymo erdvę vėl įkeltas Zigmunto Baumano parašytas ir 1999 metais „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtas straipsnis „Racionalumas ir gėda“. Jame autorius svarsto holokausto iškeltą masių moralinės atsakomybės problemą: ar įmanoma pasipriešinti galiai, veikiančiai kaip racionaliai sutvarkytas ir gerai veikiantis blogis. Net jeigu – kaip nacių sukurtame pasaulyje – protas padaromas moralės priešu. Nes išlikimo tame pasaulyje logika reikalauja pritarimo nusikaltimui – nesipriešinti kito sunaikinimui.
„Daugeliu atvejų visi valdžioje gali tikėtis, kad racionalumas yra jų pusėje“, sako Z. Baumanas. Ir pateikia pavyzdį: žudyti vedamieji ėjo ne į dujų kamerą, o į kirpyklą, pirtį – į apsivalymą, į viltį. Juos variusiųjų nusikaltimas nebūtų toks baisus, jei varomieji būtų žinoję tiesą ir blaškęsi priešmirtinės baimės apimti. Tačiau tokiai procedūrai būtų reikėję daugiau kareivių, ginklų, pinigų. Racionalumas buvo efektyvesnis, lengviau pasiekiamas, pigesnis.
Bausmės už žydų gelbėjimą buvo tokios žiaurios, kad ne vienas atsisakydavo rizikuoti savo ir savo šeimos gyvybe ir atstumdavo prašančiuosius pagalbos. „Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi šis racionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiškumą“, sako Z. Baumanas. Tai pats baisiausias jo palikimas nūdienai, tebesvarstančiai, buvo ar nebuvo galima padėti, ir taip tebekultivuojančiai nežmoniškumą. Vien gėdos jausmas gali suteikti viltį moralumui, bent jau jo galimybei, nes ir pajusti gėdą dėl tavo akyse vykusio ar vykstančio blogio yra drąsa.
„Sistemoje, kurioje racionalumas ir etika yra skirtingos priešingybės pusės, žmonija pralošia“, sako Z. Baumanas, nes blogiui „nereikia nei entuziastingų pasekėjų, nei plojančios auditorijos – pakanka savisaugos instinkto, kurį skatina raminanti mintis, kad, dėkui Dievui, tai dar ne mano eilė: pasislėpęs dar galiu to išvengti“. Blogis gali viešpatauti, tik tikėdamasis, kad daugelis žmonių susilaikys nuo pasipriešinimo, kuris reikalauja drąsos, dažniausiai atrodančios beprotiška.
Tačiau savisauga nėra iš anksto nulemtas elgesys: mes galim būti spaudžiami ką nors daryti, bet niekas nėra priverstas tą daryti besąlygiškai. Kraštutiniu atveju tu gali pasirinkti absoliutų pasipriešinimą – mirtį. Blogis nėra visagalis. Priešintis galima visada. Ir įvairiausiais būdais. „Neturi reikšmės, kiek žmonių pasirinko moralinę pareigą vietoj savisaugos racionalumo, – svarbu, kad kai kurie ją pasirinko.“ Blogis gali sudegti žmogaus laisvos valios ugnyje. „Ar yra toks stebuklingas nepaklusnumo slenkstis, ties kuriuo blogio mašina būna priversta sustoti?“, baigdamas klausia Z. Baumanas.
Tas pats Baumanas 1998 metais parašė knygą „Globalizacija: pasekmės žmogui“, kuri jau 2002 metais buvo išleista lietuviškai. Joje nesipriešinimo blogiui mentalinės savybės ir politinės technologijos analizuojamos visų pirma žmogaus nužmoginimo aspektu. Gaila, kad tokios (panašių knygų jau ir lietuvių raštijoj ne viena) knygos praeina pro mūsų visuomeninę sąmonę jos nė nesuvirpinusios (tai gal tos sąmonės nė nėra?).
Tačiau tai, ką Z. Baumanas sako apie žydų genocidą (holokaustą), taip svarbu mūsų savivokai, kad be jo moralinių imperatyvų vargu bau pajėgtume suprasti šiuolaikinio tautų genocido mentalinį pamatą: nepadėdamas kitam aš dalyvauju šiuolaikinėse žudynėse.

2010 02 16
9.33. Labai lietuviškas yra Jonas Basanavičius: visas paskendęs artojiškai smulkiam kasdieniniame moksliniame plušėjime, griebdamasis visko, kas tik gali nuvesti giliau į tautos praeitį, jis palieka daugybę iš gryno triūso ir atkaklumo sukurtų anksčiau lietuviuose nebūtų dalykų, iš kurių ryškiausias, be abejo, yra laikraštis „Aušra“, išreiškiantis slapčiausią tautos troškimą ir poreikį – bendrauti kaip visuomenei, kaip tikrai bendrijai – viešu rašytiniu žodžiu. Vien tai Jonui Basanavičiui būtų garantavę tautos lyderio vaidmenį. Ir garantavo. Vasario 16 Akto dėl Lietuvos nepriklausomos Respublikos įkūrimo pasirašymas tik sustiprina tą poziciją, tiesą pasakius, yra jo, kaip „Aušros“ kūrėjo, autoriteto sąlygotas: pats būdamas nepartinis, jis Taryboje tampa arbitru tarp rietis besimokančių partijų. J. Basanavičius „pridengia“ Tarybos partinę nesantarvę tegul ir pačios Tarybos narių sutarimu, tačiau būtent jo buvimas Taryboje leidžia tapti galva, sujungiančia Tarybą į kūną, turintį du – kairįjį ir dešinįjį – jau ryškiai besiskiriančius sparnus. J. Basanavičiaus parašas ant Nepriklausomybės Akto yra logiška XIX amžiaus tautos kultūros kėlėjų ir XX amžiaus jau politikos vedėjų santara – vieno etapo pabaiga ir kito etapo pradžia. Ką reiškia ta pradžia, tada galima tik nujausti. Dabar mes jau žinom: partinis protas sudegina Lietuvą, taip ir nesukūręs tautiškai pilietiškos nacijos. J. Basanavičiaus viršpartinis dvasiškumas nebuvo pratęstas, jis buvo sumaltas dalinumų grumtynėse.
Kažko panašaus esama ir Kovo 11 Akto atveju: jis yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, dar toleravusio kairiosios pakraipos asmenų dalyvavimo Valstybės atkūrime teisę, dokumentas. Ir šiuo, kaip ir Vasario 16-osios Akto atveju, jo parašų savininkai išsklido po partijas, kartu su jomis sudegdami ir sudegindami Lietuvą. Ir labai gaila, kad nė vienas iš savo parašą palikusiųjų netapo naujausiems laikams tuo, kuo aniems – Jonas Basanavičius: turim partinių sparnų autoritetus, neturim visus į naciją vienijančio autoriteto. Užtat vienas sparnas – į Vakarus, kitas – į Rytus, o skrendam į Pietus.
Jonas Basanavičius nelygstamas nacijos vienijimo simbolis. O mes neturim net šiuolaikinės monografijos, atskleidžiančios jo mastą ir reikšmę.
Gal ir negalim turėti, kol jis didesnis už mus?

2010 02 17
10.37. Privatizuoti valstybinius miškus galėjo pasiūlyti arba proto liliputai, arba iš to gerai uždirbti planavę parazitai, arba valstybės priešai. Akademikas, buvęs Miškų ūkio instituto direktorius L. Kairiūkštis tuos „novatorius“ apibūdina švelniau: „arba nesuprantą, arba antivalstybiškai nusiteikę žmonės“. Tai ne „nesupratėlių“, taigi, ne nepakaltinamųjų, veikla: „Mūsų institutas jau 20 metų siūlo privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti. Tai instituto pozicija...“ , sako Laisvosios rinkos instituto direktoriaus pavaduotojas G. Kadziauskas. Tai – sąmoningai antivalstybinė pozicija, nesvarbu, ta valstybė moderni ar nemoderni, į ką apeliuoja LRI atstovas.
Nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri neturėtų valstybės turto. Kas juo galėtų ir turėtų būti, Laisvosios rinkos institutas nesvarsto: jo pozicija – išparduoti viską. Ką reiškia toks išsipardavimas, Lietuva jau ima suvokti. Tačiau ne Laisvosios rinkos institutas: jo pozicija lieka nekintama. Tad gal laikas paklausti, ar turi teisę Lietuvoje veikti prieš Lietuvos valstybę dirbanti įstaiga? Kas ją finansuoja? Kokius uždavinius kelia? Su kokiomis grupuotėmis susijusi?
Vargu bau šitai bus padaryta. Nes idėją privatizuoti valstybės miškus perėmė A. Kubiliaus vyriausybė ir dar 2009 m. balandžio mėnesį premjero sudaryta darbo grupė parengė Ūkio ministerijos siūlymus, kaip supaprastinti valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką. Jei Seimas patvirtins tai įstatymiškai, valstybinės įmonės statusą turinčios 42 urėdijos, kurios dabar prižiūri valstybinius miškus, bus nesunkiai pertvarkomos į bendroves, o per jas valstybinius miškus privatizuoti arba išparduoti bus vienas juokas.
Kas juos nupirks? Niekas Lietuvoje tokių lėšų (sakoma, apie 6 mlrd. litų) neturi. Vadinasi, juos pirks užsienio įmonės. Švedų kompanijos, įsigijusios miško ūkius Švedijoje, įsitikino, kad ūkininkauti savo miškuose neapsimoka, todėl eina į Jaunąją Europą. Latvijos miškai jau skandinavų rankose ir sparčiai naikinami. Lygiai tas pats būtų ir Lietuvoje. Kas darosi jau šiandien – užtenka pažvelgti į Dzūkijos kažkada vaizdingiausias pakeles. Vien Marijampolės medžio perdirbimo įmonė pareikalautų 3, gal net 4 kartus padidinti kirtimus. Užsienio įmonės ateitų čia ne ūkininkauti, o kirsti nusipirktus miškus. Jos to nė neslepia.
Sakoma: miškai turi būti kertami. Tai netiesa. Miškai turi būti ne kertami, juose turi būti ūkininkaujama. Gerai ar blogai ūkininkaujama valstybiniuose Lietuvos miškuose – kitas klausimas. O tikrovė yra tokia: valstybiniams miškams tvarkyti Lietuvos valstybė neskiria nė cento. Urėdijos pačios vykdo atrankinius kirtimus, o pajamos už medieną naudojamos miškų priežiūrai ir atsodinimui. Ir kol kas miškų Lietuvoj padaugėja 0, 8 procento.
Bet miškai – ne vien mediena, tuo labiau – miškininkystė nėra medienos vartojimas, o gamtos išteklių kūrimas. Yra privačių miškų savininkų, kurie juos prižiūri kaip savo vaikus, tačiau taisyklė „griebk kiek gali“ dominuoja. Atiduoti valstybės miškus – visos miškininkystės stuburą, kaip juos vadina buvęs LR miškų ministras prof. V. Antanaitis, tai atsisakyti kurti tą pridėtinę vertę, kurią sudaro miškai kaip kraštovaizdžio estetinis ir net etinis turtas, kaip vieta, kur žmogus dar gali pailsėti ir kur atsigauna oras bei gamta kaip visuma.
Apie tai nei LRI, nei Vyriausybė negalvoja.
Tačiau, sako miškininkai, tauta jau pasimokė iš beprotiškų privatizacijų ir bunda iš meškos miego.
Kad tik greičiau pabustų! 

2010 02 19
10.41. Nežinau, kas svarstė galimybę apdovanoti Nepriklausomybės atkūrimo signatarus Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžium, trečiuoju pagal statusą valstybės apdovanojimu, ir kas tokią mintį inspiravo. Gal Latvijos ir Estijos aukščiausiu valstybės ordinu atdovanotųjų tų šalių signatarų pavyzdys? Gal tiesiog supratimas, kad 124 viskam pasiryžę žmonės kovo 11-ąją žengė žingsnį į visišką nežinią, aukodami save tikrąja to žodžiu prasme, nes jeigu būtų laimėję Maskvos pučistai, visi tie šiandien niekinami signatarai būtų sušaudyti kaip „tarybinės tėvynės išdavikai“ – sąrašai buvo sudaryti, jie yra analuose ir dabar.
Už Lietuvos valstybės atkūrimą nesu apdovanotas jokiu ordinu ar medaliu. Gedimino ordinas man skirtas už laisvosios spaudos organizavimą. Tačiau ne už valstybės atkūrimą. Estai yra apdovanoję ordinu už paramą jų valstybės atkūrimui. Lietuva nerado reikalo pagerbt net medaliu. Neprašau. Mano garbė yra su manim ir be kokios nors partinės grupuotės malonės ją man pripažinti.
Bandymas signatarus įvertinti automobiliais, žeme ar „sunkmečio litais“ – tai bandymas pervesti kalbą į visai kitą plotmę – istorijos deimantą padėti ant turgaus svarstyklių. Kad ir kuo būtų tapę deimantą šlifavę žmonės (šiandien ne vienas balansuoja ties valstybės politinės išdavystės riba, kad ir į kokias turtines priklausomybes būtų patekę „šoko be terapijos“ ir „terapijos be šoko“ pervartose, būtent jie tada sukūrė šitą „TSRS susprogdinusį Aktą“, ir būtent tai yra jų didysis istorinis nuopelnas: nebūtų buvę jų – viskas būtų buvę kitaip. Gal dėl to jie ir labiausiai kalti? Pagal dabartinę įvykių logiką taip ir išeina: būtų gerai, kad signatarų išvis nebūtų buvę, o geriausia, kad nebūtų buvę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, kuris Lietuvą atvedė į Kovo 11-ąją, Iniciatyvinės grupės, kuri viską pradėjo.  
Esu patyręs daug pažeminimų. Tokio taukuotai purvino – dar ne. 

2010 02 20
9.22. Michaelis Richardas buvo teisiamas už rasistinius pasisakymus. Internetu platinamame laiške jis mąsto, „kodėl baltieji yra rasistai, tačiau jokia kita rasė – ne!“
Kai tu gatvėje prasilenkdamas vadini mane baltuoju, baltuku, urviniu – tai nieko tokio.
Kai aš tave pavadinu negru, nigeriu, žydu, atėjūnu – tu mane vadini rasistu.
Jūs sakot, kad baltieji kursto begalę smurto. Tai kodėl getai yra pačios pavojingiausios vietos?
Jūs turint Jungtinį negrų koledžo fondą, Martino Liuterio Kingo dieną, Juodosios istorijos mėnesį.
Mes būtume rasistai, jeigu turėtume Baltosios istorijos mėnesį, organizaciją tik baltiesiems – būtume rasistai.
Esama Juodųjų didmeninės prekybos rūmų, ispanų didmeninės prekybos rūmų, o visi kiti – tiesiog paprasti didmeninės prekybos rūmai. Įdomu, kas už visa tai moka?
Yra „Miss Juodoji Amerika“, bet „Miss Amerika“ priima visas spalvas. Yra daugiau kaip 60 juodųjų koledžų, bet jeigu būtų atidarytas bent vienas koledžas tik baltiesiems – tai būtų rasistų koledžas.
Jūs apiplėšinėjat, vagiat, nuvarinėjat mašinas, šaudot į mus. Bet kai koks baltaodis polininkas šauna į juodaodį narkotikų platintoją, jūs vadinat jį rasistu.
Kodėl tik baltieji gali būti rasistais?
Didžiuokitės būdami baltieji. Tai – ne nusikaltimas. Kol kas. Tačiau arti to, baigia autorius.
Šis dokumentas – giliai sergančios civilizacijos balsas.

2010 02 21
11.33. Pernai vasarojant Dzūkijoje dėmesį atkreipė keisti veiksmai prie Margionių kaimo, ne per toliausiai nuo Baltarusijos sienos.
Už nebeveikiančio geležinkelio Kabelių link plytėjo keliasdešimties hektarų kadagiais ir mažom pušelėm apėjus dykra. Vieną gražią dieną visa jos augmenija buvo nušluota. Žinantieji paaiškino, kad „Baltijos karjerai“ išsinuomojo ją 99 metams ir rengiasi čia kasti žvyrą, o eksploataciją baigus įrengti vandenvietę su poilsiavietėmis ir vandens sporto bazėmis. Margionių kaimo gyventojai pasipriešino: savivartės su žvyru per jų kaimą nevažiuos! Tada „greituoju būdu“ buvo sugriauta Margionių geležinkelio stotelė ir galimas išvažiavimas iš dykros nusuktas nuo kaimo. Teiraudamasis, kas čia ką rezga, iš išmanančiųjų sulaukiau patarimo: jei tikrai yra taip, kaip sakai,  nestok skersai kelio, čia eis baisūs pinigai.
Kad tai ne prielaida, o didelių įvykių šitame Dzūkijos kampe preliudija, liudija žinios, kurias paskelbė „Respublika“.
Aštuonios ES valstybės – Lietuva, Lenkija, Bulgarija, Slovėnija, Slovakija, Rumunija, Nyderlandai ir Italija – slapstydamosi nuo viešumos kuria ESPO – branduolinių atliekų saugojimo plėtros organizaciją, kuri nuspręs, kur įkurti Europos branduolinį kainyną. Europos Komisija projektui turėtų pritarti dar šiemet. Kapinyno įrengimas kainuotų apie 2 mlrd. eurų (7 mlrd. litų). Šalis, sutikusi priimti tą kapinyną, gautų milijardus paramos: branduolinio kuro laidojimas prilyginamas naujos elektrinės pastatymui. Britų „The Times“ paskelbė, kad radioaktyviosios šiukšlės greičiausiai atsidurs Lietuvoje. Mūsų Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros direktorius D. Janėnas sako, kad kapinynas tikrai gali būti įrengtas Lietuvoje – Dzūkijoje, Suvalkijoje arba netoli uždarytosios Ignalinos atominės elektrinės. Ir, užuot aiškiai ir griežtai pasakęs: niekada! – priduria: gal ir apsimoka.
Tai štai: žmogus su tokia sąmone vadovauja institucijai, kuri turėtų ginti mus nuo panašių kėslų, nes toks kapinynas – pavojus ne tik Lietuvos, bet ir aplinkinių valstybių žmonėms, tai puikus taikinys teroristams ar žaliavos šaltinis „nešvarių bombų“ gamintojams. Po kurio laiko Europos Sąjungos nebeliks, o branduolinis šiukšlynas, kurį turėsim šimtmečius prižiūrėti savo jėgomis ir kaštais – liks ir tiksės kaip tikra branduolinė bomba.
Lietuvos žalieji sako: verslą iš europietiškųjų radioaktyviųjų atliekų sumąstę prekeiviai daro aukščiausio laipsnio nusikaltimą.
Kad pavojus visai realus ir labai konkretus, kalba ir ta aplinkybė, jog po Margionių dykra, sakoma, tvirtas, konteinerius su atliekomis patikimai laikyti galintis granitinis dugnas.  

2010 02 22
9.04. Bernardinai.lt paskelbė įdomią publikaciją „Nykstanti Europa“. Čia buvusios Rytų Vokietijos miesto Hojersverdos pavyzdžiu remiantis mąstoma apie Europos demografinę perspektyvą.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Hojersverda buvo regiono pažiba. Mieste nuolat trūko darbo rankų. Po Berlyno sienos griuvimo šis, kaip ir daugelis pramoninių Rytų Vokietijos miestų, ėmė tuštėti. Pramonė stojo, žmonės ėmė traukti į Vakarus. Pirmosios buvo merginos ir jaunos moterys. Kurios liko, nusprendė nebegimdyti vaikų. Dabar 30 proc. Vokietijos moterų teigia neketinančios turėti vaikų. Beveik 50 proc. vyrų sutinka, kad gyvenimą laimingai nugyventi galima ir be vaikų. 1988 m. Rytų Vokietijoje gimė 216 tūkst. kūdikių, 1994 m. – jau tik 88 tūkst., – 0,8 kūdikio vienai moteriai. Beveik milijonas namų nebegyvenami. Valdžia juos tiesiog šluoja nuo žemės paviršiaus. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nematytas vaizdas!
Po karo Europa džiūgavo: Britanijoje vienai moteriai teko 2,8 vaiko, Prancūzijoje – 2,9, Olandijoje – 3,2. Demografai įspėjo, kad greit viskas grįš į vėžes ir gimstamumas apsistos ties 2 kūdikiais. Šiuo metu tokio gimstamumo nebėra nė vienoje Europos šalyje. XX a. pradžioj V. Europoj kasmet gimdavo 10 mln. kūdikių. Amžiaus pabaigoje – vos 6 mln., t. y. 2 mln. mažiau, nei galimybė užtikrinti ilgalaikę žemyno demografinę raidą ir tęstinumą. Beveik visoms šalims jau reikia imigrantų pagalbos.
Kas atsitiko?
„Svinguojanti septintojo dešimtmečio europiečių karta daug jėgų iššvaistė realizuodama laisvos meilės idealus, bet nematė didelio reikalo pasirūpinti giminės pratęsimu ir nė nepastebėjo, kad Europoje prasidėjo demografinė žiema. Dėl tokios situacijos, sako Briuselio universiteto profesorius Ronas Lestheigas (Lesthaeghe), kaltos  postmaterialistinės vertybės, iš kurių pačia svarbiausia ir savitiksle tapusi saviraiška skaudžiai atsiliepia gimstamumo lygiui žemyne.“
Tos postmaterialistinės vertybės Lietuvoje šiandien viešpatauja totalitariškai. Kad ir vėluodami, vejamės Europą – ir – nenusiminkim – pralenksim!
Su kuo ir sveikinu brangius tautiečius.
Jeigu mirti – tai kodėl ne su muzika?

2010 02 23
10.07. Z. Čepaitė Anglija.lt žvilgteri į seksualinį ir apskritai emocinį emigrantų gyvenimą.
Išvykdami kiekvienas visų pirma galvoja apie darbą, butą, buitį, o visa kita – „kaip bus, taip“. Deja, labai greita pasirodo, kad svarbiausia yra vidinė savijauta, o tie svarbiausiais atrodę dalykai – „visa kita“.
Emigravus viskas lūžta ir dūžta. Ir negali būti kitaip: pasikeičia aplinkos visuma. Gerai, kad bandom susivokti bent vienu svarbiausių – seksualiniu aspektu.
Moterys, sako autorė, remdamasi tyrimais, lengviau keičiasi ir perima naujoves. Jas ypač žavi kitataučių asistavimo menas, kuriuo lietuviai vyrai pasigirti negali. Moterys jaučiasi išsivadavusios, labiau pasitiki savimi, bręsta savo vertės pajautimas, lūkesčiai ir reikalavimai vyrams. Kartu ta nauja aplinka ugdo neadekvačią savivoką, aroganciją. Lietuvių jaunimas Londone mielai perima betikslio naršymo po svetimas lovas stereotipus. Ilgainiui toks gyvenimas panaikina natūralų siekį rasti artimų ilgalaikių santykių partnerį, turėti šeimą, auginti vaikus.
Vyrai elgiasi dar rizikingiau – dažniau keičia partneres, naudojasi prostitucija. Ir vyrai, ir moterys dažniau nei britai įkliūva į narkotikus. Nors dažniausiai stengiamasi ryšius užmegzti su tautiečiais, nepalyginamai laisvesnė nei Lietuvoje elgsenos aplinkas veikia emigrantų elgesio stilių. Emigravę lietuviai darosi kitoki lietuviai. Viena svarbiausių to kitimo priežasčių – dažni atsitiktiniai lytiniai ryšiai.
Lietuviai Anglijoje – vieniši ir nelaimingi? – klausia autorė. Klausimas suponuoja atsakymą, kurio skausmo gelmių negali paslėpti net politiškai korektiškiausia kalba.

2010 02 24
10.10. Net 20 iš 27 Europos Sąjungos šalių yra labai įsiskolinusios. Graikija – tiek, kad ne vienas analitikas mano nesant negalima jos pašalinti iš euro zonos. Tačiau tuo atveju į pirmą planą iškiltų Ispanijos problemos. Jei Graikija maža, o jos izoliavimas ES narių nejaudina, tai Ispanija – didelė ekonomika, ir jos problemos sujudintų net pačius rambiausius. Tad išeitis viena: duoti Graikijai pinigų ir kontroliuoti jų panaudojimą. Ir kontroliuoti griežčiau, negu dabar šalis nares spaudžia Europos Komisija, nes ši kontrolė – tai kova už Europos Sąjungos išlikimą.
Pati Graikija irgi apčiuopia naujus savo gyvenimo aspektus. Kaltinti galima ką tik nori, netgi Vokietiją, nors būtent iš jos pinigų buvo didinamos socialinės graikų streikininkų išmokos. „Tam, kad iš viso kas nors keistųsi, reikia visų pirma teisingu keliu nukreipti jaunimą, kuris vis dar per dažnai svajoja apie ilgalaikę šiltą vietelę viešojoje tarnyboje, nereikalaujančioje daug darbo“, rašo vienas Atėnų dienraštis. Graikija turi pradėti kurti tikrą gerovę, o ne dalintis skatinimo lėšas, kurias partijų kadrai išdalija savo drugeliams. Graikija ima suvokti, kad norint turėti, reikia užsidirbti rimtai dirbant. Darbo kaip ekonomikos vertės supratimas yra pirmasis spekuliacinio kapitalizmo narkotikų priešnuodis.
Lietuva į savo viešąją sąmonę tokio suvokinio dar nėra iškėlusi.

2010 02 25
Bene pats ryškiausias faktas, kuris demaskuoja valstybinių miškų privatizavimo kaip jų geresnio tvarkymo apaštalus, yra tie 200 000 ha ir dabar privatizavimui skirtų valstybinių miškų, kurių niekas neperka, nes jie yra jauni ir netinka kirtimui. Jie yra likę nuo pirmojo privatizavimo, kai valdžia jau buvo skyrusi dalį valstybės miškų išparduoti. „Ekspertus“ iš „laisvosios rinkos“ domina tik tie brandūs medynai, kuriuos privatizavus būtų galima be vargo ir su dideliu pelnu parduoti.
Į tą faktą dėmesį atkreipia Vytautas Almanis, rašytojas ir girininkas, ilgus metus prižiūrėjęs Altajaus, paskui – ir Lietuvos miškus. Jis puikiai suprato, kas Žemei yra miškas. Dabar jis Lietuvoj, kaip kažkada taigoj, vėl vienišas šūkauja apie būtinybę nekirsti savo gyvenimo.

2010 02 26
Robertas B. Reichas, buvęs JAV darbo ministras ir dabartinis Berklio universiteto profesorius, savo knygoje „Superkapitalizmas: verslo transformacija, demokratija ir kasdienis gyvenimas“ kurią pristato mūsų „Lietuvos žinios“, aptaria šiuolaikinio kapitalizmo ir demokratijos santykius.
Jo pateiktas kapitalizmo supratimas ir apibūdinimas ir apibūdinimas į mūsų savivoką ko nors ypatingai naujo neįneša: autorius pripažįsta, kad vieninteliu kapitalizmo tikslu yra tapęs pelnas ir BVP didinimas. Kapitalizmas, nepaisant laikinų sukliuvimų, sparčiai žengia į priekį, bet demokratija juda sunkiai. Tai visų pirma todėl, kad nė viena demokratinė valstybė efektyviai nekovoja su šalutiniu kapitalizmo poveikiu.
Autoriaus teigimu, „demokratija yra kai kas daugiau, nei laisvi ir sąžiningi rinkimai. Tai sistema, skirta siekti tikslų, kai piliečiai yra vieningi ir remiama visuotinė gerovė“. Deja, to daryti neleidžia „pašėlusio ekonominio augimo padrąsintos korporacijos bei elitas“. Įmonės „nusikrato įsipareigojimų ir virsta globalinio tiekimo tinklais“,  „investuoja didžiules sumas į lobistus ir net ėmė duoti kyšius aukštiems valstybės pareigūnams, siekdamos palankesnių įstatymų, kurie sutiektų konkurencinį pranašumą prieš varžovus“.
Demokratija pralaimi ne tik dėl korporacijų agresyvumo ir finansinių galių. Patys „žmonės mąsto dvejopai – kaip vartotojai ir investuotojai, nes nori sėkmingų sandorių ir didelio pelno, teikiamo globalinės ekonomikos. Tačiau jiems nepatinka dėl to atsirandančios socialinės pasekmės, todėl linkstama kaltinti korporacijas, nors iš tiesų tokie nemalonūs sandoriai sudaromi su savimi“. Reikia paminėti, kad knygą pristatančiame straipsnyje R. B. Reichas nekalba, jog valstybės neginamas ir kapstytis tik savo jėgomis tame „kapitalizmo augime“ paliktas žmogus yra priverstas daryti tuos sandorius su savimi, bet nepaisant sąžinės graužačių ir viešų protestų (streikai, mitingai ir pan.), visur auga socialinė atskirtis ir piliečių, vis dar siekiančių visuotinės gerovės, bejėgiškumas.
Dabar badoma girti įmones, kurios prisiima tam tikrą socialinę atsakomybę ar užsiima labdara. Iš tiesų tai tėra dėmesio nukreipimas nuo įmonėms pataikaujančių įstatymų ir taisyklių, kurias patylom priiminėja parlamentas. Net ir labdarai aukojama tiek, kiek galima bus grąžintis su pelnu. Todėl vienintelė išeitis vartotojiškumui įveikti ir atkurti pilietiškumą – „tai įstatymai ir taisyklės, investicijas paverčiantys ne tik socialiniu, bet ir asmeniniu pasirinkimu“. Pilietiškumas šiuo atveju būtų žmonių sugebėjimas sumažinti visuomenines sąnaudas paliekant kiek įmanoma mažesnes prekių ir paslaugų kainas. Pirmas žingsnis ta linkme – aiškesnis piliečių mąstymas. Kitaip sakant, autorius siūlo piliečiams užsiimti savišvieta ir saviugda, globalizacinio superkapitalizmo lokomotyvui be raudonų šviesų dundant į šviesią socialistinę pasaulio galingųjų ateitį.
Vertingos yra dvi autoriaus mintys: demokratija yra prieštaringa ir pasmerkta negalavimams pačioje žmogaus prigimtyje, kuri reikalauja grobti, bet nedraudžia svajoti ir kalbėti apie gerovę visiems; demokratija ir kapitalizmas nėra tapatūs dalykai, ir kapitalizmo ribojimai įstatymais gali padėti demokratijai. Pastaroji mintis irgi ne nauja. Nauja būtų, jeigu būtų patarta, kaip tuos gerus įstatymus priimti ir įveiksminti, kai didelės dalys tautų kaip suverenų veikimo galių yra juridiškai paralyžiuotos globalizacinio kapitalizmo, o dar dalis  savanoriškai perduotos kokiam nors viršnacionaliniam subjektui, tokiam kaip ES, kuri direktyviškai veikia prieš piliečiams reikalingų protingų įstatymų priėmimą.

2010 02 27

Džordžas Frydmanas (Friedman), JAV militarinių sluoksnių patarėjas, prieš naujuosius metus Lenkijos spaudai davė interviu, kuriame indoktrinuoja Lenkijos didžiavalstybinę sąmonę. Jo piešiamas vaizdas toks: jeigu Lenkija atsikratytų karo ir pokario įskiepytų kompleksų, ji galėtų tapti regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros lydere, nes chaose, kuris ateitų Rusijai galutinai žlugus, niekas čia savarankiškai tvarkytis nesugebėtų, visi ieškotų ir ekonominės, ir karinės pagalbos, ir Lenkijai čia atsivertų gigantiškos veiklos galimybės, o konkurentų nebūtų. Tokios sėkmės sąlygos dvi: kad Lenkija imtų kurti savo kariuomenę ir kad ją kurdama bendradarbiautų su JAV. Jau ir dabar matosi, kad konflikto tarp Vakarų ir Rusijos atveju Vokietija tikrai neremtų Lenkijos, o Prancūzija ir Britanija – greičiausiai neremtų, tad lenkams laikas susivokti, kad NATO jiems ne padeda, o trukdo: neleidžia kurti tikrai galingos kariuomenės, nors pati NATO seniai nebetekusi to vaidmens, dėl kurio lenkai į tą organizaciją stojo. Stiprią kariuomenę sukurti Lenkija galėtų tik JAV padedama.
Iš čia – pirmoji svarbi išvada: JAV projektuojama Lenkija – imperialistinė didvalstybė. Labai smagu tokią turėti pašonėj, dargi su jos pretenzijom Vilniui.
Antra išvada: NATO plėtėsi siekdama perimti Rusijos anksčiau kontroliuotas teritorijas, o už jos buvo JAV imperializmas.
Dž. Frydmanas yra įsitikinęs, kad Rusija dabar kaupia jėgas artimiausiu metu prasidėsiančiam lemiamam susirėmimui su JAV kaip NATO lyderei. Jeigu Lenkija imtųsi jai siūlomo vaidmens ir besąlygiškai remtųsi JAV kaip vienintele patikima partnere, Rusijos bandymai perimti geopolitinę erdvę, kuri siūloma Lenkijai, pareikalautų iš Rusijos tiek investicijų ir pastangų, kad šis antrasis JAV ir Rusijos (TSRS) šaltasis karas baigtųsi visišku galutiniu Rusijos išsekimu ir sutrupėjimu. Taip būtų galutinai sunaikintas Rusijos pavojus.
Prielaida apie tolydžio stiprėjančią Rusiją yra įtikinanti tik išoriškai. Rusija klimpsta į begalę vidinių problemų, visų pirma dėl sparčiai degraduojančio demografinio sąstato ir senkančio galių potencialo. Rusija niekaip negali ir vargu bau pajėgs iškopti į kitą technologijų lygmenį, ypač – jų taikymą gamyboje. Rusija nedisponuoja ir patrauklia ekspansine ideologija, o grynos jėgos politika yra galų gale pralaimėjimo politika. (Tas pats galioja, beje, ir JAV.) Prielaida apie JAV kaip vienintelį ir patikimiausią Lenkijos draugą yra tiesiog juokinga: kur dabar kad ir karinės JAV bazės, taip didingai pradėtos Dž. Bušo? JAV viskas dar labiau negu Rusijoje priklauso nuo eilinio naujo prezidento. Apie Kinijos faktorių Dž. Frydmanas išvis nekalba. O juk JAV yra galinga mąstymo srovė, žiūrinti į Rusiją kaip patikimiausią JAV sąjungininkę prieš Kiniją, kuri šiuo metu tiktai žvalgosi naujų savo plėtrai būtinų erdvių, visų pirma – Sibiro.
Tai kam tas gundytojo daineles Lenkijai gieda Dž. Frydmanas? Kodėl jis, demokratinės valstybės žmogus, kalba kaip juodas imperialistas, pavyzdžiu keldamas savo Izraelį ar Pietų Korėją? Tai leninizmas grynu pavidalu: įsivelkim į mūšį, o ką daryti – matysim tada. Tegul pešasi lenkai ir su rusais, ir su vokiečiais: nebus tvarkos Europos Sąjungoj – bus geriau Jungtinėms Valstijoms. Kad nuo to nebus geriau Lenkijai, tai negi negalima bus dar kartą kokiu nors kompleksu ar apskritai lepšiškumu apkaltinti pačių lenkų?

2010 02 28
Pagal euro kūrėjų planą šios neįprastos valiutinės konstrukcijos paskirtis buvo monetarinė, o ne politinė sąjunga. Europos Sąjungos steigėjai, siekę visų pirma politinių tikslų, tikėjosi pergudrauti visus: įsteigė Europos Sąjungos centrinį banką, tačiau ES piliečių visų vienodai neapmokestino. Negalėjo, nes būtų išėjęs šnipštas iš politinio plano: nacionalinių valstybių valdžiukės būtų pasipriešinusios stipriau nei Airijoj ar Čekijoj. Tačiau dabar gudragalvių planai gresia ir eurui, ir pačiai Sąjungai. Reikalas tas, kad visavertei valiutai reikalingas ir centrinis bankas, ir valstybės iždas. Iždas reikalingas ne tik mokesčiams kaupti, bet ir jais disponuoti, ypač krizei atėjus – naudoti pagal ypatingą režimą. To ypatingo režimo eurui ir prireikė stojus finansų krizei. Pagal Mastrichto sutartį apie bendrus mokesčius kalbėti negalima, Vokietija laikosi to principo nuosekliai ir kietai pasakė nebūsianti pinigų maišu išlaidaujančioms Sąjungos narėms.
Graikija yra tik viena iš jų. Mažiau į skolas įkliuvusios yra Italija, Ispanija, Portugalija ir Airija. Net jeigu Graikija išsikapstys (žmonės vyriausybės pateiktą taupymo programą remia, kad tik būtų sutramdytas baisus ir išsikerojęs piktnaudžiavimas), bendras tų šalių plotas yra toks, kad euro vertės problema tebebus daugiau negu rimta.
Europos Sąjunga buvo kuriama klasta – nustatant ribotus, bet politiškai pasiekiamus tikslus ir žingsnius jų link, nors gerai žinota, kad jie politiniam euro aptarnavimui visa apimtimi bus nepakankami ir reikalaus naujų žingsnių, kurie gali būti sustabdyti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Taip ir atsitiko. Procesas užstrigo. Europos Sąjunga sustojo. Finansų ministrai prabilo apie euro obligacijas kaip ypatingą atsiskaitymo formą. Kuriam laikui tai nukels euro bėdas ir Sąjungos problemas?                
         

2010 01 01
10.34. Sakantieji, kad nauji metai – tai tik skaičiukų pakeitimas, nėra visai neteisūs: ir visuomenėje vykstantys procesai, ir juose dalyvaujančių bei „skaičiukus“ rašančių žmonių nuotaikos kinta ne pagal kalendorinius ciklus: esama visuomenės pakilimo ir nuopuolio ciklų, žmogaus dvasinės depresijos ar skaidros periodų, klimato kitimo ar civilizacijų plėtotės laikotarpių. Jie tik sąlyginai gali būti gretinami su kalendoriniais matmenimis. Ta prasme ir svarbu nepaskęsti kalendorių „skaičiukuose“.
Ir vis dėlto naujo metai gali būti Nauji. Tai priklauso nuo žmogaus noro apsivalyti nuo praėjusio meto pergyvenimų, išgyvenimų, nuotaikų, darbų apnašų ir tarsi pradėti viską iš naujo. Tas tarsi tikrai yra tarsi. Viskas ir toliau tęsis kaip buvę, turėsi ir nauju skaitmeniu žymėti metus, ir tįsti praėjusių metų skolas, dirbti kadai pradėtus darbus, susitikinėti su tais pačiais žmonėmis, popstyti tas pačias viltis, galų gale – varyti tą pačią savo biografiją, bandydamas nugramzdinti užmaršty, kas joje nepuošia, ir pridurti, kas vaizdelį bent jau iš tolo gerina. Taip. Tačiau. Jei nebūtų tokios visuotinai pripažįstamos atsinaujinimo vilčių datos, kokia žmonėms yra tapusi praeinančių metų gruodžio 31-oji ir naujųjų sausio 1-oji, vargu ar labai džiūgautume, likę vienų vieni su savo nekalendorinių procesų tekėjimu.
Tad gal ir nėra labai nepriimtina ta tegul ir vaikiška naujametinio apsivalymo ir nenaujų vilčių ar siekių suvokimo ir išsikėlimo sau tradicija. Tuo labiau – lietuviams, kurie Europoje beveik visur paskutinieji pagal „pažangos rodmenis“, o pirmaujantieji pagal atsilikimus.
Ko – be savo asmeninių troškimų – galėtume palinkėti sau ieškoti ir siekti? Man rodos, svarbiausia būtų virš visų – ir asmeninių, ir visuomeninių, ir pasaulinių – klausimų ir problemų, o jeigu tai neįmanoma, tada pro visus tuos klausimus ir problemas įžvelgti ne tai, kas iškyla prieš mus kaip duotybė (tai suvokti irgi būtina), bet pro šios dienos, pro Laikinosios Lietuvos tikrovę įžvelgti ir pamatyti tai, kas nepraeina ir neturi pareiti – įžvelgti Amžinąją Lietuvą. Kuri nepraeina ir neturi praeiti.
Tai – rimta greitoji pagalba ir sau pačiam.
Tai – už visų mums tenkančių skaičių esanti prasmė.

2010 01 02
10.29. Na taip, labai smagu mokslininkams pasakoti apie naujausius Visatos tyrimus, ypač – juodosios materijos apmąstymų fone. Kur nebus smagu: jie turi tokį daikčiuką, kaip Hablio (Hubble) kosminis teleskopas, kuris teikia tiesiog neįtikėtinų galimybių skverbtis į kosmosą ir piešti visai kitokius jo vaizdus, nei buvo įsivaizduojama prieš dešimtmetį, nekalbant apie šimtmetį. Už mūsų Saulės sistemos aptikta daugiau nei 400 planetų. Mūsų Paukščių tako galaktika, turinti keletą vijų, besisukančių apie centrinę Galaktikos ašį, susideda iš 100 mlrd. žvaigždžių, milijardai iš kurių turi savo planetų sistemas. O visa tai kartu – tik taškas Visatoje, persmelktoje juodosios energijos, vadinamos juodąja medžiaga, iš kurios iš esmės ir iškyla visi šviesuliai. Būtent ta energija ir valdo, susiedama visatos chaotiškąją tvarką visai kitais, negu fizikos aprašomais, saitais. Bet kas yra ta juodoji medžiaga, astronomai pasakyti negali.
Tai, žinoma, ne tik smagu, bet ir gražu, jeigu manysi, kad tie vaizdai su mūsų gyvenimu neturi nieko bendra. Bet kai tau pasako, kad kamuolys, pagal fizikos dėsnius turįs pradėti kristi žemyn po tam tikro laiko, kai išseks atatrankos į žemę jam suteikta energija, pagal tos nežinomos medžiagos dėsnius turi kilti aukštyn ir judėti didėjančiu greičiu, mūsų šiandieniniam suvokimui suduodamas rimtas smūgis. Ar ne per daug jų vienu metu – kinta ir Visatos, ir gyvybės kitose planetose galimybių, ir pačios gyvybės pavidalų, Žemės ateities, žmogaus paskirties, žmonijos išvaizdos supratimai... Kaip atlaikyti visa tai su gyvenimui būtina dvasios rimtimi?

2010 01 03
10.00. Nuo sausio 1 dienos Ignalinos atominė elektrinė sustabdyta. Ką tai reiškia situacijoje, kai atominės elektrinės paspartintais tempais statomos kitapus Nemuno Rusijai priklausančioje Prūsijoj, Nemuno aukštupy Baltarusijoj, prie Baltijos jūros šiaurinėj Rusijoj? Tai reiškia, kad Lietuva elektros energiją pirks iš Rusijos ir Baltarusijos užuot pati ją pardavinėjusi. Kliedėdama apie energetinę nepriklausomybę, Lietuva tuo pat metu klimpsta į visišką energetinę priklausomybę. Kieno dėka? Europos Sąjungos dėka: energiją saugiai dar 15 metų galėjo gaminti IAE, kol bus pastatyta nauja Lietuvos atominė elektrinė. Toks tikslas ir buvo? –branduolinį reaktorių nepatikimojoj Lietuvoj užgesinti kuo greičiau?
Ar tai ne dar vienas mūsų pardavimo Rytų geopolitinės įtakos zonai veiksmas? Sudėk tuos dėmenis – dujų vamzdis Baltijos dugnu, saugomas rusų karinio laivyno, užgesinta XXI amžiaus elektros energijos gamykla, Lietuvą energetikai dar stipriau prišvartuojant prie Rusijos, pagaliau – nuolatinis Berlyno, Paryžiaus ir Maskvos flirtavimas per mūsų galvas – ką visa tai turėtų reikšti?             
          
2010 01 04
8.43. Susumuodamas 2009 metų įvykius, Kęstutis Girnius, nuosekliausiai Lietuvos gyvenimą komentuojantis ir panoramiškiausiai viską suvokiantis politikos apžvalgininkas, „Lietuvos žiniose“ pastebi, kad Lietuva negali gyventi taip, kaip Ispanija, Vokietija ar kitos šalys, turinčios stabilesnes ekonomikas ir platesnes rinkas – jų priklausomybė nuo kitų šalių kur kas mažesnė. Tai svarbi mintis.
Tačiau mūsų politinis protas, užuot bandęs rasti lietuviškuosius išgyvenimo šaltinius, stiprinančius mūsų nepriklausomybę nuo kitų, ieško būdų, kaip dar stipriau susisieti su užsieniais, integruotis ir priklausyti. Ne kalbos apie savo verslo kūrimą – vidutiniojo ir smulkaus verslo substrato brandinimą, galintį bent kiek patikimiau saugoti nuo tarptautinių ekonomikos vėjų, o užsieniečių investicijos (kitaip sakant, Lietuvos ekonominės infrastruktūros užsieninis perpirkimas) matomas kaip vienintelis išsigelbėjimas, į tai orientuojant ne tik politinę retoriką, bet ir realius veiksmus.
Deja, tai ne klaida. Tai – koncepcija. Klaidinga koncepcija.
Ji kyla visų pirma ant nepasitikėjimo tauta, kuri laikoma neatsikračiusia tarybiniais metais įgytų ydų ir nepatikima bei netinkama kūrybiniam darbui. Tinkami yra „ne čia“. Tinkami yra Vakaruose. (Užtat geri yra ir skandinaviški bankai, neduodantys paskolų Lietuvos verslininkams, ir danų kiaulininkai, teršiantys Lietuvos žemes ir nuodijantys lietuvius, net ukrainietiška elektra yra geresnė už Ignalinos AE energiją!) K. Girniaus pastebimas A. Kubiliaus vyriausybės nutolimas nuo tautos nekreipiant dėmesio į jos pyktį darosi nusikalstamas (šio žodžio K. Girnius nevartoja), nes žmonių nepasitenkinimas valdžia perauga į nepasitikėjimą valstybe.
Tai šiandieniniam elitui – nė motais. Du tai patvirtinantys faktai. Niekas dorai nereaguoja į Seimo narių sąmoningai nusikalstamai įsigyjamus automobilius. Užtat ES pagyros dėl drastiško „diržų suveržimo“ eksponuojamos kaip neabejotinas Vyriausybės darbo kokybiškumo argumentas.

2010 01 05
9.37. Dubajuje atidarytas 818 metrų aukščio dangoraižis „Burj Dubaj“, turintis 160 aukštų, 1044 butus, 49 aukštus įvairių biurų, 49 greitaeigius liftus, 8 eskalatorius. Jį statė 12 000 darbininkų, sunaudoto 330 000 kubinių metrų betono, 31,4 tūkst. tonų plieno. Iki šiol aukščiausias buvo Taibėjaus 508 metrų dangoraižis.
Galima būtų pasakyti: dar vienas beprotiško gyvenimo simbolis. Dubajus turi 80 mlrd. dolerių skolų. Emyratas neturi gamtinių išteklių, jis vos nebankrutavo tik todėl, kad tokių išteklių turintis Abu Dabio emyratas paskolino 10 mlrd. dolerių. Bet dangoraižio statyba nesustojo, butai beveik išparduoti, nors už kvadratinį metrą mokėti reikėjo apie 50–60 tūkst. dolerių. Dabar dangoraižis tarsi simbolizuoja, kad krizės ateina ir praeina, o gyvenimas klesti.
Inžinieriai šiuo dangoraižiu prasiveržė į dar didesnes aukštumas: galima pastatyti ir aukštesnį nei kilometras statinį. Tik laiko klausimas, kada Dubajus imsis (sakoma, po 10 metų) kilometro aukščio dangoraižio, kada Kuveitas pastatys aukštesnį nei kilometro „Šilko kelią“, kada 1,6 kilometro dangoraižis iškils Saudo Arabijos Džidoje.
Galima, žinoma, apie šitą civilizacijos proveržį galvoti kaip apie praeinantį reiškinį – ne viena tokia civilizacija išliko ir vėl nugrimzdo į smėlį , į džiungles. Tačiau faktas lieka faktu: Pietūs dabar spindi stiklo ir plieno dangoraižiais, Pietūs ir Rytai gamina didžiąją dalį pasaulio produkcijos, o senieji Vakarai blanksta ir smunka.

2010 01 06
9.31. Visi analitikai pripažįsta, kad skolose paskendusių ES valstybių ir visos ES ekonomikos kelias bus varginamai ilgas. Europos Komisija tiesiog nurodė vyriausybėms viešojo sektoriaus skolas ir deficitą susitvarkyti taip, kad nebūtų stabdomas lėtas ir nestabilus ekonomikos atsigavimas. Milijardai, vyriausybių skirti šalių ekonomikoms stabilizuoti, atrodo, ištuštino jų iždus. Jeigu nebus rasta vidinių rezervų, gali ištikti antroji krizės banga, kuri būtų dar žiauresnė. Duomenys būtent tai ir rodo: 2008 m. euro zonos valstybių deficitas siekė 2 proc. BVP, 2009 m. – jau 6,4 proc., 2010 m. sieks 10 procentų.
Visa tai bus rimtas išbandymas pačiai ES: vyriausybių muštynės dėl palankesnių finansavimo sąlygų gali sukelti trintį, kuri jau šiuo metu kelia klausimą apie galimybę šalį pašalinti iš ES arba sąlygas jai pasitraukti.
Kitų priemonių, išskyrus didesnę mokesčių naštą piliečiams ir išlaidų mažinimą socialinėms išmokoms bei viešajam sektoriui ES vadai pasiūlyti negali.

2010 01 07
10.26. Apibūdindami Baltijos šalių padėtį ES ekonomikos krizės kontekste, visi apžvalgininkai kalba apie ją kaip apie katastrofą, prilygstančią tai, kuri ištiko šias šalis po TSRS žlugimo, kai eksporto į Rytus ryšiai nutrūko ir Baltijos šalims reikėjo ieškotis naujų orientyrų.
Tuos „naujus orientyrus“ Baltijos šalys susirado – su didžiulėm pastangom ir nuostoliais įsiskverbė į Vakarų rinkas. Dar giliau integravosi 2004 metais, įstodamos į Europos Sąjungą. Tai, ką apžvalgininkai vadina sparčiu Baltijos valstybių ūkių plėtojimu, buvo ES teise besinaudojančio užsienio kapitalo „investicijų“ siautėjimo laikotarpis, kurį geriausiai apibūdina per krizę išryškėjusi Skandinavijos bankų grobuoniška veikla bei danų kiaulininkų invazija. Ypač godus lietuvių patiklumas suformavo „vidinę problemą“ – neregėtą nekilnojamojo turto ir būsto statybos burbulą.
Tarptautinių valiutos spekuliantų sukelta „finansų krizė“ smogė „Baltijos tigrams“ taip, kad jiems atsipeikėti pavyks geriausiu atveju per aštuonetą metų. BVP lygį atkurti prognozuojama 2014–2016 metais.
Estijoje padėtis patenkinamiausia dėl to, kad estai turėjo sukaupę finansinių atsargų ir buvo labiausiai pasirengę veikti virtualioje laisvosios rinkos erdvėje.
Latviją slegia 7,5 mlrd. eurų tarptautinė skola. Lietuvos padėtis ne ką geresnė, nors valstybės paskolų lakštų, privatizavimo įplaukų, paskolos iš daugiašalių šaltinių gerokai sumažino 2009 metų biudžeto deficitą. Ką tai reiškia žmonėms, ekspertams nerūpi – jiems svarbu, kad nebūtų „skylių“ ES ekonomikoje, kuri konstruojama ir kontroliuojama pagal lygiavos principą.
Nenuostabu, kad „užsienio paklausa“ kils sparčiau, negu ją galės tenkinti „vidaus sektorius“ – gamyba ir toliau žlunga. Trečiąjį ketvirtį statybos apimtys sumažėjo beveik perpus, smunka mažmeninė prekyba, auga nedarbas, šiemet pasieksiantis 20 proc., o mažėsiantis labai lėtai.
Išeitys? Lanksti darbo jėga, maži atlyginimai ir silpnos profsąjungos leidžia Baltijos šalims varžytis dėl užsienio investicijų, sako ekspertai.
Kitaip sakant, mūsų pranašumas – „trečiųjų šalių“ statusas.

2010 01 08
11.01. Viešojoje erdvėje neakcentuojama, kad euro zonos valstybės klimpsta į skolas, padėtis toliau tik blogėja, o Europos centrinio banko prezidentas Žanas Klodas Trišė (Jean Claud Trichet) kalba apie tai, jog bankas dėl beribio skolinimosi prarado galią valdyti infliaciją. Tai reiškia ne ką kita, kaip euro projekto žlugimą. Neveltui į nacionalines valiutas ambicijomis be amunicijos paremto euro projekto apologetai žiūri nebe taip priešiškai, bent jau aptilę.
Šešiolikos euro zonos valstybių narių biudžeto deficitas pernai siekė 6,4 proc. BVP, nors 2008-aisiais buvo vos 2 proc. nuo BVP. Šiemet jis išaugs iki 10 proc. Graikijos biudžeto deficitas siekia 12,7 proc. BVP. Jai nurodyta gelbėtis pačiai. Ispanija, Portugalija, Airija, net euro zonai nepriklausanti Jungtinė Karalystė patiria problemų, sekinančių pasitikėjimą euru kaip tarptautinio atsiskaitymo valiuta.
Ar įmanoma konsoliduoti pastangas išlaikyti eurą kaip ES vienijantį faktorių, kai pats Europos gyvenimo būdas ir gerovės filosofija verčia skolintis iki  ES iždo dugno?

2010 01 09
10.47. Žurnalas „International Living“ pagal tinkamumo gyventi indeksą ištyrė 194 pasaulio valstybes ir nustatė, kad Lietuva tinkamumo sąraše užima 22 vietą – aukščiausią iš visų vidurio Europos valstybių ir yra aukščiau už Jungtinę Karalsytę, Švediją, Airiją, į kurias taip bėga broliai lietuviai, netgi už Japoniją, kuri daug kam iš mūsų – svajonė. Estija užėmė 32, Latvija – 40, Lenkija – 35, Baltarusija – 109, Rusija – 111 vietą.
Vertinimo kriterijai buvo: pragyvenimo išlaidos, kultūra ir laisvalaikis, infrastruktūra, saugumas ir klimatas. Taigi – ne socialinės garantijos, o tik galimybės geriausiai išleisti turimus pinigus. Gaila, kad į kriterijus neįjungta prostitucija, gal būtume pakilę dar aukščiau.
Pirmoje vietoje puikuojasi Prancūzija, trečioje – Šveicarija. Toliau eina Vokietija, naujoji Zelandija, Liuksemburgas, JAV, Belgija, Kanada, Italija.
Blogiausia gyventi, anot žurnalo, Somalyje, Jemene, Čade, Afganistane ir Siera Leonėje.
Jei šį tyrimą vertinsim ir kaip piniguočiams metamą jauką, sau gal galėtume pasakyti, kad pas mus dar ne viskas sugriauta?

2010 01 10
9.15. Man sako: gyvenimas yra tada, kai turi tai, ką laikai svarbiausiu dalyku – namą, pinigų, meilę, darbą ir pan.
Aš sakau: tai – ne gyvenimas, o tik tai, kas žmogui teikia didžiausią pasitenkinimą gyvenimu, tiesią pasakius – užsimiršimą, arba laimę, – tai, kas leidžia negalvoti apie ką nors kita. Bet ir didžiausias nelaimes, sielvartus, sukrėtimus iki beprotybių, kai to pagrindinio daikto ar dalyko, to „gyvenimo“ nebelieka. Nes jis būna pridengęs visa kita: pūgą ar lėtą sniego dribimą iš pilko dangaus, varpų skambėjimą sekmadienio rytą, pro grindinio plokštę prasikalusią žolę, Kasiulio ar Gudaičio paveikslų parodą, bulviakasį ar žaliuokes gruodžio mėnesį, Paukščių taką, vyriškėjantį sūnaus balsą. O būtent tai ir yra gyvenimas. Visa, ant ko gali rastis kažkas, ką gali laikyti svarbiausiu dalyku.
Gyvenimas yra pats buvimas po saule. Nei daugiau, nei mažiau. Nors mes, vis dar tebesiveržią į šviesesnį rytojų, manom, kad turi būti būtinai daugiau.
Ir lekiam į pasviečius.
Arba žudomės čia pat.

2010 01 11
9.08. Visa Europa ir ne tik ji užversta sniegu. Tokio jo ir tokių šalčių nebūta beveik pusšimtis metų. Sustojo traukiniai, nepakyla lėktuvai, klimpsta automobiliai, trūkinėja vandentiekiai ir elektros linijos. Visur laidojami nuo šalčio žuvę žmonės.
Taip į Kopenhagos konferencijos apie klimato atšilimą diskusijas įsijungė gamta.

2010 01 12
14.36. Visą dieną Seime vyksta Lietuvos gynėjų konferencija. Rūstūs veidai, ordinai ir medaliai, senosios vėliavos, kietos kalbos. „Lietuvą gyniau, ginu ir ginsiu!“
Tikrai: Lietuvą vėl reikia ginti. Ne tik ginklu. Visu savim. Visu gyvenimu. Gyvenimais.
Puiku, kad tame savanorių gynėjų pasikalbėjime nedalyvauja jokia valdžia. Nes visos didelėm pompom padarytos šventės kuo toliau, tuo akivaizdžiau slepia didelį didelį melą – beveik nieko bendra su Baltijos kelio viltimis nebeturinčią Lietuvą.

2010 01 13
10.15. Beveik visi žurnalistai klausia vieną ir tą patį klausimą: eitų žmonės ginti Lietuvos taip, kaip 1991-aisiais, ar ne? Ir beveik visi atsako: taip! Gal nebūtų tiek daug, bet eitų.
Aš atsakau: taip, kaip 1991-aisiais, – neitų. Eitų kaip 2010-aisiais, 2011-aisiais ar dar kuriais kitais, kuriais tas reikalas kiltų, bet taip, kaip 1991-aisiais, nebeitų. Ir ne tik dėl to, kad šiandieninė Lietuva – Nevilties Lietuva, o andainykštė buvo Vilties Lietuva. Nors ir dėl to.
Svarbiausia, kodėl Lietuva būtų ginama kitaip – kad ji pati kaip valstybė, tauta ir valdžia visai kitokia, – diferencijuota, susiskirsčiusi pažiūromis ir pareigomis, meilėmis ir neapykantomis.
Žiūrėdamas į anų dienų mitingų veidus, dažnai savęs klausiu: kur jūs dabar, kokiame pasaulio krašte, kokios tautos kalba kalbat, iš kokio darbo duoną kasdieninę valgot? Ar tada, skanduodami LIE-TU-VA, apie tai galvojot? Tikrai ne taip savo laisvę įsivaizdavot – galvojot apie laisvę Lietuvoje.
Nuo ko gynėt Lietuvą sausio 13-osios naktį? Nuo okupanto. O ką konkrečiai gynėt? Ką? TV bokštą, LRTV pastatą, Parlamento rūmus. Iš bokšto sklido jungiantis balsas ir žinios. Parlamene budėjo ir posėdžiavo Lietuvos valdžia, kurią okupantas bandė sunaikint. Ją parlamento laiptuose, užsibarikadavusi smėlio maišais ir savadarbiais ginklais, saugojo tuometinė Lietuvos kariuomenė – savanoriai. Puolimo atveju jie būtų gynę valdžią ir gynęsi. Ir – žuvę. Didžiuma parlamentarų, pralamento tarnybų, išskyrus tuos, kurie turėjo sudaryti Lietuvos valdžią emigracijoje, irgi būtų žuvę degančiuose rūmuose. Apie viską buvo pagalvota.
Nieko to neatsitiko. Kariuomenė nebuvo panaudota, dėl ko galima sakyti, kad laisvė apginta neiššovus nė vieno šūvio. Valdžia nebuvo sunaikinta, tik dalis jos buvo perkelta užsienin, dėl to galima sakyti, kad parlamentas atsilaikė. Dabar galima kalbėti, kas atsilaikė labai gerai ir kas ne taip labai. Kurti filmus, knygas. Mitus.
Bet kas buvot jūs, tie, kurie apsupo bokštą, parlamentą, LRTV pastatą? Kariuomenė? Ne. Visuomenė? Ne tik. Tauta? Nebus tikslesnio vardo: vieninga, taigi, tauta. Jos kraujas ir kaulai sutraiškė okupantų tankus taip, kad pulti parlamento nebeišdrįso: būtų buvę pernelyg daug kraujo, nes aplink parlamentą susirinkusi tauta saugojo ir valstybės valdžią, ir jos tuometinę kariuomenę.
Paprastai tautą kare gina kariuomenė, kuriai vadovauja tautos valdžia. Sausio 13-ąją beginklė tauta apgynė valdžią saugančią beveik neginkluotą ir iš anksto pasmerktą kariuomenę bei savo vidines problemas sprendžiančią valdžią.
Šiandien turim ir į įvairias institucijas išsišakojusią (nors dėl valdžios vidines kovas tebekovojančią) valdžią, ir kelių lygmenų (tarp jų – NATO) kariuomenę, ir – tiesa – sumažėjusią, ko gero, visu milijonu visuomenę, nebelabai benorinčią vadintis tauta ir kalbėti tautos kalba.
Tai ar galėtų pasikartoti Sausio 13-osios gynyba, kai su agresorium turėtų kariauti visų pirma mūsų reguliarioji kariuomenė?
Ką tąsyk turėtų reikšti tas nuolat girdimas klausimas, ar galėtų būti ginamasi taip, kaip 1991-ųjų sausio dienomis? – Kad mes kariuomenės vėl nebeturim?

2010 01 14
14.32. Prieš kiek metų pamačiau kylančią Jungtinę Arabiją?
O štai ir pirmas tikrai realus žingsnis.
Kuveite įvykusioje Arabų minties fondo konferencijoje prabilta apie tai, kad Persų įlankos šalys galėtų įsivesti bendrą valiutą. Arabų šalių mokslininkų, politikų, ekonomistų, verslininkų manymu, arabus vienijanti valiuta galėtų būti  įsivesta iki 2015 metų. Pradžioje ji būtų  įvesta Saudo Arabijoje, Kuveite, Bachreine, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omane. Visose 22 arabų šalyse bendrų pinigų įvesti negalima dėl labai didelių jų ekonomikos skirtumų.
Daugiausia kalbėtasi apie ekonominius bendrosios arabų valiutos privalumus. Teisingai: politinės ir geopolitinės to žingsnio pasekmės išryškės ilgainiui. Dabar tai dar kartą patvirtina taisyklę: apie pokyčių būtinumą signalizuoja revoliucionieriai, tačiau pokyčių pobūdį nulemia valdantieji.

2010 01 15
10.22. Lietuvos vyriausybė jau džiūgauja: iš krizės kylam! Mat, surinkta 383,6 mln. litų (2,7 proc.) daugiau pajamų. Ir nors tas „biudžeto pripildymas“ pasiektas ne iš mokesčių (jų surinkta 50 mln. mažiau), o iš nemokestinių pajamų, nors nedarbas ne tik nesumažėja, bet ir auga, emigrantų srautas nenutrūksta, tie Finansų ministerijos pranešimai pateikiami kaip artėjančio atokvėpio ženklai.
Dėl tokių pat blogų tendencijų – pasiduoti krizės įveikos jausmui – JAV įspėja ekonomikos nobelistas P. Krugmanas: jei Federalinis rezervų bankas ir Kongresas nesupras, kad krizė dar nesibaigė, „2010-ieji bus metai, prasidėję netikra ekonomine viltimi, o baigęsi sielvartu“.
Taip jis kalba, remdamasis 1930 metų krizės patirtimi: 1937 m. F. Ruzveltas patikėjo, kad jau galima atsipalaiduoti, sumažino valstybės išlaidas – ir JAV ekonomika patyrė naują nuosmukį. Negalima remtis trumpalaikiais optimizmą teikiančiais pokyčiais, reikia žiūrėti gelmių. Ikikrizinę JAV ekonomiką formavo nekilnojamojo turto bumas ir išlaidaujantys vartotojai, besivadovaujantys šūkiu „Pirk dabar, niekada netaupyk!“ Būsto bumas žlugo, JAV nuklota tuščiais namais ir butais, o dėl to 11 trln. dolerių netekę vartotojai nebeturi iš ko išlaidauti. Ekonomikai reikia naujų stimulų, daro svarbiausią išvadą P. Krugmanas.
Labai praverstų verslo investicijų bumas, sako ekonomistas, tik iš kur toks galėtų kilti? – pramonė dūsta nuo perteklinių prekių. Ne išeitis ir eksportas, kurį žlugdo stabilaus valiutų kurso laikytis atsisakanti Kinija ir kitos (taip pat – arabų) šalys. Todėl P. Krugmanas siūlo B. Obamai nenutraukti valstybės dalyvavimo ekonomikos stabilizavime.
Lietuva, jeigu sutiktų su P. Krugmano realizmu, vaisingiausiai pasinaudoti galėtų jo patarimu apie naujus ekonomikos stimulus, kurių svarbiausias Lietuvai turėtų būti investicijų bumas. Tačiau ne užsieninių investicijų, o nacionalinių mikroinvesticijų, galinčių pradėti ilgalaikį valstybės remiamą smulkiojo ir vidutinio verslo sluoksnio kūrimą – to, kas iki šiol buvo tik žlugdyta, tačiau kas iš esmės ir tegali sukurti stabilią nacionalinę ekonomiką.

2010 01 16
11.10. Šiuo metu Lietuva išgyvena rekordiškai aukštą nedarbą: jeigu per Rytų, arba Rusijos, krizę registruota 237 tūkst. bedarbių, tai dabar, per Vakarų krizę, darbo ieško 280, 5 tūkst. asmenų. Yra 1138 laisvos darbo vietos, o per savaitę kreipėsi beveik 9 tūkst. žmonių. Ekspertų nuomone, laukia dar didesnis – iki 20 proc. – nedarbas (neskaitant emigruojančiųjų). Dėl emigracijos Lietuva tapo dešimtmečiams nekonkurencinga, gresia (pripažįstama jau viešai) netgi išnykimas.
Tačiau premjero A. Kubiliaus nuomone, nedarbas mažina augimo tempą. Taip jis pareiškė vakar įvykusiame Darbo forume, kuriame pirmąkart aptartos nedarbo problemos (nedarbas – Darbo forume!).
Ką numato Vyriausybė? Skiriamos trys kryptys.
Pirmiausia – pats ekonomikos atsigavimo skatinimas, kuriam pernai panaudota apie 3,5 mlrd. litų. Taip sukurta ar išsaugota 40 tūkst. darbo vietų. Šiemet ES skiria 8 mlrd. paramos.
Antra kryptis – verslo sąlygų gerinimas, įskaitant darbo santykių liberalizavimą.
Trečia – parama tapusiems bedarbiais. Darbo birža veikia neefektyviai, užsiima daugiau bedarbio pašalpų mokėjimu, negu tarpininkavimu ieškant darbo, todėl planuojama dalį biržos funkcijų privatizuoti. 46 teritorinės darbo biržos orientuojamos į užimtumą viešuosiuose darbuose. Pernai 200 mln. litų išleista įdarbinimui subsidijuojant, kvalifikacijos kėlimui, profesijos keitimui ir kt.
Tačiau ar darbo birža veiks taip, ar kitaip, ekonomikos eksperto prof. R. Rudzkio nuomone, jeigu nesutramdysime emigracijos, birža nedarbo problemų sprendimui turės mažai įtakos.
Vakcina nuo gripo jau dūstančiam nuo gripo.  

2010 01 17
9.59. Europos Sąjungos lakmuso popierėlis yra Graikija. Jos biudžeto deficitas 12,7 proc. BVP, valstybės skola – 113 proc. BVP. 11 mln. gyventojų turinčią Graikiją slegia 300 mlrd. eurų skola – tris kartus didesnė nei 80 mln. gyventojų turinčios Vokietijos skola. Skolų likvidavimui šalis turės skirti didžiausią dalį finansinių išteklių, todėl Graikijos ekonomikos laukia lėta mirtis, sako ekspertai.
Europos Komisija pareikalavo, kad iki 2012 metų pabaigos Graikijos biudžeto deficitas būtų mažesnis nei 3 proc. BVP. Jau dabar Graikijoje įšaldyti didesni nei 2 tūkst. eurų atlyginimai, 10 proc. sumažintos socialinės išmokos, taikomos kitos taupymo priemonės. Tačiau deficitą sumažinti 10 procentų per porą metų yra tas pat, kas sunešioti geležines klumpes, todėl ekspertų kalbos, kad Graikija dar turi laiko, yra lopšinė, giedama prie mirštančiojo.
Panaši padėtis Portugalijoje. Kiek geresnė – Ispanijoje, Airijoje. O Lietuvoje?
Visos Europos ekonominės galios pamažu geriasi į smėlį, nes europiečiai gyvena ne pagal išgales, o jų ekonomikos galias kerta kur kas produktyvesnės Azijos ekonomikos.

2010 01 18
8.51. Dar vienas svarbus Polo Brugmano straipsnis, paremiantis B. Obamos sveikatos reformą, dėl kurios iš visų pusių pilasi kaltinimai, kad visuotinis sveikatos draudimas JAV nublokš į stagnaciją, JAV ekonomiką padarys socialdemokratinę – kaip ir Europoje. (Kad Europos Sąjunga socialdemokratinė, man irgi svarbus pripažinimas – apibūdinimas, kurio nenori girdėti mūsų liberalai.)
JAV ir daugelis demokratų, ir iš esmės visi respublikonai laikosi nuomonės, kad europietiško stiliaus ekonomika yra visiška katastrofa. Didesni mokesčiai turtingiesiems ir parama prasčiau uždirbantiems atmušanti  norą dirbti, investuoti, diegti naujoves – žudanti ekonominę pažangą.
Tai netiesa, sako P. Krugmanas. Europa yra ekonominės sėkmės pavyzdys. Kitokios, bet sėkmės.
Teisybė, kad JAV ekonomika nuo 1980 m., kai JAV pasuko dešinėn, augo prasčiau, negu 15 Senosios Europos šalių. BVP augo vidutiniškai 3 proc., Europos – 2,2 proc. Tačiau BVP vienam žmogui (tai rodo gyvenimo standartus) JAV kilo 1,95 proc., o Europoje  1,83 proc. – beveik vienodai. Neatsilieka ir technologijos: plačiajuostis internetas beveik taip pat paplitęs Europoje ir JAV, be to, Europoje greitesnis ir pigesnis. Bedarbių vidutiniškai maždaug tiek pat ir JAV, ir Europoje. Panašus yra darbo našumas. Tad Europos ekonomika ir veikia, ir yra dinamiška, ir iš esmės tokia pat kapitalistinė. Tik ne tokia brutali, kaip JAV, o labiau besirūpinanti visais piliečiais.
B. Obama savo sveikatos reforma to ir siekia – sėkmės vaisius lygiau padalinti visiems. Kada mes, vis dar tebemėgdžiojantys Ameriką, pamatysim jos naująsias tendencijas – ne socializmo, o socializacijos?

2010 01 19
Spaudos konferencija Seime, opozicinėms pajėgoms protestuojant prieš Lietuvos vyriausybės teikiamą įstatymo projektą, kuriuo norima įteisinti „autentišką“ nelietuviškų asmenvardžių rašybą LR dokumentuose, tam naudojant papildomas raides iš visų tautų raidynų, sukurtų lotynų raidyno pagrindu, susilaukia tam tikro žiniasklaidos dėmesio, tačiau į viešumą praleidžiama iš esmės tik pro antivalstybinius kanalus, pradedant atvirai integraciniais ir baigiant geltonaisiais bei mažumų rėmėjais. Ir kokiu pavidalu! Visų pirma – pasityčiojimo stiliumi, spaudos konferencijos akcentų sukeitimu ir nutylėjimais bei akcentais, kuriuos galima būtų prilyginti falsifikacijai.
O spaudos konferencija buvo išties esminga ir konkreti. Kalbininkas V. Kniukšta Kubiliaus pavardės analize paneigė Vyriausybės teiginį, kad asmenvardžiai neturi leksinės reikšmės, kitas kalbininkas – K. Garšva – įrodė ne tik lingvistinį Vyriausybės siūlomos „reformos“ nepagrįstumą, bet atskleidė ir galimas kultūrines bei geopolitines pasekmes, Seimo nariai R. Kupčinskas ir G. Songaila pateikė alternatyvinį projektą, kurio siūlomos normos neprasilenkia nei su Konstitucinio Teismo sprendimais šiuo klausimu, nei tuo labiau su Konstitucija, įtvirtinusia valstybinę lietuvių kalbos viršenybę.
Kodėl Vyriausybė eina prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją? Negi jai svarbiau migruojančios nuotakos, parsivežančios iš užsienių svetimšalių pavardes, kurias čia demonstruoja kaip ordinus? Ar gal už porą milijonų Lietuvoje likti norinčių lietuvių jai svarbesnė Lietuvos lenkų mažuma, jau beveik atvirai veikianti kaip penktoji kolona?
Taip ar kitaip argumentuosi, bet faktas akivaizdus: tai, ką siūlo Vyriausybė, yra ne lietuvių tautos valstybinių normų įgyvendinimas, o jų laužymas. Tai yra priesaikos per savo pareigas prisiimtų įsipareigojimų valstybei išdavystė, tautos interesų išdavystė ir siūlymas paniekinti ir sunaikinti porą šimtmečių mūsų kurtą literatūrinę kalbą.
Kaip Vyriausybė tuos savo užmojus argumentuoja pati?
Kaip sakoma įstatymo preambulėje, kitataučio pavardę priėmusiam asmeniui Lietuvoje „gali kilti papildomų sunkumų“. Anot įstatymo projektą pristatančio Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio Deivido Matulionio, pagal jų siūlomą rašybč tvarkytis dokumentus „būtų patogiau“.
Patogiau. Ir viskas. Problemos išspręstos.

2010 01 20
11.54. „Lietuvos žinios“ praneša, kad į skolas įklimpusi Panevėžio savivaldybė nebegali laiduoti už miestą tvarkančių įmonių paskolas iš bankų, todėl bankai užstatu pareikalavo pastatų. Tokiomis aplinkybėmis užstatytas Panevėžio autobusų stoties pastatas, Panevėžio specialiosios autotransporto įmonės administracijos būstinė, dalis bendrovės „Panevėžio gatvės“ (gatvių priežiūros įmonė) pastatų. Kai kurie vadovai tikisi, kad toks užstatymas padės išlikti ir išgyventi iki „geresnių laikų“. Kiti, padėtį vertinantys realiau, apie šiuos „užstatus“ kalba kaip apie prarastus objektus.
Man tai tik dar vienas patvirtinimas supratimo, kad vadinamoji „finansų krizė“, pratrūkusi kaip dolerinės sistemos pūlinys, vienus bankus sunaikinusi, kitiems padėjo praturtėti ypač vertinga valiuta – nekilnojamuoju turtu. Švedų bankams Lietuvoje ji tapo fantastine investicija į fundamentalų lietuviškąjį nekilnojamąjį turtą, kuris beveik toks pat patvarus, kaip ir Anglijoje.

2010 01 21
8.43. Ar kas nors kada atkreips dėmesį į žiniasklaidos vykdomą terorą? Kai prasidėjo su Prezidentine apkalta, taip ir tęsiasi be perstojo, vieno dar nebaigus sudoroti imantis jau kito. Ir tai – ne tik užsakytieji ir už pinigus vykdomi dorojimai, tai ir pačios žiniasklaidos vidinio dorojimosi akcijos. O visa tai sėkmingai dengia tikrąsias problemas! 

2010 01 22
9.36. Graikijos finansinės problemos privertė Europos centrinį banką ir Tarptautinį valiutos fondą rimtai aptarti, ar gali ir kaip galėtų subyrėti euro zona. Graikijos užsienio skola sudaro 120 proc. BVP ir iki 2012 metų gali išaugti net iki 138 proc. Viena pati Graikija su tokia skola susidoroti nebus pajėgi. Ką daryti? Išmesti ją iš ES? Laukti, kol kiti ES nariai to pareikalaus?
Net ir tuo atveju pašalinti kurią nors ES narę iš ES „nėra teisinių mechanizmų“. Principinė teisė „atsiskirti“ ar „atskirti“ numatyta konstituciškai, bet suderinti su visomis ES narėmis būtų neįmanomai sunkus darbas.
Įdomu, kad ekspertams teko pripažinti, jog įstojus į euro zoną atskiros valstybės vyriausybės galimybės savarankiškai (sakoma: lanksčiai) reaguoti į konjunktūros pokyčius labai sumažėja. Todėl klausimas spręstinas bendrai. Vienas iš būdų, kuriuos nurodo ekspertai – prasiskolinusioje šalyje keisti euro statusą, paliekant jam teisę funkcionuoti kaip Juodkalnijoje ar Kosove, kur atsiskaitoma ir eurais, nors jos dar neįstojusios į euro zoną. Ar tai turėtų reikšti, kad savo „lankstumui“ padidinti prasiskolinusioji turėtų atkurti nacionalinę valiutą?
Taip ar kitaip, tačiau dėl šito „Achilo kulno“ ponai ekspertai yra priversti netiesiogiai pripažinti, kad atskirai nacijai nacionalinė valiuta yra patikimesnis finansų instrumentas – su nacionaline valiuta net Sąjungoje savo problemas nacija gali spręsti efektyviau. Tai kodėl euras tautoms skelbiamas laimės žiburiu, kodėl į jį taip veržiamasi? Bus patogiau? Kam?
Atsakymą duoda Europos centrinio banko prezidentas: kalbos apie Graikijos ar kitos šalies pašalinimą iš euro zonos ar netgi iš ES – absurdiška hipotezė. Graikija yra ir bus ES narė, ten bus euras, o Graikijos vyriausybė(s) turi imtis „tinkamų, drąsių ir veiksmingų“ priemonių subalansuoti savo biudžeto deficitą. Pagalbos iš Europos centrinio banko nebus – Graikija susikūrė problemas, Graikija pati turi jas ir išspręsti.
Net jeigu dėl to Graikija turėtų susinaikinti.
Kaip ir Lietuva? 

2010 01 23
Puikus pažintinis amerikiečių filmas apie Žemės ir Mėnulio santykį labai akivaizdžiai parodo, kad jiedu – vieningas organizmas, tokiu pavidalu, koks yra dabar, ir tegarantuojantis Žemės gyvastį. Jungtis – elektromagnetinių vieno ir kito bangų sąveika: Žemės elektromagnetizmas nepaleidžia Mėnulio, o Mėnulis laiko Žemės ašį stabiliai pakrypusią. Ši pusiausvyra neleidžia Žemės ašiai kaitaliotis nenuspėjamomis kryptimis. Marsas neturi tokio palydovo, sukiojasi nefiksuotai, todėl ten nebėra ne tik atmosferos, bet ir vandens, nors pradžioj būta. Mėnulis tolsta nuo Žemės, lėtindamas Žemės sukimąsi ir greitindamas savo paties tolimą: dabar per metus jis nutolsta 2 cm, artėja prie 3 cm. Pačioj Mėnulio formavimosi pradžioj Žemė apsisukdavo aplink savo ašį per 6 valandas, dabar  per 24, bet ateis laikas ir 32, ir 36 valandoms. Jei dar gyvybė egzistuos, neišnaudojusi savo buvimo prielaidų ir resursų. Kai Mėnulis išsiverš iš Žemės traukos lauko, sugrius visi Žemės ciklai, besivartaliojanti ašis viską įstums į galutinį – mirusios planetos – chaosą.
Gal ir ne viską teisingai supratau, kartą peržiūrėjęs tą filmą, nepakankamai suprantamai ir savo supratimo fragmentiškumą perteikiau, tačiau ne detalės čia ir svarbiausia: svarbiausia mūsų pasaulėjautai ir pasaulėvokai yra tas gyvas mūsų gyvybės ryšys ir priklausomybė nuo Mėnulio. Ir net ir ne nuo Mėnulio, o nuo Žemės ir Mėnulio kosminio dueto, kurio muzika mes esam.

2010 01 24
13.25. Prieš tris dienas suimtas Sveikatos apsaugos ministerijos viceministras Artūras Skikas yra visai teisus, kai tvirtina, kad kyšio jis neėmė, nors STT pagal visus reikalavimus užfiksavo 20 000 litų paėmimą iš Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Vytenio Kalibato. Kas tada yra tie 20 000 litų, jei ne kyšis A. Skikui?
Tai – mokestis Liberalų centro partijai, kurį paimti iš ministerijai pavaldžios viešosios įstaigos buvo įgaliotas ir įpareigotas A. Skikas. Artėja savivaldos rinkimai, partijos reikia lėšų, ir jos dirba, pamažu kaupdamos pinigus, nes bus nebe laikas šunis lakinti, kai reikės eiti medžioti. Iš partijos duondavių pasitraukus A. Zuokui, naujajai vadovybei kur kas sunkiau rasti melžiamų karvučių, tenka ir grubiai rizikuoti. Jei ne finansinė sausra, vargu bau būtų susigundyta V. Kalibato „duokle“ – pastarasis dėl savo žygių, kurie buvo apibūdinti kaip rimtai problemiški, taip ir liko nenubaustas, gi toks visada gali būti panaudotas kaip jaukas tiems, kuriuos reikia „pačiupinėti“. Būtent V. Kalibatas perdavė tuos pinigus A. Skikui kabinete, būtent tuo metu jame pasirodė STT pareigūnai.
Kitaip STT eina pas Valstybinės ligonių kasos direktorių Algį Sasnauską – jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
Kad STT dirba, pastoviai naršydama pakankamai aukšto lygio pareigūnų finansinių operacijų legalumą ir pagrįstumą – gerai. Būtų labai negerai, jei nebūtų atsižvelgta į paskatas, dėl kurių pareigūnai nusikalto.
Visiškai teisėta reikalauti, kad A. Skiko atveju būtų nuodugniai ištirta, asmeniškai sau ar partijai tuos 20 000 litų ėmė A. Skikas. Tai gal galų gale prisidėtų prie partijų finansavimo įstatymo, draudžiančio partijas finansuoti juridiniams asmenims, priėmimo? Toks įstatymo projektas guli Seime ir jau ne vieneri metai nejuda. O dėl panašių į A. Skiko veiksmų buvo priversti iš Seimo pasitraukti V. Andriukaitis, A. Vidžiūnas ir dar keletas pagal įrašus apkaltinti parlamentarai, kurie – visi „reikalus išmanantieji“ suprato – buvo pinigų partijoms rinkėjai.
Be kita ko: štai kodėl Lietuvoje neveikia lobistai – jų vaidmenį Seime atlieka pinigus iš firmų gavusios partijos, netgi „vieno langelio“ principu.

2010 01 25
9.34. Šiandieninis K. Girniaus straipsnis „Lietuvos žiniose“ padeda atsakyti į klausimą, kam – Rytams ar Vakarams – dirba Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Nesvarstyčiau to klausimo, jeigu jis nekursuotų kasdieninėj politinėj apyvartoj. Taip: dirba Vakarams. O kadangi Vakarai pereina į aljansą su Rusija, tai ji negali nekeisti mūsų, kaip „paskutinio mohikano“ (K. Girniaus terminas), retorikos ir elgesio Rusijos atžvilgiu, kas mūsų superpatriotams atrodo Lietuvos išdavystė. Tokio pavojaus visada esama, bet palyginus su tikra Lietuvos išdavyste Lenkijai, mūsų nusižengimas Rusijai atrodo gana niekingi žaidimėliai. Netenka abejoti, kad, turėdama gilius ir patvarius ryšius su ES, Lietuvos Prezidentė veikia, konsultuodamasi ir padedama Vakarų politikų, todėl nepaisydama jau susiklosčiusios Lietuvos šaltojo karo konjunktūros kviečiasi į svečius A. Lukašenką, į valstybės atkūrimo 20-metį – D. Medvedevą. Ir V. Landsbergis vienu atveju tyli, kitu Prezidentę giria. Nors jos veiksmai – visiškai prieš jo politikos dvasią.
Gražiai į šį kontekstą gula ir pačios D. Grybauskaitės interesai. Pasakojama, kad kartą ji pasakiusi, jog ji, kaip Prezidentė, per gera Lietuvai. Nenorėčiau to pasakymo, jeigu jo būta, suprasti paraidžiui. Suprasčiau geopolitiškai: prezidentavimas Lietuvoje yra pasirengimas prezidentavimui Europos Sąjungoje. Kodėl gi ne! Kai atsimeni, kad ES esama nuostatos į vadovaujančius postus pakaitom skirti ir Senosios, ir Naujosios Europos lyderius, o dabartinis ES prezidentas yra „senis“, iš Naujosios Europos ryškesnio lyderio kitai kadencijai vargu bau rastum.
Na, o iki tol reikia rimtai padirbėti Lietuvoje: nejudinti, o pagal galimybes ir stiprinti ES tarnaujančią Lietuvos infrastruktūrą, užsienio bankus, pravalyti lietuvių verslo nacionalizmą, pritraukti daugiau „investicijų“, neprieštarauti Vyriausybės emigracinei politikai – paversti Lietuvą kiek galima lygesniu „žaliu lauku“, kuriame visi Vakarai galėtų jaustis panašiai, kaip danai čia jaučiasi su savo kiaulėm.
Taigi, bičiuliai patriotai, nebijokim: ne Rusijai dirba Dalia Grybauskaitė.
Jeigu išeis kitaip, Rusija, kaip jau įprasta, bus dar kartą „išdūrusi“ Vakarus.

2010 01 26
10.57. Sausio 23 d. įsikūrė Krikščionių partija, kuriai vadovaus Gediminas Vagnorius, o pavaduotoju bus Aleksandras Sacharukas, Seimo narys, atėjęs su garsiąja Arūno Valinsko Prisikėlimo partija ir gangreit nuo jos nulūžęs. Negaliu suvokti, iš kur šiuose žmonėse tiek įžūlumo pasivadinti Krikščionių partija, tačiau prielaida, kad tai iš absoliutaus abejingumo klasikinėms vertybėms, kadangi apie jas neturima nė menkiausio supratimo – neatmestina. Kas visiškai aišku, tai kad šis žingsnis yra dar vienas mūsų politinio gyvenimo nugyvenimo ir naikinimo aktas.
Žiniasklaida tuojau puolė aiškintis, kokių postų norės naujoji partija, turėsianti 11 Seimo narių. Jeigu vadovausimės G. Vagnoriaus pozicija, kad jam rūpi tik Lietuvos ekonomikos gaivinimas, išdėstytas jo 14 punktų plane, tai apie postus nėra ko nei kalbėti – Krikščionių atėjimas į valdančiųjų koaliciją neįmanomas, nes G. Vagnoriaus planas yra visiška priešingybė A. Kubiliaus vyriausybės programai: vienas siūlo ekonomiką gaivinti išlaidaujant skolon, kitas – susiveržiant diržus. Derybos, apie kurias dabar šnekama, gali atvesti tik į G. Vagnoriaus plano išplovimą. Jei ne – Krikščionys liks opozicijoje ar dar blogiau – tarp žemės ir dangaus. Tai neišvengiama, jeigu abi pusės laikysis principingai. Vagnoriui to ir reikia. Jam nusibodo tūnoti rentininkaujant, rado progą – ir apsireiškė kaip gelbėtojas. Kaip jis Lietuvą gelbėjo – žinom. Bet politinėj padangėj asmeniškai kurį laiką vėl pabus. Ir lauks dar kokios nors progos. Bet ko iš Vagnoriaus reikia Prisikėlimo atplaišai? Būti „išdurtiems“?
Absurdo teatras.

2010 01 27
9.50. Vadinamoji finansų krizė (rašau „vadinamoji“, nes tai, kas vadinama finansų krize, yra finansinio kapitalizmo sistemos skausmingas krūptelėjimas trūkus keliems iš jos pūlinių) turi ne tik ekonominį, bet ir metafizinį protą blaivinančių pasekmių. Ir jos ateina jau ne iš filosofų raštų, o ekonomistų samprotavimų. Ch. Martensono pamąstymai straipsnyje „Pinigų pabaiga“ yra iki elementarumo skaidriai išaiškinta problema.
Kodėl pinigais paremtos rinkos griūtis neišvengiama? Todėl, kad kiekvienas rinkon išleidžiamas doleris gimsta iš banko paskolos su nustatytomis palūkanomis. Vakarų pasaulio biržos seniai prekiauja „oru“, o ne prekėmis ir paslaugomis padengtomis vertėmis. Dėl to visa finansinio kapitalizmo sistema yra ne kas kita, kaip didžiulis burbulas. Monetarinė sistema buvo sukurta, kai rodėsi, kad Žemė yra begalinė ir jos resursai niekada nesibaigs.
Mes savo kailiu patyrėm, ką reiškia resursų išsekimas: pirmiausia „ekonomika tapo neekonomiška“, prasidėjo „stagnacija“, o po to – „perestrojka“: globalizuotas (arba valstybinis) Rytų kapitalizmas žlugo.
Sukurti pirmąjį JAV dolerių trilijoną prireikė 350 metrų. Dabar trilijonas „sukuriamas“ per mėnesį. Ir procesas vyksta toliau, nes paskola su palūkana paremta sistema negali sustoti, ji turi plėstis, tolydžio sekdama.
Kada sistemos burbulas sprogs – laiko klausimas.

2010 01 28
10.28. Labai abejoju, kad fiktyviomis santuokomis užsieniuose besiverčiančios moterys daro tai iš vargo ir skurdo – jos visos jaunos, kupinos jėgų ir energijos, tad pabandyti į gyvenimą išeiti sąžiningai ir protingai turi visas galimybes. Deja, kaip rašo „Lietuvos rytas“, per savaitę sudaromos kelios santuokos su „jaunikiais“ iš Azijos – Pakistano, Bangladešo, Turkijos, gaunant už jas apie 2 tūkstančius svarų. Jeigu „jaunoji“ surandama Lietuvoje, jai apmokama už kelionę. O kas toliau? Pinigų iš karto negaunama, dalis išmokama prieš „vedybas“, dalis – po, už tuos du tūkstančius Londone galima pratempti porą mėnesių, bet ir per juos kelias į nusikaltimų labirintus – tiesutėliausias.
Šitas verslas lietuves traukia, nes jokių „pėdsakų“ nelieka – pasuose įrašų nedaroma, „vedybomis“ ir „skyrybomis“ pasirūpina firmos, svarbu, kad per sutartą laiką „jaunikis“ gautų darbą ir legalizuotųsi. 2005 m. Britanijos vyriausybė nelegaliai gyvenantiems tuoktis turėjo leisti specialiu aktu. Tačiau konstatuota, kad tai prieštarauja žmogaus teisėms, ir dabar prekyba fiktyviomis vedybomis klesti. Metrikacijos biuro pareigūnas mato, kad nei jaunasis, nei jaunoji nesupranta vienas kito kalbos, net elgiasi kaip mažai pažįstami, tačiau įtarimų pareikšti ir santuokos neregistruoti negali – pažeistų žmogaus teises!
Jokių problemų savo mergyste prekiaujančioms ir Lietuvoje – jos grįžta (jeigu grįžta) su „švariais“ dokumentais, ir nors Britanijoje fiktyvi santuoka dar nepasibaigusi, Lietuvoje prekeivė gali tekėti už čia susirasto tikro jaunikio. Kokios kolizijos laukia šeimoje, jeigu atsitiktinai išryškėja apgaulė – galima įsivaizduoti. Užsienio metrikacijos institucijos reikalauja tik vieno dokumento – kad mergina būtų netekėjusi. Tokių prašymų apie šeimyninę padėtį per dvejus metus Lietuvoje išduota 4 000. Lietuvos įstatymai baudžiamosios atsakomybės už fiktyvias santuokas nenumato. O apie moralinius tokio verslo aspektus niekas nekalba.
Užtat ir nefiktyvių santuokų su užsieniečiais daugėja. 2008 m. jų buvo 3157, iš jų – 2257 moterų. Pernai į užsienius nutekėjo 2291 moteris. Iš visų Lietuvos santuokų 11,2 proc. buvo santuokos su užsieniečiais. Santuokų tarp lietuvių procentas mažėja.

2010 01 29
10.13. Davose nebe tokios niūrios nuotaikos, tačiau suvokimas, kad ekonomikos atsigavimas neturėtų kelti nepagrįstų vilčių, pakankamai aiškus: privalome būti dar drąsesni, sako N. Sarkozy.
Jo kalbos laukta labiausiai, jis ir kalbėjo tuoj po Šveicarijos prezidentės Doris Lioithard (Leuthard) pasveikinimo, kuriame ji ragino panaikinti prarają tarp retorikos ir valstybės ir pagaliau imtis veiksmų: „Mes jau pakankamai prisikalbėjome – laikas veikti“.
N. Sarkozy – žinomas „perversmo strategas“. Jis ryžtingai ragina stiprinti ekonomikos valstybinį reguliavimą: „Globalizacijos procesas išslydo mums iš rankų tą akimirką, kai ėmėm manyti, kad rinka visada teisi, ir nereikia atsižvelgti į jokius kitus veiksnius“. „Rizika bus per didelė, jeigu nereguliuosime bankų sistemos, nekeisime apskaitos ir protingo vadovavimo taisyklių“, sakė N. Sarkozy. Bendrovės, kurios uždirba pinigus naikindamos bendrą gerovę, yra nepateisinamos. „Finansai, laisva prekyba ir konkurencija yra tik priemonė, o ne tikslas“, – ši formuluotė tampa sakraline ir rodo iš tiesų naują pasaulio reikalų tvarkymo atskaitos tašką. Iki krizės nieko panašaus viešojoje pasaulio erdvėje išgirsti nebuvo įmanoma.
Ši nuostata be džiaugsmo respektuojama ir dabar. Davosan atvykę bankininkai pakankamai kietai laikėsi nuomonės, kad pastovios tarptautinės finansų cirkuliavimo taisyklės ir vienodos galimybės rinkoje yra pakankamai patikimas raktas į pasaulio ekonomikos sėkmę.
Agentūros PEF atlikta apklausa už Davoso sąlėkio sienų parodė, kad du trečdaliai Žemės gyventojų ekonomikos krizę laiko etinių vertybių krizės pasekme: ji dėl to, kad nebeliko sąžiningumo, aiškumo, pagarbos. „Žmonės nepasitiki verslo pasaulio vertybėmis“, reziumavo agentūra. Atkurti ekonomiką – tai atkurti verslo žmogiškąją vertę.

2010 01 30
11.12. 2010 metais patvirtiname Europos plėtros plane buvo numatyta, kad jau 2010 metais 70 proc. aktyvių ES piliečių turės darbą, 3 proc. BVP bus skiriama mokslo tyrimams, o ekonomika augs po 3 proc. per metus. Šiandien nedarbas dar didėja, mokslui neskirta nė pusės planuotų lėšų, o ekonomika išaugo 0,8 proc.
Žlugus Lisabonos strategijai, planuojama „Strategija 2020“ arba tiesiog „2020“. Plano projektas bus pateiktas vasarį, diskutuojamas iki „viršūnių“ susitikimo kovą, o birželį jį tvirtins Europos Taryba. 
Planas paremtas trimis prioritetais: žiniomis (švietimas, mokslas, skaitmeninė ekonomika, inovacijos), lankstumu (verslumo dvasia bei mokymasis visą gyvenimą), „žalesne“, konkurencingesne bei integruotesne ekonomika. Na, dar kokybiškesniu valstybės išlaidų skirstymu.
Visų šių planų tikslas – tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika. Šis tikslas formuluotas jau 2000-iaisiais. Ką planavosi Europa, be jokių planų įvykdė Kinija. Netgi su kaupu. Tačiau ES „viršūnės“ nenusimena: pavysim ir pralenksim per šį dešimtmetį!
Marksistai ištikimi patys sau, deja, ir politikoje.

2010 01 31
9.25. Kinijai parduoti koncernai „Volvo“ ir „Saab“. Kiek anksčiau „Land Rover“ ir „Jaguar“ nupirko Indijos „Tata“. Tai – akivaizdžiausi pasaulio galių centro kėlimosi iš Europos, arba Vakarų, į Aziją, arba Rytus, ženklai. Kinija, plačiais mostais supirkinėjanti žaliavas ir technologijas, auga taip sparčiai, kad Europa gali tik mirksėti. Ir kitaip nebus: Sarkozy tik šūkalioja apie valstybinio reguliavimo stiprinimą, o Kinija, savo ekonomikoje leisdama praktiškai viską, pasaulio kontekste ją valdo taip kietai, kad joks kinų veiksmas neatsisuktų prieš Kinijos valstybinės galios plėtojimą. Kai kas sako, kad Kinija perka senas technologijas ir dėl to atsiliks nuo Europos, nes ši ieško naujų. Panašu į tiesą, bet ne tiesa: Kinijai geriau apsimoka su senom technologijom įgyti daugiau gerovės ir galios jau dabar, negu kliautis šviesia ateitim, tuo labiau, kad senas technologijas modernizuoti irgi realiau, negu tuščioj vietoj sukurti naujas, iškart ateities technologijas. Tuo labiau, kad kinai nusitaikę į nežinomą ir viliojančią jų energiją ir darbštumą ateitį, o europiečiai – į tingią esamos gerovės gynybą.

2009 12 01
11. 07. Vieno Škotijos miestelio taryba lapkričio pradžioje nutarė, kad Kalėdų šventės turėtų vykti be jokių krikščioniškų simbolių ir atributų ir būtų tik „miesto žiemos šviesų naktimi“. Taip pasielgta, kad šventė taptų „švente visiems“ ir krikščioniški akcentai netrikdytų nekrikščionių.
Suprantama, religinėms bendruomenėms tai buvo rimtas smūgis, o patiems škotams – paskata pašaipoms ir paniekoms.
Įdomiausia, kad „miesto galvų“ iniciatyvą esmingai sukritikavo du Kembridžo profesoriai, vienas kurių žydas, kitas – musulmonas. Žydas pasakė, kad tokie sprendimai turėtų būti vertinami ne kaip religinės laisvės didinimas, o kaip jos mažinimas, be to, trikdantys dialogą tarp konfesijų. Musulmonas pareiškė, kad pritarti „žiemos šviesų nakčiai“ būtų meilikavimas, o tarybos nariai vietoj nesamos problemos sukūrė naują. Po to miesto tarybos nariai sušvelnėjo: kalėdinis pasakojimas bus sekamas vaikams miesto bibliotekoje, o bažnyčiose skambės varpai.
Tiesiog džiūgauju dėl senųjų europiečių nukvėšimo. Mes tokio dar nepasiekėm. Tad pasistenkim!

2009 12 02
10.36. Nuo vakar dienos Europos Sąjunga – imperija. Tą datą būtina atsiminti: 2009 m. gruodžio 1 dieną oficialiai įsigaliojo Europos Sąjungos Konstitucija, laikinai vadinama Lisabonos sutartimi, ir pradėjo eiti pareigas Europos Sąjungos Prezidentas bei Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrė.
Ta proga į Lisaboną, kur buvo aprobuotas ir ratifikavimui pateiktas ES Konstitucijos tekstas, susirinko visi 27 ES narių vadovai ir iškilmingomis kalbomis, muzika bei fejerverkais paminėjo tą prieš aštuonerius metus pradėtą procesą.
Žinoma, tryško ir vertinimų fejerverkai.
Viešoji erdvė labiausiai nepatenkinta, kad naujosios imperijos vadovai tokie neimpozantiški, beveik karikatūros. Rimtesni kritikai priekaištauja, kad Sutartis leidžia Briuseliui perimti pernelyg daug nacionalinių valstybių galių. Sutarties šalininkai sako, kad ji su šių vadovų pagalba greičiau pavers 27 valstybių sąjungą galinga tarptautine jėga, racionalizuodama pusei milijardo žmonių atstovaujančias institucijas.
Visi tie ginčai yra esmės išplovimo iš demokratijos pasiskolintas būdas, esmės sunaikinimas. O ji tokia: atsistojome ant imperijos slenksčio.

2009 12 03
10.13. Labai taikliai Šveicarijoje referendumo dėl minaretų statybos rezultatus apibūdina „Lietuvos žinios“: nieko nestebina, kad į Italiją atvykusi suomė išsireikalauja mokyklose uždrausti Nukryžiuotąjį, tačiau minaretų uždraudimas vienoje iš Europos šalių sukelia audrą visame pasaulyje.
Mečečių statyba Šveicarijos referendumu neuždrausta, jų apie 200 ir bus daugiau, uždrausti tik į dangų kylantys minaretai, darkantys šveicarišką kraštovaizdį, nekalbant apie dvasią. Tokie „subtilumai“ pasauliui nė motais.
Ką ten pasauliui! – visų pirma musulmonams ir jų bijantiems finansų spekuliantams bei šių valdomiems politikams.
Musulmonai vienijasi. Vienijasi ne dėl tokių, kaip Šveicarijos referendumas ar Danijos laikraščio karikatūra – vienijasi iš esmės, naudodamiesi krikščionybės imunodeficitu, politiškai tik akcentuodami įvairius „incidentus“. Ir tyliai, ir jau teroro aktais dega civilizacijų karas, šiuo atveju į musulmonų lyderes besiveržiančiai Turkijai paraginus atsiimti pinigus iš Šveicarijos bankų ir perkelti juos į Turkijos bankus. Religiniai fanatikai grasina atakomis. Kanale „Al Jazeera“ – tik viena tema: džihadas prieš netikėlius.
Šveicariją pasmerkė visos Europos valdžios. Švedijos užsienio reikalų ministras K. Bildtas pasiūlė Jungtinėms Tautoms nutraukti savo veiklą Šveicarijoje, nes čia grubiausiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Prancūzijos ministras sprendimą pavadino netoliaregišku ir išreiškė viltį, kad „šveicarai greit pakeis šį sprendimą“. Panašiai reagavo Italijos vyriausybė, Vatikanas. Net pačios Šveicarijos ministrė pareiškė, kad referendumo rezultatas kelia pavojų šveicarų saugumui.
Žmonės galvoja kitaip. Net 93 proc. vokiečių mano, kad islamas asocijuojasi su moterų pavergimu ir engimu. Manoma, panašius referendumus surengus kitose Europos šalyse, rezultatai būtų panašūs.
50 milijonų gyventojų turinčioje Europos Sąjungoje musulmonų yra apie 20 mln. – 4 procentai. Tačiau jie nesiintegruoja į europinę kultūrą ir kuria savą – paralelinę Europą, tapdami musulmonų pasaulio „penktąja kolona“. Vieni išsigandę dėl galimybės prarasti verslus islamo pasaulyje, kiti bijodami galimų kruvinų džihado akcijų, europiečiai šiandien patys smaugia Šveicariją, tokiu būdu kolaboruodami su musulmoniškuoju ekspansionizmu.
Tokių faktų akivaizdoje visiškai neabejotinai galima teigti, kad ką tik europiečiams primestoje ES Konstitucijoje nepaminėtas krikščionybės įnašas į Europos kultūrą yra tylus avansas islamui.
Vienas iš marksizmo bruožų yra makiavelizmas: galima daryti viską, svarbu išsaugoti valdžią. Jeigu revoliucija ar karas negalimi, reikia dangstytis parlamentarizmu, „žmogaus teisėmis“ ar dar kuo nors. Buvę Vakarų Europos komunistai, ir dabar lieką marksistais, ne tokie kvaili, kad manytų esant galimą visuomenę be tikėjimo. Kai krikščionybė traukiasi, reikia rasti, kas užims jos vietą. Mums numatytas islamas.
Su Lisabonos sutartim pasakyta: Europa bus imperija.
Su Šveicarijos referendumo vertinimu pasakyta: Europos tikėjimas bus islamas.

2009 12 04
Šiandien Vyriausybės ir „NDX energija“ atstovai pasirašė susitarimą, kuriuo naikinamas „nacionalinis investuotojas“ LEO LT, įkurtas 2007 m. gruodžio 19 d.
Vyriausybiniai sluoksniai džiūgauja, kad šioje nuo 2003 m. gruodžio 23 d. besitęsiančioje istorijoje, kai buvo privatizuoti Vakarų skirstomieji tinklai ir į Lietuvos energetiką įžengė Vilniaus prekybos grupė, bus padėtas taškas.
Informuoti stebėtojai netruko pranešti visuomenei, kad susitarimas reiškia, jog privatininkams iš mokesčių mokėtojų pinigų bus sumokėta 680 mln. litų – tiek privatininkai pareikalavo už VST akcijas, įneštas į LEO LT.
Patys griežčiausi kritikai pastebėjo, kad ir tie 680 mln. litų neturėtų būti išmokami, nes jie uždirbti VST privatininkams manipuliuojant turto verte. Išeitis būtų viena – tiesiog nacionalizuoti VST, o jų pardavėjus ir LEO LT kūrėjus – bausti.
Nuosaikesni sutiko, kad toks kelias galimas, tačiau tada klausimas, ko Lietuvoje verti bet kurie valstybiniai susitarimai: juk ir VST parduoti, ir LEO LT sukurtas su vyriausybių garantijomis, o jas davė rinkėjų legaliai įgalioti žmonės. Tad kaip pamoką sau mokėkim tuos 680 mln., nes priešingu atveju tektų sutikti su „patobulintu“ LEO LT ir leisti VP grupei valdyti beveik 40 proc. Lietuvos energetikos. Kuo tai kvepia, žinom visi iš „Vilniaus energijos“ praktikos. Įnirtingiausiai LEO LT projekto „pabaigą“ kritikuoja Jungtinio demokratinio judėjimo vadovas K. Čilinskas: niekas nebaigta, viskas tik komedija, 680 mln. VP grupė gauna už dyką. Ir rengia mitingus, telkdamas žmones. Lapkričio 28 d. Kaune mitingas sutraukė keletą tūkstančių žmonių. Situacijoje, kai net Prezidentė grasina paleisianti Seimą, toks mitingas tampa reikšmingu faktu: JDJ pamažu darosi politine jėga, kuri, apsiforminusi partija, taps dar viena Lietuvos „gelbėtojų komanda“.       

2009 12 05
Yra toks „Lietuvos ryto“ priedas – žurnalas „Stilius“. Šiaip jau aš jo neskaitau, retkarčiais pavartau kaip mūsų nuosmukio enciklopediją. Tačiau šįsyk viršelyje pristatyta „Lietuvos ponia 2009“ sudomino pareiškusi: „Mano mokslinis tyrimas parodė, kad jau nepakanka būti gražiai tik išore“. Ir jau visiškai pritrenkė vienas anonsas: „Kiauro kavos šaukštelio filosofija“.
Šiaip jau lyg ir be komentarų aišku, kad žmogaus grožis – ne vien jo gražumas. Tačiau „Stiliaus“ rašytojas L. G. „Lietuvos ponią 2009“ pristato kaip naujų kelių moksle mynėją: „Vilniaus universiteto dėstytoja L. A. (30 m.) dalyvauti Lietuvos ponios rinkimuose pasiryžo tik dėl to, jog norėjo atlikti nedidelį mokslinį tyrimą – ištirti, kaip mūsų visuomenė supranta vyresnės moters žavesio sąvoką. Tyrimo rezultatas buvo netikėtas – eksperimentatorė tapo „Lietuvos ponia 2009“.
Ir ką gi, remiantis interviu žodžiais, atrado ponia mokslininkė? Kas yra moters žavesys (ne žavumas, o būtent žavesys)? „Pas mus labai svarbūs fiziniai duomenys ir moters seksualumas.“ „Verslumas – ta savybė, kurios irgi tikimasi iš žavios moters.“ Be to – „gebėjimas sklandžiai reikšti savo mintis“. Apibendrinama taip: „Grožis – kaip tapatybė, bet ne kaip esybė“. Kadangi apibrėžimas toks metafiziškas, jog pradžiugintų ir patį Šliogerį, paprastiems mąstytojams tuoj paaiškinama: „Būti gražiai tik išoriškai – nepakanka“. Ši koncepcija turėtų būti išdėstyta „kalbotyros disertacijoje tema „Moralės modeliai viešajame diskurse: kontrastyvinė metaforos analizė“.
Lieka nekantriai laukti.
O tuo tarpu galima pasigėrėti „kiauro šaukštelio filosofija“. Jos esmė, kurią specialiai „Stiliui“ iš Turino dėsto Jurga J., tokia. Espreso maniakai itin vertina tvirtą espreso putą. Jeigu ji netvirta, skylėta arba jos išvis nėra – „geriau tada vietoj espreso gerti kapučino kavą“. J. J. aprašo, kaip ta puta susidaro (kava idealiai sumalta, pupelės neperskrudintos, kavos aparatas tinkamai nustatytas), kokia ji (maždaug pusės centimetro ir storesnė, riešutų spalvos), kaip testuojama (jei užbertas cukrus grimzta lėtai, o puta vėl užsitraukia). Tačiau išmaišyti šaukšteliu cukraus neįmanoma, putos nesugriovus. Dėl to išrastas kiauras šaukštelis, kuriuo putą galima išsaugoti. Išradėjas šaukštelį pavadino „Baciami“, t. y. „Pabučiuok mane“, o jį nusipirko „Lavazza“ Kavos namai. To šaukštelio „bučinys – lyg espreso putos efemeriškas prisilietimas“.
Skaitai ir galvoji: ekonomikos nuosmukio dugno dar nepasiekėm, bet gal pasiekėm bent nuprotėjimo?     

2009 12 06
Lapkričio pabaigoje pasaulio ekonomikos širdį sudrebino dar vienas nedidelis permušimas: Dubajaus valstybinis investicijų fondas „Dubai World“ paprašė, kad dėl vietinės nekilnojamojo turto krizės kreditoriai pusmečiui atidėtų 60 mlrd. JAV dolerių mokėjimus. 27 d. rytą Europos biržų rinkos pastebimai smuko, 4–5 proc. sumažėjo naftos ir cukraus kainos, euro kursas dolerio atžvilgiu taip pat nukrito. Apypiečiu Abu Dabio emyratas pažadėjo padėti mokėti įsiskolinimus, o Dubajaus vyriausybė paskelbė reorganizuojanti dvi valstybines 10 proc. visų skolų padariusias kompanijas. Vakare Europos pulsas atsistatė. Tačiau smūgį pajuto Persijos įlankos bankų akcijos, šiame regione spekuliuojantys Šanchajus, Singapūras, Honkongas. Problemiškiausiomis pasidarė nebe JAV, o Azijos šalys.
Šis širdies tvinkstelėjimas vis dėlto atkreipė dėmesį į pasaulio ekonomikos tikrąją būklę. JAV BVP trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, išaugo ne 3,5 proc., o tik 2,8 proc. Kadangi augimą stimuliavo 8,3 proc. padidintos federalinės Vyriausybės išlaidos, augimu tenka labai abejoti. Tuo labiau, kad nedarbas didėja, gyventojų kreditavimas tebemažėja. Euro zonoje padėtis panaši. Tiesa, užfiksuotas 0,4 proc. augimas, bet jis daug mažesnis, negu laukta.
Yra ženklų, kurie optimistams leidžia kalbėti apie krizės stabilizavimą, rinkos atsigavimą: augo fondų rinka, didėjo naftos ir vario kainos. Tačiau Dubajaus investuotojai vėl mieliau perka auksą, negu investuoja, doleris krinta, fondai slopsta. Kad šis „permušimas“ nėra atsitiktinis sutrikimas, slapta galvoja daugelis ir tyliai žvalgosi, ką daro „pasaulio galingieji“: leis stuktelti naujam smūgiui ar ne.
Šiaip ar taip, pasaulio ekonomika liula po labai silpnu krizės užšaldymo ledokšniu.

2009 12 07
16.49. Šios savaitės pabaigoje Kopenhagon rinkosi dėl klimato kaitos susirūpinusių valstybių atstovai, šiandien pradedą dviejų savaičių konferenciją, kurioje bandys rasti susitarimo formules dokumentui, turinčiam pakeisti Kioto protokolą. Danija siekia tarpininkauti, kad susitarimas fiksuotų įsipareigojimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo, technologinių bei finansinių galimybių tai įgyvendinti garantijų bei nustatytų terminą, kada turėtų būti pasirašytas teisiškai įpareigojantis dokumentas. Dėl tokių įsipareigojimų ir priemonių jiems įgyvendinti stokos planeta kasmet praranda 500 mlrd. dolerių, o ekologinės pasekmės yra sunkiai prognozuojamos.
Deja, Kopenhagos konferencija prasidėjo skandalu.
Kažkoks programišius paviešino klimato tyrėjų elektroninius laiškus, kuriuose Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo centro vadovas primygtinai ragina iš tyrimų ataskaitų išmesti duomenis, verčiančius abejoti žmogaus veiklos įtaka klimato pokyčiams. Tai buvo tikra atgaiva tiems, kurie visąlaik šnekėjo, kad klimatas kinta ir gali turėti liūdnų padarinių žmonijai, tačiau kinta nebūtinai dėl žmogaus veiklos. Jie iki šiol buvo nuvyti į viešosios erdvės paraštes, vadinami pramonininkų pusberniais ir net prilyginami holokausto neigėjams, t. y. sodintiniems už grotų.
Dabar jie kartu su „kitaip mąstančia“ žiniasklaida puola aplinkosaugininkus, sakydami jų organizacijas labiau panašėjant į politines organizacijas, kurių dalis virsta ekstremistinėmis grupuotėmis, ir jeigu viskas eis kaip iki šiolei, jos gali imtis teroro. Tai nenuostabu, nes tik tokiu atveju šie sambūriai gali garantuoti sau pastovų finansavimą bei darbą. Kova su atšilimu, sako skeptikai, seniai virto pramone, itin pelninga „atšilimo“ mokslininkams ir juos palaikantiems politikams.
Štai taip. Ir patikėk tu dabar kuria iš tų pusių. Nuosaikieji kaip išeitį siūlo diskusiją.
Kurioje kiekvienas pasidarytų išvadą pagal savo neišmanymą ar prisistatančiosios pusės pasakojimo įtikinamumą?

2009 12 08
10.04. Ježis Buzekas, pirmasis Europos Parlamento pirmininkas su Lisabonos sutarties įgaliojimais, „Lietuvos žinioms“ komentuodamas „istorinę 2009 m. gruodžio 1 dieną“, sako, kad Lisabonos sutartis reiškia įtakingesnį Europos Parlamentą ir demokratiškesnę Europą.
Iki šiol įstatymų projektus kūrė Europos Komisijos anonimai. Dabar, anot J. Buzeko, dvigubai daugiau galių turės rinktieji atstovai. Ar jie Parlamento masėje netampa anonimais – ES pirmininkas nesvarsto. Kad nacionalinėms programoms ar tikslams neatstovauja – neužsimena. Suvienodintos EP narių ir ES šalių ministrų galios sprendžiant 40 procentų ES biudžeto skirstymą žemės ūkiui, vidaus ir užsienio prekybos klausimais, o dėl bendros vidaus rinkos, aplinkosaugos, transporto, užimtumo ir plėtros reikalų EP jau ir iki šiolei turėjo tokį pat balsą, kaip ir valstybių ministrai. Nors mes „savo“ parlamentarų balsų negirdėjom, deja.
J. Buzekas itin pabrėžia gyventojų galimybių dalyvauti sprendimuose išplėtimą: surinkus milijoną parašų iš įvairių šalių, galima reikalauti, kad EK pateiktų naujus teisės aktus. Mano galva, tai klastingas pasityčiojimas iš demokratijos. Be to, visiems europiniams įstatymams prieš jų priėmimą turės pritarti nacionaliniai parlamentai. Kaip tai vykdoma, Lietuva jau žino.   
Svarbiausias praktinis darbas yra Europos energetikos bendrijos sukūrimas.
„Lisabonos sutartis nėra nei tikslas savaime, nei tobula priemonė. Tai geresnis taisyklių rinkinys ES politikai plėtoti“, apibendrina J. Buzekas.
Kokiai politikai, EP pirmininkas neatsako.
Ir negali, nes ji, kaip ir iki šiol, lieka anoniminė.

2009 12 09
12.04. Girdėjome tik teigiamus ir mūsų valdžių, ir užsienio valstybių oficialiųjų atstovų vertinimus apie imigrantus: jie skatina ekonomiką, viskas gerai, taip ir turi būti.
Apklausa Jungtinėje Karalystėje parodė, kad piliečių nuomonė nuo valdžių nuomonės gerokai skiriasi.
Net 64 proc. britų mano, kad didėjantį nedarbą nulėmė plūstelėję imigrantai. Dėl jų prastėja socialinės išmokos ir jų garantijos. 74 proc. britų mano, kad vyriausybės nesugeba tinkamai formuoti imigracijos politikos, o leiboristai netgi slepia, kad vykdo daugiakultūrinės visuomenės kūrimo politiką, kuri didina visuomenės įtampą. Didžiausia ir svarbiausia problema imigraciją laiko kas penktas britas.
Neveltui. Per du dešimtmečius užsienyje gimusių gyventojų dalis padvigubėjo ir dabar yra 6,7 mln., arba 11 proc. visų gyventojų. 24 proc. pernai gimusių vaikų – iš imigrantų šeimų. Prie to prisideda 500 tūkst. lenkų, 56 tūkst. lietuvių, 55 tūkst. slovakų.
Problemos tik pradedamos apčiuopti. Gerai, kad bent bandoma sužinoti ką nors tikra. Kada ko nors panašaus bus imtasi Lietuvoj?

2009 12 10
17.54. Kad ir per triukšmus bei skandalus (po „klimatgeito“ išryšėjo „Danijos ir JAV sąmokslas“ – dokumentas, kuriuo siūloma visoms šalims priimti vienodus taršos mažinimo įsipareigojimus, šitaip pasmerkiant besivystančias šalis nuolatiniams skurdui), Kopenhagos konferencijos proga į viešumą patenka daug vertingos informacijos.
Antai, JTO Pasaulinė meteorologų organizacija pranešė, kad dabartinis dešimtmetis bus karščiausias nuo 1850 metų, kai buvo pradėti tikslūs tyrimai.
Tyrimų centras „Global Footprint Network“ paskelbė, kad žmonijai bandant gyventi taip, kaip dabar gyvena amerikiečiai, mums reikėtų penketo Žemės planetų. Net pagal dabartinę gerovės dinamiką jau 2030 metais reikės dviejų planetų. Dabar žmonija suvartoja pusantro karto daugiau, negu Žemė pajėgia pagaminti: kad absorbuotų metinį dioksidą ir atkurtų išteklius, Žemei reikia 18 mėnesių. 80 proc. valstybių vandens iš savo teritorijos nepakanka. Kad būtų kompensuota žala, kurią padaro vienas amerikietis, reikia 9 hektarų žemės. Europietis išeikvoja dvigubai mažiau. Siūloma daug įvairių žalos planetai mažinimo būdų. Efektyviausias yra paprasčiausias: žaboti vartotojiškus apetitus ir įpročius. Gyvenimo kokybė tik pagerėtų.

2009 12 11
8.06. Vakar Seimas patvirtino 2010 metų valstybės biudžetą. 21,26 mlrd. litų biudžete užprogramuota 4,9 mlrd. litų skola – palikimas mūsų vaikams ir anūkams. Su deficitu ir skolinimusi iš tarptautinių šaltinių bus ir artimiausių metų biudžetai. Tai reiškia, kad skolų „aptarnavimas“ kasmet suris vis didesnę mūsų biudžetų dalį. Po poros trejeto metų vien šiam reikalui turėsim asignuoti 1,5–2 milijardus litų.  O tuose biudžetuose, kuriuos galima laikytis valstybės raidos ministrategijoms, nieko apie tai, iš kur mes imsim pinigų, kai būsim prasiskolinę tiek, kad donorai nebenorės teikti ir paskolų?
Visi pripažįsta, kad jei Lietuva ir turi kokią nors gamybą, kuri tveria tai, ką galim vadinti mūsų tikrąja, arba išgyvenimo, ekonomika, o ne pseudoekonomika, vedančia į valstybės bankrotą ir tautos mirtį, yra pasiekta verslių Lietuvos žmonių, veikiančių dažniausiai prieš valdžių valią, o ne su jų pagalba. Tačiau oficialiai to nepripažįstama. Kas dar turi atsitikti, kad ir valdžia, ir tauta savo gyvenimo tikslu padarytų šūkį: išgyventi ir gyventi iš savo darbo čia, Lietuvos žemėje?!

2009 12 12
13.33. Komentuodamas A. Kubiliaus vyriausybės veiklos metines, politikos apžvalgininkas Gintaras Aleknonis vienas iš nedaugelio atkreipė dėmesį į tai, kas nutylima bendrame Vyriausybės kritikos alase.
Mokame ne eurais, o litais, ir litas vertas tiek pat, kiek ir prieš metus, gi pagal perkamąją galią – ir daugiau. Lietuvoje nežlugo joks bankas ir mums neteko jų gelbėti mokesčių mokėtojų sąskaita. Neprireikė Tarptautinio valiutos fondo. Piketai ir mitingai vyksta, tačiau didesnių neramumų išvengėm. Nes algos ir pensijos mokamos laiku, nors ir sumažėjusios. Sklandžiai baigta LEO LT istorija, nes privatininkams skubiai prireikė pinigų, o ne begalinio bylinėjimosi. A. Kubiliaus vyriausybė nebijo prisiimti atsakomybės, ir nuo šiol jokia nauja vyriausybė nebegalės nepaisyti šio principo.
Apžvalgininkas nesprendžia, pralaimėjimas ar pergalė yra šiandieninė emigracijos banga – apie tai, esą, galėsim spręsti po dešimtmečio. Jis įspėja sarginiu šunim save laikančią žiniasklaidą, kad geras sarginis šuo loja tik tada, kai pavojus tikras. Kad tarptautinė valstybės skola auga kaip cunamis, G. Aleknonis išvis nutyli. Bet tai – jo valia.
 
2009 12 13
10.15. O štai „Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė surinko įvairių autorių siūlymus, į kuriuos Vyriausybė nerado reikalo nė žvilgterti. Štai tie siūlymai.
Įvesti progresinius mokesčius. Apmokestinti nekilnojamąjį turtą. Pagal variklio galingumą apmokestinti įstaigų ir fizinių asmenų automobilius. Apmokestinti akcijas (bet ne dividendus). Mažinti atlyginimus už antrą ir trečią etatą. Atsisakyti bet kokių priemokų ir atlyginimų priedų. Mažinti pridėtinės vertės negaminančių darbuotojų skaičių, visų pirma iš įvairių kontroliuojančių institucijų ar viešųjų įmonių prie ministerijų. Aktyviau kontroliuoti bankų veiklą. Ne žodžiais remti vidutinį ir smulkųjį verslą, ir ne vien eksportuojamai produkcijai, bet ir teikiantį paslaugas ir gausinantį prekes vidaus rinkai. Nepaisant profsąjungų populizmo saugoti darbo vietas reguliuojant darbo laiką.
Netgi siūlytų galimybių išskaičiavimas rodo, kad „vidinių rezervų“ – marios.

2009 12 14
10.16. Jau ir taip lietuvių pensijos yra mažiausios ir Baltijos šalyse (eurais: Lietuva – 235, Latvija – 254, Estija – 305, – vidutinė senatvės mėnesio pensija), ir Europos Sąjungoje, o nuo 2010 metų sausio didesnės nei 650 litų senatvės pensijos mažės 5 proc., valstybinės pensijos – 10 proc., našlių pensijos – 5 proc. Trijų balsų persvara priimtas pensijų mažinimo įstatymas iškart buvo pramintas „senų žmonių genocido įstatymu“. Sakoma, kad toks apkarpymas galios tik porą metų – iki 2013 m. sausio 1 d. Pasaulio banko ekspertai pranešime apie pensijų mažinimo poveikį „labai rimtai pataria“ vyriausybėms liautis mulkinus žmones: pensijos nebegalės būti tokios, kokios buvo iki šiol. Bent jau Europoje ir Vidurio Azijoje.
Pasaulio bankas nurodo, kad tų šalių pensijų sistemas finansų krizė paveikė skirtingai, tačiau neigiamai. Gamybos kritimas ir su tuo susijusi mokesčių bazė sumažino valstybės lėšomis finansuojamų pensijų sistemų mastą. Dabar valstybės ieško papildomų įplaukų į pensijų sistemas šaltinių. Pasiekti trumpalaikį atokvėpį galima tik keičiant strategijas, o tai sukels dar rimtesnes ir demografines pasekmes, prieš kurias gali nublankti pats juodžiausias dabartinis pensijų krizės įveikimo scenarijus. Kad ir ką tvarkytų, valstybių administratoriai privalo atsižvelgti į tuos demografinius pokyčius, kuriuos sukėlė ši finansinės krizės banga. Dėl senstančio gyventojų kontingento būsimasis pensijų sistemų deficitas, anot PB, gali tris kartus viršyti dabartines prognozes ir toks išsilaikyti daugiau kaip porą dešimtmečių. Todėl pagrindinis klausimas – kai spręsti regiono demografinę krizę. (Ar girdit, naujoji mūsų Bajorų Respublika?)
O pensijų problemas Pasaulio bankas siūlo indeksuoti pensijas pagal infliaciją, didinti pensinį amžių, sulyginti vyrų ir moterų pensinį amžių, mažinti ankstesnio išėjimo į pensiją galimybes. Be to, siūloma geriau apdrausti pensijų sistemas nuo finansinio nestabilumo rinkose, paspartinti teisinės bazės ir priežiūros sistemų reformas.
Kitaip sakant – eiti pradėtais keliais.
Kurie veda ir ves per ilgalaikę krizę.

2009 12 15
10.41. Po tuo Vyriausybės kontroliuojamu ir Seimo apdailinamu žmonių slėgimo presu dejuojanti ir kvapą leidžianti tauta ima jausti ir mąstyti kažką kita nei iki šiol. Ką? Labai sunku apibendrinti pasiremiant faktais, kuriuos vienintelius mūsų materialistinė sąmonė laiko tikrumo ir tiesos ženklais. Ir vis dėlto!
Moksleivis ant Lenkijos ambasados užrašo antilenkišką šūkį, už kurį jis dabar bus baudžiamas. Kitas jaunuolis savo kompiutery burnoja prieš homoseksualus. Apskųstas jis teisiamas ir gauna 1000 litų baudos, kompiuteris konfiskuojamas. Vyksta pereito sausio 16-osios „riaušininkų“ teismas, keletui jų gresiant būti įkalintiems. Nesibaigė 2008-ųjų mitingo prie Mickevičiaus paminklo organizatorių teismo procesas. Tai tik keletas po viešumo ledu laikomų faktų, kurie be tiesioginės – valdžios smerkiamos – jų reikšmės turi ir daug netiesioginių, svarbiausia iš kurių yra tokia: šie žmonės, sukėlę valdžių reakcijas, yra neabejingi tam, kas dedasi jų žemėj, ir pasiryžę veiksmu tai paliudyti. Ir ne bet kokiu veiksmu. Jie nebėga iš Lietuvos, ieškodami lengvesnio gyvenimo varianto, jie bando tvarkytis čia, jau ir jėga reikalaudami kitokio valdžių elgesio. Nekalbu apie pedofilijos problemos užakcentavimą itin drastišku, beveik teroristiniu, būdu – nušaunant du žmones; tyrimas nebaigtas, istorija iki galo neišaiškinta, „faktas“ nesuformuotas, tačiau pats faktas, kad Lietuva pagimdė tą tebetiriamą faktą, yra irgi naujos mūsų tikrovės ženklas.
Viso to fonas – permanentinis mitingų, demonstracijų, piketų „faktas“, kol kas reiškiantis daugiau jų organizatorių, o ne dalyvių valią. Atskirai paimti mitingų dalyviai vargu pajėgtų ryžtis tam, ką daro kaip minia. Tačiau minios bangavimo mitingais intensyvumas yra jau reikšmingas visuomeninės sąmonės kitimo rodiklis.
O jei pakiltume virš faktų?
Jei sugebėtume pakilti virš jų, jeigu to mūsų sugebėjimo netupdytų žemėn paskalomis apie valdžių ir teismų dumblą mus drabstanti žiniasklaida, matytume, kad bendra dvasios tonacija skaidrėja, nes žmonės ieško ir randa tai, ką viena „Triumfo arkos“ dalyvė apibūdino kaip bendrystę.
Mūsų Lietuvoj lieka nedaug. Bet tie, kurie lieka, nori ir norės gyventi joje kaip savo žemėje, tvarkytis savo tvarka, būti savyje savais ir su savais. Bendrystėje. Kuri vienintelė leidžia galvot apie Lietuvą kaip apie namus, kaip Lietuvą ir ateityje.  

2009 12 16
10.01. Portalas Alfa.lt paskelbė į lietuvių kalbą išverstą praeity plačiai žinomo Maskvos kritiko Vladimiro Bukovskio tekstą „Politkorektiškumas blogiau už leninizmą“. Čia jis pakankamai aiškiai nurodo, kad 1992–1994 metais Europoje į valdžią ateina kairieji. Maskvos socialistinio bloko suirimas naujų utopinių ideologijų įgyvendinimo centrą perkelia į Vakarus. V. Bukovskis tiesiai nesako, kad Europos Sąjunga yra neokomunistų kūrinys, nekalba jis ir apie „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“ kaip į individualizmo kalbą išverstą „Komunistų partijos manifestą“, tačiau aptardamas feminizmo išsigimimą į vieną iš mažumų ideologijų (tai – pagrindinė šio V. Bukovskio rašinio mintijimo linija) ir pacituodamas neomarksistą Herbertą Markūzę, kuris su visa „Frankfurto mokyklos“ šutvele buvo 1968 metų „studentų revoliucijos“ įkvėpėjas, V. Bukovskis demaskuoja ir neomarksizmą, ir „žmogaus teises“ (viešai to jis negali sakyti, nes ir pats praeity naudojosi ta ideologija kaip priešinimosi politika, paramos savo disidentinei veiklai ieškodamas Vakaruose), pagaliau – ir eurokairiųjų kuriamą „Europos Sąjungą“. V. Bukovskis sako, kad H. Markūzė prieštaravo K. Marksui tik vienu punktu (bet esminiu): „Marksas manė, kad revoliucinė klasė yra proletariatas (akivaizdu, kad taip nėra, pastebi V. Bukovskis), o Markūzė mokė, kad tikroji revoliucinė klasė – įvairios mažumos. Patologiją reikia paskelbti norma, o normą – patologija. Tik tuomet, rašė Markūzė, mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę.“
Papasakojęs, kaip dar 1984 metais jis susidūrė su dviem Berklio universiteto feministėmis radikalėmis, išvadinusiomis jį „vyriška šovinistine kiaule“ už tai, kad jis palaikė duris, kol tuodvi pareis, nupiešęs plačią panoramą, į ką išvirto mažumų judėjimai, iki jie įsitvirtino kaip Europos Sąjungos valstybinė politika, nepaklusniuosius sodinanti į kalėjimus už „hate speeck“ („neapykantos kalbas“), V. Bukovskis apibendrina: „Aktyvistai, kurie atseit gina mažumų teises – homoseksualinės ir feministinės organizacijos – išties tomis mažumomis visai nesirūpina. Jie tiesiog išnaudoja jas kaip visuomenės spaudimo ir kontrolės instrumentą, kaip savo laiku tai darė Leninas su darbininkais, ir tikrumoje atneša joms daugiau žalos nei visiems kitiems.“
Kas kam daugiau žalos atneša – galima būtų ir ginčytis. Tačiau dėl viso kito – vargu.
Mano galva – tikrai neverta.
Galutinę V. Bukovskio išvadą dėl „mažumų gynėjų“ reikėtų įsirašyti kiekviename darbo kalendoriaus puslapyje: „Jų uždavinys – sunaikinti mūsų visuomenę, ir tai yra naujausia, pikčiausia marksizmo versija.“

2009 12 17
11.26. Britanija ir toliau klausinėja nustebusi ir susidomėjusi, kas gi ta Katerina Ašton, katapultuota į ES diplomatijos vadoves ir tapusi trečiąja pagal įtakingumą moterimi pasauly (po A. Merkel ir H. Klinton).
Tai žavus ir principingas Gordono angelas, sako britų kairioji spauda, informuoja mus V. Radavičius „Lietuvos ryte“. Mat, Gordonas Braunas pasiuntė ją į ES prekybos komisaro kėdę, o joje „žavusis angelas“ sugebėjo apsirodyti kaip sumani veikėja.
Apie K. Ašton ryšius su Kampanija už branduolinį nusiginklavimą (KBN) jau rašiau. Dabar – apie spaudos narstomas jos vyrų biografijas.
Sugyventinis Dankanas Rysas (Duncan Rees) buvo KBN generalinis sekretorius, britų kompartijos veikėjas ir „Morning Star“ bendradarbis. Partiją jis 1983 metais nusivylęs paliko, bet KBN priklauso ir dabar.
Dabartinis ES užsienio reikalų ministrės vyras ir dviejų jos vaikų tėvas Piteris Kelneris (Peter Kellner) visą gyvenimą buvo kairiųjų pažiūrų, apie ką žinojo ir britų žvalgyba, ir Maskvos saugumas. Jį verbavo Maskvos agentas, su kuriuo P. Kelneris susitiko tris kartus, bet tas „buvęs nuobodus“.
K. Ašton praeitis yra su aiškiu prokomunistiniu šleifu. Tačiau su tokiu pat šleifu yra ir Tonis Bleiras, ir dabartinis DB teisingumo sekretorius Džekas Ston, ir dvi buvusios DB ministrų kabineto narės. Būtų galima laikyti, kad visa tai – tik praeitis. Juk pereito amžiaus 60–70 metais pusė Europos buvo pamišusi dėl komunizmo. Pakanka prisiminti Ž. P. Sartrą ir kitus prancūzų intelektualus, filosofą Bertraną Raselą, kuris buvo vienas iš KBN kūrėjų.
K. Ašton su savo vyru netgi didžiuojasi, kad jų praeitis yra būtent tokia. Didžiuojasi, nes tęsia ją šiandieninėmis formomis ir metodais – tais, kuriais remiama Europos Sąjunga, anot šių veikėjų, ištaisanti ir pagerinanti marksizmą praktikoje.
Kaip sakoma tautoje: bėgom nuo vilko, užšokom ant meškos. Sakyti galima ir atvirkščiai. 

2009 12 18
10.58. Užvakar Vilniuje atidarytas Europos lyčių lygybės institutas. Jis finansuojamas ir politiškai bei idėjiškai valdomas iš Briuselio – priklauso Europos komisijos veiklos sferai. Ką Institutas veiks, direktorė Virginija Langbak pasakyti negalėjo – viskas tebėra „organizavimosi stadijoje“. Tačiau neabejojama, kad čia bus visapusiškai tyrinėjama ir atitinkamai atstovaujama vyrų ir moterų lygybės problemų klausimams. Seksualinių mažumų klausimai priklauso Vienoje veikiančiai Pagrindinių teisių agentūrai. Su ja Vilniaus institutas palaikys ryšius. Kitaip sakant, Lietuva gavo lytinio nacionalizmo globos įstaigą ir ją įkurdino pačioje savo širdyje – sostinėje.
Institutą atidarė Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Latvijos prezidentas V. Zatleras ir EK komisaras V. Špidlas. Estijos prezidentas T. H. Ilvesas rado kaip išvykti anksčiau, Lenkijos prezidentas L. Kačynskis išvis neatvyko.
Dėl „teisės steigti institutą“ kovojo Slovėnija, Slovakija ir Lietuva. Anuodvi tą garbę be kovos atidavė Lietuvai. Politikai tai ir laiko garbe. Šiurpu, bet faktas.

2009 12 19
17.59. Ar žinom, kas inicijavo ir sukūrė Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), kuri nustato bendrus prekybos standartus visoms pasaulio šalims – vienodus ir didelėms, ir mažoms. Beveik garantuoju, kad, stodama į PPO, Lietuva tikėjosi kokių nors privalumų. Išėjo atvirkščiai.
Lietuvą tiesiog užplūdo kinų prekės. Nors jos neįmanomai prastos kokybės, tačiau trumparegis lietuvis džiaugiasi pirkęs kad ir litu pigiau. O kad kirvis trečiąkart atsitrenkęs į smaloką pats skyla? Su kiniškais batais tik laidotis tinka. Ant kiniškų prekių importo išaugo ištisi supermarketai. Dar daugiau – jau ir patys kinai čia savo prekes pardavinėja. Tie pardavėjai – beveik pogrindiniai, algos, kaip liudija Lietuvos verslininkai, mokamos vokeliuose. Kinai taip veikia ne tik Lietuvoj, veikia visam pasauly: jie nori užimti rinkas, o tada, kai konkurentų neliks, sukels kainas kaip pandemijos metu 40 kartų pabrangino savo česnakus. Ir pigalų mėgėjai mokėjo tiek, kiek kinai reikalavo. O mūsų verslininkai vienas po kito bankrutavo. Arba, kaip Utenos trikotažas, mažino atlyginimus darbininkėms – kitaip nebūtų išsilaikę. Taikyti kokias nors mūsų gamybos apsaugos priemones negalima – draudžia PPO. Didžiosios šalys tų draudimų nepaiso. O kad žlugdomos mažos ekonomikos – tai joms, kaip ir Kinijai, tik į sveikatą – laisvėja rinka. Kad galima būtų gintis, reikia ES sprendimų, bet jų nebus – Vokietijai, Prancūzijai ir kitoms, kurios eksportuoja į Kiniją, gerai kaip yra. Ratas užsidaro. Kas po juo?
Merdėjanti mūsų ekonomika.

2009 12 20
9.46. Kinijos konstitucija garantuoja religijų išpažinimo laisvę. Tačiau teisė toli nuo tikrovės. Krikščionys Kinijoje persekiojami, nes laikomi nepageidaujamu užsieniniu užkratu, dangstančiu Vakarų ekspansionizmą.
Šių metų spalį buvo uždarytos krikščioniškos bažnyčios Pekine ir Šanchajuje, neseniai 400 policininkų atakavo ir tiesiogine to žodžio prasme nusiaubė Linfeno miesto bažnyčią, o keliolika tikinčiųjų pateko į ligoninę.
Nuo 1949 metais Mao įvykdytos komunistinės revoliucijos krikščionys veikė pogrindyje. Norėdami pasimelsti, žmonės susirinkdavo kieno nors namuose. Taip atsirado namų bažnyčių reiškinys, egzistuojantis iki šiol ir turintis tendenciją plėstis.
Norėdami stabdyti pogrindinį krikščionybės praktikavimą, Kinijos vadai leido įkurti Kinijos patriotinę katalikišką asociaciją Romos katalikams ir protestantų Trejybės patriotinį judėjimą. Šios organizacijos jungia apie 20 mln. kinų. Namų bažnyčiose meldžiasi triskart daugiau – apie 60 mln. kinų. Krikščionybę Kinijoje išpažįsta apie 10 proc. gyventojų.
Linfeno bažnyčios vienas pastorius nuteistas septyneriems metams kalėjimo, kitas – trejiems. Penki pastoriai be teismo išsiųsti į priverčiamojo darbo stovyklas. Kiti lyderiai buvo priversti slapstytis.
Negailestingai kovojama su nedidele stepių tauta uigūrais. Jie išpažįsta islamą, todėl religinis persekiojimas laikomas kova su terorizmu.
Apie Tibeto budizmo padėtį ir pasaulyje gerai žinoma dėl pasiaukojančios Dalai Lamos laikysenos. Visa, kas kvepia nepriklausomybe, Pekinui yra nepriimtina iš principo.
Geresnis padėties Kinijoje ir Kinijos tikslų pažinimas – ir Lietuvos darbotvarkėje.

2009 12 21
9,43, Kopenhagos konferencija, kurioje tikėtasi pasirašyti susitarimą dėl konkrečių įsipareigojimų atmosferos taršai mažinti, pasibaigė tik politine deklaracija apie tai, jog šalys įsipareigoja tai daryti, o turtingosios šalys skirs didžiules finansines injekcijas neturtingosioms, kad dėl įsipareigojimų taršai mažinti nebūtų uždusinta jų ekonomika. Bendra pasaulio reakcijos į konferencijos baigtį tonacija – minorinė.
Nebūčiau didelis pesimistas. Priešingai, manau įvykus rimtą poslinkį.
Susirinko viso pasaulio valstybių vadovai. Kad ir politinio lygio susitarimas – jis pasiektas. Kad ir be didelės demokratijos, – galiūnams vakare susėdus prie stalo, – jis vis dėlto padarytas. Kas svarbiausia – išryškinta pasaulio šalių nelygiavertiškos partnerystės vykdant šiuos įsipareigojimus problema, ir būtent ji pradėta spręsti konkrečiai. Aš nežinau, ar tie milijardai besivystančioms šalims tikrai padės, bet jie paskirti ir pradeda savo darbą.
Taigi, pradžia padaryta.                          
               
2009 12 22
11.33. Prieš porą trejetą dienų „Tūkstantmečio pokalbiuose“ vedėjas A. Bumblauskas ir pritarėjai Emanuelis Zingeris bei Egidijus Vareikis džiūgavo, kokia draugiška visais laikais Lietuvai buvo Lenkija. Ne tik apie istorinę atmintį, bet ir apie istoriją kaip faktais besiremiančią discipliną šiuo atveju kalbėti netenka: konjunktūrinis skiedalas dabar ir tegali būti gerai apmokamas. Tiesa, jie, berods, visi apdovanoti Lenkijos ordinais.
Tą patį vakarą LTV korespondentė iš Suvalkų perdavė, kaip čia buvo paminėta Lenkijos nacionalinio valstybingumo diena. Lietuvių kultūros centras po nakties šįsyk buvo jau nebe tik antilietuviškais šūkiais aprašinėtas – buvo surengtas tikras pogromas: išpjautos lango apsauginės grotos, įsibrauta vidun, išdaužyta įranga, išmėtytos knygos. Policija pranešė: įvykis tiriamas. Vietos lietuviai šypsosi: nieko nesuras, taip jie kalba visada.
Ant Lenkijos ambasados „Lenkai, lauk!“ užrašiusį lietuvį moksleiviuką Lietuvos policija išaiškino bemat. Dabar vaikas teisiamas, kaip kažkada tokie jaunuoliai buvo teisiami už vėliavos iškėlimą Vasario 16-ąją.

2009 12 23
10.40. LTV „Žurnalisto tyrimo“ rubrikoje vakar buvo analizuojamas Valstybinės kalbos įstatymo vykdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose klausimas. Už tai, kad ne vienoje šių rajonų gyvenvietėje gatvių pavadinimai rašomi dar ir lenkų kalba, o „kai kur – netgi rusų, ir tie užrašai išlikę nuo tarybinių laikų“, teismai seniūnams yra priteisę už netvarką mokėti baudas. Mokėsim, sako seniūnai. Padėsim, atsako meras. Nepagrįstos pretenzijos, nesąmonė, tūžta europarlamentaras V. Tomaševskis, Europos Parlamente be perstojo trimituojantis apie Lietuvos lenkų (sako: „lenkų Lietuvoje“ diskriminavimą. Ir apeliuoja į bendruomenę: toks jos noras, kas imsis nukabinėti gatvių pavadinimus nuo privačių pastatų? Antstoliai? Tegul nebando, net ir nevietiniai. Juk čia lenkų kraštas, kraj polski, sako kreivai besišypsantis „vietinis“.
Vyriausybės įgaliotinis apskričiai Jurgis Jurkevičius internetu gavo atvirą grasinimą baigti gyvenimą, jeigu nesiliaus. Prokuratūra pradėjo tyrimą. Ką nustatys? Kad nustatyti kaltininko neįmanoma?
Gera šioje nesibaigiančioje istorijoje tik tai, kad siužetas pagaliau prasimušė į viešumą pro visuotinį lenkų ekstremizmo toleravimą. 

2009 12 24
11.31. Nors ir apie verslą, bet kalėdiškai.
Daiva Baronienė „Lietuvos žiniose“ pasakoja apie Klovainiuose veikiančios „Pakruojo keramikos“ įsikūrimą ir darbą. Įmonė gamina molinius angeliukus, kuriais prekiaujama ir Lietuvoj, ir beveik visose ES šalyse bei Rusijoje. Iš 80 įmonėje dirbančių moterų vidutiniškai tik dvi gamina Lietuvos rinkai, kitos – eksportui. Per 13 metų išvežta jau daug tūkstančių kūrinėlių.
Gaminama keliasdešimt skirtingų angeliukų, bet jie yra tik fonas vienam – „mielai, simpatiškai, draugiškai, kukliai, šelmiškai, valiūkiškai ir nekaltai angelytei“. Galinama rankomis, o ne štampuojama, tad žmonės turi galimybę jausti asmens kūrybą.
Bendrovė įsisteigė prieš trylika metų, kai žvyro ir skaldos įmonėje dirbusios moterys neteko darbo. Kol atsiskaitė, pabandė lipdyti keramikos darbelius. Radus užsakovą Vokietijoje, gautas pavyzdys, kuris čia turėjo būti patobulintas. Dailininkė su lipdytojomis sukūrė šedevriuką.
Iš tiesų, atrodo, būtent žmogiškosios gerosios savybės ir yra angeliukų patrauklumo paslaptis. Jos taip ryškiai kontrastuoja žiaurumo, brutalumo ir išsigimimo pavidalams, užplūdusiems visas rinkas, kad išsiskiria ir traukia iš tolo.
Ši viena iš nedaugelio Lietuvos sėkmės istorijų sako, kad valia, meilė darbui ir kantrybė ir iš Lietuvos žemės gali iškelti kokių tik nori gėrybių.

2009 12 25
9.54. Kalėdų šventės – šeimos šventės.
Šeimos šventė – tai šventė namuose. Kur dabar apie milijonas lietuvių? Mano sesuo – pas sūnų ir anūkus Stokholme, kuris nuo užpereitų metų jau visiems laikams jų namų vieta (ar namai – nežinau). Mano kaimyno dukra – Londone, o sūnus – Dubline. Ir nebegrįš. Kaip karas ir okupacija palietė kiekvieną lietuvių šeimą XX amžiaus vidury, dalį išžudydamas, dalį ištremdamas, dalį priversdamas pabėgti ar likti ir žūti miškuose, taip išsivadavimas – vėl beveik kiekvieną šeimą, išplėšdamas geriausius: sveikiausius, iniciatyviausius, protingiausius (tiesa, nebūtinai išmintingiausius).  Man sako: neinkšk! Žmonės praturtės ir sugrįš. Aš neinkščiu. Tiesiog liūdžiu. Ir liūdėsiu netgi anam pasauly. Einant į išsivadavimą mąsčiau: pradedam dešimties milijonų lietuvių tautos kūrimą. Tai kas iš mūsų šitaip pasityčiojo? Mes patys? Mes vieni? Čia aš netgi neliūdžiu. Čia aš pilnas ryžto atsilyginti kaip tik pajėgsiu. Bet kai pagalvoju apie tuos šimtus tūkstančių apgautų ir nuskriaustų, dar ir dar kartą apiplėštų ir išvarytų žmonių, negaliu neliūdėti dėl jų, praradusių savo namus ir Lietuvą kaip tautos namus. Ateis metas, kai mes kaip kažkada iš Sibiro vešimės savo vaikų kaulus namo, bet kaulų kalba yra mirusiųjų bylojimas, o juos lydintieji gyvieji kalbės angliškai. Kokio cinizmo reikia prisisiurbti, kad visa tai laikytume norma ir net pažanga! O juk daugelis mūsų išrinktųjų būtent taip ir nusiteikę, taip ir tvarko mūsų namus.
Atleisk, Viešpatie, kad šiandien kalbu apie kerštą. Tai ne apie Tave. Tai apie JUOS. Tu negali norėti, kad būtų išmarinta tauta. Ir ne viena. Turiu galvoti, kad to nori JIE. Kitaip turėčiau tarti, kad tu ne mūsų Dievas.
Ką gi, su Švente, broliai lietuviai!

2009 12 26
9.20. Kažkokia nestabilios psichikos moteraitė peršoko per apsauginę tvorą, nubloškė popiežiaus sargybinius ir, griebusi pontifiką už krūtinės, parvertė jį ant savęs. O jei pusprotės vietoj būtų kas su peiliu? Arba revolveriu? Ir vėl konklava?
Popiežiaus tarnybos pareiškė, kad pagal tradiciją pretenzijos užpuolikei nebus reiškiamos. Spauda komentuoja, kad popiežiaus saugos tarnybai reikia iš esmės apsikuopti.
Dar labiau apsikuopti reikia pasauliui. Jeigu popiežius atleidžia pamišėlei, tai vargu pamišusiai žmonijai atleis Dievas. Popiežius pasakė: baisiau už finansinę krizę pasaulį yra apėmusi moralinė krizė. Jis nesako, kur tos krizės ištakos. Negali – ir popiežius nėra laisvas.
Mes, autsaideriai revoliucionieriai, esam laisvi. Todėl galim ir turim pasakyti: kiek mes dar kęsim šiuolaikinio Komunistų partijos manifesto – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos – tironiją – mūsų dvasią, viso pasaulio dvasią į gyvuliškumą degraduojančio manifesto pinkles?
Žmogus ir visa žmonija ėjo aukštyn, kol siekė pakilti virš savo aistrų ir per protą susireguliuoti bendrabūviui. Šiuolaikinis kompartijos manifestas, gramzdindamas į juslių diktato džiaugsmus, lengvai valdomus pinigais, iš žmonių gamina gyvulių ūkius ir skerdžia juos pagal užsakymus. Popiežius situaciją apibūdino kaip moralinę krizę, nurodydamas kelią, kaip įveikti piniguočių savivaliavimą per žmonijos degradavimą. Šiandien tik autsaideriai tegali pasakyti, kaip įveikti civilizacinę krizę.

2009 12 27
9.47. Lietuvių intelekto problemiškumą rodo ne tik mūsų humoras ar popsas. Pakankamai akivaizdus rodiklis yra ir literatūra. Aš sutinku: mes prieš porą šimtmečių tepradėjom keltis iš istorinės nebūties, net šiandien esam masiškai neraštingi – mokyti beraščiai. Bet kodėl taip niekinam protą (pasitenkindami gudrumu), ignoruojam lavinimąsi? Tam tikrų įtakų galima ieškoti pagonybėje (žodis kaip Žodis, rašytinis žodis – nuo Šėtono) ir krikščionybės platinimosi represyvume, tačiau ar nebus svarbiausios dvi priežastys: aristokratija (kunigaikštija), suvokusi rašto svarbą, pasirinko jį tokį, koks tinka nukariautiesiems, o bajorijai rašto išvis neprireikė – pakako taurės ir kardo. Lietuviškas raštas liko istorijos paraštėj. O juk būtent raštas kuria ir kalbą, ir tautą.

2009 12 28
10.41. Orhanas Pamukas savo „Stambule“ pasakoja, kad XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioj ištisa turkų rašytojų plejada išaugo mokydama tautiečius, kaip gyventi žlugus Osmanų imperijai. Savitų rašytojų, darančių poveikį ir naujosioms rašytojų kartoms. Vienas jų – ir pats Nobelio premijos laureatas O. Pamukas.
Ką Lietuvoj iš jos rašytojų galėtume pavadinti tautos mokytojais? Mokytojais ne dvasios polėkių mokymo, o elementaraus gyvenimo tvarkos, žmogiško gyvenimo ir sugyvenimo mokymo prasme. Nebent Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Vincą Kudirką, Juozą Tumą – pirmuosius mūsų rašto žmones. Bet ir tai su išlygomis, nes jie buvo rašytojai, o kasdienybės mokymas – žurnalistų priedermė. Priedermė, kurios įvykdymas gali juos iškelti aukščiau kronikierių rango. Šiandien ne tik rašytojų, skiriančių pakankamai dėmesio moralizuojančiai publicistikai, bet ir publicistų, tiesiog žurnalistų, leidžiančių sau pabandyti į lietuvio dvasią pažvelgti per buities detales, sunkiai beaptiksi.
Nebėr apie ką rašyti?
Žinoma, pedofilijos ar korupcijos bylos kur kas įdomiau, negu eilės oro uostuose ar elgetos gatvėse – „bylos“ gali būt aprašinėjamos, komentuojant tiek teisėsaugininkų, tiek prasižengėlių elgesį, ir komentuojant visai be atsakomybės, tiesiog dėl to, kad „taip atrodo“, o emigrantų, elgetų, prasigėrėlių likimus ir mąstyseną reikia patyrinėti – reikia rimto darbo. Seime ir be darbo, tiesiog padrybsant foteliuose iki eilinės spaudos konferencijos ar kokio pasigarsinimo pratroškusio parlamentaro (Emanuelis Zingeris nuolat praeina pro interviu duodantį premjerą ar Seimo pirmininkę – kad būtų matomas, jog ne užsieny) interviu galima „pasisemti informacijos“. 
Valdžios judesiai dar šiaip taip patenka į žiniasklaidos akiratį. Panašiai kaip valdžios ir oligarchų vakarėliai. Kasdieniniai žmonių santykiai visiškai nereflektuojami. Pasitenkinama nusikaltimų suvestinėmis.
Ar nuostabu, kad žmonės kaip ėjo, taip ir tebemoklina per raudoną šviesą perėjose, trikdydami eismą ir kišdami pavojun save. Ar būtina policijos akcija, kad galima būtų apie tą reiškinį pamąstyti viešai ir ne tik pasimoralizuojant, bet ir išsiaiškinti prasmes. Drįstu teigti, kad tokie eismo pažeidėjai yra patys pavojingiausi – jie rodo absoliutų savo juridinį neraštingumą arba /ir pilietinį piktybiškumą.
Arba: eina šaligatviu grupė žmonių – būtinai eina visu plotu, nuo krašto iki krašto. Nori prasilenkti – ženk į gatvę, kitaip gausi petimi ar ir visu korpusu. Ir dar būsi aprėktas. Prie restoranų ir kavinių rūkantieji stovi tuntais, agresyviais tuntais, juos geriau apeiti iš tolo. Paprašęs leisti praeiti šaligatviu, o ne gatve, gali gauti į akinius, jei nespėsi nusiimti. O kad tie rūkantieji tuntai meta čia pat po kojom cigarečių nuorūkas! Prospekte, Didžiojoj rytais šluoja kiemsargiai, krapšto iš medžius dengiančių geležinių apsaugos plokščių tarpelių. Ką galvoja apie tuos šiukšlintojus kiemsargiai? O ką galvoja iš restoranų ir kavinių į gatves išvarytieji rūkoriai? Nesijaučia pažeminti? Šiandienos „Lietuvos žinios“ pliekia tuos naktinių klubų savininkus, kurie yra įsirengę specialius rūkomuosius kambarius – juos draudžiąs įstatymas. Tokių kambarių įrengimą pliekia ir medikas: girdi,  draudimas rūkyti viešose vietose mažina rūkančiųjų skaičių, o tokie kambariai procesą stabdo. „Pašaliniai reiškiniai“, tarp jų ir moterys su cigaretėmis gatvėse, ką anksčiau leisdavo sau tik prostitutės, šių gudručių nedomina. Aišku, kam galvoti, jeigu tai susiję su papildomais rūpesčiais – organizuoti diskusiją, teikti pataisas Seimui ir t. t. Geriau išvaryti rūkorius iš patalpos – ir problema išspręsta.
Visuomenės gyvenimo chaoso pagausinimo labui. 

2009 12 29
10.35. Sakoma: tyla – gera byla.
Iš tiesų – Lietuvoje tyla. Kitur sprogsta bombos, dega automobiliai, demonstrantai mušasi su policija, artimieji laidoja mirusiuosius.
Visos televizijos ir Kalėdų, ir Naujų metų proga su pasitenkinimu pažymi, kad tegul ir kaip bloga Lietuvoje, bet nėra taip blogai, kad reikėtų griebtis smurto. Nei iš valdžios, nei iš valdomųjų pusės. Prezidentė aiškina, kad bet koks neramumų kurstymas yra nukreiptas prieš save.
Suprantama: tik psichiškai nesveikas galėtų grožėtis sprogstančiu lėktuvu ar degančiais miškais. Visiems normaliems žmonėms tyla ir ramybė yra ta aplinka, kuri laiduoja kokį nors dvasinį gyvenimą. Bent jau atlėgį prieš įtemptą darbą.
Tačiau pasakykit: kur ta kūryba? Kur tas dvasinis gyvenimas? Kur tas atlėgis bent jau buities lygmeny? Išeini į gatvę, ir grįžti prislėgtas. Perskaitai laikraščius – tiesiog susidrumsti. Televizijose – arba arkliškas humoras, arba šou seksas, arba lietuviškoji talentingumo viršukalnė – griežimas dantimis. Viską galėtų vainikuoti vieno Dž. Barto romano „Kelio pabaiga“ herojaus dainelė sau pačiam: „Pepsi kola neapvils, pepsi kola pilną pils“. Maldelė prie beprotnamio slenksčio.
Lietuva tyli.
O toje tyloje net per šventes netrumpėja eilės oro uostuose: žmonės masiškai bėga. Pabėgėlių srautai kuriasi kitose valstybėse.
Liūdnoji Lietuva tyli.

2009 12 30
10.59. 2000 metais buvo susitarta dėl vadinamosios Lisabonos strategijos, kurios dėka Europa iki 2010 metų turėjo būti paversta konkurencingiausia ekonomika pasaulyje. Jau aišku, kad svarbiausi tikslai – pasiekti 70 proc. įdarbinimą ir mokslo tyrimams bei plėtrai skirti 3 proc. BVP – nebus realizuoti.
Dabar Europos Komisija parengė naują – iki 2020 metų – strategiją, kuri dar neturi pavadinimo, tačiau numato ir „klaidų taisymą“, ir ambicingus siekius, kuriuos galima pavadinti vienu vardu: totalitarizacija. Mat, svarbiausiu trūkumu laikoma ta aplinkybė, kad nebuvo mechanizmo, kaip priversti (sakoma: įpareigoti) šalis vykdyti EK nustatomas „reformas“. Vasario pradžioj ir kovo pabaigoj ES šalių vadovai tai aptars, o galutinį sprendimą apie tą „mechanizmą“ padarys birželį.
Nuo sausio ES pirmininkaus Ispanija. Šiokių tokių keblumų kelia jau savo veiklą pradėsiančių ES prezidento ir užsienio reikalų ministrės pareigų derinimas su ES pirmininkaujančios Ispanijos vadovų pareigomis. Tokių problemų pereinamaisiais laikotarpiais išvengti neįmanoma. O kol kas apie tikslus kalba padėtį geriau išmanantys ispanai. Ir didvalstybės – Vokietija ir Prancūzija.
Ispanija vardija keturis prioritetus: veiksmingai įgyvendinti Lisabonos sutartį, ypač – ES pagrindinių teisių chartiją; atgaivinti ES ekonomiką po krizės; skatinti eurosąjunginį pilietiškumą; didinti Europos vaidmenį pasaulyje. Visus šiuos tikslus persmelks lyčių lygybės skatinimas.
Ispanija sieks įteisinti naujas finansinio ES gyvenimo reguliavimo taisykles. Bus sukurtos trys galingos ES finansų kontrolės institucijos, kurios prižiūrės bankus, draudikus bei biržas ir stebės didesnes sistemines rizikas ekonomikoje. Prieš tokius kėslus jau dabar šiaušiasi Britanija, kurios manymu, dėl to firmos gali trauktis iš ES.
Numatyta padidinti Europos parlamentarų skaičių. Bus plėtojama pati ES.
Pati Ispanija žada būti kukli, nors nori, kad 2020 programa būtų vadinama Madrido programa.

2009 12 31
15.22. Beveik visų apžvalgų antraštės panašios: Lietuva – dugne, Lietuva – ekonomikos naktyje. Ir tai dar ne smukimo pabaiga. Pusė valstybės išlaidų dengiama iš ES pinigų ir skolintų pinigų. Skolos aptarnavimas ir kiti kirminai suės ir šią „stabilizaciją“, ateis metas išlaidas karpyti nebe dešimčia, o keturiasdešimčia procentų. Ir ilgai laukti to nereikės: jeigu ekonomika neaugs keletu procentų, tai gali atsitikti jau 2011 ar 2012 metais, sako ekonomikos ekspertas Stasys Jakeliūnas.
Kas atsitiko, kaip tai atsitiko, kodėl atsitiko?
Apie globalizacinės ekonomikos prigimtines problemas mūsų laikraščiai nekalba – tai „neliečiama problema“, priešingu atveju tektų svarstyti ne vien liberalizacijų pranašumus, bet ir socializacijos privalėjimus bei privalumus.
Tenkinamasi aprašymais, kaip tai atsitiko. Prisimenama ta anų metų naktis, po kurios „naktinių Seimo posėdžių“ naujoji Lietuvos valdžia paskelbė PVM padidinanti nuo 5 iki 19 proc., o rudenį – ir iki 21 proc. Nusirito bankrotų cunamis – viena po kitos žlugo įmonės, žmonės neteko pajamų, namų, darbų.
Valdžia tvirtino: alternatyvos atlyginimų ir kitų išmokų mažinimui ir mokesčių didinimui nėra. Deja, didesni mokesčiai biudžeto nepripildė. Padidintas degalų akcizas daugelį automobilių savininkų benzino nuvarė į Lenkiją, o vežėjai dyzelino Lietuvoje išvis nebepirko. Milijardai, skirti būsto renovavimo programai, atsidūrė komerciniuose bankuose, o juos nuo panaudojimo atitvėrė nežinia kur ir kieno užblokuoti įstatymų projektai. Verslininkai vienu balsu rėkė, kad reikia spręsti apyvartinių lėšų stygiaus problemą, tačiau Skandinavijos bankų administruojami Vyriausybės pasiskolinti pinigai apyvarton buvo leidžiami po lašelį ir tokiom sąlygom, kad nebuvo prasmės paskolų imti.
Ar nuostabu, kad per pirmuosius krizės mėnesius darbo biržas užguldavo beveik po 10 000 bedarbių kas savaitę, metų pabaigoje užregistruojama po 6–7 tūkstančius. Oficialiai yra užsiregistravę 250 000 bedarbių – ketvirtis milijono! Kiek nesiregistravę? Šiuo metu bedarbystės lygis pasiekė 14 proc., kitąmet – 15,5 ir daugiau procentų. Pasiektas emigracijos rekordas. Tegul ir negaudami darbo užsieniuose, lietuviai ten gyvena iš socialinių pašalpų, tuo dar gilindami ir įtvirtindami parazitinio gyvenimo būdo įpročius ir įgūdžius.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė akcentuoja lietuvių sąmonės – savivokos ir problemų supratimo – problemiškumą. Mes neturim ką pasiūlyti pasauliui, išskyrus darbo išteklius. Šiandien tie ištekliai – iš esmės intelektinio pobūdžio. Brangiai juos rengę, pigiai parduodam. Nepagarba darbui, sugebančiam dirbti žmogui, netgi tyčiojimasis iš norinčio veikti ir išsilaikyti mus žudo ir žudys dar ilgai, jei čia nesikeis valstybinis požiūris. Ar nuostabu, kad jaunieji, paprastai valstybę tapatinantys su valdžia, į Lietuvą žiūri kaip į beviltišką žemę ir bėga į „Vakarus, kur suvokimo ir susivokimo lygis visai kitoks“.
Kai savo laiške Lietuvos Prezidentei klausiau, ar dar neišseko pasitikėjimo kreditas Andriui Kubiliui, turėjau galvoje ne jo vienmatį užsispyrimą, o visų pirma jo beviltišką liberalizmą, iš esmės kompromituojantį ne tik konservatizmą, bet ir Lietuvos valstybę, kurios Vyriausybė nesugeba nieko, išskyrus nusavinti žmonių turtą ir garantuoti visišką laisvę šešėlinėms visų rūšių liberalizmo struktūroms. Vyriausybės vadovo susivokimo ir supratimo pobūdis krizės metu valstybei yra svarbiausias. Nuo to gal ir reikėtų pradėti?
Tuo labiau, kad Lietuvos laukia tikrai ilgas klampojimas dumblėtu mūsų laukinio kapitalizmo dugnu, o pasaulio ekonominio reljefo krantai irgi nerodo nieko gero. ES ir Kinijos ekonomikų laukia sukrėtimas: Kinija perkaitusi, o ES artėja prie antrosios krizės bangos, per kurią Baltijos šalys nukentės labiausiai. Sakoma, kad antrasis sunkmetis gali sustiprinti ES separatizmą arba ES išvis išardyti.
Tik ar bebus kam atkurti Lietuvą?
Matant šių metų Lietuvos peizažą ir jį suformavusias jėgas, kartais galvoji: ar ne tam krizė ir kurta?

2009 11 01
9.48. Kokią nors esminę reikšmę dabar teturi mąstymas apie tai, kaip atkurti tautą ir valstybę.
Ką daro šiandieninės Europos vadai, Europos tautas perdirbinėdami į europiečius (t. y. į amerikietiško tipo žmonių konglomeratą, kuriam dominuoja rasinės, lytinės ir politinės mažumos, palaipsniui tapdamos valdančiosiomis), yra kelias į susinaikinimą. Ne tik tautų sunaikinimą, bet ir Europos susinaikinimą.
Todėl pirmiausioji išvada tegali būti tokia: Europos neokomunistų politika mums nepriimtina iš principo. Jos negalima pateisinti jokiomis nuolaidomis, jokiomis išmokomis, ir, galvodami apie gyvenimą, o ne apie mirtį, jau šiandien privalom galvoti apie prasimaitinimą ir išgyvenimą be visokių ES „paramų“. Turim susikurti autonominį mūsų išgyvenimą garantuojantį ūkį.
Lietuvių išmirimas ir emigracija yra dvi didžiosios mūsų išsilaisvinimo mums atneštos nelaimės, kurios iki šiol nutylimos arba vaizduojamos kaip kokia sloga – laikina, greitai praeis. Nepraeis. Todėl visų pirma reikia apie tai parbilti visu balsu, tiesos balsu – kad suvoktume problemos rimtumą. Tik tada prasmingai nuskambėtų kvietimas ir įsipareigojimas prisiekti gyventi Lietuvoje kaip vienintelėje gyvenimui tinkamoje žemėje. Jeigu sugebėtume sutelkti bent pusę iš dabartinių lietuvių, netgi gyvybės kaina pasirenkančių Lietuvą, apie išlikimą kaip tauta dar galėtume galvoti. Ne – tai ne: po pusės amžiaus čia gali nelikti nė Lietuvos vardo.
Ir trečias dalykas: kalbėti ir rašyti lietuviškai. Jeigu sugebėsim suprasti, ką reiškia originali tautos kalba ir rašyba, būsime supratę ir kultūros prigimtį. Kurią dabar taip intensyviai stengiasi diskredituoti neokomunistai. Jeigu sugebėsime kurti nacionalinę kultūrą, anksčiau ar vėliau atkursime ir nacionalinę valstybę.
Viskas taip paprasta. O ką darom mes?

2009 11 02
9.47. O mes darom štai ką: „Manifestas! Lietuvoje nėra partijos ar judėjimo, kuris gintų tikrąsias liberalias vertybes. Mes esame pasirengę ginti ir propaguoti tas nuostatas, kurios neriboja asmens laisvės ir maksimaliai sumažina valdžios galias.
Liberalų sąjūdžio „5 UŽ“ programa:
1. Esame už valstybę, kurioje gėjai ir lesbietės gali laisvai tuoktis.
2. Esame už valstybę, kurioje prostitucija legalizuota.
3. Esame už valstybę, kurioje pats pilietis pasirenka, ar jis nori vartoti lengvuosius narkotikus ar ne.
4. Esame už valstybę, kurioje ne valstybė, o patys piliečiai remia ir finansuoja bažnyčią.
5. Esame už valstybę, kurioje sveikatos apsaugos ir švietimo funkcijos perduotos privačiam verslui.
10 pagrindinių Liberalų sąjūdžio nuostatų:
1. Individas turi tik tiek pareigų ir įsipareigojimų visuomenei, kiek pats jų sąmoningai ir atsakingai sutinka prisiimti.
2. Valstybė turi tik tiek galių ir teisių prieš individą, kiek šis sutinka jų valstybei perduoti.
3. Valstybės simbolių – himno ar vėliavos – naudojimas negali būti reguliuojamas įstatymais. Laisvoje šalyje vėliavos turi būti keliamos ir himnas giedamas laisvai, be baimės ir be sankcijų.
4. Valstybė turi būti atvira visų tautybių, rasių ir tikėjimų žmonėms.
5. Valstybė neturi teisės nustatyti šeimos modelio, piliečiai yra laisvi kurti šeimas su pasirinktais partneriais, nepriklausomai nuo jų lyties, tautybės ar tikėjimo.
6. Valstybė neturi teisės versti tarnauti armijoje. Armija turi būti sudaryta iš savanorių ir profesionalų.
7. Bažnyčia yra ir turi būti atskirta nuo Valstybės. Bažnyčios veiklai negali būti skiriamos valstybės lėšos.
8. Privati nuosavybė yra valstybės pagrindas, privati nuosavybė neliečiama ir neginčijama.
9. Valstybė turi atsisakyti sveikatos apsaugos ir švietimo funkcijų, perduodama jas privačiai nuosavybei.
10. Žodžio laisvė yra neribojama, individai turi teisę viešai reikšti savo nuomonė, pavieniui ar grupėse.
Aktyviai dalyvausime Lietuvos valstybės gyvenime, sieksime, kad mūsų deklaruojamos nuostatos būtų įgyvendintos. Kviečiame jungtis tuos, kuriem asmens laisvė yra svarbiausia vertybė.“
Tai – ne kokio nors bepročio sapnas ar internauto klastotė: šis manifestas buvo paskelbtas Liberalų sąjūdžio svetainėje info@lls.lt. Tiesa, neilgai: matyt, nutarta, kad geriau veikti tylomis, negu gąsdinti prie tokios „laisvės“ dar nepripratusius, jai nesubrendusius lietuviškuosius „runkelius“.
Ir veikia: vienas ministras liberalas užsienio bankams pardavė mūsų jaunimą, kitas privatizuoja paštą, geležinkelį ir visą susisiekimo infrastruktūrą. Trečias baigia sunaikinti sveikatos apsaugos sistemą, skirtą žmonėms gydyti, perdirbdamas ją į medicinos elitui tinkamą verslą.
O mes ką?
Ar tikrai buvom nusipelnę valstybės?

2009 11 03
10.17. Lenkijai jau negana tiesioginių pokalbių su Lietuvos vyriausybe dėl „Klaipėdos naftos“ perėmimo: „Mažeikių naftos“, kuri dabar vadinasi „Orlen Lietuva“ direktorius Darjušas Kraviecas (Dariusz Krawiec) pagalbon apsikvietė Britanijos finansų dienraštį „The Financial Times“ ir jam duotame interviu pareiškė, kad jeigu Lietuva neparduos „Klaipėdos naftos“, yra galimybė „Orlen Lietuvą“ parduoti.
Kuo savo spaudimą Lietuvai argumentuoja Lenkija? Tuo, kad per „Klaipėdos naftą“ geriausia išvežti Mažeikių įmonės produktus. Dabar Lietuva yra sudariusi ilgalaikę sutartį, pagal kurią lenkai gali naudotis „Klaipėdos nafta“ be ypatingų kliūčių, tiek įsiveždami, tiek išveždami naftos produktus. Lenkai prisipažįsta: „Turime kontroliuoti Klaipėdos uostą, kad galėtume kontroliuoti savo išlaidas“. Tai reiškia: kad galėtume kontroliuoti naftos produktų kainodarą regione, ne tik Lietuvoj. Šiuo metu per „Klaipėdos naftą“ išvežami ir Baltarusijos, ir Rusijos produktai. Turėdami uosto kontrolę, lenkai „reguliuotų“ tuos srautus. Lietuva planuoja prie „Klaipėdos naftos“ statyti suskystintų dujų terminalą, ruošiasi importuoti ir naftos degalus. Uosto kontrolės perėjimas į lenkų rankas paralyžiuotų visus šiuos Lietuvai strategiškai svarbius ūkio veiksmus. Matyt, to ir siekia Lenkijos valstybė bei jos tarnybos, nes atsisako geležinkelio į Latviją atkūrimo, nors tai padėtų esmingai spręsti jų logistikos problemas. Kol nevaldo uosto, nenori statyti ir savo produktotiekio į „Klaipėdos naftą“.
Tai – ekonominiai lenkų sumetimai. Apie geopolitinius jie tyli. O jie – dar svarbesni, ypač Lietuvai. Mažeikių naftos įmonė – stambiausia regione. Valdydama ją su degalinių tinklu ir importo bei eksporto įrenginiais Klaipėdos uoste, Lenkija perimtų absoliučion kontrolėn ne tik Lietuvos, bet ir regiono naftos ūkį bei iš jo gaunamų pajamų kontrolę. Tai būtų ir politinė regiono kontrolė šiuolaikinėmis – ūkinėmis – priemonėmis.
Pats svarbiausias pavojus – už Lenkijos geopolitinių pretenzijų. Jos naftos įmonės aprėpia milžinišką teritoriją, išeidamos net į Čekiją. Kokios garantijos, kad Lenkija bus pajėgi jas išlaikyti naftos resursų sekimo ir grumtynių dėl jų situacijoje? Jokių. Vieną gražią dieną lenkai jau nebe tyliai kalbėsis su rusais, o garsiai praneš atiduodą jiems Mažeikius. Primenu: vienas iš lenkų kompanijos veikėjų pačioje pradžioje yra pasakęs, kad šis ne pagal vertę brangus Lenkijos pirkinys įsigyjamas tik tam tikram laikotarpiui. Kokiam? Kol – kontroliuodama Lietuvos naftos produktų rinką – Lenkija juridiškai perims ir Lietuvos politinę kontrolę?
Kitokių priežasčių šiam įžūliam Lenkijos ekonominiam spaudimui paaiškinti tiesiog neįmanoma.
„Klaipėdos nafta“ dabar – vienas iš pačių jautriausių Lietuvos bent jau dalinės nepriklausomybės atlaikymo taškų.

2009 11 04
8.59. Vakar Lisabonos sutartį pasirašė paskutinis Europos samurajus, Išsivadavimo laikų Čekijos vienas iš lyderių, Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, pavadinęs lapkričio 3-iąją liūdna diena. Pasirašė V. Klausas Sutartį po to, kai Čekijos Konstitucinis teismas pranešė, jog Sutarties visuma Čekijos suverenitetui neprieštarauja. Šį sprendimą V. Klausas pavadino šališku. Kaip asmuo nesutinkąs su juo, bet kaip pilietis privaląs paklusti.
Tokia buvo paskutinės vilčių dienos pabaiga. Liūdnos ir Lietuvai.
Didžiosios Britanijos konservatorių partijos šešėlinis užsienio reikalų ministras, iki šiol kalbėjęs apie referendumą, kurį rengtų partijai laimėjus rinkimus, pareiškė atsisakąs šios idėjos: Čekijai Sutartį ratifikavus, jis darosi beprasmiškas ir Britanijoje – integracijos procesas nuėjęs pernelyg toli. Tyliai taip galvojo ir V. Klausas, nors didvyriškai laikėsi, vildamasis teisėjų sąžiningumo. Deja.
Kažkada klausdavau savęs: kaip taip atsitiko, kad atgimti norinčios Eurazijos tautos sugarmėjo į Tarybų Sąjungą? Štai taip ir subyrėjo. Sugarmėjo. Jeigu jau Europos tautos nesugeba atsilaikyti prieš savo neokomunistus, tai kaip galėjo atsilaikyti prieš dar neatvėsusį, ginklu krūvon varantį komunizmą Azijos ir nudrengtos Vidurio Europos tautos!
Komunizmas nesibaigė. Jis niekur nepasitraukė, neišgaravo, nežuvo. Jis gyvas naujais pavidalais. Ir bus gyvas tiek, kiek žmoneliams – kur jie bebūtų – norėsis paklusti stipresniam.

2009 11 05
Parduotuvė ant ratų, biblioteka ant ratų, ambulatorija ant ratų, viešbutis ant ratų. Kas dar? Savivaldybė ant ratų, pasiūlė viena humoro nestokojanti moteris.
Lietuviai jau seniai ant ratų. Ant ratų visa Lietuva. Ne tik automobilių – ir traukinių, lėktuvų, garlaivių. Tobuliausia Europoje migrantų tauta.

2009 11 06
Nesipiktinčiau tais, kurie į Lietuvą žiūri kaip Europos civilizuojamą šalį, jeigu kur nors būtų bent trumpai, bet nieko neslepiant aprašyta, kiek tas „civilizavimas“ Lietuvai atsiėjo. Archeologai randa kryžiuočių išskerstus kaimus, net su vaikų lavonėlių liekanom. Kiek genčių tiesiog išžudyta, nekalbant apie nutautinimą! Kodėl nėra Lietuvos fizinio naikinimo istorijos? Kad būtent naikinant nepaklususiuosius įdiegta krikščionybė?
Kai bus parašyta kaimyninių tautų ir jungtinių Europos pajėgų vykdyta Lietuvos genocido istorija, aš kiek aprimsiu. Bet nenurimsiu.

2009 11 07
Vakar Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas leido Lietuvos Respublikos piliečių pasų „kitų įrašų“ puslapiuose norintiesiems įsirašyti savo pavardes ir ne lietuviškais rašmenimis. Šis sprendimas yra dalinis paneigimas ankstesnio sprendimo, jog piliečio pase įrašai gali būti daromi tik valstybine kalba su jos oficialia rašyba. Nors Konstitucinis Teismas ir toliau tvirtina, kad oficialieji įrašai ir toliau turi būti daromi tik valstybine kalba ir lietuvišku šriftu, naujasis leidimas yra gudragalviautojų kompromisas, kuris faktiškai įteisina nelietuviškų ženklų invaziją į lietuvių raidyną ir yra raidyno reformos pradžia. „Kompromisas“ padarytas lenkams spaudžiant. Lenkų ekstremistai sako, kad tai jų netenkina – tai tesanti tik pradžia. Jie teisūs: leisk kiaulę į bažnyčią – ji ir ant altoriaus užlips. Nuolaidžiavimas principiniais klausimais yra visų pralaimėjimų pradžia. Lietuvių kalbos ir rašybos klausimais jokių nuolaidžiavimų būti negali. Deja, Lietuvos Konstitucinis Teismas padarė nuolaidą. Baisią.

2009 11 08
10.18. Švedijos parlamento Finansų komisijos pirmininkas Karlas B. Hamiltonas Švedijos verslo laikraštyje „Dagens Industry“ paskelbė straipsnį, kuriame iš esmės apkaltino Švediją dėl tokios gilios Baltijos šalių finansų krizės. Jis rašo, kad Švedija per savo „Swedbank“ ir SEB iš esmės prisiėmė atsakomybę už tris suverenias kaimynines valstybes, prisiėmė be jokio viešo aptarimo ir vyriausybės ar parlamento sprendimo. Ir lenktyniavo, išduodami paskolas įmonės ir gyventojams. Sustabdyti tas beprotiškas lenktynes, pastebi Lietuvos ekonomistas P. Gylys, galėjo tik Švedijos valdžia, nes Lietuva nei turi mechanizmų, nei nori pasipriešinti laukiniam bankų pelnijimuisi netgi dabar, kai jau pripažinta, kad už Baltijos šalių finansavimą ir finansų sistemos veikimą yra atsakinga visų pirma Švedija.
Iki šiol tik bankai klykavo apie savo nuostolius ir rekapitalizaciją. Atėjo laikas žodį tarti nukentėjusioms valstybėms ir piliečiams. Už ateitį atsakingi ir moralumo dar nepraradę švedai prabilo. Kas svarų žodį mūsų žmonių labui tars Lietuvoje?

2009 11 09
10.03. Net ir toks pragaištingas lietuvių kalbai ir valstybei Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas dėl nelietuviškų pavardžių rašymo dokumentų „kitų įrašų“ skyriuje lenkų priimtas kaip pasityčiojimas.
Triukšmas per visą Lenkiją. „Rzeczpospolita“ pareiškė, kad Lietuvos valstybė nepalanki kitataučiams. Dienraštis skelbia, kad dabar keisis Lenkijos požiūris į Lietuvą.
Lenkijos europarlamentaras J. Voiciechovskis pasiūlė pulti Lietuvą visuose tarptautiniuose susitikimuose už aiškų lenkų mažumos diskriminavimą. Aršiausio puolimo vieta turįs būti Europos Parlamentas, nes Lietuva „savo elgesiu bando pakasti pamatus, ant kurių laikosi Europos Sąjunga“.
Štai taip.
Puolimas prieš Lietuvą būtų prasidėjęs bet kuriuo atveju: pavardžių rašymas buvo tik menkas, nors ir svarbus, Lietuvos rytų autonomizacijos projekto fragmentas. Bet jis sprūstelėjo iš lenkų rankų. Todėl laikykis, Lietuva, pamatysi, ko nemačius.
Lenkai pamažu atsidengia.

2009 11 10
9.10. O kokie komentarai pasipylė iš lietuviškųjų „europiečių“burnų!
Buvęs Laisvosios rinkos instituto vadas A. Šimašius, dabar reziduojąs teisingumo ministro poste, verkia, kad Konstitucinis Teismas užkirto kelią mums būti europiečiais.
Panašia dvasia savo vulgatos stiliumi „Lietuvos ryto“ puslapius užliejo R. Valatka.
Lietuvos premjeras A. Kubilius visas viltis dabar sieja su Seimui pateiktu Č. Stankevičiaus parengtu įstatymo projektu dėl nelietuviško raidyno raidžių įteisinimo: tai, girdi, bent iš dalies leis spręsti įsisenėjusį lenkų pavardžių rašymo klausimą.
Susitinku prospekte vieną Atgimimo laikų bendražygį. Ką manai, klausiu, apie tą išsitautinimo fiestą? Ką manau, sako, manau, kad lietuviai neverti savo valstybės. Jie taip ir neišmoko gyventi savarankiškai, niekieno nepriglobti.
Ir aš neturiu ką atsakyti: kaip ir Jogaila, savo valstybę atiduodam patys.

2009 11 11
11.00. Liepos mėnesį Lietuvos Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, kuris draudžia homoseksualių, biseksualių ar poligaminių santykių propagavimą ir niekina šeimos vertybes.
Europos Parlamentas rugsėjo mėnesį pasmerkė šį Lietuvos įstatymą, priimdamas rezoliuciją, reikalaujančią pataisyti tą „homofobišką įstatymą“.
Lietuvos Prezidentė sudarė darbo grupę, kuri parengė pataisų projektą.
Tačiau Lietuvos Seimas vakar 52 balsais už, 9 balsais prieš ir 6 susilaikius priėmė rezoliuciją, kuria pareiškė, jog Europos Parlamentas viršijo savo kompetenciją, o Lietuvos vyriausybę paragino kreiptis į Europos Bendrijų teisingumo teismą, kad šis pripažintų EP savo kompetenciją viršijus.
Tai iš tiesų pirmas per penketą Lietuvos buvojimo „Eurosojūze“ (Egidijus Klumbys) atvejų, kai koks nors Lietuvos politikas išdrįso paprieštarauti naujosios mūsų Sąjungos diktatui.
Kuo baigsis ši „byla“, kol kas neaišku. Aišku viena: bylinėjimasis yra sveikintinas savo suvereniųjų galių ribų suvokimo procesas. Kartu tai ir šiandieninių komunistuojančių asmenų identifikavimo būdas. Prieš LR Seimo rezoliuciją aštriai pasisakė M. A. Pavilionienė, V. P. Andriukaitis, B. Vėsaitė. Rezoliucijai nepritarė (be socialdemokratų) ir abi liberalų šakos. Kas reikšmingiausia: mūsų liepos mėnesį priimto įstatymo pasmerkimo iniciatorių gretose – L. Donskis ir V. Landsbergis.

2009 11 12
9.28. Dalyvaudama Lenkijos Nacionalinės dienos minėjime Lietuvos Prezidentė kalbėjo lenkiškai, Juzefo Pilsudskio aikštėje prie Nežinomo kareivio kapo padėjo Lietuvos vėliavos spalvų vainiką. L. Kačynskis mūsų Konstitucinio Teismo sprendimą pavadino jaunatviško patriotizmo atveju, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė pridūrė, kad sprendimas nieko neišsprendžia. Rodydamas kelią, kuriuo turi žengti Lietuva, Vilniuje visą žiemą kabės J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“.

2009 11 13
10.22. Lietuvos Seimas, opozicinių frakcijų inicijuotas, svarstė Ignalinos atominės elektrinės uždarymo termino nukėlimo klausimą. Vos trijų balsų pritrūko, kad būtų priimta rezoliucija, įpareigojanti Vyriausybę kreiptis į Europos Komisiją ir dar kartą pabandyti tą mums brutaliai primestą reikalavimą persvarstyti iš naujo. Konservatorių dėka klausimas buvo „išspręstas galutinai“: daugiau jis nebebus keliamas.
Pasigirsta balsų, kad Ignalinos atominės uždarymo operacija yra didžiulė ES pinigų plovykla. Uždarymo darbai tikrai vėluoja, ar nereikės baiginėti darbus už Lietuvos biudžeto pinigus – niekas pasakyti negali. Neaišku net ir tai, ar nereiks grąžinti dalies ES pinigų, kaip panaudotų „ne pagal paskirtį“. Ar visa ta finansinė migla virš IAE nėra pagrindinė priežastis, dėl ko mes patys nenorim stabdyti uždarymo proceso, nors pridengiam tai dejonėmis dėl baimės „apsijuokti prieš Europą“.
Tiesiog isteriškai į šį opozicijos žingsnį reagavo komercinės televizijos: „atgal į sovietų laikus?“ Šis klausimas siejamas su Seimo rezoliucija dėl užsieniečių ir Lietuvos lenkų (bet ne kitų mažumų) pavardžių rašyba „originalo forma“.
Bet koks suverenių galių demonstravimas kai kuriems apžvalgininkams atrodo iš principo nepriimtinas. Galima būtų pasakyti: tai jų asmeninė problema. Tačiau kai Seimas dukart parodo valią ir jo oponentai viešojoje erdvėje priversti kalbėti pakankamai koncentruotai, jie ryškėja kaip visuomeninė jėga, pačioje Lietuvoje veikianti prieš Lietuvos suverenitetą. 

2009 11 14
9.32. Vakar „Lietuvos žinios“ paskelbė Arvydo Juozaičio straipsnį „A. Lukašenka – Lietuvos didysis kunigaikštis“. Tai pats rimčiausias iki šiol apie Baltarusiją Lietuvoje pasirodęs straipsnis. Kad ir ironišku stilium (kitokiu būtų sunku viską susakyti), A. Juozaitis perspėja, kad susižavėjimas LDK yra labai abejotino projekto ištaka: „Ant dabartinių Baltarusijos valstybinės valdžios rūmų jau buvo pritvirtintas Baltas Vytis Raudoname Lauke.“

2009 11 15
19.50. LTV rubrikoje „Tūkstantmečio pokalbiai“ A. Bumblauskas kalbėjosi su Arvydu Juozaičiu. Teisingiau sakant, kalbėjo Arvydas Juozaitis, o Bumblauskas klausėsi, karts nuo karto kokiu nors klausimu leisdamas suprasti, kad šeimininkas čia jis. Deja, šeimininkas buvo A. Juozaitis, pirmąkart po poros dešimtmečių vėl prabilęs panašiai kaip 1988 metais su pranešimu apie politiką ir kultūrą, cituotu per Amerikos radiją. Vargu bau šį jo pranešimą cituos kokie nors JAV ar ES kanalai, tačiau Lietuvai Arvydas Juozaitis labai aiškiai pasakė, kad ne tas praėjęs tūkstantmetis, o praėjęs šimtmetis su savo ryškiausiais pakilimais – Vasario 16-ąja, Dariaus ir Girėno skrydžiu bei Baltijos keliu – yra Lietuvos aukštumos, o Baltijos kelias – aukščiausia viršukalnė. Tai ne naujiena. Nauja yra tai, kad A. J. siūlo galvoti apie Lietuvos ir Latvijos suvienijimą savo baltiškosios prigimties pagrindu, o Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos kryptį laiko ydinga: jeigu jau anais laikais jų nepajėgėme lituanizuoti, tai dabar – tuo labiau, nes visaleistinumas jaunąją kartą padarė viskam abejingą, taigi, ir lietuvių kalbai, kuri tesanti vienintelis ateities garantas. Ir dar vaikai. Jei moterys jų negimdys kad ir ne kaip musulmonės, tai bent jau daugiau negu vieną – nieko nebus. Alfredas Bumblauskas negalėjo nepastebėti, kad Arvydo Juozaičio kalbėjimas esąs kiek mistiškas, tačiau negalėjo ir nepripažinti, kad A. J. mąstymas formuluoja idėją, vertą būti opozicine tūkstantmečio idėjai. Tai iš A. Bumblausko pusės yra tikrai daug.

2009 11 16
10.14. „Gamtos patruliai“ tarpe kitų parodė vieną labai reikšmingą siužetą – kaip Lietuvos lenkai (beje, ar jie iš tiesų lenkai? – gal tik dabar lenkinami „vietiniai“?) savavališkai atsiiminėja valstybės žinioje esančias regioninio parko žemes. O kodėl mums negrąžina, sako viena moterėlė? Kad mes lenkai? Ėmėm ir imsim. Ir kitiems leisiu – čia buvo mano tėvų žemė. Čia visi taip daro. Ir darys.
Tai „kvailos bobos“, kaip sako kaimynė, tauškalai?
Tauškimas – jos, mintis, kad reikia savivaliauti – ne jos: aiškiai importinė. Gerai, kad LTV rado, kaip tai gana aiškiai parodyti.
Deja, URM tokia informacija nedomina. Nei VSD.

2009 11 17
11. 12. Kad reikia keisti valstybės raidos kryptį, pripažįsta daugelis. Kad šis Seimas su bet kokiu Vyriausybės sąstatu – „praturtintu“, vaivorykštiniu ar dar kokiu nors – to padaryti nepajėgs, akivaizdu. Kalbos apie valstybės atnaujinimą ar atkūrimą yra kalbos apie naujus rinkimus. Ar Lietuvoje jau esama naujai valstybės raidos krypčiai atstovauti ir vykdyti pajėgių politinių jėgų? Tai klausimas apie naują politinį potencialą ir galimo labai įdomaus pokalbio, gal net nacionalinės diskusijos, reikalas. Kol kas, deja, viskas užsibaigia klausimu, kas iš esamų partijų lyderių galėtų būti naujuoju premjeru.

2009 11 18
11.44. „Paskutinė instancija“ žada neregėtą akciją: kolektyvinę motinų bylą prieš Lietuvos valstybę.
Dėl ko?
Dėl to, kad prokurorai ieško motinų, gavusių motinystės pašalpas, tačiau galimų apkaltinti gavus jas nesąžiningai, dėl ko jos tąsomos grasinant pasodinti į kalėjimą iki aštuonerių metų. Viena tokia nelaimėlė apkaltinta nedirbusi įmonėje ir negavusi to atlyginimo, pagal kurį jai priskaičiuota motinystės pašalpa. O kaltinimas nedirbus įmonėje remiamas tuo, kad ji negali mintinai pacituoti knygos, kurią pagal darbo sutartį tai įmonei parašiusi. Moteris apimta depresijos, bandė žudytis. Kita po panašių kaltinimų persileido. Laidos rengėjai įrašė vieną labai svarbų socialinės darbuotojos prisipažinimą: tie procesai organizuojami įbauginti kitas, kad nebandytų sukčiauti.
Laidoje prokurorai byloja iš teisės aukštybių, tarsi kalbėtų ne apie vaikus, ne apie moteris. O kas bus su valstybe, kurioj gyvena tos moterys? Ar norės kuri nors patikėti, kad valstybės vardu garantuota parama tikrai bus parama, o ne pragaištis?
Žiauri yra liberalioji demokratija, kai ją vykdo juodnugariai. Gerai, kad organizuojama tokia akcija. Tik gal ne prieš valstybę, o prieš valdžią, kuri diskredituoja valstybę?

2009 11 19
9.58. Šunininkystės džiaugsmai išvirto savo išvirkščiąja puse: stojus badmečiui, sumažėjus pajamoms, visiems viską negailestingai taupant, ir patiekalų savo brangiausiems šuneliams, katytėms, žiurkytėms ir kitiems gyviems padarams nebe taip lengva įpirkti. Šunims reikia daugiausia. Jie pirmieji pajuto, kas jie tokie Lietuvoj. Pajuto išmesti iš automobilių ir palikti alkani slankioti, kol kas priglaus, nudobs ar pats nugaiš iš bado. Slankioja po vieną, blaškosi paplente didelis gražus jau gerokai pabadavęs skalikas, kitur kicena aiškiai kambarinis juodulis, o ten – visa gauja susimetus. Kažkas bando paimti, dauguma važiuoja tolyn, bet visi nusiveža klausimą: tai kodėl tu, žmogau, auginai tą padarą, jeigu dabar žudai tokiu baisiu būdu? Bergždžias klausimas. Patys dorai nežinom, kokie esam žiaurūs. Žiaurūs įvairiausiais būdais. Negailestingi savo meilėje sau taip, kad ne tik gyvūnai, bet ir vaikai, artimieji tampa daiktais, galimais išmesti, numesti nuo tilto, įmesti į upę, pakarti, įkišti į konteinerį ir t. t., ir pan. Kaip kam savo egoizmo didybėj patogiau. Nekalbu apie psichologinę prievartą, terorą, žudymą, kurių pilni laikraščiai, televizoriai, filmai, net muzika – visa viešoji erdvė. Vieni sako, kad ši aplinka žmogaus neveikia, kiti – kad apvalo. Nesiginčysiu. Bet šunys pakelėse – paklaikę iš baimės, perkarę iš bado, suvažinėti – mūsų pačių sušunėjimui yra vienareikšmis priekaištas. Priekaištas, išsakytas mums visiškai suprantama kalba.

2009 11 20
9.58. LNK „Valanda su Rūta“ skyrė emigracijos problemai. Reikia pripažinti, kad laida profesionali ir viena iš tikrai įdomių šou tipo pokalbių laidų. Ir ši – mažas gerai surežisuotas spektaklis. Tačiau šįsyk aš – ne apie žurnalistų profesionalumą. Šįsyk – apie dalyvių reprezentatyvumą.
Dvi mokyklą bebaigiančios mergelės aiškina, kodėl jos teorinę fiziką studijuos ne Lietuvoje, o Anglijoje. Aiškina, kaštus dėliodamos su tokiu tikslumu, kad už jo nebelieka nieko – nei teorinės fizikos su savo paskirtim bei prasme, nei jų pačių, jaunų ir gražių mergelių, individualumo. Klausais ir matai: Lietuva, gimtosios žemės problema, joms neegzistuoja. Lietuva iki šiol praplaukė pro jų sąmonę taip ir neužkliuvusi nei jausmuose, nei mintyse. Mergelės viską matuoja kaštais ir karjeros perspektyvomis, o visas pasaulis yra tik beveidė tų perspektyvų įgyvendinimo vieta. Net ir Anglija kaip Anglija joms yra ANGLIJA tik tiek, kad ten geriausios kainos ir prestižiškiausi diplomai.
Viena iš laidoje dalyvaujančių moterų, reemigrantė iš JAV, sukrėsta mergelių pragmatizmo, rinkdama neįžeidžius žodžius, sako, kad ją stebina tas jų išankstinis neigiamas požiūris į Lietuvą – jokių pareigų jai, jokios atsakomybės už ją. Kitas dalyvis tarsi ir atsako už anas: skridęs su viena tokia pat gražia jauna mergaite, kuri lėktuve, prieš išjungdama telefoną, skambinusi motinai, kad lėktuvas tuoj kils ir ji paliks šitą šūdiną šalį.
O greta sėdi šiandieninis švietimo ministras liberalas Gintaras Steponavičius ir sako, kad jis didžiuojasi, jog jaunieji gali studijuoti geriausiose pašalio mokyklose. Visa kita jam irgi ne problema.
Kaip vadinti tokią situaciją?
Medicinos terminais šnekant, tai visiškas tautos imuninės sistemos sutrikimas, jai išauginus kartą, kuri savyje nebeturi atsparumo prieš pasaulį.
Geopolitiniais terminais apibūdinant padėtį, tai kolaborantų kartos atėjimas į viešąjį gyvenimą, kai ant Lietuvos valstybės griūva galinga ir vis stiprėjanti totalitarinė Europos tautiškumus naikinanti internacionalinė galia. Kas nenori jai priešintis, kovoti su ta galia, jėga ir jos struktūromis, yra ne tik kolaborantas, yra – griežtai kalbant – išdavikas.
Kad išdavikai yra liberalai – neabejotina: jie viską daro sąmoningai. Tai jų pasirinkimas, nors jie turėjo galimybę pasirinkti kitaip.
Ar visiškai nesąmoningi yra jaunieji kolaborantai ir jų negalima vadinti išdavikais? Nemanau, nes jie gyvena tokio intensyvaus intelektinio bendravimo erdvėje, kad pamąstyti apie ką nors kita, ne vien apie naudą, galimybę jie turi. Egoizmas be pilietinės atsakomybės – jų sąmoningas apsisprendimas ir pasirinkimas.

2009 11 21
12.45. Kad Lietuva kaip atskaitos taškas yra ištrinta iš lietuvių sąmonės – aišku.
Aišku ir tai, kad atskaitos tašku šiandien yra kiekvienas pats sau. Tai – kosmopolitinio pasaulio ideologijos epicentras?
Ne, netiesa. Tai šiuolaikinių imperijų formavimo ideologija. Nes kiekvienas sau atskaitos tašku esąs individas, ieškąs vietos pasauly, kur jam būtų geriausia, realiai vis tiek prisiglaudžia prie kokios nors kultūros ir su ja susitapatina, ją perima pagal savo sugebėjimus. Taip vienos kultūros silpsta (tarkim, Lietuvos), kitos stiprėja (tarkim, Britanijos: per dieną jon įvažiuoja ne mažiau kaip tūkstantis geresnio pragyvenimo ieškančiųjų).
Taigi, „Žmogaus teisės“ su visa savo individo egoizmo skatinimo ir gynimo ideologija ir politika, kuriomis pagrįsta ir Europos Sąjungos juridika, yra didžiųjų valstybių stiprinimo politika, pačioms didžiosioms kovojant tarpusavy dėl viešpatavimo mažųjų ir silpstančiųjų tautų erdvėje.

2009 11 23
10.47. Europos Sąjunga atvirai pasuko imperijos keliu: išrinkti (tiksliau – paskirti) pirmasis ES prezidentas ir pirmoji ES užsienio reikalų ministrė. Jais tapo Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy) iš Belgijos ir Katerina Ašton (Catherine Ashton) iš Didžiosios Britanijos. Abu beveik negirdėti politikai. Rinkimų rezultatus daugelis laiko rinkimų parodija ir gėda Europai. Aš su siaubu ir užuojauta netgi pačioms didžiausioms Europos valstybėms matau, kaip bejėgiškai, tiesiog debiliškai, jie eina Stalino jau vaikščiotais keliais. Intelektinis skurdas tiesiog apgailėtinas, o apie politinę valią kurti ką nors nauja tiesiog neverta užsiminti.
Jau geras pusmetis kalbėta apie galimą ES prezidentą – britas Tonis Bleras, Liuksemburgo ministras pirmininkas Žanas Klodas Junkeris, Olandijos premjeras Janas Peteris Balkenendė, net latvė Vaira Vykė-Freiberga. Tačiau lapkričio 13-osios vakare susirinkę prie vaišių stalo 27 ES valstybių premjerai sutarė, kad pirmuoju prezidentu taps „kompromisų meistras“ ir katalikiškos Europos (pasisakantis prieš Turkijos narystę) saugotojas Belgijos premjeras H. van Rompėjus. Britai įsiuto, tačiau dantų skausmui numalšinti gavo baronienę K. Ašton. Kas gi tie asmenys tikrovėje?
H. van Rompėjus yra griežtas „vieningos Europos“ šalininkas su centru Briuselyje ir trijų didžiųjų valstybių dominavimu. Jis mano, kad visoms ES šalims reikia sulyginti mokesčius, o nacionalinių valstybių vėliavų ir himnų – atsisakyti.
K. Ašton jaunystėje yra dalyvavusi pokomunistinės organizacijos veikloje, buvo britų saugumo sekama, pasisakydavo prieš tautų ir nacionalinių valstybių interesų paisymą. Žodžiu – irgi visiškai tinkama.

2009 11 24
10.51. Kaip giliai Europa yra įklimpusi į biologinį išsigimimą, rodo pereitą savaitę Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) Teisės reikalų komitete Paryžiuje priimtas rezoliucijos projektas, kuriuo Europos valstybių vyriausybės raginamos teisiškai pripažinti seksualinių mažumų partnerystę, abiejų homoseksualų atsakomybę už vieno iš jų vaikus ir net leisti įsivaikinti savo partnerio vaiką ar augintinį.
Tai – kamienas. Šakos tokios: ETPA siūlo išduoti moterimi save laikančiam vyrui moterišką tapatybę įrodančius dokumentus, o vyriškiu save pavadinusiai moteriai – vyriškos tapatybės dokumentus. Tokius dokumentus būtų galima išduoti netgi tiems, kurie nėra padarę lyties pakeitimo operacijos, tačiau jaučia, kad yra kitokios lyties, negu iš tikrųjų.
Lietuvos atstovas ETPA yra Seimo narys Egidijus Vareikis. Kaip jis balsavo – neaišku.
Ar nuostabu, kad Europa šiandien yra pats demografiškai seniausias pasaulio kampas, t. y., kad Europa išmiršta?

2009 11 25
10.25. Kai Atgimimo metais planavom savo valstybę, kriterijumi laikėm žmogų. Žmogų ne kaip statistinį vienetą, o kaip kultūros subjektą – su jo prigimtim, papročiais, net įpročiais, jo tradicine sava aplinka, mąstymu ir gyvenimo būdu. Todėl niekam nekėlė abejonių, kad lietuvių kalba turi būti valstybinė kalba, kad medicinos įstaiga, mokykla, biblioteka ir apskritai kultūra – kuo arčiau žmogaus. Kai dėl emigracijos vėl pradėjo tuštėti sodybos, šūkiu tapo pasakymas „gyva mokykla – gyvas kaimas“.  
Kada vietoj žmogaus įsitvirtino rentabilumo kriterijus, tiksliai vargu kas pasakys, tačiau su vadinamosios pasaulio finansų krizės įsisiautėjimu Lietuvoje išplatintas vadinamasis optimizavimo reikalavimas baisiau nei kiaulių gripas guldo Lietuvos gyvensenos infrastruktūrą.
Varėnos žmonės gerai atsimena Sveikatos apsaugos ministerijos užmačias sunaikinti dalį jų gydymo įstaigų. Apie mokyklų tinklo karpymą nekalbu. Visiems žinomi nuolatiniai Susisiekimo ministerijos grasinimai nutraukti traukinių eismą ir iki Marcinkonių.
Naujausi faktai. Šalia Margionių kaimo prie uždarytosios geležinkelio linijos stovėjo stiprus ir išvaizdus geležinkelio stotelės pastatas. Šiandien jo nebėra: su galinga technika per dvi dienas įveiktas. Nugriautas dėl to, kad geležinkelininkams per brangiai kainavęs jo išlaikymas. Kad galima buvo parduoti ar panaudoti kaip istorinį reliktą – sveikas protas tokios minties pagimdyti nepajėgė? Panašus pastatas nugriautas Valkininkuose. Bus nugriauti dar vienas ar du.
Už Margionių kaimo Kabelių link plytėjo jaunomis pušaitėmis ir įspūdingais kadugiais apsikaišiusi plynė. Vieną dieną ji visa iškirsta. Taip „Baltijos karjerai“, gavę teisę 99 metus plynę nuomoti, pradėjo ją eksploatuoti kaip žvyro karjerą. Sakoma, kad karjerą išnaudojus čia būsiąs ežeras su paplūdimiais poilsiautojams. Tačiau iki tol savivarčiai su žvyru trankysis pro Margionis ir Marcinkonis, keldami nuolatinį triukšmą, dulkes ir eismo problemas. Esama ir tokios versijos: kadangi po plynės žvyru yra storas granito sluoksnis, karjeru dangstoma atominės elektrinės panaudoto kuro saugyklos statyba. Čia tai būtų pati tikriausia didžiulio Dzūkijos gabalo optimizacija!
Tai ką jau kalbėti apie kokį ten Čepkelių raistą, kažkokius Marcinkonis, iš kurių planuojama iškeldinti kažkokią ten direkciją, nukirsdinti geležinkelį – jie tik trukdo Lietuvai,  „drąsiajai šaliai“, savo pačių rankomis iš savo užkampių greičiau išgyvendinti ten dar užsilikusius dzūkelius ir atverti kelius dar vienai „didžiajai istorinei pažangai“!

2009 11 26

10.48. Buvau vienas iš tų, kurie dėl Lietuvos stojimo į NATO neturėjau didesnių abejonių. Sakiau: mums nereikia Europos Sąjungos, mums gana NATO, karinės pagalbininkės prieš galimus agresorius.
Istorija su Lietuvos fregatomis „Žemaitis“ ir „Aukštaitis“, kurių viena jau supjaustyta ir atiduota į metalo laužą, o kita rengiama šiai operacijai, rodo, kad buvau naivus ir dėl NATO geranoriškumo: priskyrusi mus „aptarnaujančiųjų valstybių“ kategorijai, NATO naikina bet kokias nacionalinės karinės galios struktūras ir „perginkluoja“ mus šiukšlininkų vaidmeniui.
Lietuvos fregatų sunaikinimas viešai argumentuojamas tuo, kad laivai pasenę. „Aukštaitis“ pastatytas 1979 metais, „Žemaitis“ – 1981-ais. Jie siekdavo 30 mazgų greitį. Pagal NATO nurodymus fregatas pakeisiantys trys patruliniai laivai, tinkami tik pagalbiniams bet kokios karinės operacijos veiksmams, gali pasiekti tik 18 mazgų. Dar lėtesni – tik 15 mazgų – yra iš Britanijos perkami minų medžiotojai.
Lietuvos fregatos galėjo atlikti pirminės gynybos funkcijas – turėjo priešlėktuvinę sistemą,, bombų svaidykles, pabūklą, galintį perskrosti bet kokį laivą. Su šio tipo fregatomis rusai sunaikino gruzinų laivus Gruzijos–Rusijos kare. Ką darytų NATO generolai per pirmąsias Lietuvos užpuolimo dienas, niekas negali pasakyti. O patys mes gintis jūroje jau nebegalėtume.
Tokia yra mūsų „perginklavimo“ pagal NATO reikalavimus realybė.
Yra ir ekonominė.
Kiekvienas iš danų laivų Lietuvai kainuos po 14 mln. litų. Britų minininkai kainavo 191,5 mln. litų. Už metalo laužu tapusius Lietuvos laivus biudžetas gaus (beje, neaišku, ar gaus) 2–3 mln. litų. Laivus pjaustanti bendrovė savo pelną slepia.
Štai šitaip, broliai lietuviai, dar vienoj vietoj baigiasi mūsų laisvės epopėja.

2009 11 27
10.25. Visas idėjas sunaikina juodnugariai.
Didžiojoj Britanijoj nuskambėjo skandalas dėl šešiametės mergaitės „rasistinio išpuolio“. Reikalas toks. Žaidė dvi mergaitės. Juodaodė pasakė, kad draugės veidas išteptas šokoladu. Ta pareiškė, kad draugės veidas kaip šokoladas. Mokytoja baltajai, nebeleido dalyvauti pamokoj, iškvietė tėvus. Šie sukilo: ar ne per toli nuėjo rasinės tolerancijos diegimas? Mokyklos vadovybė pripažino, kad persistengta. Tačiau bepročiavimo faktas kaip naujų panašių faktų galimybė lieka ir veikia žmones. Kaip pats ir tikriausias rasizmas.

2009 11 28
11.08. Europos Komisijos pirmininkas Ch. M. Barozas surikiavo visus 27 komisarus. Reikšmingiausi postai skirti didžiųjų valstybių atstovams. Žurnalistams ir europarlamentarams pradėjus domėtis Europos valdžios viršūnėlių praeitimi, paaiškėjo daugelio jų sąsajos ne tik su kairuoliškomis ideologijomis, bet ir su organizacijomis.
Pats EK pirmininkas jaunystėje buvo maoistas ir vadovavo pogrindinei Portugalijos darbininkų komunistų partijai bei Portugalijos proletariato revoliuciniam judėjimui. Mano jau minėtoji ES užsienio reikalų ministrė K. Ašton buvo Kremliaus globojamo Judėjimo už branduolinį nusiginklavimą iždininkė ir atstovė Komunistų partijos susiėjimuose. Vengras Laslo Andoras (Laszlo Andor) anksčiau buvo marksistas, o dabar redaguoja neomarksistinį savaitraštį „Eszmelet“. Čekijos ir Slovakijos komisarai buvo kompartijos nariai, mokėsi Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute. Estas Simas Kalasas (Siim Kallas), vadinantis save liberalu, irgi buvo kompartijos (TSKP ) narys. Graikų komisarė Maria Damanaki yra praėjusi ištisą Graikijos kairiųjų ir komunistinių organizacijų virtinę, dalyvavusi sukilime prieš Graikijos karinę valdžią, suimta ir kankinta, dabar priklauso socialistų judėjimui „Pasch“.
Tai tik pirmieji komisarų praeities tyrimų duomenys. Tačiau ir jie puikiai parodo, kad – kaip esu pabrėžęs ne kartą – Europa neturi autentiškų idėjų, tapataus sau pačiai kelio įžvalgų, bejėgiškai kopijuoja sugriuvusios Maskvos imperijos modelius, tikėdamasi juos pagerinti ir taip atgaivinti.
Tikra šiuolaikinių iliuzijų mugė.

2009 11 29
11.07. Ne tokia jau ir mugė. Gal greičiau komunistinių atliekų perdirbimo įmonė?
Pasakoja dvi mergelės, ką jos randa Lietuvos Konstitucijos studijose, kurias dabar pasitikrina Konstitucijos egzamine. Viena sako: randu, kaip argumentuoti savo pasipriešinimą tėvų spaudimui, kad eičiau į bažnyčią, – Konstitucija sako, kad aš galiu naudotis sąžinės laisve, taigi, tėvai elgiasi nekonstituciškai. Kita aiškina: mokytoja, pabrėžianti tautos vertę, ugdo nepakantumą kitiems – elgiasi rasistiškai. Klausaus ir netikiu savo ausimis – lygiai tokios pat kalbos, kaip mano jaunystės metais kalbėjo komjaunuoliai! Tik žodžiai truputėlį kitoki, o šiaip – viskas tas pat: prieš bažnyčią, prieš tautą!
Jaunimui skirtame kultūros gyvenimo žurnale „Prošvaistė“ buvo išspausdintas profesoriaus Arvydo Šliogerio pasikalbėjimas su jaunimu „Man nėra jokios jaunimo problemos...“ Jau pokalbis redakcijoj vos nesibaigė susirėmimu, kai profesorius juokaudamas pasakė, kad svarbiausia knyga, kurią rekomenduotų berniukams – Plutarchas, o mergaitėms – mezgimo vadovėlis. Kai medžiaga pateko į internetą, ūžtelėjo banga. Jau nebe komentarų, o reikalavimų susidoroti banga. Po to netruko ir veiksmas: atsirado, kas parašo skundą Vilniaus universitetui. Nors svarstyti savo profesoriaus mąstymo teiginius ne Universiteto reikalas, skundas kažkodėl nebuvo atmestas ir Filosofijos katedros vedėjas svarstomas, kaip kažkada buvo svarstomi antitarybininkai Universiteto partijos komitete. Klausimas formuluojamas tiesiai: kaip gali Filosofijos katedros vedėjas skleisti antifeministines idėjas?
Neblogu keliu, teisingu keliu, tikrai šiuolaikiškai vakarietišku keliu pasukom! Lietuva dar nepriėmė Vakaruose jau veikiančių įstatymų – būtų jie, profesorius Šliogeris gal jau ir kalėjime sėdėtų. Už dalyvavimą „Romuvos“ ekspedicijose anais laikais nepasodino, nors tąsė, dabar dar nežinia kuo baigsis. Kas tai, jeigu ne ideologinis ir psichologinis teroras?
O kai per televizorių kone kasvakar koks nors sekso troškulys, save vadinantis žvaigžde, rėkte rėkia: aukotis dėl vaikų? – niekada! – yra gerai? Taip, tai yra gerai, nes tai atitinka homoseksualių šeimų toleravimo doktriną, kitaip sakant, mažumų dominavimo doktriną. Tik kuo tada daugumos (bolševikinis) totalitarizmas skiriasi nuo mažumų (menševikinio) totalitarizmo?

2009 11 30
7.08 Užvakar naktį pakeliui iš Maskvos į Sankt Peterburgą kraupią katastrofą patyrė elitinis rusų „Nevskij ekspress“. Žuvo kelios dešimtys žmonių, šimtai sužeista. Nuostoliai negali stebinti: sprogus galingam užtaisui, trys vagonai atitrūko ir maitodami žmones smigo į geležinkelio pakraščius. Katastrofa išmušė iš vėžių visas valstybines tarnybas: sužeistieji laiku nesulaukė pagalbos ir mirė po nakties lietum, tyrėjai abejojo, ar tai teroro aktas, ar geležinkelio techninės būklės lemta nelaimė.
Kad ir prabėgom šmėstelėjusi televizijos ekranuose, sprogmens išmušta duobė sako: tai teroro aktas. Teroristinio karo aktas. Žiauraus ir ilgo visą pasaulį tolydžio semiančio musulmonų džihado aktas.                              

2009 10 01
10.17. 1993 metais du italai Seime pakampėliais klausinėjosi parlamentarų nuomonių apie dolerio ateitį. Keistokas atrodė tas klausimas. Tada sakiau, kad dolerio ateitis problemiška: padengti verte sugriuvusią ir bevertę „komunistinio pasaulio“ ekonomiką vis plačiau vartojamas doleris vargu ar pajėgs, reikės vis naujų emisijų, o jos neišvengiamai dolerį „plonins“. Tada nežinojom daugybės dalykų: ir kad emituoja dolerį privati firma, ir kad Breton Vudse (Bretton Voods) po karo suformuota „naftos ekonomika“ paremta senkančiais resursais, o laisvosios rinkos ekonomika, arba „reiganomika“ JAV gamintojus veja į kitas šalis paskui pigesnę darbo jėgą ir, dalį mokesčių nusodindama tose šalyse, JAV ekonomiką kerta iš pačių pamatų, o „laisvosios rinkos“ erdvėje prisiveis spekuliantų valiuta, tokių kaip Dž. Sorošas ar B. Meidofas. Kad finansai labai sėkmingai galės būti panaudoti įvairių „burbulų“ kūrimui, tada nė neįsivaizdavom.
Šiandien visa tai žinom kaip faktus.
Faktu pripažįstama, kad doleris žlunga. Kai apie tai kalba koks nors „nebūtinos valstybės“ politikas ar net ekonomistas, jo „galima“ nesiklausyti ir nepaisyti. Tačiau kai apie tai prabyla Pasaulio banko prezidentas Robertas Zelikas (Robert Zoellick), jo žodžiai pereina per visus pasaulio laikraščius. Interpretuoja juos visi pagal savo polinkius ir poreikius, bet fakto paneigti negali.
Privilegijuota dolerio padėtis, nori to amerikiečiai ar ne, keisis, ir JAV klystų, jeigu vėl bandytų įtvirtinti dolerį kaip pasaulinę valiutą, sako R. Zelikas.
Breton Vudso sistema griūva mūsų akyse. Tai lemia per JAV bankus prasimušusi naftos ekonomikos krizė, kita vertus – vis stiprėjančios Kinijos, Indijos, Brazilijos ekonomikos. JAV dar išlaiko pirmosios pasaulio ekonomikos palmę, tačiau per keletą metų ją pakeis Kinija. Du trečdaliai valstybių rezervų – vis dar doleriais, apie du trečdalius pasaulio prekybos irgi dengiama doleriais, tačiau Kinija turi 2 trilijonus dolerių rezervą, o jos bandymas tą rezervą pakeisti kita valiuta doleriui reikštų pražūtį. (Primenu, kad Argentina ir Brazilija tarpusavio atsiskaitymus jau vykdo ir be dolerio.)
Anot R. Zeliko, dolerio pakaitalu gali tapti euras. (Štai kodėl ES didžiūnai negirdi ne tik Airijos, bet ir didelės dalies Europos žmonių – jiems reikalinga unitarinė valstybė, galinti stiprinti eurą, ir vardan jo kokių nors lietuvių ar latvių vargetų klyksmai buvę nebuvę. Kaip ir nebuvo auksinio rublio kūrėjams Tarybų Sąjungoj.) Daugiapolės ekonomikos ir naujos pasaulinės valiutos ryškėjimo procesas bus ilgas, sako Pasaulio banko vadovas. Tačiau vienas svarbiausių darbų šiandien – sustabdyti dolerio eroziją. Dėl to būtina sustabdyti naujas dolerio emisijas ir iš esmės partvarkyti JAV ekonomiką. Jei nieko nebus padaryta, doleris pralaimės, reziumuoja R. Zelikas.

2009 10 02
10.41. „Lietuvos ryto“ TV iki pirmos valandos nakties vakar rodė filmą „sekso pamokos“. Ko tik ten nėra! Ir sueitys, ir išskirtys, ir homoseksualūs, ir lesbietiški ryšiai, ir narkotikai, ir orgijos, ir narkomafijos banditai, ir ėjimas bei lėkimas per pasaulį dulkinantis, geriant ir dar ir dar kartą dulkinantis, sergant AIDS, žudantis ir žudant. Kažkoks košmaras, vadinamas meno koledžo studentų gyvenimu. Tai ne sekso, o vartotojiškumo radikalia jo forma gyvenimo pamokos. Kai Lietuvos Seimas Europos Parlamento reikalavimu persvarsto įstatymą dėl nepilnamečių apsaugos nuo viso to mokymo.

2009 10 03
Šių metų balandžio 23 dieną Seime įregistruotas teisės akto projektas, kurį priėmus turėtų būti legalizuotas dabar nelegaliu, Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančiu, laikomas kitataučių pavardžių rašymas vadinamąja „originalo forma“. Tą tvarką dar iki įstatymo priėmimo visai teisėta laiko Lietuvos lenkai bei liberalinės pakraipos žiniasklaida. Įstatymo projekte pažymėta, kad įstatymas netaikomas tų vardų ir pavardžių vartojimui spaudoje ir kitose viešojo vartojimo srityse. Tai (švelniai tariant) yra ligos užkalbėjimas pasakėlėmis.
Iš esmės šis įstatymas reiškia lietuviškojo raidyno reformą: turi būti legaliais pripažinti visi pasauly vartojami lotyniškojo raidyno pagrindu sukurti rašmenys. Kokia griūtis lietuvių literatūrinės kalbos rašybą prislėgs per šitą „vardų ir pavardžių“ rašymą – ar įsivaizduoja žmonės, stumiantys tą politinės konjunktūros benkartą? Kad mes, spręsdami klausimus nesistemiškai, artėjam prie galutinio ne tik valstybės, bet ir tautos praradimo – rodo mūsų kasdienybė. Kad nebeperskaitom kai kurių įvairiausių rašmenų, svetimžodžių, kitakalbių tekstų citatų prikaišiotų rašinių – niekas tik nenori prisipažinti, nes bus apšauktas neišprusėliu. Bet kad šįsyk prarasim ir autentišką raštą, o kartu ir autentiškos kalbos atmintį – nepagalvojama.
Privers pagalvoti kiti.
Nes ši reforma reiškia ne tik kalbos griūties įteisinimą. Ji reiškia pilietinės visuomenės dezintegraciją bei piliečių lygiateisiškumą kalbos erdvėje. Ji reiškia ir teritorijos dezintegraciją, nes Lietuvos teritorija, kur daugumą sudaro lenkų kalba kalbantys Lietuvos piliečiai, kalbiniu požiūriu yra išjungiama iš Lietuvos teritorinio integralumo. Visa tai yra konstatavęs Lietuvos Konstitucinis Teismas. Tačiau kas jis ir ką jis palyginus su uolia lietuvių pataikavimo kitašaliams ir kitakalbiams tradicija bei šiandienine jos politika!

2009 10 04
Lenkų puolimas prieš Lietuvą išvedamas į Europos Parlamento areną.
Šią savaitę Lietuvon atvykęs ES pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek), su Lietuvos Prezidente pakalbėjęs apie euro įsivedimą, „užsiminė“ ir apie lenkų tautinės mažumos Lietuvoje teises – „teisę į originalią savo vardo ir pavardės rašybą, teisę į tautinių mažumų kalbos vartojimą viešajame gyvenime jų gausiai gyvenamose teritorijose, teisę mokytis gimtąja kalba, lygią rinkimų teisę, teisę atgauti stalinistiniais laikais užgrobtą turtą“. J. Buzekas pasidžiaugė Lietuvos Prezidentės atvirumu problemų sprendimui ir išreiškė įsitikinimą, kad Lietuvos valdžia priims tautinėms mažumoms palankius sprendimus.
Šio susitikimo metu prie Prezidentūros piketavo keletas lenkakalbių su didžiuliais plakatais. Prie Švedijos ambasados (nes Švedija šiuo metu vadovauja ES) piketuotojų įteiktoje peticijoje rašoma, kad visos minimos problemos daugelį metų bandytos spręsti su Lietuvos valdžia, bet „nedavė teigiamų rezultatų, o daugeliu atvejų situacija net pablogėjo“.
Pastaroji formuluotė yra visai nauja, tikrai ne Lietuvos lenkų suformuluota. Ir iš tiesų, ji beveik pažodžiui sutampa su š. m. rugsėjo 16 d. tam pačiam J. Buzekui įteikto dešimties Lenkijos europarlamentarų laiško EP pirmininkui formuluote, pagal kurią Lietuvos lenkai (ten sakoma: lenkai Lietuvoje) ne tik negavo naujų, pagal ES standartus priklausančių teisių, bet jų teisės regresavo: užrašai mažumos kalba šalinami, o savivaldos atstovai baudžiami stambiomis baudomis.
Baudos už Lietuvos Konstitucijos nepaisymą laikomos pagrindine problema, ir jos sprendimo reikalavimą Lenkijos europarlamentarai paremia savo parašais: Janušas Vojciechovskis (Janusz Wojciechowski), Jaroslavas Kalinovskis (Jaroslaw Kalinowski), Adamas Bielianas (Adam Bielian), Tadeušas Cymanskis (Tadeusz Cymanski), Ryšardas Čarneckis (Ryszard Czarnecki), Miroslavas Piotrovskis (Miroslaw Piotrowski), Jacekas Kurskis (Jacek Kurski), Marekas Grobarčykas (Marek Grobarczyk), Konradas Šymanskis (Konrad Szymanski), Jacekas Vlosovičius (Jacek Wlosowicz). Žinokim, kas atidarė Europos Parlamento frontą.
Baigiant – „pagiriamasis žodis“ Ježiui Buzekui. Tikrai, kam Lietuvoje kalbėti akcentuojant Lietuvos lenkus, kai galima akcentuoti euro Lietuvoje įvedimą: per jį Lietuvos integracija į Lenkiją vyks kur kas sparčiau, negu per Vilnijos lenkinimą. Šis niekur nepabėgs, vyks pakankamai sparčiai. O lietuviai (= litvinai) gėrėsis EP pirmininku: štai koks jis europietis! Kaip, beje, tokį J. Buzeko elgesį beveik vieningai ir vertino Lietuvos žiniasklaida. 

2009 10 05
13.22. 67,13 procento už, 32,87 procento prieš – taip airiai antrajame referendume pritarė Lisabonos sutarčiai. Kelias federacinei Europos Sąjungai atvertas. Panašiai kaip 1924 metais buvo atvertas kelias Eurazijos  Sąjungai. Komunistinei. Ši bus neokomunistinė. Ar vėl prireiks šimtmečio, kol bus išnaudoti visi plėtros resursai ir ši sugrius taip pat kaip ir anoji?
Kodėl palūžo airiai?
Todėl, kad juos, kaip ir Vidurio Europą, nupirko dotacijos iš ES struktūrinių fondų bei „parama“ Airijoje reziduojantiems bankams. Kaip sako apžvalgininkas Tomas Bitinas „Lietuvos žiniose“, „kai auga nedarbas ir mažėja gyventojų socialinis saugumas, labai patogu kalbėti apie socialinį teisingumą, bendras pastangas ir bendrus sprendimus. Tokiu metu laisvės ir savarankiškumo temos visiškai nepopuliarios“.
Lisabonos sutartis baigia tą eurokratų neryžtingumo laikotarpį, per kurį jie nedrįso išskleisti biurokratijos sparnų, turinčių išnešti Europos tautas į visišką diktatūrą ir tironiją. Dabar prasidės prievartos sistemos kūrimo baigiamieji veiksmai.
Ką po to turėtume kalbėti apie Europos tautas?

2009 10 06
9.57. Kaune nušautas baudžiamųjų bylų teisėjas Jonas Furmanavičius. Dėl ko vakar visą dieną verkė teisėjų elitas – tai kad jie nebesijaus saugūs ir nebegalės būti laisvi sprendžiant.
Teisėjai turi būti laisvi. Tačiau tik erdvėje tarp tikrovės faktų ir savo sąžinės.
Jau nuo pavasario nušautasis buvo kaltinamas pedofilija. Niekintos mergaitės tėvas pasiekė, kad mergaitės parodymai būtų išleisti į ekraną. Ir to nebuvo gana – byla judėjo vėžlio žingsniu. Kodėl gi ne, visi savi, be to – laisvi praktiškai į visas puses.
Kad tėvas susidorojo su teisėju ne dėl ko kito, o dėl dukros niekinimo, rodo ir tas faktas, jog jis nušovė ir moteriškę, vedžiojusią tą mergaitę pedofilams. Tai akivaizdus „tvarkos darymas“ savo jėgomis, kai tvarkos nedaro valstybė.
Tačiau nacionalinės televizijos laidoje klausti, ar tai kerštas teisėtvarkai – reiškia stoti greta „kerštautojo“ ir demonstruoti visiškai nevalstybinę sąmonę.           
 
2009 10 07
11.05. Bene vienintelis papildomus milijardus iš krizės uždirbęs spekuliantas Dž. Sorošas (G. Soros) yra įžvalgus ir supranta, kaip elgiasi agonijos purtomas doleris.
Dž. Sorošas tvirtina, kad dabartinė pasaulinė krizė – didžiausia per visą jos kartos gyvenimą. Taip atsitikę dėl to, jog tarptautinės finansų sistemos gyvybingumas (paremtas „naftos ekonomika“, pridurkim) buvo dirbtinai palaikomas didžiuliu fiskalinių stimulų kompleksu. Dabar pasaulio finansų sistema „lėtai ir sunkiai grįžta į normalią būseną“.
Kokia bus finansų sistema, Dž. Sorošas negalįs pasakyti, tačiau išeitys dvi – globali arba paremta nacionalinėmis valiutomis. Kadangi doleris prarado savo dominuojantį vaidmenį, o jį pakeisti galinčios valiutos dar nėra, galima daryti prielaidą, jog ji remsis regioninėmis valiutomis.
Artimiausiais metais, anot Dž. Sorošo, ekonomikos augimas pasaulyje bus lėtas ir „prigesintas“, o kitais bus dar viena nuosmukio banga.
Tai beveik savaime suprantama prielaida: išnaudojusios vyriausybių mestus pinigus bankams ir svarbiausioms įmonėms palaikyti, tačiau nepakeitusios savo vartojimo įpročių ir prioritetų, visuomenės sudegins ir šiuos fiskalinius ramsčius, toliau gramzdindamos globalizacinį kapitalizmą.
Išeitis nėra kaupimas, nors jį dabar labiausiai proteguoja Dž. Sorošas. Išeitis yra nacionalinių ekonomikų atkūrimas pasaulio mastu.
Lisabonos sutartis yra kilpa ant kaklo visiems apie tai dar galvosiantiems.

2009 10 08
Vakarų bei kai kurių Vidurio Europos šalių ekonomikos rodo gyvybės ženklus. Su Lietuva susijusios atsigaunančios ekonomikos sritys didina Lietuvos prekių pareikalavimą, todėl Lietuvos ūkio gamyba ir eksportas krinta šiek tiek lėčiau negu iki šiol, nors apskritai mūsų pramonės gaminių paklausa tebemažėja.
Mažiausiai smuko žemės ūkio ir maisto produktų gamyba (9,5 proc.), baldų (15 proc.), tekstilės ir tekstilės gaminių (15,2 proc.) pardavimas užsienyje. Daugiausia per pirmą pusmetį krito transporto priemonių (47,9 proc.), mineralinių produktų (43,2 proc.), metalo ir jo dirbinių (30,3 proc.) eksportas.
Artimiausiais mėnesiais paklausa tebemažės.
Tai duomenys apie mūsų eksporto apimtis. Nors eksportas laikomas svarbiausiu biudžeto kaupimo ir gamybos išsilaikymo šaltiniu, teisybės dėlei būtina pasakyti, kad ne ką ir gaminam.
O nedarbas užgulė jau kas šeštą darbingą žmogų, ekonomika smuko penktadaliu, iždo įplaukos – net trečdaliu.
Biudžeto deficitas siekia 6 mlrd. litų, o iki metų pabaigos, manoma, biudžeto „skylė“ išaugs iki 9 mlrd. litų.
Valdantieji savąją mokesčių didinimo ir biudžeto mažinimo politiką vadina didvyrišku Tėvynės gelbėjimu, nors galimybės išsigelbėti požymių nesimato.
Buvęs premjeras G. Vagnorius (aišku, ne be politinės naudos sau) sako: valdančiajai koalicijai metas keisti arba politiką, arba nepajėgiančią dirbti Vyriausybę.

2009 10 09
Civilizacijų karas Jungtinėms Valstijoms buvo paskelbtas 2001 m. rugsėjo 11 dieną, kai keleiviniais lėktuvais buvo bombarduoti PPO „dvyniai“.
JAV ekonomikos griūties pradžia yra 2008 m. rugsėjo 15 diena – tąsyk žlugo investicijų bankas „Lehman Brothers“.
O lapkričio 5 dieną paskelbta, kad JAV prezidentu išrinktas pirmasis juodaodis – Barakas Obama.
Lietuva turi atsiminti šias datas.
Ir dar vieną: lapkričio 27 dieną Lietuvos Ministru Pirmininku išrinktas Andrius Kubilius. Na, jo dabartinio atėjimo į valdžią datos gal ir neprisiminsim, bet jį – tikrai.

2009 10 10
Kęstutis Girnius, atrodo, pritaria nuomonei, kad Vakarų gyvenimo lygis Lietuvoje bus pasiektas tik po kokių 40 metų. Iliuzijų, kad ūkio augimo tempai bus greitesni negu Vakaruose, tenka atsisakyti.
Atlyginimai jau artimiausiu metu visuotinai kris apie 20 procentų. Sumažės pensijos ir kitos socialinės išmokos.
Stodama prie valdžios vairo, sako K. Girnius, Vyriausybė „neturėjo jokių rimtų ūkio modelių, kuriais būtų galima tiksliau prognozuoti pasekmes, o tiesiog skaičiavo ant pirštų“. Ūkio ministras kalba ne apie esamų ūkio šakų gelbėjimą, o fantazuoja apie logistiką, informacines technologijas, medicinos ir teisines paslaugas. „Tai ne strategija, o tik išvardijimas, ko neturime.“
Nepasitikėjimas Seimu ir Vyriausybe didžiausias visoje ES ir siekia kritinę ribą. „Jis skatins mokesčių nemokėjimą bei emigraciją, ugdys abejingumą, griaus dar nesukurtą piliečių visuomenę, mažins patriotinius jausmus.“
Diskusijos apie gyvenimą buvo vienpusės – jose dominavo verslininkai ir jų lobistai. Susikūrė verslo kultas: kas gerai verslui – gerai ir valstybei. Nors „Maksima“ gali nebesirūpinti atleistu darbuotoju, o valstybė tuo žmogumi nesirūpinti negali. Nepadidinusi BVP perskirstymo per biudžetą dalies valstybė negalės atlikti daugelio savo funkcijų.
Teisingi žodžiai.
Tik reikėtų pridurti, kad ši Vyriausybė pirmiausia turėtų suvokti, jog ji atsakinga visų pirma už valstybę, o ne už verslą.

2009 10 11
Britai, 1975 m. referendume balsuodami už stojimą į Europos Bendriją, žinojo balsuoją už lygių valstybių sąjungą.
Dabar jų aukšto lygio tribūnose girdisi raginimai surengti naują referendumą – dėl Lisabonos sutarties.
Kas sukėlė tokį nerimą? Tai dienraščiui „The Telegraph“ patekęs Europos Komisijos planas, pagal kurį užsienio reikalus Europos Sąjunga galės tvarkyti iš Briuselio be ES valstybių narių dalyvavimo ir sutikimo. Greta valstybių narių ambasadų bus steigiamos ES ambasados, o jau netrukus – Niujorke, Kabule ir Adis Abeboje įkurta 160 Sąjungos diplomatinių pareigybių. Vis garsiau kalbama apie Sąjungos užsienio reikalų ministro ir prezidento pareigybes.
Europos Sąjunga elgiasi kaip Tarybų Sąjunga, pradžioj kalbėjusi tik apie respublikų susivienijimą, o paskui jėga ir teroru visą valdžią sutelkusi tik Maskvoj. Tačiau ji beveik iki pat žlugimo dar nebuvo įveikusi nacionalinių aspiracijų, tuo tarpu kai dar nesusikūrusi Europos Sąjunga praktiškai yra išsprendusi nacionalinį „klausimą“ per „žmogaus teisių“ taikymo sistemą.
„Lisabonos sutartis padidins ES galią, tačiau tai bus padaryta kitų šalių sąskaita“, pareiškė Markas Fransua (Mark Francois), Europos konservatorių atstovas Europos Parlamente.

2009 10 12
Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis pagaliau pasirašė Lisabonos sutartį, prieš tai pareiškęs, kad supranta ją vis dėlto kaip valstybių sąjungą, o ne federacinę valstybę, gavęs teisę blokuoti ES sprendimus bei ignoruoti Pagrindinių teisių chartijos nuostatas, prieštaraujančias šalies krikščioniškoms tradicijoms, ypač dėl abortų ir homoseksualinių mažumų teisių.
Įvairių išlygų išsiderėjo ir airiai, britai, italai, švedai. Lietuva prisižadėjo vykdyti viską ir beprotiškai greitai, kaip ir Sutartį Europai, ratifikavo Lisabonos sutartį.
Už kuo greitesnį Sutarties ratifikavimą agitavę parlamentarai dabar sako, kad lenkai elgiasi negražiai – egoistiškai, o Lietuva per maža, kad galėtų pasispardyti.
Įdomu ir tai, kad Lenkijos pasirašymas per mūsų televizijas praėjo net be išsiderėjimų paminėjimo, o kai kurie dienraščiai išvis nerado reikalo į šį faktą atkreipti dėmesį. Ir tai vadinama visuomenės informavimu!
Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas ir dabar neskuba: jam svarbu, ką pasakys Respublikos Konstitucinis teismas.
Vokietijos Konstitucinis teismas yra pareiškęs, kad Europos Sąjunga yra ir turi likti valstybių sąjunga, kad sprendimai be Vokietijos dalyvavimo prieštarautų šalies įstatymams.

2009 10 13
9.10. Pagaliau ir Nobelio premijų komitetas autoritetu ekonomikos supratime paskelbė žmones, kurie ilgus dešimtmečius tyloje įrodinėjo, kad monopolijos gali ne tik pačios spręsti savo protingumo problemas, bet ir būti kontroliuojamos, kad – o tai dar svarbiau – ir visuomenės bendrai valdomas turtas yra vertybė, nė kiek ne menkesnė, o kai kuriuo požiūriu – jokiu privačiu turtu nepakeičiama vertybė. Tie mintytojai, nusipelnę autoritetų statusų, yra amerikiečiai Elinora Ostrom ir Oliveris Viljamsonas.
Tyrinėti neprivataus turto principinį vertingumą šiandien yra mokslo drąsos ir garbės reikalas, o akcentuoti jį – politinės drąsos aktas. Nobelio premijų komitetas parodė tokią savo drąsos išmintį, kuri paveiks pasaulio ekonominę mintį, nes Nobelio premija, kaip ir apskritai premijos, šiandieninėje vertybių mišrainėje vis dėlto labai išsiskiria savo sugestyvumu.
Lietuvai, kurioje iki šiol tebeviešpatauja absoliutaus privataus turto vertingumo stabas, šitos premijos paskyrimas yra prošvaistė danguje, pro kurią gal pagaliau nusileis ir aiškesnę ūkio struktūrą modeliuojanti šviesa.

2009 10 14
9.42. Britanijai garantuota, kad ES įstatymai ir teismai neturės viršenybės prieš jų teismų sistemą. Lenkams garantuota, kad pas juos nesieks ES Pagrindinių teisių chartijos nuostatos dėl homoseksualizmo. Paskutinė Lisabonos sutarties dar neratifikavusi Čekija nori to paties, bet visų pirma – kad po Antrojo pasaulinio karo iš Sudetų iškeldinti vokiečiai neturėtų teisės per ES teismus atsiimti buvusių savo žemių.
„Prezidentas nesitenkins kokia nors deklaracija, o tik garantija, suteikta kiekvienam Čekijos piliečiui. Jam tai pati svarbiausia, galutinė ir nejaudinama sąlyga“, sakė Vaclavo Klauso sekretorius per Čekijos TV.
V. Klausą puola visi – nuo ES aukščiausių pareigūnų iki Čekijos premjero, nekalbant apie laikraščius. Jis vadinamas „paskutiniu Europos samurajumi“, darant užuominą, kad jis per savižudybę bando išsaugoti savo idealus, nors pačiam aišku, kad jie turi mirti. V. Klausas net atsisako kelti ES vėliavą virš savo rezidencijos. Jis laukia, kol Čekijos Konstitucinis teismas spalio 27 d. pasakys savo sprendimą dėl Lisabonos sutarties priimtinumo Čekijai. Daug kas kaltina V. Klausą, kad jis tokiu būdu „tempia gumą“ iki rinkimų Britanijoje, tikėdamasis, kad ten laimėję konservatoriai paskelbs referendumą dėl tos klastingosios sutarties, o referendume ji bus neabejotinai atmesta. Čekijos prezidentas atsakė, kad jis laukia ne rinkimų Britanijoje, o Konstitucinio teismo išvadų Čekijoje. Jis nori būti ištikimas savo tautai ir valstybei.
„Čekijos Respublika turi problemą, ir ji vadinasi Vaclavas Klausas“, rašo pačių čekų spauda.
O kas trukdo pasakyti taip: „Vaclavas Klausas turi problemą, ir ji vadinasi parsidavėliai“?
Kada nors Vaclavas Klausas bus paskelbtas nacionaliniu didvyriu, reikšmingesniu ir už Vaclavą Havelą, kuris buvo herojum tik tol, kol atsiskleidė ES stūmikų klasta.

2009 10 15
12.21. Užvakarykštis Hilari Klinton (Clinton) pokalbis su Sergejumi Lavrovu praėjo be didesnio rezonanso. Gal jo ir būtų susilaukta, jei Klinton būtų atvykusi kartu su Obama, Maskvoje viešėjusį prieš keletą savaičių. Bet ir jos vienos pasirodymas, galima sakyti, etapinis: Obama Maskvoje elgėsi kaip taikos balandis, Klinton plaukiojo kaip naminė gulbė. Visų pirma ji akcentavo Rusijos pagalbą „kartu atliktame darbe“ tramdant Iraną ir malšinant jo branduolinio ginklo ambicijas. Tas optimizmas remiasi į D. Medvedevo pareiškimą, kad Teheranui gali būti paskelbtos naujos sankcijos, jeigu ši šiitų respublika neįsiklausys į galingųjų pasaulio šalių raginimus nutraukti savo branduolinę programą. Kas domisi politika, gerai supranta, kad kalba apie Irano branduolinę programą yra kalba apie Irano lyderystės islamo pasaulyje tramdymą. Kas supranta tai, tas neabejoja, kad Obamos ir Klinton vizitai Rusijon yra Dž. Bušo sužlugdyto Šiaurės pusrutulio aljanso kūrimo atnaujinimo pastangos. Apie kokius radarus Lenkijoje po viso to gali būt kalbama? 

2009 10 16
11.48. Drąsiui Kedžiui nušovus teisėją už jo mažametės dukros tvirkinimą ir giminaitę už sąvadavimą, Lietuvoje įsižiebė seniai regėtas susijaudinimas: žmonės diskutuoja ir smerkdami, ir palaikydami su tvirkintojais susidorojusįjį, vieni vadindami jį žudiku, kiti – didvyriu. Ugnies vis įpila nauji faktai, kaip teisėtvarkos asmenys siekia iškreipti procesą, akivaizdžiai dangstydami saviškius ir bandydami susieti D. Kedį su nusikalstamomis organizacijomis, teisėjo nužudymą bandant parodyti kaip žudynių užsakymą ne dėl pedofilijos.
Ypač keistas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro elgesys. Dar prieš mėnesį, kai tik prasidėjo kalbos apie pedofilų drausminimą ir jo būdus, o apie cheminę kastraciją – kaip vieną iš efektyviausių būdų, S. Šedbaras buvo besąlygiškai priešiškas: „Lietuvoje neįsivaizduoju tokio dalyko. Tai pats didžiausias prigimtinių teisių pažeidimas“. Dabar komiteto pirmininkas aktyviausiai propaguoja požiūrį, kad D. Kedys yra užsakomasis žudikas.
Lenkijos laikraštis „Fakt“ pasiūlė D. Kedžiui suteikti politinį prieglobstį, o vienas jų advokatas pasišovė jį ginti nemokamai – jam D. Kedys yra didvyris. Rugsėjį Lenkijos Seimas įteisino pedofilų cheminę kastraciją. Ją jau seniai praktikuoja Švedija, Danija, Norvegija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Kanada, Izraelis, devynios JAV valstijos, Britanija. Rusija įstatymą jau svarsto. Rugsėjo 13 d. įstatymo projektas pateiktas ir Lietuvos Seimui. Bet ne kaip komiteto iniciatyva, o kaip 15 Seimo narių teikimas.
Apie kokias ir kūno prigimtines teises kalba Seimo teisėtvarkos galva? Net jeigu pedofilija yra psichinė liga, apie psichopato prigimtines teises kalbėti yra teisinis idiotizmas. Net 84 proc. pedofilų atlikę bausmę vėl patenka į teisėsaugos rankas. Gi pakartotinė cheminė kastracija pakartotinių nusikaltimų sumažina iki 3 proc. Dabar Lietuvoje bausmę atlikęs pedofilas (paprastai – paleistas anksčiau laiko) yra visiškai laisvas vėl siautėti.
Tai, kas dabar verda Lietuvoje, tik dar kartą patvirtina, kaip giliai ir aukštai Lietuva yra apimta homoseksualizmo ir pedofilijos.

2009 10 17
Skandalas dėl Lietuvoje nušauto pedofilija kaltinamo teisėjo yra tik vienas panašaus tipo skandalų Vakarų civilizacijos erdvėje.
Naujausias verda Prancūzijoje – Fransua Miterano sūnėnas Frederikas Miteranas (Frederic Mitterand) apkaltintas mokėjęs už sekso paslaugas „jauniems berniukas“ Tailande. O šių metų birželio mėnesį N. Sarkozy jį yra paskyręs Prancūzijos kultūros ministru. Ministras teisinasi santykiavęs tik su savo amžiaus vyrais (!), o savo gyvenimą vadina „kelione per pragarą ir žavesį“.
Sunkiai prilygstamas pedofilijos atvejis užfiksuotas 1990 m. Belgijoje. Ten vienas Šarlerua gyventojas grobdavo mažas mergaites, uždarydavo jas vieno iš savo namų rūsyje, prievartaudavo, filmuodavo, o paskui už 10 000 dolerių parduodavo kitiems pedofilams. Kai kurios mergaitės būdavo nužudomos. Pedofilas jau seniai buvo žinomas policijai – už penkių vaikų išprievartavimą jis buvo jau teistas 13 metų kalėjimo, bet atsėdėjo tik tris. Jis niekur nedirbo, bet turėjo 7 namus, reguliariai gaudavo 10 000 dolerių pervedimais. Kitas, 62 metų prancūzas, Lježe 1987–2001 metais pagrobė ir nužudė 9 mergaites. Maniaką valdė viena mintis: išprievartauti nekaltą mergaitę.
Vokietijos Bundestago deputato bute policija aptiko daugybę vaikų pornografijos DVD. Ją kaupė iš konfiskuotos medžiagos, kurią gaudavo kaip parlamento narys, tiriantis pedofilų tinklo veiklą.
Lenkijoje šių metų birželį suimti trys lenkai ir vienas švedas, iš kurių konfiskuota 40 kompiuterių ir 1400 diskų su vaikų pornografija. Į jų tinklą buvo įsitraukę apie 2000 pedofilų iš viso pasaulio. Eidama tinklo pėdomis, policija suėmė Švedijoje 20, Danijoje 19, Norvegijoje 15 žmonių. Kovo mėnesį Lenkijoje suimti 54 žmonės ir konfiskuoti 84 kompiuteriai, 34 kietieji diskai bei 5000 DVD.
JAV vienas pedofilas įsigudrino dirbti Kalėdų seneliu. Jo bute rasta tūkstančiai pornografinių nuotraukų, vaikų drabužėlių.
Persisotinusios civilizacijos gašlumas – jokia naujiena. Klausimas vienas: kodėl ji toleruojama? Juk aiškiai suvokiama, kad tai – kelias žūtin. Vadinasi, civilizacija jau paralyžiuota ir pati sau padėti nebegali?

2009 10 18
11.01. Lenkija yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje fiksuotas tegul ir nedidelis BVP augimas. Suprantama, visi tuo labai domisi. Lietuviai, deja, to dar nepadarė. Žiniasklaida remiasi Bulgarijos (!) analize.
Suprantama, kad didžiausias lenkų pranašumas yra didžiulė jų vidaus rinka. (Sakoma, pliusinę vidaus apyvartą tegali garantuoti bent 10 mln. žmonių valstybė. Lenkija keturiskart didesnė už minimumą.) Iš užsienio prekybos Lenkija gauna tik 40 proc. valstybės pajamų.
Antra svarbi aplinkybė – lenkai neišsipardavė iki paskutinio siūlo, kaip tai padarė lietuviai. Jie sugebėjo neleisti savo ekonomikoje įsiviešpatauti gangsteriams, Lenkijos neužvaldė organizuotas nusikalstamumas ir nesusikūrė mafijinės bei oligarchinės struktūros. Todėl valstybės pinigai kontroliuojami ir investuojami gamybon. Geriausias pavyzdys – mūsų „Mažeikių naftos“ perėmimas. Dar vienas: iš Airijos į Lodzę lenkai persiviliojo garsųjį amerikiečių kompiuterių gamintoją – bendrovę „Dell“. Mat, lenkai kvalifikacija prilygsta airiams, o atlyginimai penkis kartus mažesni nei Airijoje.
Net krizę jie sugebėjo panaudoti sau: zlotui smunkant, laimėjo lenkų eksportuotojai, o pajamas jie galėjo vėl investuoti į gamybą.
Visuotinai pripažįstama (Europos komisarams tai kelia geliantį galvos skausmą), kad Lenkija moka ginti savo interesus, ir ne tik tuos, kurie vadinami nacionaliniais. Todėl iš Europos Sąjungos ji išsireikalauja viską, kas įmanoma, o gautą panaudoja neiššvaistydama biurokratijos korupcijai ar partijų „grąžai“.
Lenkai taupūs. Kas trečia lenkų šeima turi santaupų, kurios prilygsta trijų mėnesių atlyginimui. Tik 28 proc. apklausos dalyvių prisipažino, kad jiems trūksta pinigų, nors prieš 16 metų taip sakė du trečdaliai lenkų. Lenkai ne tik patenkinti savo materialine padėtimi, jie sutinka, kad niekada negyveno taip gerai, kaip dabar.
Galima būtų rasti ir daugiau lenkų sėkmės krizės duobėje priežasčių ir aplinkybių. Pagrindinės lieka dvi: lenkai gamina daiktus, kuriuos gali parduoti, o iš kitų moka išsireikalauti viską, ko jiems reikia būtent iš tų kitų.

2009 10 19
9.29. Vakar palaidojom Meilę Lukšienę. Kartos, kuri sukūrė Lietuvą, atžalą, ir kartos, kuri atkūrė Lietuvą, dvasios Motiną. Moterį, atlaikiusią visas XX amžiaus Lietuvai tekusias epochas, iš kurių tik dvi buvo nepriklausomybių metas.
Prieš paskutinę kelionę į Saulės kapines ji šypsosi iš portreto, pridengdama juodą urną su daiktiškojo savo buvimo mūsų žemėje trupiniais. Su ja – visi tie, kurie dar neišėjo, kartu atkūrinėję Lietuvą XX amžiaus baigmėje. Jie sėdi, mąsto, klausosi smuiko, o pabaigoj – senovinių dainų ansamblėlio. Dainos primena giesmes, tiksliau – jos yra giesmės iš anų laikų, kai dangus dar nebuvo atskirtas nuo žemės, o išėjusieji likdavo greta, gal tik šiek tiek aukščiau medžių viršūnių. Klausydamasis tų giesmių ir tegali suprasti, ką reiškė priimti tikėjimą, kuris į dangų praleisdavo pro vartus, prieš tai išrūšiavęs ten patekti tinkančius nuo netinkamų, paskyręs bausmes ir prižiūrėtojus. Garsiausia bažnytinė oratorija turi mažiau vidinės galios nei šita šešeto žmonių giedama giesmė.
Kapinėse – trys kalbelės. Palydos į kažkur čia pat. Į urną priimančią, o ne praryjančią žemę. Supamą kapinių kalvos konfigūruotos Atkūrėjų kartos, tobulo kolektyvinio visos kartos portreto. Kas jį fiksuoja? Viena mergina su fotoaparatu ir viena su videokamera. Tai irgi tipiška: išeina Lietuvą atkūrusios kartos lietuviškoji Herojė, o prie jos kapo – nė vieno laikraščio, nė vienos televizijos žmonių.
Ką gi, užtat jų apsčiai šv. Mikalojaus bažnyčioj atidaromo Religinio meno muziejaus eksponatų aukso blizgesy.

2009 10 20
10.10. Europos Komisija siūlo pareikalauti, kad Europos Sąjungos valstybių mokyklose būtų dėstoma Europos Sąjungos istorija. Taip, atseit, jaunimo kartos būtų apsaugotos nuo tų prasimanymų ir melo, kurį dabar skleidžia „neatsakingi elementai“.
Gerai atsimenu, kaip dar 1956 metais, jau kada po Stalino mirties, buvo dėstoma TSRS, arba Stalino, konstitucija, TSRS istorija,  tautų literatūra, rusų literatūra ir kiti panašūs dalykai. Komisarų siūlymas Europos Parlamento, aišku, bus paremtas. Disciplinų nebesutalpinanti mūsų mokykla „praturtės“ dar viena. Bus galima dar sumažinti lietuvių kalbos pamokas, dar apkarpyti Lietuvos istorijos liekanas.
Iki šiol kalbėjome apie unitarinę valstybę. Dabar galima ir reikia kalbėti apie ES kaip totalitarinę: nurodymas kovoti su melu dėstant „tiesą“ – tai nurodymas spręsti nebe vien tautų juridinės integracijos problemas, bet ir tų tautų žmonių sąmonės „suvienodinimo“ uždavinius. Ir tai kažkaip stebuklingai neprieštarauja nei jokioms žmogaus teisėms, nei demokratijos normoms, nei tarptautiniams įsipareigojimams!
Airija parklupdyta – galima pradėti!
Ir diktatūra prasižiojo!

2009 10 21
10.18. Vakar šimtadienio proga Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (išrinkta gegužės 17 d., inauguruota liepos 12 d.) davė platų interviu, kuriame suminėjo savo svarbiausius darbus: paskyrė naują (seną) Vyriausybę ir kariuomenės vadą, pasirašė LEO LT panaikinimo ir elektros kainų skaičiavimo metodikos dokumentus, pakeitė teisėjų atrankos kriterijus, vetavo du įstatymus (Statybos ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio).
Šiaip – vis nauji iššūkiai, reikalaują improvizacijos ir didesnės, nei numato Konstitucija, atsakomybės. Atsakomybės Prezidentė nevengs ir ateity, kraus ant savo pečių tiek, kiek pajėgs panešti, nes to nori Lietuvos piliečiai. O politologų reikalas tai apibrėžinėti.
Tas atsakomybės, didesnės už Konstitucijos numatomą, motyvas yra esminis visos spaudos konferencijos akcentas. Politologas V. Laučius išreiškė nuomonę, kad šis motyvas turėtų būti realizuotas konstituciškai – pakaktų surengti referendumą.
Taigi per 100 dienų pasiekta labai daug.

2009 10 22
10.50. Praėjusią savaitę pranešta, kad stambiausieji JAV bankai, kuriuos, gelbėdama nuo bankroto, valstybė pamaitino stambiomis iš mokesčių mokėtojų surinktomis sumomis, išsimokėjo sau didžiules premijas. Bankininkai šį žingsnį motyvavo tuo, jog bankų rodikliai ėmę gerėti.
Kilo skandalas. Į jį straipsniu „Bankuose ne viskas gerai“ atsiliepė Nobelio premijos laureatas P. Krugmanas. Jo nuomone, didieji bankai tebelieka silpni, ir tai daro įtaką visam šalies ūkiui, kuris tebėra sunkioje „užšaldytoje“ padėtyje. Komerciniai bankai, sako P. Krugmanas, neatlieka itin svarbios finansinėms institucijoms funkcijos – verslo, ypač mažojo verslo – kreditavimo, o tai yra viso finansų sektoriaus, kartu ir šalies ūkio, atsigavimo stabdis.
P. Krugmanas kritikuoja Baltuosius rūmus, kurių manymu bankų sistema susireguliuos pati, ir siūlo užuot pylus į privačius bankus mokesčių mokėtojų pinigus juos paprasčiausiai nacionalizuoti.
Ar girdi tą protingą balsą, Lietuvos vyriausybe?

2009 10 23
10.23. Recesija nevirto depresija, analogiška Didžiajai depresijai JAV trisdešimtaisiais, tiktai todėl, teigia profesorius Norielis Robini (Nouriel Roubini), kad didieji JAV bankai buvo pamaitinti mokesčių mokėtojų pinigais. Kitaip sakant, eiliniai piliečiai padengė tai, ką tarsi ir legaliai išgrobstė bankininkai (vienas jų net pernai sugebėjo susižerti 100 mln. dolerių, kitas sutiko išeiti su 53 mln. dolerių pensija).
N. Robini mano, kad reguliavimas turės likti ir išėjus iš recesijos įveikimo padiktuotų elgesio normų. Jei biudžeto ir kredito politika nebus deramai subalansuota, gali kilti nesulaikoma infliacija, o akcijų bei kreditų rinkose susidarys pavojingas burbulas, galintis sukelti naują finansinę krizę bei dvigubą nuosmukį. Dabar, anot profesoriaus, svarbiausia išsiaiškinti, kaip mažinti ūkio perteklinį likvidumą, kada bus galima didinti mokesčius, mažinti valstybės išlaidas ir kokia turėtų būti šių priemonių kombinacija.
Tai – nauja užduotis politinėms valdžioms.

2009 10 24
Iš kur kyla pasitikėjimas? Sakoma: patikimas žmogus, patikimas bankas, patikima valstybė. Tai suponuoja prielaidą, kad pasitikėjimą jais sukelia kažkokios tų objektų savybės, kurias mes laikome esant tokiomis, kurios identifikuoja juos kaip patikimus ir galinčius mums kelti pasitikėjimą.
Bet jau vien ši logika rodo, kad patikimumą ar nepatikimumą nustatome mes, o ne jie, ir savybės, galinčios būti priskirtos patikimumui paliudyti, gali būti absoliutaus nepatikimumo priedanga. Kaip čia neprisiminsi garsiausio pastarojo meto sukčiaus D. Meidofo?!
Kodėl mes, Lietuvos valstybės atkūrėjai, taip besąlygiškai ja tikėjome? Pirma, pasitikėjom savimi: atrodė, niekas nepriverstų jos nei išduoti, nei kaip nors parduoti. Antra, tikėjome tauta. Taip atsiliepiantys į Sąjūdžio kvietimus žmonės, pradedant Steigiamuoju suvažiavimu, baigiant referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1992-aisiais, nekalbant apie Baltijos kelio vienybę, rodo ne ką kita, kaip vienybę ir solidarumą, kuris kaip gelžbetonis gali atlaikyti bet kokius mums tenkančius išbandymus. Buvo taip aišku viskas – ir mūsų kalba kaip bendravimo visais lygiais būdas, ir žemė kaip vienintelė gyvenimo vieta, ir sienos kaip savikontrolės ir kontrolės įrenginys – viskas.
Kur tai šiandien?
Kur pasitikėjimas mūsų kalbos vienatiškumu ir verte? Kur pasitikėjimas savo žeme kaip vienintele gyvenimo vieta? Kur vėl dingo mūsų sienos? Kodėl vėl džiūgaujama, kad jų nebėra?
Nenoriu čia atsakinėti į šiuos klausimus. Tai didelio darbo užduotis. Kuri niekada nebus atlikta. Noriu tik fiksuoti tą katastrofiškai pasikeitusią žmonių savijautą šiandien lyginant su 1990-ųjų savijauta. Kas ir kada pakito taip, jog pirmokėlis savo svajone laiko gyvenimą Vokietijoje arba Airijoje, o jeigu norėtų likti Lietuvoje, sako, kad norėtų gyventi Vilniuje? Kas ir kada pakito, kad mūsų kalba laikoma per sunkia, gremėzdiška, trukdančia bendrauti „su pasauliu“? Nuo kada vėl pasaulis yra nebe čia, Lietuvoje, o kažikur kitur?
O gal vis dėlto atsiras tokių, kurie pabandytų aiškiai nurodyti sprendinius ir datas, kada kas darėsi, sąlygojant šiuos pakeitimus? Ir nebūtinai jie turėjo būti paleisti pasaulin kaip kokių nors valdžių sprendimai – juos galėjo inicijuoti ir tautos nusiteikimas. Kaip antai, emigracija į Vakarus, vos tik buvo atkurta Nepriklausomybė. Niekas tada dar neragino žmonių bėgti iš Lietuvos. Tai tik vėliau emigracija buvo apibūdinta kaip socialinės įtampos garo nuleidimo būdas, kaip „laisvosios rinkos“ problemų sprendimo priemonė. Pradžioje tauta bėgo iš vidinių „laisvės troškulio“ paskatų. Tai gal iš pat pradžių nebuvom tokie vieningi savo žemės sutvarkymo ir gyvenimo joje kaip vienintelėje šalininkai?
Mūsų iliuzijų apie galingą nacionalinę valstybę, vardu Lietuva, žlugimo istorija – pirmaeilės svarbos darbas, jeigu manome, kad dar galim pakilti, nesidangstydami jokiomis krizėmis ar ekonominės recesijos kaukėmis.

2009 10 25
Dėl liberalizmo likimo ir „laisvosios rinkos“ perspektyvų susirūpinęs „The Economist“, kaip savo apžvalgoje pažymi „Atgimimas“, mano, jog, netgi palankiai klostantis pasaulio finansų krizės įveikai, ekonomika neatsigaus greitai, o „rytdienos norma“ reikės laikyti vangiai augančias pajamas ir sumenkusius lūkesčius. Kad ir labai diplomatiškais žodžiais nusakantis padėtį, britų savaitraštis skelbia su „laisvąja rinka“ sietos ekonomikos pabaigą: „laisvoji rinka“ neapsaugojo nuo sunkmečio, pasklidusio tarsi griuvęs domino – viltys dėl savireguliacijos išganingumo žlugo. (Maniau ir manau, kad ekonomikos savireguliacija yra absoliutus iliuzoriškumas, sugalvotas tam tikros galios grupės tam tikriems tikslams siekti, bet reikėjo ištisos epochos, kad ant jos griuvėsių galėtų būti pripažinta – ir tai nenoriai, su išlygom, – jog ta kryptimi eiti nebėra kur, galima tik gaivelėtis ir gyvuliuoti.)
Savaitraštis konstatuoja, kad valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra neišvengiamas faktorius. Krizė apramdyta būtent dėl to, kad „valstybių dosnumo“ dėka (iš mokesčių mokėtojų pinigų) buvo mestos didelės fiskalinės ir valiutų paskatos, sušvelninusios namų ūkių ir bankų nuostolius. Tačiau krizę sukėlę sunkumai išliko, tad šiandieniniai augimą palaikantys veiksmai yra laikini ir rizikingi. (Nevienas ekonomistas prognozuoja, kad po šio tarsi ir atsigavimo ateisiantis antrinis nuosmukis, kuris gali būti dar klampesnis.) Manoma, kad bet kuriuo atveju ekonominis augimas pasiliks žemesnis nei buvęs, o investicijos, darbingumas ir produktyvumas bus menkesni nei iki šiol.
Britų savaitraštis teigiamai vertina G-20 Pitsburgo komunikatą, kuriuo įsipareigojama valstybių ekonomikų tarpusavio priežiūra, nors ir abejoja, ar tas bedantis dokumentas turės kokios didesnės įtakos. Svarbu bent pati politinės valios apraiška subalansuoti valstybių išlaidas, kurios esančios gerokai „išsiderinusios“. Todėl, anot „Economist“, pasauliui teks pasikliauti vyriausybėmis ilgiau, negu galbūt norėtųsi. (Kas kalba apie bandymą reguliuoti pasaulio ekonomiką, kalba apie realius dalykus. Mums tai svarbu ta prasme, kad neturim kito pasirinkimo – turim imtis politinės valios nacionalinei ekonomikai atkurti.)
Greta politinės valios, kuri turėtų reikštis aiškesne vyriausybių vykdoma ekonomikos subalansavimo politika, kartu ieškant ekonomikos augimo potencialo, turėtų būti veiksmingas ir socialinis sektorius, kurio esmė – kovojant su nedarbu neįšaldyti savo darbo rinkos. Vieni tai daro keisdami dirbančiųjų kvalifikaciją, kiti – trumpindami darbo dieną, treti – ieškodami naujų verslo nišų. Aišku viena: ateityje teks laikyti norma, kad į ekonomikos plėtrą vienaip ar kitaip kišasi vyriausybės.

2009 10 26
13.10. „Respublika“ cituoja Muamarą el Kadafį (Muammaar al-Gaddafi): „Yra ženklų, kad Alachas islamui padovanos pergalę Europoje be kardų, šautuvų ir užkariavimų. Mums nereikia teroristų, nereikia savižudžių, sprogdintojų. 50 milijonų Europoje gyvenančių musulmonų pavers ją musulmonišku kontinentu per kelis dešimtmečius“.
Išmintingi žodžiai. 2025 metaus vienas iš trijų ES gimusių vaikų bus iš musulmonų šeimos. Jau dabar plačiausiai paplitęs berniuko vardas Švedijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose yra Mohamedas. 2050 metais ES bus 20 proc. musulmonų. Į Britaniją kasdien atvažiuoja ir čia įsikuria per pusantro tūkstančio imigrantų. Per dešimtmetį jų čia atvyks daugiau kaip 10 milijonų. Jau dabar kai kuriose britų mokyklose musulmonų vaikų daugiau nei krikščionių.
Tai – natūralių procesų pasekmė?
Ilgai muilinta, kad taip ir yra. Argumentuota tuo, kad imigrantai – vienintelis darbo jėgos šaltinis senstančiai ir prabangiai gyventi norinčiai Europai. Kad prabangiai Europa negyvens ir su  savo emigrantais, rodo pasaulio ekonomikos tendencijos. O kad imigrantas – ne ekonominis, bet politinis koziris, rodo ką tik atskleistas buvusio premjero Tonio Bleiro (Tony Blair) ir dabartinio Britanijos teisingumo ministro sekretoriaus Džeko Stro (Jack Straw) sąmokslas prieš savo naciją: siekdami parodyti, kad konservatoriai dėl savo požiūrio į imigrantus yra neteisūs ir trukdo ekonomikos augimui, jie buvo susitarę gerovę sieti su imigracijos spartinimu, gerai suprasdami, kad taip gausina ir savo rinkėjų gretas: imigrantai visada buvo už kairiųjų vyriausybes. Visa tai galima būtų laikyti demokratijos išsigimimo dar vienu paliudijimu: vardan partinės naudos parduodama netgi tūkstantmetė anglų kultūra.
Deja, yra dar blogiau. Šiedu veikėjai, kaip tikri marksistai, savo idealu laikė daugiakultūriškumą kaip JAV, nors jo pasekmės europiečiams jau kada turėjo būti matomos. Tačiau kosmopolitai niekada nemato, ko nenori matyti. Aferą prieš keletą dienų atskleidė Dž. Stro kalbų rašytojas, pacitavęs 2000 metų slaptą ataskaitą apie Anglijos kultūros griovimo darbus. „Reforma“ nebuvo viešinama, o „gerovės darbų“ priešininkai kaltinti rasizmu.
Dabar „reformatorius“ T. Bleiras taikosi į Europos Sąjungos prezidentus!       

 2009 10 27                         
9.30. Užvakar Latvijoje nukrito meteoritas. Vidury lauko pliūptelėjo liepsna, atsivėrė gili duobė, o dugne dar ruseno ugnelė, kai suvažiavo gelbėtojai, gaisrininkai, žiopliai. Lauko šeimininkai ėmė rinkti po penketą latų.
Vakar ėmė ryškėti, kad tai joks meteoritas, o meistriškai suorganizuota inscenizacija. Latvijos valdžia paskelbė, kad mistifikatoriai turės atlyginti išlaidas už valstybės pareigūnų darbą ir dar būsią nubausti.
Atrodytų, tik pasijuok ir nusistebėk, kokių triukų neišsigalvoja žmonės, norėdami atkreipti į save dėmesį, išgarsėti, praturtėti.
Bet jei prie šio reiškinio prieisi rimtai, turėsi pasakyti, kad visi tokie „žaidimai“ yra senojo pasaulio sprogdinimo, laužymo, trynimo, deginimo veiksmai. Su jais žūva visos etiškai reguliuotos bendrabūvio normos, įsigali jėgos, skandalo ir naudos paieškų chaosas.
Kas sako, kad Apokalipsė – Dievo bausmė?
Tai mūsų pačių sau kuriama dovanėlė. 

2009 10 28
9.33. Statistikos departamentas paskelbė, kad trečiąjį ketvirtį BVP, palyginus su pereitų metų tuo pat laikotarpiu, smuko ne 25 proc., kaip planuota, o tiktai 14,3 proc.
Premjeras netveria džiaugsmu.
Tačiau recesija įveikta laikoma tik tada, kai BVP nebemažėja bent du ketvirčius iš eilės. Trečiasis ketvirtis nėra tipiškas – jis visada geriausias, nes liepos–rugpjūčio mėnesiais žmonės atostogauja ir išlaidauja, o žemės ūkis duoda daugiausiai produkcijos. Ketvirtojo ketvirčio rezultatai bus kuklesni, sako ekspertai, todėl apie „dugną“ bus galima kalbėti tik po jo rezultatų įvertinimo. Kad nėra šviesu, rodo ir katastrofiškas nedarbo augimas 6–8 tūkstančiais bedarbių kas švaitę. O BVP „gelbėtoju“ pasirodė tradicinė Lietuvos ūkio šaka – žemės ūkis.

2009 10 29
10.23. Vakar pasirašytas Nacionalinis susitarimas. Kai kurie laikraščiai jį vadina Nacionaliniu nutarimu. Atrodo, tokia ironija – ne be pamato: pasirašiusieji pažada vykdyti Vyriausybės nustatytą, o ne kartu su socialiniais partneriais sutartą politiką. Susitarimas nenumato kokių nors Lietuvos ūkio ilgalaikių pakeitimų programos, o tik „krizės įveikimo priemones“, kas reiškia nesipriešinimą Vyriausybės veiksmams netgi naujų „žiaurių priemonių“ įvedinėjimo atvejais.
Nacionalinį susitarimą pasirašė Vyriausybė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK), Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK), Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos, Asociacijos „Investor´s Forum“, Lietuvos verslo konfederacijos/ICC Lietuva vadovai.
Nacionalinį susitarimą pasirašyti atsisakė neįgaliųjų organizacijos, šešios profsąjungos, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija, Nacionalinis aktyvių mamų sambūris.
Pasirašiusiųjų atstovai nepasirašiusiuosius išvadino pakrūmių bambekliais, o „Solidarumo“ vadas dokumentą pavadino naujos epochos pradžia.
Griežtai kalbant, Susitarimas yra dokumentas, kuriuo šiandieninės visuomenės organizacijos pažada nerengti protesto akcijų, ko labiausiai ir bijojo valdantieji.

2009 10 30
10.22. Pati didžiausia mūsų viešojo gyvenimo nelaimė – požiūrio į jį kaip į visumos gyvenimą sunaikinimas. Mąstytojai, kiek jų dar likę (kiti – sociologai, politologai ar apskritai plepiai), nebekalba nei apie tautą, nei apie visuomenę, net ir bendruomenę jau supranta kaip kaimo ar miestelio žmones – nedidelę grupę. Politikai dar užsimena apie valstybę, bet supranta tą žodį kaip valdžią, kurią tuoj pat „išdalina“ ministerijų „kompetencijoms“.
Šių pažiūrų griuvėsių ištakos – „žmogaus teisėse“, kurios visuomenei priešpriešino individą. Atlaikyti visumos pajautą kasdieniniame individų keliamame triukšme – tikri Heraklio žygiai. O kai viešajame bendravime, kuris diktuoja bendrabūvio žiūros taškus bei vertinimo kriterijus, įsiviešpatauja sąmoningi bet kokio bendrabūvio griovėjai, ir herakliški žygiai darosi nebeįmanomi.
Šiandien Lietuva be orientyrų visų pirma dėl to, kad visumų naikintojams atlaikyti dar nesuformuluotas naujos, destrukciją turinčios atlaikyti Lietuvos idealas ir daiktinis jo modelis.

2009 10 31
10.31. Na štai – ir išsikovojo V. Klausas ES pažadą, kad Čekijai nebus taikomi tie Europos žmogaus teisių chartijos straipsniai, kurie leistų po Antrojo pasaulinio karo iš Čekijos teritorijos ištremtiems etniniams vokiečiams ir jų palikuonims reikalauti grąžinti Čekijoje paliktą nuosavybę arba išmokėti kompensacijas. Ši etniniam valymui prilygstanti pokarinė deportacija šiuo sprendimu pripažįstama legalia – kad tik čekai pasirašytų Lisabonos sutartį. Matyt, pagal šią sutartį numatomi tokie nusikaltimai, kurie leidžia nekreipti dėmesio į aną, pokarinį, laikant jį palyginti nesunkiu.
Ką gi, dar kartą sveikinu visus mūsų prezidentus, premjerus ir vyriausybes, Seimo pirmininkus ir Seimo narius, visus derybininkus ir pareigūnus, kurie visas ES sutartis Lietuvai „nuleido“ be vienintelės išlygos.
Tikrai drąsi šalis yra Lietuva.
Bent jau jos vadovai.                 

2009 09 01
10.27. Pasaulis sparčiai keičiasi, sutinka žiniasklaida. Kurlink jis suka, sutarimo, aišku, nesama. Tačiau vaizdas dėstosi ir iš fragmentų.
Gana vien šiandieninių dienraščių pavadinimų. „Ar Lietuvoje veikia Konstitucija?“. „Eksportuotojai suka Tolimųjų Rytų keliu“. „Išsivaikščiojanti Lietuva“. „Kas yra mokyklų krepšelizacija?“ Ir pan.
Švietimo ir mokslo ministras (O, Viešpatie!) G. Steponavičius  sako, kad mokykla keičiasi kartu su pasauliu. Vladas Vaicekauskas, „Respublikos“ apžvalgininkas, jam atsako, kad po tos mūsų švietimo reformos švietimo sistemoje nebeliko nieko pastovaus, nieko tikro. „Normalūs tėvai turėjo šventą nuostatą: pats valgysiu duoną su vandeniu, bet savo vaikus išmokysiu. Valstybė su savo vaikais elgiasi visai priešingai: jei blogai suaugusiems, turi kentėti ir vaikai.“ „Mokyklose įsigalėjo turgaus dvasia, kaip ir visur, kur įsigali krepšeliai. Krepšelizuota mokykla krepšelizuoja visą švietimo sąmonę.“ Mokykla yra ant dvasinio bankroto slenksčio.
Ir į tokią mokyklą turi ateiti pirmokėliai, vienintelė reali mūsų ateities viltis?
O eina. Kaip į sielos dujų kamerą.

2009 09 02
8.54. Rugpjūčio 28 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmąsyk su darbo vizitu lankėsi Lenkijoje ir susitiko su Lenkijos prezidentu L. Kačynskiu bei premjeru D. Tusku. Kaip paskui pranešė BNS ir kitos informacijos priemonės, Lietuvos prezidentė pareiškė suprantanti Lietuvos lenkų problemas, „nes tarp jų augo Vilniuje“. Todėl, anot D. Grybauskaitės, Lietuva yra pasirengusi spręsti Lietuvos lenkų pavardžių rašymo jų gimtąja kalba problemą. „Šį klausimą dabar svarsto Lietuvos Konstitucinis teismas.“ „Kai Konstitucinis teismas priims sprendimą, liks tik politinės valios klausimas.“ O kokia bus ta „politinė valia“ – irgi aišku: „Jeigu kas nors susitinka daug kartų, tačiau nesugeba išspręsti opių klausimų, tai apie kokią strateginę partnerystę galima kalbėti?“ Pavardžių rašyba, anot D. Grybauskaitės, priklauso „smulkių problemų“ kategorijai, nes „Lietuvos gramatikoje yra viskas, ko reikia, norint rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkiškas raides“ (jei ši formuluotė – ne spaudos riktas). Visa Lietuvos Prezidentės retorika yra tiesioginis Konstitucinio teismo įtakojimas, ir lieka tik viltis, kad Teismas nepasiduos, nes juridiška problemos argumentacija yra kur kas sudėtingesnė, negu atrodo Lietuvos vadovei. O ir išspręsti jos, kaip norėtų Prezidentė, „be istorinio skausmo“, yra neįmanoma.
Tačiau „tarp lenkų augusi“ Lietuvos prezidentė eina pirmyn be dvejonių. Rugsėjo 1-ąją ji vyksta į Šalčininkus. Čia moksleivius sveikina ir lietuviškoje, ir lenkiškoje gimnazijose. Lenkiškoje ji kalba lenkiškai. Be „istorinio skausmo“.
Ar Lietuvos prezidentei gali negalioti Lietuvos Konstitucija? Kur kalba Lietuvos prezidentas – Lietuvoje ar Lenkijoje, – sveikinimo kalbą Šalčininkų J. Sniadeckio gimnazijoje sakydamas lenkiškai? Lietuvoje bent jau kol kas valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

2009 09 03
9.26. „Lietuvos žinos“ šiandien paskelbė visuomenės nuosprendį, Lietuvos vyriausybės darbą įvertindamas kaip „diržų suveržimo politikos fiasko“.
Aloyzas Sakalas straipsnyje „Du nokdaunai Lietuvos ekonomikai“, remdamasis tuo, kad per šiuos metus Lietuvos BVP sumažėjo 22 procentais, o biudžeto įplaukos sumažėjo net 40 procentų palyginus su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, ir atmesdamas Lietuvos premjero argumentus, jog atsitiko tai dėl globalių ekonomikos procesų bei buvusios vyriausybės netaupumo, siūlo naikinti koaliciją ir kviestis naujus politinius partnerius.
Vladimiras Laučius straipsnyje „Trūksta ne politinės valios, o politinių smegenų“, mūsų nelaimės priežastimis laikydamas monopolizuotą ekonomiką ir liberalią dvasią praradusią demokratiją, mano esant būtina kurti „smegenų centrą“, kuriame veiklūs viešieji intelektualai kūrybinės mažumos pajėgomis gal pajėgtų atkurti ir veiksmingesnę daugumos valią (demokratiją). „Gal tada po kokio nors dešimtmečio kas nors ir gautųsi dora iš mūsų politikos.“
Pusininkaujantys siūlymai nesumenkina sistemos žlugimo fakto pripažinimo svarbos.
To fakto akivaizdoje apie išvadas galvoti reikia daug apibrėžčiau. Nauja koalicija galima, tačiau per kiek laiko ji ką nors pakeis? O išgyventi verslui bei socialines išmokas gaunantiems žmonėms reikia jau dabar, šiandien. Į dar tolesnį ir apskritai miglotą tolį problemų sprendimą nukelia intelektinių galių ugdymo siūlymas.
Pirmas ir vienintelis protingas žingsnis susiklosčiusioje situacijoje – premjero Andriaus Kubiliaus atsistatydinimas. Arba atstatydinimas. Apie Seimo pirmininku dar tebesantį Arūną Valinską nė nekalbu. Jeigu politinis elitas suktųsi taip, kaip iki šiolei, tauta, matyt, visiškai pritartų, kad Prezidentė, užuot sprendusi Lietuvos lenkų pavardžių rašymo problemas, inicijuotų nacionalinį susitarimą, suteikiantį jai teisę vadovauti sisteminiam, apie ką ji visą laiką kalbėjo, krizės įveikimo planui. O verslu užsiimti norintiesiems – nedelsiant leisti steigti savo verslą be jokių mokesčių. Gal taip į dienos šviesą galų gale prasimuštų smulkus ir vidutinis verslas? Ir išgelbėtų Lietuvą net prieš jos vadų „politinį protą“? 

2009 09 04
10.41. Atmosfera Lietuvoje tokia, kad, rodos, dar dar – ir kažkas atsitiks: sprogs ar plyš. Ir tai nėra „Valinsko bylos“ šurmulių keliamas jausmas. „Valinsko byla“greičiau viską dengia, dangsto. Tą keistą į niežulį panašų jausmą kelia premjero A. Kubiliaus kalbos, primenančios budistų mantras ar džiunglių aborigenų užkeikimus: viskas gerai, viskas bus gerai, netgi labai gerai. Panašiai prieš gerą dešimtmetį savo rečitatyvus varinėjo kitas konservatorių premjeras, kol prezidentas paprašė nutilti.
Atmosferoje kaupiasi politiniai debesys, kai kur žaibuoja. Koncerto Vingio parke metu A. Mamontovas pareiškė: „Reikalauju, kad Seimas atsistatydintų. Jie yra suknisti melagiai, manipuliuojantys mūsų pasitikėjimu.“ A. Šliogeris „Delfi“ portale išdrožė: „Valstybės mes neturime.“ „Visi mūsų nacionaliniai projektai yra aferos.“ V. Daujotis tame pat portale paskelbė, kad susitarus su bankais, jog jų nuostoliai lito galimo devalvavimo atveju valstybės būtų be problemų kompensuoti, jiems iš mokesčių mokėtojų pinigų nebūtų reikėję kasmet mokėti 600 milijonų litų. „Esant toliaregiškai, valstybiškai ir atsakingai mąstančiai valdžiai tokios reformos būtų neįsivaizduojamos.“ Beveik visuose dienraščių komentaruose Vyriausybės veikla vertinama panašiai – savo galimybes ji seniai išsėmė. Lietuvos prezidentei taip dar neatrodo: diržų suveržimo politika jai yra priimtina, nors Nobelio premijos laureato P. Krugmano naujojoje knygoje argumentuojant visų pokarinių finansų krizių analize įrodoma, jog per 1–2 metus krizė įveikiama, jeigu atskaitos tašku imamams nacionalinis BVP, o jo kūrimas garantuojamas steigiant naujas darbo vietas (gaminant), lengvinant priėjimą prie kreditų (reguliuojant bankus) ir politiškai visa tai skatinant. Apie nepasitenkinimą, kuris kaupiasi darbo biržose, profsąjungose, visuomeninėse organizacijose, ištisuose socialiniuose sluoksniuose neverta nė kartotis – streikai, pamažu tampantys permanentiniu procesu, visa tai demonstruoja akivaizdžiai.
Lietuvos centro partijos konferencija, išanalizavusi ir apsvarsčiusi Vyriausybės pateiktą Nacionalinio susitarimo projektą, kuris yra ne kas kita, kaip siūlymas pasirašančioms organizacijoms pritarti visiems būsimiems Vyriausybės veiksmams, pavadino jį cinišku ir amoraliu bei kreipėsi į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubą, prašydama inicijuoti platų visuomeninių organizacijų apskritąjį stalą, aptarti padėtį ir numatyti galimus veiksmus. Panašūs dalykai dėjosi ir 1987–1988 metais. Birželį jie išsiliejo į Sąjūdį.         

2009 09 05
9.43. Parazitinį komercinių televizijos kanalų pobūdį atskleidė patys kanalai, pristatydami A. Valinsko sąsajų su „daktarų grupuote“ įrodymus. Pasirodo, tų įrodymų ir nėra. Esama kadrų, kuriuos matėm ne kartą kur kas ankstesnėse laidose ir kurie dabar bandomi parduoti kaip kažkas nauja. Sena, ponai. Daromi slapti ir neslapti įvairių veikėjų „liudijimų“ įrašai, iš kurių pilasi prielaidų ir samprotavimų upeliai, geriau įsižiūrėjus reiškiantys tik vienos interesų grupės karą su kita. Lietuvių liaudis apie tai sakydavo: abu labu tokiu. Arba: toks tokį pažino, prie alučio pavadino. Pastarasis labai tinka apibūdinti „prisikėlėlių“ partijos kūrimosi pradžią. Visos televizijos savo laidas šimtus kartų anonsuoja, visos žada tęsinius ir visos nieko kito, išskyrus informacinį triukšmą, nesukuria. A. Valinskui to ir reikia. Senas viešosios erdvės valdymo konstruktorius pabūna užsieny, kol televizijų impotencija ima ryškėti net patiems patikliausiems jų žiopliams, o spaudoje tai šen, tai ten ima rodytis abejonės, ar taip jau teisūs yra A. Valinsko priešininkai ir toks jau neteisus yra A. Valinskas.
O kam viso to reikia? Reikia paveikti Seimo narius: žiūrėk, ims ir nubalsuos, kad valdžia ir valstybė A. Valinskui gali būti ir toliau patikima.
Dar labiau viso to būgnijimo reikia į antrą planą stumiant atominės elektrinės problemą, aukštojo mokslo ir studijų galutinio suniekinimo aktą, Sodros skylę, bedarbystę ir t. t.
O užvis labiausiai reikia to triukšmo Vyriausybei su A. Kubilium priešaky: jis gali kiek pailsėti su savo mantromis apie dugną bei šviesą tunelio gale ir nebeatrodyti toks beviltiškai bejėgis.
Kas vairuoja visa tai?
Esama tokių vairuotojų. Apie juos reikėtų kalbėti atskirai, personaliai. Čia atkreipsiu dėmesį tik į reiškinį, kurį pavadinčiau televizijų mūšiu. Kaip vieningai puolama LTV! Nors ji vienintelė nenusileido iki pūliais atsiduodančio humoro, apatinių kelnaičių demonstravimo ir agresyvių iki sekso patologijos lygio moteriškių su vienu eunuchu priekyje. Visa, kas neatitinka „bendro lygio ir bendrų siekių“, turi būti naikinama ir sunaikinta! Nuostabiausia, kad tam pritaria, atrodytų, ir visai sveiko proto žmonės, pradedant „šviesuoliais“ Lietuvoje, baigiant europarlamentarais.
Nuožmi televizijų konkurencija, vedama kumečių lygio nacionalinio mentaliteto, ima naikinti patį reiškinį – televiziją. Nors ir imama jausti, kad tai gali blogai baigtis (jau baigiasi), kartą pradėjęs – nebegali sustot!

2009 09 06
10.52. Kultūros gyvenimas yra labiausiai priklausomas nuo valstybinio finansavimo. Tai štai: bibliotekos neteko 80 procentų finansavimo. Pagal autorinę sutartį dirbantis kultūros žmogus, gaunantis, pavyzdžiui, 1000 litų, 2011 metais tegaus 760 litų, o mokesčių nuo tos sumos sumokės 537 litus. Apskričių bibliotekos bus perduotos savivaldybėms, kurios galės spręsti, ar jos yra reikalingos. Apie kultūrą kaip apie verslą mąstanti Vyriausybė kaip buldozeris važiuoja per tai, ką taip sunkiai pavyko sukurti lig šiolei. Bibliotekoms situacija baisesnė nei 1992–1994 metais.
Bet tai dar ne viskas. Čia tik fragmentai apie finansinį Lietuvos administratorių santykį su savo kultūra. Egzistuoja ir intelektinis santykis. Jis dar baisesnis.
Nors ir yra vyriausybiniais dokumentais fiksuota, jog istoriškai susiformavę fondai bei kolekcijos yra nedalomi ir neperformuojami, o išardytieji – rekonstruojami, švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė mano ir atkakliai gina požiūrį, kad suformuotieji fondai susideda iš kažkam anksčiau priklausiusių smulkesnių fondų, ir niekas iki šiol nėra paklausęs, ar tie ankstesnieji fondų šeimininkai sutinka su tokia padėtimi. Štai tokiu būdu, viešai skelbdama, kad, pavyzdžiui, Mokslų akademijos biblioteka nebus naikinama, apie jokį fizinį bibliotekos iškeldinimą iš užimamo pastato ir jo privatizavimą nesą net kalbos (nors apie tokius ketinimus esama žinių), viceministrė Putinaitė skatina fondų išdraskymą su evangelikų reformatų, liuteronų, stačiatikių ir įvairių kitų organizacijų pagalba. Dabartinė MA biblioteka, anot jos, netgi ne istorinė T. Vrublevskio biblioteka, o nauja biblioteka, įsteigta 1940 metais, todėl išformuoti ją galim. Kaip ir visa, kas buvo sukurta „anais laikais“? Krize pasinaudojant – į trečiąją privatizaciją? – kultūros valstybinio fondo sunaikinimą?
Ar suvokia viceministrė, kad mąsto ir veikia kaip pokario metų komjaunuolė? Manau – nesuvokia. Ir net mano esanti šių laikų modernistė. O nesuvokia dėl to, kad jos, kaip, beje, ir daugelio liberalų galvose, valstybės nesama. Šiuo atveju – kaip mums visiems priklausančio bendrojo kultūros gėrio. Yra tik „nuosavybės“. T. Vrublevskio, katalikų, stačiatikių, žydų. Tik ne Lietuvos.
Bibliotekų specialistai siūlo kurti darbo grupę bibliotekų pertvarkai reguliuoti.
Aš siūlau steigti visuomeninę komisiją (grupę) autoritetingų žmonių, kurie išrašytų vilko bilietus valstybės pamatų griovėjams: ačiū, atsiskleidėt.

2009 09 07
11.00. Darosi beveik aiškus viešojoje erdvėje prieš A. Siaurusevičių vykdomo teroro tikslas. Nesakau, kad A. Siaurusevičius yra šventasis. Sakiau, ir viešai sakiau, kad pagėrusiam viešumoje ne vieta. Tačiau jėga sukonstruotas nuotraukas eksponuoti psichologinio teroro režimu vienam, antram, trečiam dienrašty ir dar taip intensyviai – tai jau norom nenorom kelia daug klausimų, susijusių ne tik su sąžiningos žurnalistikos, bet ir žurnalistikos verslo etika.
Po vakarykštės „Triumfo arkos“ premjeros bent jau vienu aspektu viskas aiškėja: komercinės televizijos po šitos programos smuko į tokias žemumas, kad visi tie jų saviveikliniai dainavimai rodosi kaip liliputų šalies sambrūzdėliai. Kas tau atleis tokią ne žodžiais, o LTV darbais pasakytą kritiką?! Niekas. A. Siaurusevičių reikia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis, ir kuo greičiau! Tam reikalui, atrodo, pasitelkiamas ir Seimas. Bėda tik ta, kad Seimas pats skęsta.

2009 09 08
Kiekviena diena yra visas gyvenimas, visas jo pakartojimas. Naktis – tarsi mirtis. Daug tūkstančių metų žmonės pagal tokį suvokimą ir gyveno.
Rytą, kol pakirdus dvasia imasi konkretaus darbo, esi pilnas smalsumo ir džiugaus atvirumo aplinkai, kurios kiekvienas daiktas siūlosi pažįstamas, pamaloninamas, pamylimas. Prieš akis – marios laiko.
Vidurdienis – darbų, veiklos, tavo paties įsidaiktinimo aplinkoje, vietos po saule užkariavimo, gerovės ir netgi gėrio kūrimo metas. Fizinės galios pamažu senka, dvasia apsunksta. Kai ko – matai – nebespėsi.
Vakaras – pats sunkiausias visos dienos, o ir gyvenimo, etapas: dar daug ko norisi, bet dar daugiau – ne, maga atsileisti, pasismaginti, kas dažniausiai būna „ne tai“,  su nuovargiu, net kartėliu.
Kaime diena ilgesnė, nes erdvė čia ne taip užgriozta daiktų, darbai atskiresni ir ištisesni, žmonių santykiai paprastesni, negu pasaulinių ryšių krečiamam mieste.
Deja, kaimai miršta.
Entropija kondensuojasi miestais.

2009 09 09
Trijų devynetų diena Lietuvoje – siaubingai graži. Net nesitiki, kad rugsėjį gali būti tokios vasariškai kaitrios dienos, viešpatauti tokia visuomenės rimtis (išskyrus politikos lauko pukšėjimą, išskiriantį kažką panašaus į metano dujas), kad taip šiuo devynetu gali džiaugtis pasaulis. Kinai net iš vakaro stojo į eiles prie santuokų stalų, o valdžia atšaukė santuokų skaičiaus ribojimą. Lietuviai, netgi gėdingiausiu būdu prakišę krepšinio rungtynes lenkams, svajoja apie ketvirtfinalį, ir net neįsivaizduojamas mūsų futbolininkų sutriuškinimas Farerų salose nereikalauja suvokti, kad mirštam ir sporte, kad Žalgirio pergalių prieš CASK laikai praėjo. Didis trijų devynetukų magijos poveikis pasaulio savijautai: netgi liūtys Turkijoje, gatves pavertusios upėmis, kuriose nuskendo per 30 žmonių, buvo priimamos kaip nuotykis, gal kiek piktokas, gal ne laiku.
O ledynai ašigaliuose verkia – tyžta ir smunka. O Golfo srovė silpsta. O spekuliacinio kapitalizmo ekonomika spazmuoja vis akivaizdžiau, nes godulys laisvėje tapo civilizacijos beprotybe, o visa tai iki šiol maitinusi nafta – jau palei dugną.    
Pasaulis pamažu ima nujausti, kad apie Apokalipsę pasakė ne artojas ar piemuo, o kosmogoninis protas. Tačiau saulėtos rugsėjo dienos tokios gražios – iki slopinamo siaubo, juntamo mūsų planetarinės savivokos užuomazgose. Kaipgi tokiais momentais nebus miela magija?

2009 09 10
Kai sustatai į savo bibliotekos lentynas, ką serijomis ar raštų rinkiniais yra išleidę, tarkim, vokiečiai, rusai, nori nenori greta atsiduria lietuvių literatūros palikimas. Po kelias dešimtis tomų Giotės, Šilerio, Hainės, Lesingo, Herderio raštai kaip sunkiasvoriai sąstatai eina prieš tokius pat dešimtimis tomų skaičiuojamus Tolstojaus, Dostojevskio, Čechovo, Saltykovo-Ščedrino ir kitų raštų rinkinius. Lietuvių XIX ir net ankstesnių amžių autorių kūryba telpa į vos per 20 tomų perkopiančią „Lituanistinę biblioteką“. Tie patys rusai, vokiečiai yra išsileidę daugiatomius kitakalbių kitašalių rašytojų raštus. Mes dar nebaigėm vienintelio rimtesnio kitašalių kūrėjų pristatymo savo „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Bet kuriam ją jau trečią savo politinę epochą: pradėjom dar Tarybų Sąjungoj, trūkčiojom per visą Antrąją Respubliką ir tęsiam jau Europos Sąjungoj. Gerai, kad nors tęsiam, gal kaip nors baigsim ir galėsim konceptualiau bei sparčiau pakartoti antru leidimu.
Ką noriu pasakyti tuo sugretinimu?
Noriu pasakyti štai ką: šis sugretinimas akivaizdžiausiai, daiktiškiausiai parodo, ką tautoms reiškia laisvė. Laisviesiems – tomų tomai savo gyvenimo apmąstymų, pavergtiesiems – nuolaužos.

2009 09 11
11.12. Specialiai pažiūrėjau visą vakarykštę LNK „Supertorto“ laidą.
Esu pakraupęs. Ką galvoja tokius „produktus“ į viešąją erdvę mesdami televizijos vadovai ir laidos kūrėjai?
Netgi ponas Algis Ramanauskas, laidos vedėjas, atrodo, jaučiasi nelabai jaukiai. Nekalbu apie dešimtį šou verslo vyrų (ir ne tik jų), priverstų samprotauti, kuris iš jų geriau bučiuojasi ar kuris iš jų labiau „po padu“. Jei neišsiropši į pasaulio kultūros reflektavimą, kuris vienintelis gal ir galėtų įskelti humoro kibirkštį (laida tai humoristinė!), dribsi tokion žemėn, kur raitysies kaip sliekas, jeigu ne dar blogiau. Taip, deja, ir yra. Ar pasiklausys laidos vyrai, ką jie šnekėjo laidoje? Pažvelgs į save iš šalies? Ir bus patenkinti? Vienas, ko gero, bus – toks Kirilkinas, suteikęs progą vyrų blevyzgoms apie ne tik moterų, bet ir vyrų antrą galą, seniai mūsų humoristikos semiamą ir neišsemiamą gaivos versmę. Kai kurie kibo ant to kabliuko – vis kažkas nauja, negirdėta. O ir nusigyvenimo reklama bei propaganda nebloga.
Ką noriu pasakyti šia „superlaidos“ recenzija?
Noriu pasakyti: štai ką reiškia laisvė, kai laikas tautai – tik pinigai. Ir nieko daugiau – nei sąžinės, nei garbės.

2009 09 12
Sėkmingai išsivadavusi iš TSRS okupacijos, Lietuva nesustoja, bando atkurti imperiją. Estai iškart užsiima savitvarka. Lietuviai puola tvarkyti visą pasaulį, mokydami jį ir moralizuodami, o praktiniams veiksmams susitelkdami „Vidurio Europoje“. Vidurio Europa (be Lenkijos) yra naujosios imperijos slapyvardis. Knygoje „Imperijos darymas“ tuos procesus bando teoretizuoti Gintaras Beresnevičius. Teorinėje ir praktinėje plotmėje procesas įsikūnija Vilniaus konferencijoje 1995 metais. Piką kaip konkreti veikla pasiekia dalyvavimu Čečėnijos nepriklausomybės įtvirtinime ir 1995 metų Rusijos–Čečėnijos kare bei Karaliaučiaus srities autonomizacijos procese imtinai iki BA pareiškimų ir iki Rusijos notos tuo klausimu. Po to viskas pamažu leidžiasi žemyn. Su JAV pagalba procesas bandytas aktyvizuoti dar kartą kaip Baltarusijos demokratizacijos ir Ukrainos bei Gruzijos priėmimo į NATO bet ES projektai, tačiau Lietuva vidujai jau kitokia. Prie valdžios vairų komunistinės praeities žmones pakeitusi komjaunuolių („liberalų“) karta nori gerai gyventi, bet kuo nors rizikuoti, ypač – savanoriškai, – nebesutinka. O ginti ką nors kariaudama – ne tik nenori, tiesiog nebesugeba. Nesugeba netgi pasodinti parko Afganistano rajone, už kurį atsakingi pagal NATO programą. Panaikina privalomąją karinę tarnybą ir Lietuvą paveda samdomųjų apsaugai.
Anais tolimais laikais, ginantis nuo Ordino, Ordos, paskui ir nuo Osmanų, Lietuvą virškino sparčiai katalikėjanti Lenkija, dabar, bandant saviškai vėl sutelkti Vakarams netapačių Europos vidurio tautų pastangas, dar sparčiau, nei anuomet Lenkija, suvirškino internacionalinės vakariečių, vedamų tų pačių Ordino palikuonių, pajėgos, ištiesusios pagalbos ranką mūsų kariauti nebenorinčių ir nebesugebančių Ordos palikuonių kartai.

2009 09 13
13.03. Alfredas Bumblauskas ves naują laidą. Vadinasi ji „Tūkstantmečio pokalbiai“. Jos atramos taškas – ne Lietuvos istorija Europoje, o Europos istorija Lietuvoje. Neaišku, kiek joje bus apmąstymų, o kiek propagandos. Tačiau tiesos vargu bau galima tikėtis: juk jeigu istorikas į Lietuvą žiūri „iš Vakarų“ ir žvelgia į ją kaip į barbarų kraštą, kurį kuo greičiau reikia atvesti į tiesos kelią pagal užkariautojus, tikėjimu prisidengusius viduramžių banditus ir marodierius – apie kokią tiesą tada galim tikėtis kalbėsią?
Laida tik prasideda. Vertinti konkrečiai bus galima po kelių pokalbių. Tačiau ketinimas, kaip sako laidos vedėjas, surengti Lietuvos istorijos teismą vadovaujantis Mileniumo (šiuo atveju riterių užkariautojų) dvasia neužmirštinas iš pat pradžių: tai mūsų naikinimą šiuolaikinėmis priemonėmis programuojantis ir legalizuojantis žiūros taškas.

2009 09 14
10.05. Dešimtį metų važinėju Varėnos keliu. Nežinau, ar tai koks laikinas reiškinys, ar kas pastovesnio, tačiau sekmadieniniai „traukiniai“, kai masiškai grįžtama į Vilnių, darosi vis tvarkingesni. Man taip atrodo.
Prieš porą trejetą metų lenktyniauta, kuris aplenks pirmas. Ne kartą, spigindamas į akis, lenkė priešprieša važiuojantis „narsuolis“. Apie kokį nors žmonišką greitį galvojo gal kas trečias ar net penktas. Dabar – žiūriu – „traukinys“ daugiau ar mažiau reikalaujamu greičiu juda ir ties Valkininkais, ir ties Palukne: pristabdo, paskui vėl įsibėgėja.
Mieste vėl atsigauna pirmavimo instinktai. Šlėktiškas honoras beveik nevalingai spaudžia pedalus.
Ir vis dėlto jaučiu, kad pokyčiai vyksta – lietuviai mokosi važiuoti kaip žmonės – kaip visuomenės nariai.

2009 09 15
9.45. Europos Sąjunga aiškėja ir ryškėja kaip modernybės laikų okupacinis projektas.
Kai Žemėje senka resursai, o strateginiu okupacijos ginklu vis aiškiau, akivaizdžiau tampa nafta, ginklai traukiasi į antrą planą, tampa tik palydovais. Antai, Hugo Čavesas nusipirko 100 rusiškų tankų (už pačių rusų paskolintus milijardus dolerių) savo naftos verslovėms ginti nuo galimos JAV agresijos.
Po tokiu politiniu dangum ir tokiame „naftos ekonomikos“ peizaže ką veikia Lietuva?
Ji visais būdais naikina nacionalinę sąmonę, netgi Lietuvos istoriją perrašinėdama kaip Europos istoriją. Skuba išsipraduoti paskutinius valstybės turto likučius, o „krizę“ panaudoti jau sukurtam lietuvių verslui perleisti užsieniečiams. Su nekantrumu laukia 2011 metų, kai kitašaliams atiduos žemes. Net žaidimai charakteringi: vieni kalba apie lenkišką, kiti – skandinavišką Lietuvos valdymą.
Jau susiformavo aktyviųjų kolaborantų tipas. Tai visi legaliai veikiantys ir viešojo erdvėn praleidžiami politiniai subjektai – asmenys, partijos, pareigūnai, valdžios.
Formuojasi išdavikų tipas – viešai apie Lietuvą kalbančių ir dainuojančių, bet slapta žemes perkančių ir perparduodančių, mūsų įmonių produkciją blokuojančių (pavyzdžiui, lietuviškus vaistus žlugdančių), danų kiaulides plėtojančių veikėjų tipas. Kuo šitie mūsų ekonomikos išdavikai skiriasi nuo partizanų išdavikų, nuo tremčių ideologų ir praktikų?    
2009 09 16
9.44. Vakar iš Seimo Pirmininko pareigų atstatydintas Arūnas Valinskas (už – 95, prieš – 20, susilaikė 9). Kad taip atsitiks, galima buvo neabejoti iš pat pradžių, kai šis šou biznio elektrinis ungurys įsliuogė į Seimo podiumą. Kad atstatydinimo priežastys yra menkos ir sunkiai inkriminuojamos, kad visos A. Valinsko kaltės yra daugiau žiniasklaidos verslininkų ir jų gizelių produktai, pripažįsta daugelis komentatorių. A. Valinskas pasirodė esąs labai nepatogus daug kam – „pernelyg ambicingas“, ir visų pirma kai kuriems jo „partijos“ bendrakošiams, pareiškusiems iniciatyvą, kuri mielai paremta. Toliau viskas buvo jau tik laiko klausimas.
Neginu ir neteisinu A. Valinsko. Jo kaltė – kad jis išvis pakilo į Seimą. Vis dėlto reikia turėti ir sąžinės, ir garbės, kad susilaikytum nuo pagundų eiti politikon būdamas šoumenu. Jeigu tu iš tiesų gerbi Lietuvos valstybę ir parlamentas tau nėra kitokios rūšies verslo vieta. Čičiolinos lietuviams neturėtų būti sektini pavyzdžiai.
Tačiau ta aplinkybė, kad aukšto rango Lietuvos pareigūnas pašalinamas iš posto tarsi ir legaliais būdais, bet aktyviai dalyvaujant ir iniciatyvas rodant dėl aukštesnių postų kovojantiems politikams, kurie naudojasi Valstybės saugumo ar kitų specialiųjų tarnybų duomenimis ir yra paremiami iš skandalų mintančios demoralizuotos žiniasklaidos, – ta aplinkybė kelia didelį susirūpinimą. Kas gali būti tikras, kad panaši situacija nesusiklostys po metų, po kitų? Kokios esminės valstybės atnaujinimo reformos gali būti įvykdytos tokios „demokratijos“ sąlygomis?
Lietuva daug kur pirmauja. Pirmauja ir apkaltomis nušalintų aukščiausių valstybės pareigūnų skaičiumi bei rangu: mūsų liberalioji demokratija taip jau susidorojo ir su Prezidentu, ir su parlamento Pirmininku.

2009 09 17
13.57. Vakar su darbo vizitu po 11 metų Lietuvoje lankėsi Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Nedalyvavau jokiuose susitikimuose, spaudos konferencijose, išklausiau tik R. Miliūtės ir E. Jakilaičio teleinterviu. Beje, labai prastai išverstą į lietuvių kalbą, vertimu labai nevykusiai užklojantį ištisas originalo frazes. Tačiau iš to, ką pavyko išgirsti, pakanka susidaryti nuomonę apie taip demonizuotą politinį veikėją. Nedėstysiu čia savo samprotavimų, kad jie nepridengtų vienos frazės, kuri išreiškia A. Lukašenkos įsitikinimus ir laikyseną. Ta frazė tokia: vardan draugystės su Europos Sąjunga aš nekeisiu mūsų valstybės santvarkos. Kas supranta, kas tuo pasakyta, supras visa kita, kas nesupranta – nesupranta nieko. Arba nenori suprasti.

2009 09 18
11.15. Vakar Europos Parlamentas Strasbūre pritarė rezoliucijai, kad Lietuva, įstatymiškai uždraudusi homoseksualizmą propaguoti vaikams, pasielgė neteisingai. Teiginį, kuris Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatyme, EP nuomone, pažeidžia seksualinių mažumų teises, raginama koreguoti.
Tai atviras kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, nes kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos klausimus ES yra palikusi už ES „bendrosios teisės“ ribų.
Dar toliau, Europos Parlamento homoseksualų ir mūsų pasiuntinių išdavikų spaudžiama, žada eiti Europos Komisija – ji grasina taikysianti sankcijas Lietuvai.
EK yra įkūrusi „darbo grupę“, kuri bendradarbiauja su Lietuvos prezidente D. Grybauskaite, turinčia imtis iniciatyvos mūsų įstatymą „patvarkyti“. EP nelaukė – rezoliuciją priėmė. Tai yra grubus spaudimas mūsų jurisdikcijai.
Už rezoliuciją balsavo liberalas L. Donskis ir socialdemokratai V. Blinkevičiūtė, J. Paleckis ir Z. Balčytis, susilaikė L. Andrikienė, prieš buvo V. Landsbergis, R. Morkūnaitė, A. Saudargas, V. Tomaševskis. Kiti Lietuvos europasiuntiniai balsavime nutarė nedalyvauti – užimti stručio poziciją.
Štai taip – žingsnis po žingsnio – sekuliarizuota krikščioniškoji Vakarų kultūra skandina paskutines mūsų savarankiškumo saleles.

2009 09 19
10.10. Šiandieninę Europos savijautą man maga lyginti su 1939 metų nuotaikomis: tarsi ir einama į kažką nauja ir visiems priimtina, o gelmėse – nerimas ir katastrofos nuojauta.
Ir Briuselio komisarai, ir „didžiausioji ES ekonomika“, ir šių dienų Napoleonas vengrų kilmės prancūzas spaudžia airius ir čekus ratifikuoti Lisabonos sutartį, nesidrovėdami grasinimų ir šantažo. Tarsi be imperijos juridinio legalizavimo sugrius pasaulis. Nors iš tiesų, jeigu Europos Sąjunga bus legalizuota ir konstituciškai, galutinai sugrius Europa. Tai bus jos juridinės laidotuvės.
Berlynas ir Maskva, pasirašę susitarimą dėl energotiekio tiesimo Baltijos dugnu, pasirašė ekonominę Europos pasidalijimo įtakos zonomis sutartį. Kokie slapti protokolai po šia sutartimi, aiškinsis tie, kurie dar pajėgs aiškintis po ES žlugimo.
Vašingtonas, atsisakydamas pretenzijų statyti priešraketinius įrenginius Lenkijoje ir Čekijoje, paskelbė apie visiškai naujos santykių su Maskva eros pradžią. NATO vadai netruko tai patvirtinti naująja Aljanso strategija. Tai – kelias į eurazinį susivienijimą, kuriame muziką užsakinės ne Berlynas ar Briuselis, o Maskva.
O Lenkija visu intensyvumu rengiasi griūties metu darysimiems veiksmams. Štai naujausias faktas: rugsėjo 17–18 dienomis Lenkijos vyriausybė finansavo Lenkijos tautinės atminties instituto lektorių bei savanorių pamokas bei mokymus Lietuvos teritorijoje esančiose lenkų tautinės mažumos mokyklose, kurių tikslas buvo supažindinti su Lenkijos istorija ir „teisinga“ TSRS agresijos pasekmių Lenkijai interpretacija. Akcija nebuvo jokiu būdu derinta su Lietuvos valdžia – Lenkija Lietuvos teritorijoje elgiasi kaip savoje. Grubus Lietuvos suvereniteto pažeidimas niekaip nefiksuotas oficialiuosiuose Lietuvos valdžių dokumentuose, išskyrus grupės Seimo narių pareiškimą, perskaitytą Seime ir išreiškiantį susirūpinimą dėl Lenkijos supratimo apie draugiškus kaimyninius santykius ir veiksmus tame kontekste.
Panašios įtampos ryškėja tarp Rumunijos ir Moldovos, jau pakankamai aštriai reiškiasi tarp Vengrijos ir Slovakijos, tarp Lenkijos ir Vokietijos.
Lietuva gi – politiškai paralyžiuota. Jokių strategiškai reikšmingų veiksmų ar darbų. Jokių įžvalgų ar projektų. Grupių kovos ir intrigos, valdančiųjų asmenų keitimai, dangstant padėtį ir tempiant iki kažkokios miglotos ribos ne per tolimiausioj ateity.
Europa primena pūlinį, maudžiantį prieš pratrūkstant.

2009 09 20
9.11. Lietuvių kultūros žmonės mandagūs. Mūsų intelektas pasauliui dar nespindi, tačiau gerų norų turim, ir netgi daug. Mokomės lėtai, bet mokomės. Kokių talentų atskleidžia „Triumfo arka“! Ir netgi periferijoj glūdinčių, ne tik sostinėj triūsiančių ar po pasaulį uždarbiaujančių! Nebūtų to konkurso – ir nežinotum. Manytum, kad Lietuva – dzvonkynė, ne daugiau.
Šįsyk ne apie dainininkus, o apie jų teisėjus. LTV jie rimti ir solidūs. Nesistengiantys blevyzgoti, kvailioti ar kitaip rodytis, užuot rodę savo vertinamuosius. Bet štai jau kelintą kartą į jų gretas atsisėda Dalia Ibelhauptaitė, gyvenanti su savo vyru Londone, pastačiusi čia, Lietuvoj, „Svynį Todą“ apie kirpėją skerdiką, kurio reklama labiau priminė pyragėlių su žmogiena propagavimą, ir teisėjavimas tampa panašus į plūdimąsi. Kaip jums ne gėda! Kaip jūs drįstat išvis eiti į sceną! Jūsų dainavimas smirda, dvokia sena opera! Salė ošia stebėdamasi, klausytojai prie televizorių balsuoja už koneveikiamuosius, o ponia kritikė sėdi patenkinta: pamokiau tuos provincialus!
Kultūra paprastai vadinamas jausmų tramdymas ir reiškimas visuomenei priimtinais pavidalais. Pakankamai aiškiai savo kritines nuostatas pasako kiti trys teisėjai, neiššokdami iš neįžeidžiančio stiliaus, neprarasdami orumo nei patys, nei žemindami kitus. Poniai iš Londono tai atrodo provincialu.
Kažkur skaičiau, kad jai labai gerai sekasi bendrauti su orangutangais.

2009 09 21
10.11. Kas darosi su mūsų viešąja erdve! Jokių esmingesnių mūsų svarbiausių problemų svarstybų!
Išrinko Seimo Pirmininke Ireną Degutienę. Tai ką jūs manot? LTV „Savaitėj“ – tik apie postų paskirstymą, apie frakcijų performavimą, naują daugumą. Jokios refleksijos apie valstybės politikos korekcijas, lemiamuosius momento klausimus. Dienraščiuose – tik matriarchato Lietuvoje variacijos: Prezidentė, Seimo Pirmininkė, finansų ministrė, krašto apsaugo ministrė – vien moterys! Kas bus?!
Lietuva pasikvietė Aleksandrą Lukašenką,  „paskutinį Europos diktatorių“. Pasikvietė, aišku, ne be Briuselio žinios. Ir ką jūs manot apie tai? Visos televizijos – vien apie Baltarusijos demokratų ir tikrosios demokratijos išdavystę, diktatoriaus nusikaltimus ir visą kitą jo ydingumą bei pragaištingumą, t. y. apie valstybių santykius asmeninių santykių aspektu. Ką gali reikšti tas suartėjimas Lietuvai (naivu būtų galvoti, kad čia vien Romanovo statybų Minske ar Lubio krovos Klaipėdoje reikalų patvarkymo akcija), kaip keičiasi Vidurio Europos situacija, kokius žaidimėlius per Lietuvą žaidžia Briuselis, ir visų pirma Vokietija? Nieko. Jokios mintelės, nekalbant apie refleksiją. Intelektinė dykuma.
Kas tai? Užsakymas VIP-ui ir VIP-o išsekimas? Pats VIP-as, žinoma, nesiima svarstyti savo sveikatos ar finansų problemų, tačiau mes apie tai negalim negalvoti. Tačiau nėra net už ko nusitverti. Galima tik konstatuoti, kad visi svarbiausi įvykiai Lietuvoje praeina, taip ir nepalietę lietuvių sąmonės.

2009 09 22
10.16. „Mažeikių naftą“ nusipirkę lenkai, perkrikštiję ją „Orlen Lietuva“, grasina parduosią įmonę, jeigu Lietuva spyriosis ir neparduos jiems „Klaipėdos naftos“. Pardavus ją Lietuva būtų blokuota ir iš jūros, taptų visiškai priklausoma nuo lenkų naftos energetikos gniaužtų. Kol kas Lietuvos vadovai laikėsi. Lenkai šantažuoja: jei jie parduosią įmonę, ją nusipirksią rusai.
Tai ženklas, kad įmonę jie parduos ir be „Klaipėdos naftos“. Bet su ja, aišku, būtų kur kas brangiau.                                     

2009 09 23
7.40. Seimas atmetė įstatymo projektą, siūlantį archyvus reorganizuoti taip, kad jie praktiškai būtų sunaikinti.
Sąjūdis savo dvyliktame suvažiavime, kuris demonstratyviai įvyko Šalčininkuose, priėmė griežtą rezoliuciją, raginančią Prezidentę, Seimo Pirmininkę ir Ministrą Pirmininką susirūpinti tuo, kas dedasi Vilnijoje – Lietuvos rytuose. Važinėja legatai ir aiškina, kad lenkai iš okupacijos greitai bus išvaduoti. Visuomeninė organizacija balsą jau pakėlė. Nemanau, kad ir toliau karštas bulves gromuluos valstybės institucijos
Dėl bibliotekų išsaugojimo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo svetainėje pasirašė daugiau keturi tūkstančiai. Vienas iš komentarų toks: tokio griovimo nebuvo nei per vokiečių, nei per rusų okupacijas.
Spauda, televizijos apie tai, deja, dar nė pypt.

2009 09 24
10.04. Vakar Lenkijos parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią Maskvos 1939 m. rugsėjo 17 d. invaziją į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, kurios tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo Lenkijos teritorijos dalys. „Taip buvo įvykdytas ketvirtasis Lenkijos padalijimas. Lenkija tapo abiejų totalitarizmų auka: nacizmo ir komunizmo.“ Lenkijos Seimas įspėja nenutylėti istorinės tiesos ir jos neklastoti, jeigu tikrai norima susitaikyti.
Štai tokiu būdu Lenkija pirmą kartą viešai aukščiausios institucijos lūpomis pareiškė savo teritorines pretenzijas ir sienų perbraižymą.

2009 09 25
Ar tikrai Lietuvos vyrai taip įklimpę į visokius juos pančiojančius santykius, kad ką nors pakeisti begali Lietuvos moterys?
Štai Seimui ėmusi vadovauti Irena Degutienė iškart pravalė Seimo aplinką nuo fone stovėjusių susikompromitavėlių. Paskui ėmėsi pačių Seimo narių: paskelbė apie naujas taisykles, pagal kurias posėdžių nelankantieji pradžioje būtų drausminami piniginėmis baudomis, o piktybiniai – iki mandato atėmimo. Seniai reikėjo tokios krypties! Absoliučiai nepateisinama yra, kai įstatymai priiminėjami darbo dienos pabaigoje kokių dešimties parlamentarų – tai tiesiog įstatymų falsifikavimas.
Gal pagaliau bus išspręstas ir Seimo narių atlyginimo klausimas, sureguliuojant finansus automobiliams ir kanceliariniams reikmenims. Kai prie jų priskiriami kavos, arbatos servizai, knygos – atrodo irgi, švelniai tariant, keistokai.

2009 09 26
Bernardas Meidofas, vadinamas amžiaus aferistu už 64,8 mlrd. dolerių (152 mlrd. litų) apgaulingos finansinės piramidės sukūrimą, gyvenimo pabaigą maloniai leidžia kalėjime, ir toliau nestokodamas sensacinės žiniasklaidos dėmesio.
Tačiau tyrėjų dėmesio sulaukia ir B. Meidofo klano nariai. Nukentėjusieji reikalauja ištirti, kiek apgaulės piramide pasinaudojo sukčiaus sūnūs ir žmona bei kiti artimieji. O jie, pasirodo, ir iš atlyginimų už darbą kompanijoje, ir už investicijų palūkanas susikrovė pasakiškus turtus. Kaip algas sūnūs paėmė 80 mln. dolerių (188 mln. litų), kaip palūkanas gavo 35 mln. dolerių (82,25 mln. litų). Broliai dievagojasi nieko nežinoję apie apgaulingą tėvo veiklą. Tyrėjai sako, kad 20 metų nežinoti piramidės mechanizmo buvo neįmanoma. Tačiau teisiškai vaikus susieti su tėvo veikla tyrėjams dar nepavyko. Įdomu: esama įrodymų, kad keletas piramidę kūrusių asmenų gavo žymiai daugiau nei įdėjo, esama netgi tiesioginių prisipažinimų kompanijos dėka uždirbus milijardus, tačiau apkaltinti tuos asmenis sąmoningu sukčiavimu nepaprastai sunku. Meidofo sūnūs netgi reikalauja 90 mln. dolerių (211,5 mln. litų) kompensacijos. Daugybė investuotojų nieko neatgaus. Teisė prieš klastą bejėgė netgi ten, kur norima teisėtumo ir jo net atkakliai siekiama.

2009 09 27
Maiklas Hadsonas (Michael Hudson) yra ekspertas iš JAV, dirbęs Latvijoje premjero Valdžio Dombrovskio vyriausybės ekspertų grupėje, nagrinėjusioje galimybes padėti latvių ekonomikai.
Dabar tarptautinis ekspertas teigia, kad ES ir TVF privertė Latviją savo mokesčių politiką pajungti visų pirma Švedijos bankų interesams. Dabartinės vyriausybės politika mažinti atlyginimus ir biudžetą balansuoti tik buhalteriškai gilina dirbančių latvių depresiją, veja iš šalies, o Latvijoje smunka pragyvenimo standartai ir vis dar traukiasi rinka. Ekspertas abejoja, ar Latvija sugebės atkurti savo ekonomiką, nes vyriausybės sutartys su kreditoriais yra labai nenaudingos piliečiams.
Šie samprotavimai apie Latviją yra dar vienas įspėjimas Lietuvai, kurios vyriausybė vykdo beveik tokią pačią bankų lobizmo politiką. Tik minkštėlesnę.

2009 09 28
Pereitą savaitę Pitsburge įvykęs G-20 susitikimas iš esmės tepakartojo balandžio mėnesio sprendimus, tačiau dėl konkrečių klausimų, tokių kaip bankų privalomoji kapitalizacija ar bankininkų premijavimas, nesusitarta. Pasiūlytoms bankų paskolų riboms pasipriešino Prancūzija, o premijavimo limitams – pati JAV. Kalbėta apie TVF skolinimo pajėgumo padidinimą 1,1 trilijono dolerių, tačiau jokių įsipareigojimų nepriimta.
Užtat visiškai aiškiai pripažinta, kad Vakarai nebėra vienvaldžiai pasaulio ekonomikos arbitrai, kad ekonomika jau daugiapolė ir sprendžiant pasaulio ekonomikos reikalus teks tartis su Indija, Brazilija, netgi Pietų Korėja, nekalbant apie Kiniją. Po poros metų dalį TVF balsų teks perleisti Azijos šalims.
Vakaruose girdisi balsai apie JAV žlugimą, Vakarų eros pabaigą, kapitalizmo mirtį ir pan. Daug kas tokias kalbas įnirtingai neigia. Tačiau beveik niekas atidžiau nepasižiūri į Kiniją, kuri sugebėjo rasti valstybinio ir privataus sektorių optimalų santykį, teikiantį ekonomikai stabilią galią.

2009 09 29
11.12. Kaip liudininkas esu apklausiamas teisme dėl vieno mitingo dalyvio gal pasakytų, o gal ir nepasakytų žodžių apie žydus. Apklausti nutarta visus mitingo dalyvius! Tyrimas pradėtas nedelsiant.
O štai gegužę viename Lietuvos žydais prisistatančių asmenų interneto portale Izraelyje iškoneveikti Lietuvos žymiausieji partizanai – jie išvadinti žydų žudikais. Jokio proceso! URM atsakė „diplomatiniais kanalais atkreipusi Izraelio dėmesį į tikrovę iškreipiančios informacijos skleidimą“, tačiau nieko daugiau – nei notos, nei kito kokio demaršo. O juk palik tokius teiginius nepaneigtus – jie ir įsitvirtins.
„Tas prakeiktas nuolankumas“, peikėme savuosius tarybmečiu. Rodos, pakilom. Rodos, kurį laiką buvom pakankamai išdidūs. Kur visa tai dingo?

2009 09 30
8,52, Prancūzija dar kartą pagrasino, kad Airijai ir antrąsyk atmetus Lisabonos sutartį, „Europa judės toliau, nes mes neturim kito pasirinkimo“. Taip pareiškė Prancūzijos Europos valstybės sekretorius Pjeras Lelošas (Pierre Lelloche). Jis vadina Airiją „labai neryžtinga šalimi“ ir sako, kad 500 milijonų europiečių likimas negali būti 3–4 milijonų airių rankose.
Tokiems propagandistams, žinoma, nesvarbu, kad didelė dalis tų pusės milijardo europiečių į ES žiūri labai skeptiškai arba paprasčiausiai dar nesupranta, kas su jais daroma. Todėl jų elitai ir koneveikia bei šantažuoja ne tik airius, bet ir čekus, lenkus, kurie irgi iki šiol laikosi. Deja, baimės trumpos kojos. Kaip ir melo.                         

2009 08 01
10.39. Mūsų pižoniškumas įgyja groteskinius pavidalus. Dedamės intelektualais, o perskaityti „originalo forma“ rašomas užsieniečių pavardes negalim – vieni jas taria vienaip, kiti – kitaip. Prancūzai, anglai, amerikiečiai transkribuoja mūsų pavardes ir nesuka sau galvos. „Originalo forma“ persimeta ir į tarptautinius žodžius – šizofreniją radau rašant schizofrenija, ir galvoju: o gal atsirado nauja beprotystės rūšis? Net suprantami žodžiai daromi „tarptautiniais“: „Stumbro medžioklė“ verčiama „Iziubrio medžiokle“, tačiau sėja abejonę, gal iziubris koks stumbro mutantas?
Visai neseniai Šukšino filmo „Kalina krasnaja“ („Putinas raudonasai“) pavadinimas išverstas taip: „Kalina raudonoji“. Kokia filosofija čia vadovautasi? Kultūros kumečių – ne kitaip. (Kažkas yra pasakęs, kad kumetis – nei baudžiauninkas, nei dvarininkas – yra pati baisiausia atmaina: su pono užmačiom ir vergo dvasia.)

2008 08 02
9.28. Doram ir pačiam su savim darnoj gyventi norinčiam žmogui egzistuoja tik vienas klausimas: sutinki ar priešiniesi?
Nuolat girdžiu klausimą: kaip? su kuo? dėl ko?
Neklausk, dėl ko – gyvenimas kasdien, kas akimirką pakiša tau būtinybę atsakyti: sutinki ar ne? Neklausk jokių aplinkybių, atsakyk iš principo – ir bus pradžia. Pradžia aiškumo, kaip ir su kuo.
Atsakysi sutinkąs – liks tik prisiderinti.
Pasakysi nesutinkąs – tavo paties sąžinė, išmintis ir valia pasakys tau. Tai bus tavo žinia kitiems. Taip pats atsakysi – su kuo?
Viskas prasideda šią akimirką, dabar, tavo paties akivaizdoj ir tau dalyvaujant, net jei manei nedalyvaująs.
Dalyvauji.
Jei gyveni, pasirinkimo neturi: gyvenime turi dalyvauti. O dalyvauti – tai arba pritarti tam, kuo reiškiasi esamybė, arba tam priešintis.

2009 08 03
9.56. Būtų ką rašyti apie daugybę ir pasauliui, ir Lietuvai aktualių procesų ir naujų faktų – o negaliu. Niekaip nepaleidžia sekmadienio žinių naujiena nr. 1: Palangoj nuskendo aštuoni žmonės, Klaipėdoj – dar du, ir dar du – prie ežero. Išgelbėta kelios dešimtys skendusių.
Dauguma jų buvo pagėrę arba girti. Ne vienas buvo išprašytas iš jūros, bet gelbėtojams nuėjus vėl įlindęs. Po to jau tik išneštas.
Taip, galima sutikti: nelaimėms oras buvo idealus – karšta, bangos didelės, tik džiūgauk!
Padžiūgavom. Neatsakingas iki plevėsiškumo požiūris į gyvenimą, jokių konvencijų nepaisymas (vėlavos pajūry rodė, kad maudytis draudžiama – bangos per didelės), vartojimo laisvė ir laisvas vartojimas – ir kiek šeimų ir giminių po visą Lietuvą Klaipėdon sutraukusios Jūros šventės su neregėtu burlaivių sąlėkiu liks ašaromis paplūdę, o Lietuva prie savo liūdnųjų statistikų kiek prisirašys sumažėjusi?
Skęsta tauta. Girta tauta. Neatsakinga tauta.
Nuožmaus vartojimo civilizacijoje gyventi visiškai neprisitaikiusi, dar neišmokusi gyventi tauta.

2008 08 04
9.24. Prieš porą savaičių viename TV kanale ir viename laikrašty šmėstelėjo ir naujų „karštų žinių“ užgulta paskendo informacija apie JAV Naujojo Džersio valstijoje atskleistą milžiniško masto korupcijos ir pinigų plovimo skandalą. O juk faktas pamokantis. Ar dėl to ir nutilta, kad pernelyg pamokantis?
Nusikaltimo pamatas, apie kurį kalba JAV prokurorai, yra žydų rabinų organizuotas tarptautinis pinigų plovimas. Pats baisiausias faktas – prekyba žmonių inkstais. Rabinas, kurio vardo nenoriu nė minėti, Izraelyje inkstus pirko po 10 tūkst. dolerių (24 tūkst. litų), o JAV pardavinėjo po 160 tūkst. dolerių (387 tūkst. litų). Taip buvo paimta dešimtys milijonų dolerių.
Prekyba žmogaus organais – tik dalis finansinių machinacijų, į kurias buvo įsitraukę garbūs žydų bendruomenės veikėjai. Kad biznis vyktų be kliaučių, jie „tepė“ politikus ir kitus viešuosius asmenis, kurdami juodojo verslo nebaudžiamumo atmosferą.
Dešimt metų vykdytas tyrimas baigtas suimant 44 asmenis, iš kurių trys miestų merai, ir penki rabinai.
FTB ragina bylos nelaikyti religiškai motyvuotu politiniu tyrimu, o nusikaltimu dėl korupcijos, puikybės ir šokiruojančio viešojo pasitikėjimo išdavimo. Galima sutikti ir su tokia bylos motyvacija, puikiai suprantant, ką šiuo atveju reiškia puikybė ir kieno ji visų pirma yra elgesio norma. „Šokiruojantis viešojo pasitikėjimo išdavimas“ tik plaukia iš tos pačios puikybės.
Ir vis dėlto byla – tai šviežio oro gurkšnis nuo godulio ir cinizmo pakvaitusioje visuomenėje tiems, kurie bent jau bando ką nors padaryti, kad Biblijos pranašautos ir finansinių spekuliantų įgyvendinamos Apokalipsės galima būtų išvengti.
Kada kas nors panašaus bus Lietuvoje? Kada baigsis tie niekingieji kovos su korupcija spektakliai, kai pareigūnas rimtai apkaltinamas už tai, jog prieš medžioklę jis savo bendrui padavė dešros ir konjako?

2008 08 05
10.25. „Lietuvos žiniose“ kaltindamas generalinį prokurorą A. Valantiną melavus radijo laidoje dėl šešių suvalkiečių kreipimosi ištirti, ar Jonas Basanavičius nebuvo nušautas lenkų agento, o ne miręs savo mirtimi, V. Landsbergis taip užaštrino tą J. Basanavičiaus nužudymo bylą, kad pakvipo skandalu. Buvo sunku suprasti, kodėl taip jaudinasi V. Landsbergis, puldamas generalinį prokurorą dėl formalių dalykų, nors šis buvo teisus, sakydamas turėjęs susipažinti su turima medžiaga, norėdamas atsakyti pareiškėjams, nes atsakyti įpareigoja įstatymas, be to, atsakyti kompetentingai.
Rugpjūčio 1 d. Ariogaloje įvykusiame XIX tremtinių, politinių kalinių ir rezistencijos dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ sakydamas kalbą, V. Landsbergis vėl rutuliojo J. Basanavičiaus mirties aplinkybių tyrimo temą. Galima būtų tik padėkoti už galimos dar vienos istorinės santykių su kaimynais problemos akcentavimą – istorijos pažinimas tikrai nekenkia. Tačiau šįkart išsakyta ir susirūpinimo priežastis: J. Basanavičius mirė savo mirtimi, o ne nušautas lenkų agento. „Ir mūsų teisėsauga nutarė tokius dalykus tirti? Beprotybė nėra be prasmės. Jei tokią istoriją paskelbs Lenkijos laikraščiai, visi manys, kokie lietuviai bepročiai.“
Ką gi, dabar aiškiau.

2009 08 06     
9.48. Kas patyrė Atgimimo metą, tas gali geriau suprasti ir Lietuvos kaip Jogailos „krašto“ istoriją.
Pasipriešinimas okupaciniams Ordino antpuoliams vyksta vedamas to meto politinio elito, tačiau tautos remiamas taip aiškiai, kad niekam nekyla abejonių: krikščioniškojo tikėjimo netapatumas baltiškajai gamtameldystei pernelyg absurdiškas. Lietuvių karo su kryžiuočiais varomoji jėga yra dvasinis pasipriešinimas. Lietuvių ir Atgimimo varomoji jėga yra okupacijos primesto gyvenimo būdo ir „tikėjimo“ nepriimtinumas.
Tačiau Europa spaudžia. Telkia jėgas ir puola. Jaunoji lietuvių elito generacija mato, kad priešintis bus sunku, ir ima „ieškoti išeičių“. Jogaila mano, kad „gavus karalystę“ bus lengviau gintis. Tik savo pagonišku protu nesuvokia, kad pagal Europos tvarką karalystė nejungiama prie kunigaikštystės, kad Lietuva tų jo vedybų dėka tampa Lenkijos karalystės priedu. Vytauto blaškymasis, bandant gauti karūną, primena mūsų padėtį XXI amžiaus pradžioj, kol per krizę (= Švitrigailos bandymą atsilaikyti) galutinai pamatoma, jog galios prarastos. Nuo tada elitas jau nueina su stipresniaisiais, liaudį palikdamas manytis kaip išmano. Kaip anais laikais, taip ir dabar.

2009 08 07
10.50. Kuo tik nesirūpina Lietuva savo žiniasklaidoje! – rūpinasi prie Nigerijos krantų pagrobtais penkiais jūrininkais ir laivu su Lietuvos vėliava, rūpinasi dėl galimo naujo karo tarp Rusijos ir Gruzijos, ginčijasi dėl progresinių mokesčių įvedimo ar neįvedimo, reikia ar nereikia Gugenheimo muziejaus Vilniuje, mokėti ar nemokėti Seimo nariams kanceliarines išlaidas vasarą ir t. t., ir pan.
Tačiau niekur – nei dienraščiuose, nei savaitraščiuose, nei radijo ar televizijos laidose                               – nė žodžio apie tai, kaip mes gyvensim „laisvi ir nepriklausomi“, toliau savo biudžetą remdami BVP, kurį sudaro tik 30 proc. gamybos ir 70 proc. paslaugų, kai turėtų būti bent jau atvirkščiai. Kaip mes galim įveikti krizę ir turėti tvirtą valiutą, jeigu praktiškai nieko negaminam? Kas valstybei gali duoti pajamų, jei Vakarų skirstomieji tinklai, vos tik buvo privatizuoti, davė 70 mln. litų nuostolių, kai iki privatizavimo gaudavo 70 mln. pelno? Ką dar parduosim, kad gautume grašius einamosioms išlaidoms, kai parduoti nebėra ką, kai pardavinėjam žmones? Juk ar ne ciniškas žmonių pardavinėjimas ES darbo jėgos aukcione yra mūsų emigracija? Paskutinis išsipardavimas. Kas po to? Kur mūsų plėtros projektai mažiausiai penkioms dešimtims metų į priekį? Kokioms pasaulyje paklausioms mums parankiausioms prekėms gaminti mes susitelkiam nacionaliniu mastu, vienydami ir valstybės, ir mūsų versliųjų Lietuvos ekonominėje erdvėje veikti norinčių žmonių pastangas? Ką kalbėti apie perspektyvas, jeigu nežinom net esamybės – kuo disponuojam ir kam tai naudojam. Kad ir Visagino atominė. Kad ji bus uždaryta (tik nežinia, su kokiais nuostoliais valstybei) – aišku: privers „užsienis“, t. y. ES. Kad komercinės elektrinės neatlaikys Drūkšių ežeras – irgi aišku, tik slepiama. O kad komercinė, be viso kito, ir nebereikalinga, kai kaimynai pristatys savų elektrinių, iš kurių ir patys galėtume pirkti – gromuliuojama kaip karšta bulvė. Taip mūsų perspektyva mūsų akyse dega mėlyna liepsna.
Niekaip nesuprantu, kaip galima, už ką galima gauti pinigų, jei negaminam ir neparduodam. Ką dabar produkuojam – žvirblio ašaros palyginus su tikraisiais poreikiais. Suprantu, kad šio klausimo „pajudinimas“– tai valstybės ekonominės sąrangos ir proporcijų fundamentalios peržvalgos ir koregavimo būtinybę iškeliantis veiksmas.
Bet ar ne tuo ir naudojasi veikliosios kitų šalių vyriausybės, imdamosi savo gamybinių galių išsaugojimo valingai jas prioritetizuojant ir perimant, kitaip tariant, vienvališkai, parlamentams liepiant patylėti ir pritarti, pertvarkydamos valstybės sąrangą?
Krizė – tai metas, kada rinkiminė demokratija turi būti pakeista išgyvenimo demokratija. Mūsų ryžtas išgyventi, deja, tuščias iš principo – buhalterinis pajamų ir išlaidų kalkuliavimas iš išorės primestų kriterijų požiūriu. Išlaidų bankrotą karpom krizės žirklėm ir manom, kad kinta jo vertė, kai kinta tik jo pavidalas, dėl ko jis darosi apskritai bevertis – netinkamas naudoti.
Krizė – tai metas, kai galima būtų ir paklausti, ir rasti atsakymus į daugybę baisių klausimų. Kaip atsitiko, kad supermarketai užkariavo miestų centrus, tarsi Sosnovskio barščiai išnuodydami aplink visą smulkiąją ir vidutinę augmeniją? Visam pasauly egzistuoja normos, kurios numato smulkaus ir vidutinio verslo išlikimo sąlygas. Ar teisėtas yra tas ketverto didžiųjų prekybos firmų įsiviešpatavimas kartelinio susitarimo požiūriu? Kas iš Lietuvos pareigūnų, kuris Seimas ir kokie parlamentarai leido jiems užgožti miestus? O kol jie keros kaip iki šiolei – apie smulkų ir vidutinį verslą galim kalbėti tik turguose. Bet ir ten lietuviai ir toliau pardavinės lenkiškas arba lenkų atvežtas kinų prekes – naudoti beveik netinkamas, bet – prekes.
Prezidentė prisiėmė atsakomybę. Veikia.
Ir vis dėlto...

2009 08 08
Vasaros kelionių metu susitikau su daugybe žmonių, ir beveik visi, kai pradėdavom kalbėtis apie Lietuvos padėtį ir išeitis iš liūno, pabrėždavo, kad be tiesioginės atsakomybės už akivaizdžiai visai visuomenei ir valstybei nenaudingų ir net žalingų projektų stūmimą, priėmimą ir vykdymą niekas nepasikeis. Žmonės turėjo ir nuomonę, kokiu būdu spręsti politiškai ginčijamus visuomeninę reikšmę turinčius (tokius kaip Gugenheimo muziejaus filialo Vilniuje, Neringos urbanizavimo, vėjų jėgainių, Visagino atominės pobūdžio, geležinkelių privatizavimo ir pan.) klausimus – referendumais. Nacionaliniais arba regioniniais referendumais. Jie ir visuomenės politinį aktyvumą didintų, ir partijų rietenų sumažintų, o ypač – labai pastebimai apribotų valdžių savivaliavimą. Geroms iniciatyvoms ir protingiems sprendimams kelio tai tikrai neužkirstų. Matyt, tai ir yra ta priežastis, kuri neleidžia Seimui ne tik priimti, bet ir svarstyti valdžios atsakomybę griežčiau reglamentuojančių teisės aktų projektų.

2009 08 09
Dar vienas vasaros susitikimų pokalbių su verslo žmonėmis motyvas: nacionalinei produkcijai – prioritetinės pardavimo sąlygos, kuriomis turi rūpintis valstybė. Kaip – kiekvienos šalies išradingumo ir specifinės padėties klausimas, tačiau principas – nepajudinamas.
Kur „lentynos“ su smulkių gamintojų prekėmis visose parduotuvėse gigantuose? Apie tai kalbama nebe pirmi metai, o iš viso to – tik saviveiklinis cypsėjimas „pirk prekę lietuvišką“. Kur ją pirkti? Organizuojamos saviveiklinės pardavyklos, panašios į Vilniaus Tymo turgelio ūkininkų išsipardavimus, kai kas patalpas nuomojasi net mokyklose (esu apie tai rašęs). Bet kad po savo stogu ką nors gera pagaminusius žmones priimtų Maksima, Rimi, Norfa ar dar kuri superfirma – nei mačiau, nei girdėjau. Viskas turi pereiti per supirkėjus, o šiems, aišku, rūpi kas pigiau, o ne geriau. Užtat ne tik turgūs, bet ir parduotuvės užgrūstos lenkiškai kiniškos produkcijos.
Kalbam apie revoliucinį verslo išlaisvinimą – leisti pardėt verslą be jokių leidimų ir mokesčių. Tačiau kur tu parduosi produkciją, jeigu visą prekybos erdvę užklojusios monopolinės pardavyklos?

2009 08 10
Šiandien visi ieškom tapatumo beveik be kritinės minties šio šūkio atžvilgiu.
Globalizacijos realybė yra ta, kad pasaulinė finansų funkcionavimo sistema netgi didžiausias tautas per individų nuperkamumą spaudžia taip, jog „tapatumas“ lieka kažkokia apgailėtinai maža praeity egzistavusi tautos liekana. Kaip tokia ji atrodo bejėgė, o kas šiandien bejėgis – tas juokingas ir apgailėtinas. Šitaip raginimas „tapatumui“ tampa raginimu nykimui ir mirčiai.
Ar ne tiksliau būtų ieškoti netapatumų – netapatumo tam, kas griūva ant tavęs ir tavo tautos kaip globalistinė unifikacija?

2008 08 11
11.53. Polas Krugmanas skelbia JAV ekonomikos recesijos pabaigą – ūkio ir eksporto augimas rodąs stabilizacijos tendenciją. Antros Didžiosios depresijos išvengta vyriausybėms ėmus agresyviai skatinti ekonomikos procesus. Tačiau atsigavimas bus lėtas.
Būtent tas „lėtas atsigavimas“ rodo, kad kapitalizme niekas nepakito ir atsinaujinimo neįvyko. Tik griūties pristabdymas. O tai savo ruožtu patvirtina, kad krizė tebuvo dolerio apvalymo, jo vertės nuosaikaus pagryninimo akcija.

2008 08 12
9.17. Jau kelinta diena pasienyje su Rusija tvenkiasi lietuvių autofurgonai – eilė jau apie aštuonis kilometrus. Tokią blokadą Lietuvos vežėjų firmos buvo patyrusios prieš keletą metų. Reikėjo daug laiko, kol verslas buvo atkurtas. Dabar jau vėl lietuvių vežėjų paslaugas pirkusios firmos ieško kitų vežėjų ir perkrauna krovinius: blokuojami tik Lietuvos vežėjai. „Linavos“ atstovai sako: Rusijos rinka prarasta, apie 800 Lietuvos įmonių netenka visko. Organizuojamas maisto pristatymas – žmonės pasieny prie muitinių gyvena pusbadžiu, anitisanitariškai.
Ta pagalba panaši į išmaldą.
Užsienio reikalų ministras išsikviečia Rusijos ambasadorių, o žurnalistams pakeltu tonu aiškina: aš jam pasakiau, aš jam nurodžiau! Ambasadorius atremia: čia pačių vežėjų ir muitininkų reikalas. Vežėjai buvo nepatikimi, vežė kontrabandą, tad ir tikrinami iki panagių. Kitaip sakant, čia ne politinis, o žinybinis kriminalinis reikalas.
Gal ir esama kokių pražangų vežėjų veikloje. Bet už kelis bausti visus?
Rusija taip elgiasi visada. Kažkada dėl „techninių kliūčių“ uždarė naftos vamzdį, kuris dabar tikrai rūdija. Dabar dar žada nebepirkti pieno produktų, nes rado antibiotikų nuosėdų. Visa tai – dėl lietuvių verslininkų kaltės, jie ir turį atsakyti.
Rusija puikiai žino Lietuvos „valstybininkų“ požiūrį į verslą – jis nelaikomas valstybės reikalu, valstybė privalo tik surinkti mokesčius. Rūpintis verslu esą protekcionizmas ir konkurencijos sąlygų iškraipymas.
Rusija taip ir sako: nesikiškim – tai verslininkų ir jų organizacijų reikalas. Pabandyk pasakyti, kad tai politika – pakels baisų triukšmą.
Lietuvos valdžia ir netriukšmauja: Maskvon siunčia muitininkus – gal ką sutars.
O visa kita valdžia – ministrai, parlamentas, europarlamentarai – atostogauja. Nesikiša į įvykius ir Prezidentė. Nors kontekstas, kuriame vyksta autofurgonų, pieno produktų blokada, rodo aksominį karo prieš Lietuvą judesį – pradinį, po kurio bus ir kitų.
Kad tyli europarlamentarai ir apskritai visa Europos Sąjunga – nenuostabu: su Rusija ji bučiavosi ir po Rusijos ir Gruzijos karo. Bet kodėl paplūdimiuose drybso Lietuvos valdžia, kai puikiai supranta vežėjų blokados specifiką, galima paaiškinti tik vienaip – valstybės visiškai nebeturime. Ištirpo. 

2009 08 13
9.09. Niekaip nesuprantu, kaip galima taip olimpiškai atostogauti, kai Lietuvą viena po kitos ištinka tokios bėdos – pagrobiami ir nežinia kur bei kaip laikomi penki Lietuvos jūrininkai, Rusija iš esmės uždaro sieną mūsų autofurgonams, paskelbia ultimatumą pieno produktų tiekėjams, pagrasindama atsisakyti importo! Bent jau šias problemas spręsti turinčių žinybų ministrai turėtų budėti, dieną naktį ieškodami klausimų sprendimo būdo. Netgi Prezidentė, „greitų ir ryžtingų sprendimų“ žmogus, laukia, ką jai pasakys tradiciškai lėtai besisukančios ar išvis stovinčios valstybės mechanizmo dalys. Situacija – nebe abejingumo viešpatija, situacija jau primena marazmą.

2009 08 14
14.27. Situacija Lietuvoje dar ne revoliucinė. Tiesa, „viršus“ jau nieko nebegali, bet apačios dar turi vilčių – daugiau kaip pusė apklaustųjų tikisi, kad po metų bus geriau (tiesą pasakius, vienos apklausos rodo, kad beveik 80 proc. mokyklas baigiančiųjų rengiasi emigruoti, emigracija jau šiandien didžiausia Europos Sąjungoj, tik Bulgarija mus lenkia – nelabai aišku, kuo ir tikėti). Tačiau socialinių neramumų valdžia bijo, to ji nevengia pripažinti ir viešai. Kad rudeniop bus blogiau – beveik šimtaprocentinė garantija. Tada ir bus galima konstatuoti, kad situacija revoliucinė?
Norint išvengti neprognozuojamų procesų, jau dabar būtina pasirengti esminiam valstybės pertvarkymui. Tačiau būtina pasakyti, o tauta turi tam pritarti, kad persitvarkymas bus ne evoliucinis, o revoliucinis. Tą revoliucinį pertvarkymą turi atlikti legali Respublikos vadovybė, geriausia – Prezidento vedama. Jeigu ji to daryti nepanorėtų, žodis priklausytų Lietuvos konstituciniam suverenui – Tautai.
Kuo turėtų vadovautis Revoliucija?
1. Atkurti konstitucines suvereno – Tautos – teises. Iš tiesų, o ne vien žodžiais, atkurtos jos būtų, kai ne mažiau kaip pusė nacionalinio turto būtų grąžinta Valstybei. Tai suteiktų galimybę biudžeto minimumą (visoms socialinėms reikmėms) sukaupti nacionalinėmis galiomis ir pajėgomis.
2. Sugriauti oligarchinį viešpatavimą, demonopolizuojant verslą ir pertvarkant visuomenės politinio atstovavimo sistemą.
3. Įvesti personalinės atsakomybės savo turtu ir laisve reikalavimą (priimant atitinkamą įstatymą) už valstybę ir tautą niokojančius veiksmus (ekonominiai nusikaltimai, tokie kaip Vakarų skirstomųjų tinklų pardavimas, miškų išvalstybinimas, spekuliacijos žemėtvarka, piktybinis mokyklų uždarinėjimas, studentų pardavimas, bibliotekų naikinimas ir pan.).
Visa tai yra bendrieji bruožai tų pamatinių principų, kurie tautos valstybinį gyvenimą galėtų išvesti iš plepalų liūno bei miglų ir suteikti jam materialų pamatą.

2009 08 15
10.15. Ko dar gali norėti saulėtam dzūkų pušyne, kur tiktai žalios samanos, pušys kaip stygos ir kadugių pomiškis? Grybų? Jų nėra ir greit dar nebus: saulė išdegino, tiesa, dviejų dienų lietus permerkė, bet grybų dar nepabudino, be to – delčia... Žodžiu, grožėkis dzūkų šilu, jis tau čia grynu pavidalu, švariausias estetizmas.
Tai kiek gyvensi šia estetika? Dėl kurios leki čia nors dienai, nors dviem? Kiek? – akimirksnį? O kas paskui?
O po to akimirksnio nori nenori turi rinktis, kuriuo keliu eiti per savo vidinį chaosą, kuris užgriūva po to kristalinio grožio sekundės: brautis į proto pasaulį (miškas, Dzūkija, Lietuva, XXI amžiaus pradžia ir pan. – kiekvienas tas narys siūlo savo narelius, su kuriais darbo irgi pagal polinkius ir poreikius) ar smigti į jusles ir jausmus (šilta, vieniša, akina, kvepia sakais, svaigina ir t. t.). Arvydas Šliogeris paklaustų: ko tu dar nematei tame proto pasauly? – ir tai, ko gero, būtų jo siūlomas pasirinkimas, nors nežinau, ką jis iš tiesų rinktųsi. Vytautas Radžvilas nervingai nusijuoktų: o tu žinai, į kurią pusę turim eiti? – man jau laikas išvažiuoti.
Žinau, ir į kurią pusę eiti, ir kad nebedaug ką tenorėčiau sužinoti „tame proto pasauly“, bet dar geriau žinau, kad vardan tos dzūkų šilo grynojo grožio akimirkos vėl ir vėl lėksiu čia be pasirinkimo.

2009 08 16
11.10. Po Lietuvos ir Rusijos muitininkų susitikimo „padėčiai išsiaiškinti“ 15 kilometrų autofurgonų eilė pajudėjo. Rusija pateikė sąrašą firmų, kurių vežėjai padarė pažeidimų, ir pareikalavo eliminuoti juos iš  TIR sistemos. Dabar Lietuvos muitininkai nagrinėja pretenzijas, tikrina pašalinti reikalaujamas firmas ir rengiasi deryboms dėl kompromisų, mat, pašalinti iš sąžiningų vežėjų organizacijos pareikalauta ir stambių Lietuvos firmų.
O kol lietuviai rengiasi deryboms, mes gal galime pamąstyti, užduodami vieni kitiems vieną kitą gal ir naivų klausimą. Pirma, kas yra tas Rusijos reikalavimas politiniu požiūriu – ne kišimasis į mūsų vidaus reikalus? Žiūrint grynai verslo akimis, Rusija galėjo leisti sau, pagavusi kokį kontrabandininką, pareikšti jo daugiau nebeįsileisianti – ir baigta byla! Tai ne! – rinko keletą ar keliolika „faktų“, be jokio įspėjimo sustabdė lietuvių vežėjų furgonus ir pritaikė „sustiprintą patikrą“, faktiškai – įvedė verslo blokadą. Mes klapsėjom savo ilgom blakstienom ir išsižioję žvalgėmės. Kai „nuvykom aiškintis“, mums pateikė nurodymus, ką turim daryti. Tai ką – nežinojom, ką turim daryti be Rusijos „pagalbos“? Nežinojom, kad vagiam ir spekuliuojam? Negalėjom savo dundukų paimti už gerklės? Dabar visų pirma priimsim tarptautinį pažeminimą dėl nešvarios prekybos fakto, o paskui dar prašysim Rusijos malonės?

2009 08 17
10.32. Laisvas žmogus – tai pasidavęs žmogus. Laisvas žmogus visų pirma išsilaisvina iš proto visagalybės, nes tikintieji protu tiki pasaulio pažanga per kokią nors pasaulio organizaciją ar vyriausybę, tiki valstybės galiomis, tiki organizacijų programomis, individualiais planais. Laisvas žmogus visu tuo netiki. Laisvas žmogus yra kritiškas iki skepsio ir cinizmo.
Tačiau ir laisvas žmogus vis dėlto žmogus, net jeigu jis nusikaltėlis ar paskutinis degradas. Todėl jis nori nenori renkasi santykio su pasauliu būdą. Kadangi jų – tik du: protinis ir juslinis, tad atmetęs protinį laisvas žmogus renkasi juslinį. Ir tame jo jusliškume išvengti proto elementų ar liekanų neįmanoma, didžioji dauguma tų proto liekanų nusėda inteligentijoje, kurios radikalai, vadinami „šviesuoliais“, jusliškumą propaguoja džiaugsmingai ir net įžūliai – naudodamiesi netgi sisteminiais metodais, kurie patys be grynojo proto yra neįmanomi. Kiti tenkinasi jusliškumo praktika: „seksas, purvas, pinigai“. Neaprašysi visų tų juslėse įkvėpimo ieškančios laisvūnų socializacijos formų – nuo seimanarių iki šiukšlynų bendruomenių ir Lukiškių hierarchijų, – ir nėra reikalo: jie tik drengia ir nugyvena mūsų civilizaciją ir yra valdomi tų, kurie šią civilizaciją dar kontroliuoja. Tačiau ir šie nebeįdomūs. Kur kas įdomesnės „nelaisvos civilizacijos“ – ateinančios civilizacijos: jos dar tiki kokiais nors racionalumais kaip visuotine ir vertesne už jusles galia ir viliasi pasaulį turint ateitį, bent jau tiek, kiek atmirštančiąsias gali pakeisti jų gyvastingosios civilizacijos.

2009 08 18
10.50. Vasarai baigiantis, kai net vidurdienį saulė atrodo vakarėjanti, į dvasią vis aiškiau ima sunktis nerimas. Lyg kur vėluotum, lyg ką prarastum, lyg suktum ten, kur jau buvęs ir negali nieko kito tikėtis. O kai tomis dienomis dar patraukia karštas pietvakarių vėjas, nusileidžiąs į žemę švelniais, bet galingais šuorais, raitydamas medžių lapus ir kaitindamas veidą, atrodo, kad dvasia tirpsta su kiekvienu gūsiu ir išgaruoja, palikdama nuogą degančią sielą. Nebėra vietos tąsyk šiame pasauly. Norisi eiti, išeiti žinant, kad vis tiek išeities nėra.
Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, vasaros pabaigos šventė, kaip civilizacijos pramanas dvasiai grąžinti ir sielai sustiprinti, aišku, dengia dar senesnių laikų, Žolinės vardu iki mūsų atkeliavusią ir po krikščionybės apeigomis priglobtą kolektyvinio gelbėjimosi nuo tų dvasią nupučiančių vėjų patirtį. Likęs „už šventės“ tą saulės vakarėjimo žiemop beviltiškumą turi atlaikyti vienas – pats.

2009 08 19
Kuo atkakliau bandau rasti vienintelę lietuvių ir Lietuvos gyvenimą sąlygojusią ir lėmusią idėją, tuo įžūliau braunasi mintis: viena prieš visus dėl savo laisvės – net iki mirties.
Ar ne tos idėjos persmelktas Didysis lietuvių sukilimas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: karas su krikščionybe prisidengusiais germanais, kol galų gale Lietuvą perima slavai? Ar ne tai yra Didžioji lietuvių revoliucija – Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrimas ir atkūrimas – karas su demokratija besidangstančiais slavais, galutinai Lietuvą bandant perimti germanams? Dabar jau visiems kaip neraštingiems rašto tautos žmonėms įsijungiant į sekuliarizuotą „Vakarų bendriją“.
Tačiau iki jų – kiek tikėjimo ir vilčių! Bent jau vilčių: šviesių, tylių, gražių.
Kartais atrodo: viltis ir yra lietuvių varomoji jėga. Bet be idėjos, kuria viltis galėtų pasiremti.
O gal viltis šiame sumaterialėjusiame, subanalėjusiame, suciniškėjusiame pasaulyje tampa viena kilniausių ir svarbiausių vertybių?
Gal visi tie dešimt tūkstančių metų, kurių toliuose jau ir mūsų akims ima dūluoti mūsų etninės istorijos apybraižos, ir tėra dešimt tūkstančių metų vilties, tampančios vertybe be idėjos, kuria galėtų pasiremti žūtin riedanti civilizacija? Gal čia ir slypi mūsų idėja?
Nes juk Europos Sąjunga – ne idėja, o tik šių dienų marksistų ir visų tautų saugumiečių verslo planas.   

2009 08 20
13.48. Trys mergelės – viena dvylikos, kitos dvi keturiolikos metų – kapinėse linksminosi (žodžio nerašau su kabutėmis, nes jos iš tiesų taip linksminosi): vertė kryžių, rovė gėles, šlapinosi ant kapo. Visa tai filmavo, o paskui patalpino į internetą. Tiesa, tai padarė kiti – jų draugeliai.
Visos jos marijampolietės. Nors vieta čia neturi esminės reikšmės. Dvi mokosi vidurinėje mokykloje, viena – Londone. Lietuvos Respublikos baudžiamoko kodekso 312 straipsnis „Kapo išniekinimas“ numato laisvė atėmimą iki trejų metų. Nė viena pusmergė neturi ššešiolikos metų, tad už jas turės atsakyti tėvai.
Ne apie bausmę ir kalba. Kalba apie moralę. Ar tokia kalba pasigirs viešojoje erdvėje? Ar bus bent rimtai pasmerkta tai, kas vyksta ne tik šiuo atveju, kas dedasi mokyklose, kur mokiniai bijo vieni kitų, o mokytojai tai toleruoja, kad patys nebūtų nusiaubti, kaip tai jau yra buvę ne kartą? O ar prasidėjus kalboms apie moralinio klimato mokyklose atkūrimą neišlįstų kokie nors mackevičiai, kirilkinai ar kiti „judėjimų už toleranciją“ veikėjai ir ar nepareikalautų gerbti iš Žmogaus teisių išplaukiančias jaunimo teises?
Užtat – geriau tyla. Degraduojanti.

2009 08 21
10.35. Kad mes, Vidurio Europos mažosios tautos ir valstybės, Vakarų Europai ir Amerikai esam niekiai – ne naujiena. Užtat čia tie „civilizacijos nešėjai“ mielai važiuoja gerti, dulkintis, dergti ant mūsų istorijos paminklų ir valdžios institucijų.
Vos tik prasidėjo pigūs skrydžiai į „išsiplėtusios Europos Sąjungos“ šalis, Budapeštas, Praha, Bratislava, Krokuva, Talinas, Ryga tapo „turistų“ su nedidelėmis pajamomis traukos centrais. Čia pigus alus, nebrangūs viešbučiai, pilna laisvo elgesio paukštyčių ir šiaip kvailų mergiočių – kodėl gi nepasilinksminus?
Šiandien Rygos meras prieš jaunus britus jau siunčia turistų policiją, įsteigtą specialiai tramdyti „anglų kiaules“, garbės reikalu laikančius apvemti Domo katedrą ir apdergti Laisvės paminklą.
Ukrainoje susikūrusi merginų organizacija „Femen“ aktyviai protestuoja, bandydama įrodyti, kad Ukraina – ne viešnamis. Ukrainos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šalyje yra apie 12 000 „meilės deivių“, kas aštunta iš jų – studentė arba moksleivė. Beveik 1,6 proc. Ukrainos gyventojų yra užsikrėtę ŽIV (Vokietijoje – 0,6 proc.). Mėtydamos tortus, purvą ir kitas gėrybes ant savų ir svetimų seksomanų, „Femen“ aktyvistės bando gerinti Ukrainos įvaizdį, atgrasydamos sekso turistus.
Tokia pat atgrasa bandyta kovoti Vroclave, kur škotai smaginosi, rodydami savo nuogus užpakalius, tačiau draudimas nešioti kiltus nieko nepakeitė. Krokuva ėmė svarstyti, ar ne geriau negu škotai ar britai būtų gėjai?
Vilniuje visa tai ne taip masiška. Tačiau gana to gero ir čia.
Verkėm, raudojom, kad Talinas pamatė Madoną, o Vilnius – ne. Estijos prezidento žmona dainininkei įteikė dovaną – sportinį kostiumą su tautiškais raštais. Vadybininkas žvilgterėjo į dovaną ir įmetė į šiukšlių dėžę. Prezidentės dovana kitą rytą vilkėjo sceną tvarkęs darbininkas serbas. Brangius papuošalus, kuriuos dovanojo rengėjai, Madona priėmė.

2009 08 22
9.50. Turime akivaizdų mafijos atvejį: garsiausios Kauno nelegalaus verslo grupuotės ryšio su vienu iš Lietuvos aukščiausios valdžios atstovų paliudijimą.
Ir ką gi?
Lietuvos prezidentė oficialiai pasiūlo Seimo pirmininkui atsistatydinti.
Seimo pirmininkas atsako, kad pažintis su kauniečiais – ne nusikaltimas, todėl dėl politinio pasitikėjimo jis sutinkąs tikrintis parlamente. Prokuratūra atsako jokių įkalčių dėl kriminalinio nusikaltimo neturinti, o politikų specialiai sekti ir tirti negalinti.
Vyriausybės vadovas apeliuoja į tai, ką galėtų pareikšti teisėsaugos institucijos. O jos „savo nuomonę“ jau pareiškė.
Opozicija rengia interpeliaciją. Gal ir atstatydins parlamento vadovą.
O mes – eiliniai piliečiai? Ką mes?
Mums lieka moralinis viso to vertinimas.
Jį ir darom: dar beviltiškiau prarandam pasitikėjimą savo valdžia ir valstybe.

2009 08 23
9.38. O turėtume vertinti kriminališkai.
Vakar sužinojau, kad viena nauja partija į Seimą atėjo padėti perimti oro uostą. Deja, Susisiekimo ministeriją gavo ne ji. Kai postų mainai nepavyko, paleistas „kompromatas“. Vadinasi, skandalas dėl Seimo pirmininko yra viso labo dviejų mafijinių grupuočių kova, kurios tikrieji motyvai anksčiau ar vėliau išryškės.
Bet kodėl vėliau, o ne anksčiau?
Kodėl karštą bulvę gromuluoja Ministras Pirmininkas? Kodėl Prezidentė pasiūlo, o ne pareikalauja atsistatydinti? Negi Valstybės saugumo departamentas neturi šio „skandalo“ tikrųjų priežasčių faktologijos? Tada – ką jis veikia išvis?
Viskas pernelyg susiję?
Taip, susiję.
Man atrodo, susiję taip, kad kito būdo įveikti šitą valstybės dusinimo mazgą nebelieka – tik perkirsti. Kaip Gordijaus mazgą.

2009 08 24
10.49. Paminėjom Baltijos kelio dvidešimtmetį. Ką naujo davė minėjimas?
Pirmiausia: oficialieji minėjimai Seime darosi nebepakeliami. Jų tiek daug, jie tokie panašūs vienas į kitą, jie taip ima panėšėti į anų laikų cementinius TSKP kontroliuojamus jubiliejinius renginius, kad reikia apsispręsti: arba tų minėjimų mažinam, arba keičiam jų pavidalus. Kitaip koktulys ims lietis per kraštus. Pagalvokim patys: kiekvienas naujas Seimo pirmininkas, net jeigu viešojoje erdvėje jis kaltinamas mafijizmu, savinasi minimąjį laiką ir įsitarpuoja į jį nors anais laikais ir nematytas, bet dėl to ne mažiau reikšmingas įvykių dalyvis; kiekvieną kartą – „gerai pasvertas“ kalbančiųjų kontingentas, pradedant Prezidentu, baigiant „jaunosios kartos atstovu“, kuo toliau bylojančiu vis ryžtingiau ir agresyviau „patriotiškai“; beveik kiekviename renginy – vis ilgėjančios mūsų nepamainomojo Profesoriaus paskaitos.
Antra: Lietuvos televizija galėtų dažniau pasinaudoti Estijos televizijos paslaugomis. Šįsyk parodyti du estų filmai (apie Baltijos kelio rengimą 1989 metais ir apie tarybinių metų Estiją kaip TSRS ir JAV ideologinio karo poligoną) pademonstravo tokį estų televizininkų profesinį brandumą, kokio mums dar ilgokai teks siekti. P. Galkontaitės filmas „Grandinės grandys“ tikrai nukrypo nuo mums įprastų tradiciškai paviršutiniškų istorinių schemų iliustravimo – čia pirmąsyk į istorinį reiškinį žvilgterėta „iš apačios“, o ne „iš viršaus“. Bendroje lietuvių istoriografinių šventinių pasakojimų panoramoje jis laikytinas tikrai maloniu įvykiu. Netgi tokie sunkmečiai, kaip dabar Lietuvoje, neturėtų trukdyti komandoms, dirbančioms prie ilgalaikių mūsų istorijos vizualizavimo projektų, nes jeigu galvojame ką nors apie Lietuvos įvaizdį, tai turėtume galvoti visų pirma apie vaizdinį savo istorijos papasakojimą pasauliui ne pagal kokį nors jo pageidavimą ar užsakymą, o pagal savo tikrai buvusią ir esamą tikrovę.
Trečia: žmonėms šventiškų susibūrimų reikia, bet ar jie būtinai turi būti šimtus tūkstančių kainuojantys koncertai keliems tūkstančiams klausytojų? Žinoma, smagu klausytis, kaip visiškai žalias jaunimėlis dar paskanduoja LIE-TU-VA! Graudina besigraudinančios moterys. Bet džiaugtis tuo, ką matai ir girdi, kai žinai, kad už viso to bankrotinama knygų ir kultūrinių leidinių leidyba, naikinamos bibliotekos, bankams parduodami studentai, komercializuojama mokykla – neišeina.

2009 08 25
10.36. Dienraštyje „The Wall Street Journal“ Švedijos finansų priežiūros valdybos generalinis direktorius Martinas Andersonas mano, kad Švedijos bankai, Baltijos valstybėse vaidinantys svarbų vaidmenį kaip rinkos dalyviai, sugebės susitvarkyti su problemomis, net jeigu reikalai susiklostytų pagal blogiausią bankams scenarijų.
Tačiau kad taip atsitiktų, sako jis, reikia pripažinti, jog krizė išryškino fundamentalias problemas, kurios egzistuoja santykiuose tarp visuomenės ir bankų. „Negalime toleruoti sistemos, kurioje bankai naudojasi visomis privilegijomis, o mokesčių mokėtojams tenka visi nuostoliai“, pareiškė M. Andersonas. Tokia santykių sistema turi būti peržiūrėta, sako finansininkas, patvirtindamas krizės metu suformuluotą postulatą apie bankų veiklos reguliavimo būtinybę. Tai – globalinė M. Andersono pozicijos prasmė. Lokalinė mums dar svarbesnė: pirmąsyk patys švedai pripažįsta, kad Švedijos bankai Lietuvoje veikia plėšikiškai, o mūsų Vyriausybė keliaklupsčiauja ir bendradarbiauja, smaugdama ir taip skurdų Lietuos verslą bei skurdindama visus mokesčių mokėtojus. Tiesioginė to skurdinimo pasekmė – naujoji emigracijos banga. Kas prisiims atsakomybę už tai?

2009 08 26
10.11. Kas tai – pasaulio tvarkymas pagal Izraelio valstybės poreikius? Iki šiol buvo sprendžiami „žydų reikalai“. Dabar Izraelio užsienio reikalų ministras beveik grūmodamas reiškia pretenzijas Norvegijai, panūdusiai paminėti pasaulinio garso rašytojo, siaubingojo „Bado“ autoriaus, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno 150 metų jubiliejų. To daryti, Izraelio ministro manymu, negalima, nes Hamsunas rėmė fašistus, parašė nekrologą Hitleriui ir niekada neišsižadėjo savo profašistinių pažiūrų. Norvegijos ministras aiškina, kad buvo kalbėtasi ir su Izraelio valstybės atstovais, ir su tarptautinėmis žydų organizacijomis, ir visi sutiko, kad meno tapatinti su politika negalima, kad ir Knuto Hamsuno pagerbimo metu bus deramai įvertintas jo politinis požiūris į pasaulį ir žmogų, bet – pasirodo – „klausimas“ neišspręstas!
Galima, žinoma, būtų Izraelio ministro pretenzijas Norvegijai laikyti vieno politiko, ieškančio papildomo populiarumo, išsišokimu. Ir vis dėlto jis yra valstybės oficialus atstovas, ir nevertinti jo veiksmų kaip valstybės pretenzijų kitai valstybei – negalima. Tuo labiau, kad pretenzijos visiškai absurdiškos: Hamsunas norvegų pagerbiamas ne už savo nacistines politines pažiūras, o už nemirtingus meno kūrinius.
Norvegų Izraeliui sukeltas susierzinimas – ne vienintelis tokio pobūdžio. Ne mažiau nervina ir Lietuvos pastangos nacizmą sugretinti su bolševizmu. Ir vėl reikalai Izraeliui rūpima linkme bandomi kreipti ministrų lygiu. Antai, vakar Vilniuje toliau posėdžiavę pasaulinio litvakų kongreso dalyviai išklausė Izraelio diasporos reikalų ministro kalbą apie tą didžiulį nerimą, kurį žydams kelia Stalino vykdyto genocido gretinimas su Hitlerio holokaustu. Tie du dalykai istorinėje atmintyje ilgainiui gali susilieti, o tai būtų didelis pavojus holokausto išskirtinumui.
Žydai nuo Biblijos laikų laiko save išskirtine, išrinktąja tauta. Galima būtų nekreipti į tai dėmesio – kiekviena tauta turi įvairių pseudoidėjų apie savo išskirtinumą. Tačiau kai toms idėjoms ima atstovauti valstybė, kyla klausimas, ar ji nebando sukti ar net eiti kitų valstybių jau mindžiotais takais?

2009 08 27
10.32. Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy ėmėsi bankų veiklos reguliavimo praktinių veiksmų. Laikydamas, kad milijoniniai bankininkų atlyginimai ir premijos neabejotinai prisidėjo prie bankų veiklos pavertimo spekuliacine visos bankų ir finansų sistemos veikla, jis paskelbė reikalavimą įtvirtinti nuostatą, jog premijos negali viršyti tam tikros ribos, bet ir tuo atveju jos gali būti išmokėtos ne iškart, o po kelių metų, jeigu banko veikla per tą laikotarpį pasitvirtino buvusi produktyvi. Bankininkų sluoksniuose pasigirdo dantų griežimas, užtat visi tie, kuriems rūpi ne tik bankininkai, bet ir visuomenė bei valstybė, pritarė, jog bankininkų gerovė negali būti kuriama tautos gerovės sąskaita.
Mums ypač aktualus mano jau cituotas Švedijos finansų priežiūros valdybos generalinio direktoriaus Martino Anderseno pripažinimas, kad netoleruotina sistema, kurioje bankai naudojasi visomis privilegijomis, o mokesčių mokėtojams tenka visi nuostoliai.
Vakar „Lietuvos žiniose“ paskelbtame politikos apžvalgininko Alvydo Medalinsko pokalbyje su atsakingais už Lietuvos finansų ir bankų veiklą asmenimis išryškėjo visai kitas požiūris: bankai, tarp jų (ir visų pirma) Švedijos bankai, elgiasi visiškai teisingai ir pumpuodami pinigus į motininius bankus, ir laikydamiesi kartelinio VILIBORO, ir didindami paskolų maržą, ir išvarydami piktybinius nemokėtojus iš būstų, ir neskolindami pinigų verslininkams bei priešindamiesi bet kokioms nacionalinėms iniciatyvoms padėtį kaip nors reguliuoti, pavyzdžiui, priimant įstatymą apie draudimą dėl nemokumo išmesti žmogų į gatvę. Vienas iš pokalbininkų bandė pasakyti, kad pelnas turi būti etiškas, ir žmonėms tikrai bus sunku patikėti, kad dėl krizės nekalti nei bankai, nei valstybė, tik jis pats, – deja, tai buvo tik iš bendros tonacijos išklydęs balsas. Finansų ministrė pareiškė netgi taip: o kodėl žmonės Lietuvoj turi būtinai turėti savo nuosavą būstą? Europos valstybėse į būstą kaip nuosavybę yra visai kitoks požiūris! Padėtis kontroliuojama, valstybė yra pajėgi išlaikyti užimtą ilgalaikę (t. y. mokesčių didinimo) poziciją, kuri apibūdintina kaip judėjimas į euro zoną, todėl „visa aplinka, įskaitant bankus, turėtų nurimti“.
Vakar ir Ministras Pirmininkas leido sau konstatuoti, kad nuosmukio dugnas jau pasiektas ir dabar tereikią išmokti gyventi pagal pajamas, kurias, amortizuodama finansų ir ūkio nuosmukį, nustatė mums Vyriausybė.
Aš nežinau, kiek tiesos yra N. Sarkozy žodžiuose ir kaip ji atrodo Prancūzijos piliečio akyse, bet Prancūzijos prezidentas kalba apie eilinį Prancūzijos pilietį. Bent kalba. O tai jau šis tas, nes būtent iš žodžio viskas ir gimsta, jis rodo dvasinės orientacijos, taigi, ir veiksmų, kryptis.
Lietuvos vadovai nusiteikę visiškai kitaip. Jų kalbose nei visuomenės, nei atskiro žmogaus nematyti. Mūsų vadovams svarbūs tik bankai ir pati valdžia.
Visi kiti – mes – „turim nurimti“.  

2009 08 28
10.10. Prieš trejetą metų pasaulį apskriejo žinia, kad iš pedofilo nelaisvės po aštuonerių metų kalinimo rūsyje pabėgo Nataša Kampuš (Kampusch), o jos kankintojas Volfgangas Priklopilas nusižudė. Gyvenimo istorija tikrai neeilinė. Visi džiūgavo: mergina pagaliau laisvėje!
Tačiau pati Nataša šiandien nedžiūgauja. Ją kankina baimės priepuoliai, ji jaučiasi labai vieniša, prastai sugyvena su motina, o su tėvu išvis nutraukė ryšius. Gyvena viena, didžiąją dalį laiko praleidžia užsidariusi ir prižiūri kaktusus, fotografuoja, tapo.
Apsigyveno ji netoli savo kalinimo vietos, prižiūri savo kalintojo namą, laikydama jį „savo istorijos dalimi“. Tačiau iš tiesų jis ne tik istorija: „Tame požeminiame kambaryje turėjau ramybės ir ekonominio nepriklausomumo garantiją, dabar iš manęs atimta teisė į privatumą, negaliu būti savimi.“ 
Šis prisipažinimas – baisus prisipažinimas: gyventi nelaisvėje lengviau, negu laisvėje. Vergauti yra lengviau, negu viešpatauti. Vergauti – reiškia „būti savimi“ be atsakomybės, tereikia sutikti su viešpaties nustatytomis ribomis. Viešpatauti – tai būti atsakingu ir už vergus, ką rodo ir ši istorija: „viešpats“ jau po žeme, o vergė rašo knygas, veda laidas, tapo, bet yra nelaiminga labiau, negu vergaudama – tada jai nereikėjo kovoti už gyvenimą, tereikėjo „būti savimi“.
Ar Natašos sindromas nėra būdingas daugeliui mūsų žmonių, atlaikiusių penkiasdešimties metų vergovę?

2009 08 29
8.52. Prieš keletą dienų Slovakijos pareigūnai neįleido į jų šalį neoficialaus vizito vykusio Vengrijos prezidento, ketinusio dalyvauti vengrų mažumos Slovakijoje pastatyto paminklo šv. Steponui atidengimo ceremonijoje. Kilo baisus triukšmas, susilaukęs komentarų visame pasaulyje. ES tą užkardą prezidentui įvertino kaip rimtą diplomatinės praktikos pažeidimą.
Skandalo kontekstas. Nuo to laiko, kai X amžiuje į Europą atplūdę vengrai čia prie Dunojaus įkūrė savo valstybę, apsikrikštijo ir sueuropėjo, jie ir vokiečiai buvo didžiausi slavų tautų engėjai ir nacionalinių judėjimų slopintojai. Po pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio sutartį daugelis gretimų Vengrijai valstybių buvo apdovanotos plotais su vengrų tautybės gyventojais. Taip susikūrė ratas vengrų „tautinių mažumų“. Komarno mieste Slovakijoje dominuoja vengrų kalba, vietos valdžia neseniai neleido pastatyti paminklo slavų misionieriams šventiesiems Kirilui ir Metodijui, tačiau Vengrijos karaliui – pastatė. Jau pagal tai galima spręsti, kokia vidinė įtampa tvyro tame regione. O kadangi Slovakijoje vengrai sudaro 10 procentų visų gyventojų, įtampa neišvengiama ir tarp abiejų „broliškų“ ES respublikų. Bandymą Vengrijos prezidentui nekviestam įvažiuoti į Slovakiją šalies ministras pirmininkas pavadino Slovakijos suvereniteto pažeidimu. Ir jis nėra neteisus.
O ką pasaulis? Jo nuomonę skelbia „The Financial Times“: „Europa turi reikalauti mažumų apsaugos tiek ES išorėje, tiek viduje“, taip dar kartą patvirtindamas, kad „žmogaus teisės“ yra prieš tautų teises turėti savo nacionalines valstybes.

2009 08 30
10.05. Prieš porą trejetą dešimtmečių, ypač populiarioje spaudoje, buvo mėgiama kalbėti apie ribines situacijas.
Dabar ne tik Europa – visas pasaulis globalioje „ribinėje situacijoje“ ir tiesiog milžiniškame lokalinių „ribinių situacijų“ tinkle.
Ką tai reiškia ir kokio rimtumo yra ši problema, rodo Žmogaus teisių deklaracijos inspiruojamų veiksmų sankirtos su nacionalinėmis valstybėmis, šioms tolydžio tirpstant „žmogaus teisių realybėje“. (Kaip atskleidė ką tik minėtas Slovakijos demaršo Vengrijai skandalas.) 
Ribinių situacijų dramatizmą itin ryškiai demonstruoja iš savo šalies išvykusiųjų (emigrantų) pilietybės suproblemėjimas: kas jis yra, išvykstantysis, pavyzdžiui, į JAV? – lietuvis ar amerikietis? Amerikiečiu tapti automatiškai jis negali, net jeigu norėtų tokiu save laikyti – amerikiečiu tapti galima tik gavus JAV pilietybę. Todėl JAV gyvenantis migrantas iš Lietuvos yra Lietuvos pilietis, siekiantis (galbūt siekiantis) JAV pilietybės. Kas yra kliūtis jam tapti amerikiečiu automatiškai? Kliūtis yra JAV susiklostę žmonių įsipareigojimai vienas kitam ir savo žemei – Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Kol neįsipareigosi joms, pilietybės negausi. Viena iš sąlygų yra atsisakymas savo turėtosios pilietybės. Ne vienas lietuvis taip ir daro – atsisako įsipareigojimų Lietuvai ir persipareigoja JAV. Kilme ir dvasia jis gali likti lietuvis (yra ir tokių, kurie ir nuo tokių „apnašų“ apsivalo, visiškai susitapatindami su „naująja tėvyne“), tačiau teisiškai jis jau amerikietis (nepriklausomai nuo to, kaip į tokį naująjį amerikietį neoficialiai žiūri „tikrieji“ ir kuo save laiko naujasis JAV pilietis). Taip tirpsta lietuvių tauta, maitindama kitas: tokie žmonės labai greitai nutautėja. Dažnam tas tautinės savižudybės procesas nėra lengvas: nostalgija, sentimentai, ryšiai su buvusia (kilmės) šalim... Populiariausias būdas tas kančias apraminti – Lietuvos pilietybės išsaugojimas. Šalies, kur dviguba pilietybė toleruojama, toks „dvigubų įsipareigojimų“ žmogus Lietuvai primeta didelę problemą. Todėl dažniausiai valstybės sentimentų nepripažįsta: arba tu prisiimi įsipareigojimus gyventi pagal mus (laikytis mūsų įstatymų, gerbti mūsų istoriją ir gyvenimo būdą, kalbėti mūsų kalba ir t. t.), arba lieki migrantu su ribotomis teisėmis, o jei tai netenkina – važiuoji namo. Viskas nedviprasmiškai aišku ir pagal Lietuvos Konstituciją. Tačiau reikalaujančiųjų dvigubos pilietybės požiūriu Lietuva dviprasmybes turėtų kęsti. Ir pati pamažu tirpti, mažiau kenčiant patiems tirpdytojams.     

2009 08 31
10.12. Tvarkydamas savo archyvą, 1995 metų Seimo nario susirašinėjimo su savo korespondentais gegužės mėnesio aplanke aptikau ir palangiškio Pirmosios Respublikos laikų inteligento Aleksandro Barakausko minčių apie žemę pluoštą, vienas iš kurio poskyrių pavadintas taip: „Žmogaus ryšys su žeme yra pilietybę nulemiąs faktas“. Dar kartą galėjau pasigėrėti anų laikų inteligentų mąstysenos skaidrumu, o prisiminęs mūsų šių dienų klaidžiojimus po integratorių primetinėjamus labirintus, nutariau persirašyti tą laišką beveik ištisai – tegul jis būna ne tik prisiminimas, bet ir priminimas.
„Valstybės teisės požiūriu žemė yra žmogaus valstybėje dalyvavimo kriterijus, arba objektyvi sąlyga pilietybei įsigyti. Žemė yra ne tik ūkinis veiklos neišvengiamybės faktorius, bet taip pat ir objektyvus, t. y. nuo žmogaus noro ir valios nepriklausomas faktorius, kuris apsprendžia ir pilietybę – valstybės nario teisinę ypatybę, ko negali padaryti nė vienas kitas turtas – namai, fabrikas, automobilis, laivas, baldai ir pan. (Prof. M. Riomeris, Valstybė I t., 21 psl., Kaunas, 1934 m.). Nesvarbu, ar žmogus turi ar neturi konkretaus sklypo nuosavybę – amžino fizinio ir ūkinio valdymo teises. Svarbu, kad žmogus tos valstybės žemėje (teritorijoje) gyvena, t. y. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o be gyvenamosios vietos negali turėti pilietybės. Tad žemę nusipirkęs užsienio pilietis tampa svetimoje valstybėje juridiniu svetimkūniu. Kad to nebūtų, iš savo valstybės išvykstant reikia gauti išvykimo vizą, t. y. valstybės leidimą laikinai nutraukti fizinį ir organinį ryšį su savo valstybės žeme. Iš antros valstybės privaloma išsirūpinti įvažiavimo vizą, t. y. tos valstybės leidimą įvažiuoti ir laikinai sustoti jos žemėje. Vizos išduodamos griežtai ribotam laikui, o žemės nuosavybė įgyjama neribotam laikui, net po savininko mirties ji paveldima palikuonių. Todėl labai abejotina, ar atsirastų turtingos valstybės piliečių, kurie dėl kažkokio žemės sklypelio (kad ir po namu) varganoje Lietuvoje rizikuotų nutraukti amžinus ryšius su savo kraštu – tėvyne. Labai daug motyvų verčia manyti, kad toks savo tėvynės išsižadėjimas būtų pagrįstas ne ūkiniais, bet p o l i t i n i a i s ir k o l o n i z a c i n i a i s motyvais. Kaip išmintingi žmonės brangina gimstant įgytą savo pilietybę, gali pavaizduoti mano patirtas pavyzdys. Labai gerai atsimenu, kai 1938–39 m. Lietuvoje buvo reikalaujama, kad Lietuvos piliečiai prisiektų Lietuvai ištikimybę. Su šiauliškio garsaus advokato šeima rimtai svarstėm, ar jiems tokią priesaiką duoti, nes jie buvo gimę JAV ir tuo įgiję JAV pilietybę, kuri neprarandama iš krašto išvykstant. Minėta priesaika būtų buvusi išsižadėjimas JAV piliečio teisių. Jie neprisiekė, ir tai 1940 m. juos išgelbėjo nuo tremties ir mirties Gulage, nes jie lengvai emigravo į gimtąsias JAV.
Iš kitos pusės, mūsų Konstitucijos 12 str. Leidžia turėti tik vieną pilietybę. Vadinas, žemės įgijimo faktas žmogaus Lietuvos piliečiu nepadaro. Tam trukdo mūsų pačių Konstitucija. Optimistai pasakytų, kad tą Konstitucijos 12 straipsnį galima būtų pataisyti. Tuo nereiktų džiaugtis, nes lengvas pilietybės suteikimas užsienio piliečiams būtų konstitucinės lengvatos Lietuvoje plisti diasporoms ir gausėti kolonizatoriams. Tuo pasinaudotų, pvz., lenkai Vilniaus krašte lenkiškajam elementui stiprėti ir plėstis. Tai būtų procesas, panašus į tą, kuris prasidėjo po Liublino unijos.“
Ar reikia aiškesnio atsakymo „dvigubos pilietybės“ apaštalams?
Ir dar galvoju: kiek šviesiausių ir aiškiausių minčių buvo nužudyta jas nutylint, užslaptinant ir net atvirai naikinant. Kas ir kada parašys bent jau apžvalgą, kokias mintis, gautas iš savo rinkėjų, uždusino Lietuvos seimai, buldozeriškai varydami savo „daugumų“ interesų skreperiais, į kuriuos degalus paslaugiai pylė visokiausios mažumos?!                                                      

2009 07 01
Išmeskim pagaliau iš savo žodyno tą bjaurią samplaiką: esam maža tauta. Net iš mintijimo stereotipų išguikim!
Esam negausi tauta. Na – neskaitlinga. Be ne maža.
Esam galinga tauta. Na: tvirta. Šiandien kiek pasimetusi, išklydusi ir gal kiek nuklydusi pati nuo savęs. Bet galių gyventi dar nepraradusi.
Man ne visai priimtina būtų sakyti: didi tauta. Nors kartais taip ir traukia šitaip išsitarti: vien išsilaikyti nežuvus ant Rytų–Vakarų slenksčio, dviejų civilizacijų mėsmalėj, vien išgyventi tokiam pavietry ką reiškia! O tauta sulaikė ir kryžiokus, ir totorius, ir sukūrė savo imperiją, bandydama rasti tikėjimą, netaptų nei rytietiškajai, nei vakarietiškajai krikščionybei.
O paskui ir prisikelti istoriniam veikimui. Ir ne kartą.
Prisiminkim tai visada, ieškodami kaip išgyventi savo šiandieninį buvimą taip, jog jis kurtų perspektyvą, neužklimpdamas retrospektyvoje.
Vienas iš būdų: turėkim geriausius visuose šiuolaikinio pasaulio gyvenimo baruose ir kategorijose: moksleivius, mokslininkus, sportininkus, muzikantus, teatralus, ūkininkus, – nugalėkim kasdienybę.

2009 07 02
Didžiuojamės savo tūkstantmečiais. Nesiūlau nuo jų atsiriboti: etninė kilmė visada eis kartu, netgi postmoderniojoje ateity. Siūlau tą tautos istorijos aplinkybę mąstyti keistiesiems tautos istorijos faktams aiškintis. Kas galėtų paaiškinti, kodėl germanai ir slavai su christianizacija kilo, o baltai – smuko? Netgi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tenepridengia tiesos – ir ji tėra baltų smukimo etapas, desperatiškas bandymas priešintis nuosmukiui: išoriškai – didybė, vidujai – menkimas. Bet tai reikia mąstyti būtent baltiškosios dešimttūkstantinės istorijos fone.
Baltų kultūra – ne stepių, o miškų ir laukų kultūra su visais žemdirbių ir medžiotojų buities ypatumais. Šio gyvenimo būdo pamatas – dora paremta paprotinė teisė. Ar ne ji dominuoja net visą LDK gyvenimą, į Europos horizontą kondensuotai iškelta Lietuvos statutais? Čia viskas konkretu ir aišku. Jokio nesutapimo tarp žodžio ir rašto: atrodo, kad Statutai ne rašo, o kalba. Byloja.
Krikščionybės kultūra – rašto kultūra. Tarp Biblijos ir Gyvenimo tiek bendra, kad reikia ištiso tikėjimo mokslo ir jo skelbėjų bei prižiūrėtojų. Tikėti tuo, ko nėra, baltams yra per daug! Tuo labiau, kad tikėti reikalaujama jėga. Už baltų tokia jų praeities, erdvių ir gyvenimo būdo galybė, kad jie nė nedvejodami priešinasi. Stoja į tikrą karą.
Lenkai elgiasi kitaip. Mieško, arba Meškas, iš esmės visiškai priklausydamas nuo Čekijos karaliaus, daro ėjimą žirgu: paveda savo valdas Šventojo sosto globai (Vilniaus rajono merė savo savivaldybę – tiesiog Dievui). Iš tiesų, kas kliudo supriešinti Čekijos karalių su Popiežium – krikščionybė to nedraudžia, ypač jei tai daroma didesnei Dievo šlovei ir galiai, su kuo sutinka ir Popiežius. Į Krokuvos sostą pretenduojantis Konradas Mazovietis prūsams į tikrąjį tikėjimą atvesti pagalbon pasikviečia Vokiečių ordiną. Šįkart spekuliacija iki pat šių dienų kartina polianų palikuonių gyvenimą, tačiau tikrai moko būtent „europinio gyvenimo“.
Su Žalgiriu ir Vytautu lietuviai išbaigia visas senojo gyvenimo būdo galias ir Lietuvos statutai tėra buvusios galios prisiminimai, kuriais dar bandoma gaivinti pagal krikščioniškąją jurisdikciją ir juridiką spekuliatyvizuojamą naująjį baltų gyvenimo būdą.  
Neformali ir formali dora, jos priešpriešos ir absurdai ir toliau lydi mus tiek, kiek mes dar nenorim sutikti, kad to, kuris stipresnis ir įžūlesnis, ir tiesa yra teisingesnė.

2009 07 03
Neabejotina, kad ikikrikščioniškojo gyvenimo vidinių problemų sprendimo būdas buvo papročiuose fiksuota dora, o išorinių – karinė galia, paprasčiau – fizinė jėga.
Kiekvienas konfliktas – tai žuvę žmonės. Kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis palaikoma populiacijos fizinė galia – garantuojamas etnoso reproduktyvumas? LDK kultūra – militarinė kultūra, ir nieko sau nepasakyti apie karinės galios „žmogiškųjų išteklių“ dinamiką – vadinasi, atsisakyti pažinti esminę to meto istorijos problemą.
Kitas nė kiek ne mažiau svarbus kausimas – kada išsenka mūsų karinės kultūros fizinės galios. Tai sietina su Vytautu? – jo karai yra populiacijos nuolydis į duonišką deficitą?
Puikiose S. Vaitiekūno, Z. Zinkevičiaus knygose galima rasti pačias bendriausias Lietuvos gyventojų kismo panoramas, tačiau šiuo specifiniu klausimu pagal jų duomenis ką nors konkrečiau pasakyti sunku. Negi negalėtume vienam kitam jaunam mūsų vyrui kartu su stipendija duoti užduoties surinkti duomenis iš viso pasaulio archyvų? Gyvenimo reikalaujantis darbas? O kodėl ne?

2009 07 04
Kodėl lietuviai taip myli slavus? – jei ne lenkus, tai bent rusus? Vieni vienus, kiti – kitus.
Istorinė atmintis?
Kodėl ji tokia striuka – tik pora trejetas šimtmečių?
Kai Jogaila pradėjo užkurystės tradiciją – kitaip sunkiai begalim.

2009 07 05
Išrenka Jungtinės Valstijos savo prezidentą, ir partijos tarsi išnyksta.
Neišnyksta, žinoma. Atidžiai stebi ir Prezidentą, ir jo komandą. Ir vertina. Pagal tai, ar jų veiksmai atitinka nacionalinius interesus.
Prezidentas ir jo komanda yra įgaliotiniai atstovauti nacijos valiai. Barakas Obama visų pirma padėkojo už jam suteiktą garbę tarnauti nacijai. Už garbę tarnauti!
Ką darom mes?
Nesvarbu, kas atėjo – dešinieji ar kairieji, – pirmas jų darbas yra išluobti priešininkus ne tik iš „politinio pasitikėjimo“ postų – iš visų galimų tarnybų. Nes reikia kažką duoti koalicijos partneriams, kurių „indėlis“ apskaičiuojamas vieno rinkėjo balso tikslumu. O kiek dar antros ir trečios eilės suinteresuotųjų ne tik savųjų gretose!
Šitaip „apsivalę“ nugalėtojai pradeda buvusiųjų nuodijimą, net naująsias savo pačių nesėkmes aiškindami buvusiųjų klaidomis ar sąmoningai sukonstruotais spąstais. Vertinimų kriterijus – partiniai vaizdiniai apie tiesą ir teisingumą.
Apsikrikštijimas partiniu lygmeniu atliktas jau, ko gero, iki galo. Kitatikiai naikinami principingai ir negailestingai. Pastarojoje aplinkybėje galima įžvelgti ir mūsų baltiškosios militarinės kultūros atšvaitų.

2009 07 06
12.02. Švenčių proga pamąstyti ir net padiskutuoti apie savo praeitį ir ateitį tikrai verta. Bėda ta, kad nepamąstę prisidarom tiek švenčių, kad jas švęsdami nebeturim laiko pamąstyti, net ką švenčiam.
Ką šiandien švenčiam? Mindaugo karūnavimo dieną, paskelbtą Lietuvos Valstybės diena, ar Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį? Ir tai, ir tai? Tada viskas tvarkoj – nesvarbu ką, svarbu švęsti.
Tiesą pasakius, nepriklausomai nuo visokių nesklandumų – šventė buvo graži. Ir padarė ją gražią ne užsienio karaliai ir prezidentai, o lietuviai – žmonės iš visos Lietuvos, kad ir badmečio negalių kamuojami atsivežę tiek džiaugsmo, tiek šviesos, kad net lietaus debesų į žemę nepraleido, nuvarė į šonus. Ir bene nuostabiausia buvo „Tūkstantmečio odisėja“ – kelionė jachta aplink pasaulį, telkiant pasaulin išsklidusius lietuvius liepos 5 d. 21 valandą Lietuvos laiku sugiedoti visuose Žemės kampuos Lietuvos himną.
Čia ir padėkim tašką apie šventę kaip faktą.
O kaip apmąstymų objektą pasvarstykim dar.
Lietuvos vardas paminėtas lietuvių christianizacijos pradžios proga: tada, 1009-aisiais, kovo 9 d., pagonių trenktas per galvą dangun nukeliavo šventasis Brunonas. Tai kas gi yra Tūkstantmečio turinys? – christianizacijos pradžia ar Lietuvos vardas? Naivu klausti: Lietuvos vardas metraštininkui tik aplinkybė, veiksnys – Brunono misija. Mums nepatogu, kad taip priėmėm krikšto bandymą, todėl akcentuojam krikšto vietos vardą, nors visa Lietuvos istorija nuo tolei – Lietuvos krikščioniškosios integracijos į Europą istorija. Tai ką apgaudinėjam? Save? Kitus? Ką kas kalbėtų, tokio rango ir masto šventės, kaip šioji, turi turėti labai aiškius ir faktinius, ir prasminius pamatus.
Ar labai aiški liepos 6-oji kaip Valstybės diena?
Mindaugo karūnavimo metai žinomi, bet diena yra sutartinė, pagal profesoriaus Edvardo Gudavičiaus prielaidą priimta. Aišku, diena šen, diena ten – nedidelė bėda, bet neaiškumas vis tiek migloja. Dėl to ir galima taip plakti viską perdien?
Šventės prieigose Vilniaus licėjaus direktorius istorikas Saulius Jurkevičius paklausė, ar trys valstybės gimtadieniai – ne per daug? Klausimas gal ir skaudus, bet į jį teks atsakyti. Ir – vienareikšmiškai. Tai kas yra Liepos 6-oji? – mūsų šiandieninės valstybės įkūrimo, istorinės valstybės – Karalystės – ar valstybingumo apskritai diena? Besąlygiškai sutikčiau, kad tai Lietuvos valstybingumo europine prasme diena, ir kaip tokia ji turi būti tikrai atmintina. Na, o Kovo 11-oji yra Vasario 16-ąją sukurtos modernios europinės valstybės pookupacinio atkūrimo diena – dėl to niekas ir nesiginčija. Vadinasi, mūsų valstybės – Respublikos – gimtadienis yra Vasario 16-oji. Ją ir turėtume švęsti, iškeldami aukščiau visų kitų. Kaip – tegul galvoja procedūrininkai ir protokolistai. Tačiau pirmiausia turėtų būti padaryti labiau istorines tiesas atitinkantys politiniai apsisprendimai. Ir ne tik šių švenčių atžvilgiu.

2009 07 07
10.02. Tūkstantmečio paminėjimo šventė pasibaigė. Prasidės trumpas darbo tarpsnis.
Tai kas gi buvo šita šventė? Ne kam ji buvo skirta, o kuo tapo?
Tapo Tautos susirinkimu. Nacionaliniu suvažiavimu. Jeigu tokius suvažiavimus ar nacionalinius susirinkimus galėtume padaryti, tarkim, kas penkmetį – aš būčiau už tai, kad jie vyktų nepaisant visokių politinių nuomonių ar negandų.
Tauta pasirodė gerai. Pasirodė dar turinti parako parakinėse, dar išradinga, dar iniciatyvi, dar galinti. Nors ir dekonstruojama, intensyviai nutapatinama, bet dar neišcentruota. Nežinau, ar ilgai taip bus, nes jaunimas liko kažkur šventės pašoniuose. Tačiau jei mano trejeto metų anūkė po himno prie Kudirkos paminklo ėjo namo rėkaudama LIE-TU-VA, – šventės dvasia negalėjo nepaliesti jaunimo net nuošalėse.
Tauta pasirodė esanti. Tebeturinti ir orumo, ir net išdidumo. Tvirta tauta. Tas savitaigos motyvas – didžiausias laimėjimas.
O valdžia pasirodė prastai. Visais lygiais.
Tačiau šįkart – ne apie ją. 

2009 07 08
Kai koks nors Vokietijos ar Švedijos žurnalistas klausia, kas Lietuvai yra „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, negi atsakinėsi storžieviškai: nieko ypatingo! Arba: dar viena proga liberaliniam išsiniekinimui.
Žurnalistas šventai tiki, kad „kultūros sostinė“ yra Lietuvos įvertinimas, Europos dovana, todėl jam labai įdomu, ką mes manom – kodėl, už ką ta dovana mums?
Už tai, bičiuli, kad čia visą laiką vyko intensyviausias gyvenimas. Kad nuolat dviejų krikščioniškosios civilizacijos sparnų kapojami – iš Vakarų Ordino, iš Rytų – Ordos ir vis stiprėjančios Maskvos – baltai ne tik sukūrė savigynos imperiją, bet ir Vakarų su Rytų krikščionybe sutaikyti bandžiusią unijinę bažnyčią; kad atlaikė tris ilgaamžes okupacijas; kad atkūrė valstybę, per 20 metų sugebėjusią sukurti stipriausią Europos valiutą ir visuotinį raštingumą bei originalų meną. „Kultūros sostinė“ – ne dovana Lietuvai. 
Kodėl mes vis žvalgomės į praeitį, kai naujasis Europos multikultūrizmas teikia tokias inovacijų galimybes? Todėl, kad multikultūrinį gyvenimo etapą Lietuva paliko toli praeity ir eina į ateitį su pergyvenimu, kuris dar turi tapti kitų europiečių supratimu: žmogus be savo žemės – migrantas, niekas. Žiūrėdami į savo praeitį, mes matom, kaip nebeturėtume gyventi ateity. Europa to dar nežino.
Taigi, ir šiandien esam netapatūs: ir šiandien Vakarai ir Rytai kalbasi per mūsų galvas, įsivaizduoja nuolat vis ką nors mums duodą netgi tada, kai mes nieko neprašom, o mūsų norą gyventi pagal save vadina mūsų barbariškos praeities atrūgom arba tiesiog atsilikimu.

2009 07 09
11.39. Kaip puikiai lenkai naudojosi rašto klasta, rodo visa mūsų santykių su jais pradžia nuo pat Krėvos unijos.
Eidamas užkuriom, Jogaila, kaip rašo A. Šapoka, „jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą“. Jautėsi! Tuo tarpu lenkų sukurtame Akte buvo aiškiai parašyta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. Natūralu: „kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės“ (A. Šapoka). Bet Jogaila „jautėsi“ kitaip, ir tai buvo svarbiausia. Kad nuo tų Jogailos savijautų apsaugoti tai, kas parašyta Krėvos akte, lenkai visų pirma kaip įkaitus sulaikė su Jogaila atvykusius lietuvių kunigaikščius. Juos greitai buvo priversti paleisti, nes dabar jau Krokuva turėjo gintis nuo Smolensko ir Polocko prieš Jogailą sukilusių kunigaikščių. Tačiau paleidžiami lietuviai turėjo duoti ištikimybės priesaikas ir patvirtinti jas raštiškai. Taip prisiekti ištikimybę privalėjo ir visi kiti LDK kunigaikščiai. Šitaip prasideda ir tęsiasi visa LDK po Jogailos „nepriklausomybė“.
Barbarui, kuriam žodis pasakytas svarbiau už žodį parašytą, tai gali atrodyti normalu. Keista, kad tokią neformalią tiesą, „jausenos tiesą“, kaip tikresnę už formalizuotąją laiko ir A. Šapoka: „Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. Be abejo, tai netiesa.“
Deja, tai tiesa, ir tą tiesą iš tiesų pakeisti galėjo tik Vytauto karūnavimas. Nors vargu ar būtų pakeitęs iš esmės: lietuvių mąstysena tada buvo dar nepajėgi skirti empirinės ir racionaliosios tiesų, todėl buvo neteisinė europietiškąja teisėtumo prasme su visomis iš to išplaukiančiomis kultūrinėmis pasekmėmis, kurios yra galingesnės už patį galingiausią valdovą.
A. Šapokos reveransas lietuviškajam iracionalumui gali būti suprantamas ideologine prasme: labai nedaug garbingų senolių „iš kapų milžinų“ teliktų lietuvių panteone, o ir Vytautas su savo kohorta, pritarę Jogailos užkurystei, netektų didžiosios dalies žavesio, būtų dar pačiose ištakose kaltas už Lietuvą kaip Jogailos kraitį.
Visai kitaip turėtume vertinti mūsų šiandieninį mąstysenos empirizmą: pasirašę Stojimo sutartį, patvirtinę visus ES konstitucijos variantus, kurie neabejotinai kalba apie vieną valstybę – Europos Sąjungą, – mes ir toliau giedam esą nepriklausomi ir turį nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Žmoneliams, kurie vaikšto per raudoną šviesą sankryžose, sėda prie vairų girti, kaip šuneliai dulkinasi kur papuola, tokia jogailinė mąstysena gal ir leistina, nors valstybei ji neabejotinai pražūtinga. Tačiau kai beveik visi aukščiausi valdžios žmonės apie mūsų buvimą ES kalba kaip apie „aukštesnį nepriklausomybės laipsnį“, čia jau, kaip sakoma, komentarų nebereikia.

2009 07 10
9.22. Valdas Adamkus, dešimtį metų buvęs prie mūsų valstybės liekanų, pasitraukia. Gerai sako K. Girnius: kaip ir kiekvienam prezidentui, vieta Lietuvos istorijoje jam užtikrinta. Klausimas: kokia? Tas pats politologas sako, kad išbuvęs vieną kadenciją, V. Adamkus būtų vertinamas labai palankiai, dabar gi – nepalyginamai problemiškiau. Jeigu per pirmąją kadenciją Prezidentas sukūrė komunikabilaus ir veiklaus vadovo įspūdį, gerokai palaisvino žmonių gyvenimo būdą ir stilių, tai, kaip sako tas pats K. Girnius, antrąją kadenciją V. Adamkus pradėjo, neturėdamas „aiškių strateginių siekių“. Beje, ir atėjo jis į antrąją skandalingai – po precedento Europos istorijoj neturėjusios valstybės vadovo apkaltos ir nušalinimo, be to, su naujais rinkimų procedūros trikdžiais. Kad per antrąją kadenciją Prezidentas buvo bejėgis, o kai kuriais atvejais atvirai pats manipuliuojamas, buvo akivaizdu net nelabai patyrusiam stebėtojui. Bandymas pačiam prisirašyti labai didelius užsienio politikos laimėjimus yra apgailėtinas: marionetiškai vykdyti Džordžo Bušo pageidavimus Vidurio Europoje ir Kaukaze, įklampinti Lietuvą į JAV karus Irake ir Afganistane beveik konfrontuojant su ES, besąlygiškai prisidėti prie JAV projektuotos Didžiosios Lenkijos kūrimo nepaisant netgi Lietuvos nacionalinių interesų, – vargu ar kas kitas ryžtųsi laikyti tai laimėjimais.
Kad nacionaliniai Lietuvos interesai V. Adamkui, valstybės vadovui, buvo antraeiliai, rodo klasikinis pavyzdys, kai dėl atstovavimosi ES institucijose limitų kovojantį Lenkijos prezidentą „nulaužia“ būtent V. Adamkus, nors L. Kačynskio pozicija buvo naudinga ir Lietuvai. Tiesa, už tą žygį V. Adamkus išrenkamas Metų europiečiu. Šiame epizode – visa asmeninė mūsų valstybės vadovo esmė: tarnauti ne saviems, o stipresniems.
Klausimas, ar V. Adamkus apskritai turėjo ką pavadinti savais. Jis visada sakė Lietuvos žmonės, o ne lietuviai – ir tai ne šiaip koks atsitiktinumas, o koncepcija, atsinešta iš JAV, kur „lietuviai“ tebuvo „žmonių“ dalelytė. Tokia pažiūra puikiai atitiko ir pasaulio, ir „Santaros–Šviesos“ liberalizmą, per antrąją kadenciją jau taip išsikerojusį, kad nacionaliniai idealai netgi Prezidentūroje buvo pradėti niekinti, o vertybėmis paskelbtos bet kurį tautiškumą neigiančios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatos. Teisinis nihilizmas ir moralinis reliatyvizmas yra pačios didžiausios blogybės, kurios įsigalėjo Lietuvoje per antrąjį V. Adamkaus laikotarpį, kai Prezidentas metėsi į užsienio „veiklą“, jo paties vadinamą „ilgai žėrėsiančia“, o K. Girniaus laikomą miražu: Lietuva į Lenkijos interesų zoną buvo įtraukta ir įjungta fundamentaliai, ir čia mes V. Adamkaus veiklos pasekmes jausime tikrai ilgai: kas V. Landsbergiui nepavyko padaryti su amerikonais tiesiogiai („Williams“), V. Adamkus užbaigė per Lenkiją („Orlen“). Ne tik energetika, bet ir humanitarinė erdvė, bent jau Rytų Lietuvoj, visiškai perduota Lenkijos kontrolei. Blogiausia, kad visiškai sunaikintas antiunijinis imunitetas.
Tai, ką čia pažymiu kaip metmenis nueinančio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vertinimui, tėra švelnūs teisybės apie Prezidentą štrichai. Neliečiu įvairiuose leidiniuose kedenamų jo sąsajų su specialiosiomis tarnybomis aspektų – tikrosios padėties nežinau. Tiesą sakant, ar daug kas iš į aukščiausius postus užkopusių lietuvių galėtų tvirtai ir aiškiai pasakyti buvęs jų nekontroliuojamas?

2009 07 11
10.20. Arogancija, su kuria viešumon eina Andriaus Kubiliaus vyriausybė, darosi šokiruojanti.
Nežinia kodėl, kaip ir kur susirinkęs būrelis valdžia save vadinančių žmonių sutaria ir išėję į televiziją pareiškia: mažinsim bazinį atlyginimą, mažinsim bazinę pensiją, apmokestinsim nekilnojamą turtą, padidinsim PVM ir pan. Prasideda visokie vieši ir nevieši komentarai, eina delegacijos, derasi profsąjungos, – kažką sutaria, kažko nesutaria. Kodėl mažinsim, kodėl didinsim, kodėl įvesim ar nuimsim, kaip visa tai atrodo ir kiek tikslinga žmonių visuomenės išgyvenimo požiūriu – niekas pasakyti negali. Netgi nesvarsto.
Tada kyla klausimas: vardan ko visa tai? Kad televizijose virtų, tiesiog kunkuliuodama, Vyriausybės veikla? Kad naujoji finansų ministrė beveik kaip šou žvaigždė galėtų kone bravūriškai pareikšti: o, taip, mokesčius didinsim, ir dar ne tiek! Kitos išeities nėra!
Kodėl nėra išeities? Iš kur turim išeiti ir kur turim nueiti? Iš bankų klinčo ištrūkti? – neskolins tol, kol nesunešim jiems kompensacijų už patirtus nuostolius, kuriuos patys užraugė? Įsibrukti į eurą, per išėjimą iš lito dar kartą nusavinant milijardines lietuvių santaupas ir kapitalus?
Arogancija, perauganti į cinizmą, neišvengiamai atsiranda tada, kai veikiantieji puikiai žino, ką daro, bet paaiškinti žmonėms, kad tai daroma jų labui – neįmanoma.

2009 07 12
8.37. Galiu daryti beveik neabejotiną prielaidą, kad visos mūsų istorijos fundamentalioji problema, visos mūsų ir bėdos, ir pasiekimai, kokių jų būta, yra iš krikščioniškajai kultūrai pasiduoti nepanorusio mūsų mentalumo – iš mūsų mąstysenos empirizmo sugestijuojamo realizmo. Nenoriu pasakyti, kad empirinis mąstymas nesprendė gyvenimo problemų, tačiau sprendė jas kitaip. Būtinybė abstrahuotis skatino simbolinimą, o susimbolinta tikrovė nesunkiai ir beveik neišvengiamai sakralizuojama. Užtat žodis lietuviams turėjo didesnę vertę ir galią negu raštas, o viskas, kas ėjo su juo, buvo blogis. Ir jie buvo teisūs! Tai, kas parašyta, nebūtinai turėjo būti taip, kaip parašymas turėjo reikšti, o kai ko, kas buvo parašyta, ir išvis nebuvo: kad Perkūnas yra, galėjai įsitikinti kada panorėjęs, o štai kad yra Dievas trijuose asmenyse, reikėjo įrodinėti, o galų gale turėjai tiesiog patikėti bei tikėti. Tų dviejų realybių netapatumas kaip kultūrų skirtumas buvo toks akivaizdžiai lietuvių realistinei mąstysenai priimtinesnis savos kultūros naudai, kad, kol turėjo jėgų, jie savo pozicijas gynė Didžiąja Kunigaikštyste, patys dorai nesuprasdami, kad jų civilizacija yra pasmerkta iš principo.

2009 07 13
9.42. Dalia Grybauskaitė inauguruota septintąja Lietuvos Prezidente.
Lietuvoje – atsinaujinimo ir vilčių atmosfera.
Iki įžengimo į Prezidentūrą ir pirmąją dieną Rūmuose klaidų Dalia Grybauskaitė nepadarė. Buvo monumentaliai saikinga. Pasiskelbė būsianti veikli vadovė. Tarnausianti žmonėms.
Žmonių pasitikėjimas ja – iki ašarų.
Oligarchiniai požemiai gūdžiai tyli.

2009 07 14
9.16. Mūsų dienos – lemiamo lūžio metas. Kurion pusėn viskas judės, rodys LEO LT likimas. Ne tik šio konglomerato išformavimas ar neišformavimas, bet atominės elektrinės likimas – bus jis statoma ar ne, ir kokia – vidinėms reikmėms ar elektros eksportui.
Tąsyk pasimatys, ar sulendam mes į elektrėniškę Lietuvos elektrinę ir tampam iš principo priklausomi nuo Mažeikių naftos perdirbimo įmonės mazuto, ar ne. Jei tampam – esam galutinai ir ilgam pririšti prie Lenkijos energetikos, nes lenkų Orlenas iš PKN Orlen tampa Orlen Lietuva, tuo pabrėždamas savo ilgalaikiškumą čia, Lietuvoje. Lenkai elgiasi subtiliau nei švedai – atsižvelgia į mūsų tautines aspiracijas: anie iš Vilniaus banko darė net pavadinimu atvirai čia veikiantį Švedijos banko filialą, lenkai iš atvirai lenkiškos naftos įmonės daro lenkiškai lietuvišką mutantą.
Antras svarbiausias baras – finansų ir bankų sistema. Vyriausybė beveik atvirai prisipažįsta, kad visas tas diržų varžymasis tokiu laipsniu, kokiu užsimota, yra vardan euro. Kodėl jo taip reikia, kad būtina būtų aukoti visą iki šiol buvusią mokesčių ir išmokų sistemą, chaotiškai ir absoliučiai nelogiškai griebiantis greičiausio valstybės biudžeto deficito sumažinimo – niekas įtikinamiau neargumentuoja, net nedeklaruoja, – reikia, ir tiek. Ir mes, kaip tikri patriotai, rengiam net nacionalinį susitarimą, kažkam parduodami pensininkus, motinas, studentus, mokslininkus, kultūrininkus, – visa, kuo privalėjom pasirūpinti, kaip valstybė likę tegul ir europine savivaldybe. Kodėl reikia euro, kai litas surištas su tuo pačiu euru ir iš esmės yra nacionalinis euro variantas? Ar perėjimu prie euro norima pridengti neišvengiamą lito devalvavimą, šita „taupumo politika“ perkant teisę įeiti į mūsų galutinio finansinio nukenksminimo zoną? Kokį vaizdą matysime Lietuvoj, pagaliau prasibrovę į tą „euro zoną“?
Kol kas tiek energetikos, tiek finansų sektoriuose vykdoma politika reiškia viena: mes visiškai sėkmingai naikinam paskutines nacionalinio savarankiškumo liekanas.
Ūkio slopinimą šiuo „pereinamuoju laikotarpiu“ tobulai vykdo Švedijos bankai, beveik visiškai nefinansuodami stambiųjų Lietuvos verslovių ir lašeliais nutekindami mažesniosioms – kad nebūtų taip akivaizdu, jog yra vykdoma finansinė blokada. O „krizė“ jau leido išpumpuoti milžiniškas lėšas į Švediją, gi turto paskolose įšaldyti kapitalai susigrąžinami periminėjant nemokiųjų valdas. Nenuskriaus savęs bankai. Kad ir čia nekrusteltume, už paskolas Vyriausybei jie išsiderėjo pažadą sabotuoti nacionalinio banko steigimą, ką Permainų koalicija nuosekliai vykdo, visa tai pridengdama plepalų puta. Matyt, nacionalinio banko steigimas turi būti vilkinamas tol, kol Lietuvos studentai bus įklampinti į visą gyvenimą išsimokamas paskolas, kol bus surinktas „būsto burbulo“ metu Lietuvoje sukurtas nekilnojamasis turtas, o pasibaigus konstitucinei apsaugai bus legalizuota visa iki šiol supirkta ir po 2011 metų paimta jau legaliai nusipirksima pusvelčiui pasiūlyta žemė.
Tąsyk „integracija“ bus įvykdyta galutinai. Tiksliau: prasidės galutinis integracijos etapas. Tik kas bus likę iš Lietuvos? Kas ir kur būsime mes?
Tai, atrodo, ne mūsų Vyriausybės problema.
Ar bus tai problema Respublikos Prezidentei? 

2009 07 15
9.23. „Respublika“ klausia, ar šiandien įmanomas Žalgiris.
Ne tik įmanomas – kiekviena mūsų diena yra šiuolaikinio Žalgirio mūšio fragmentas.

2009 07 16
11.20. Nacionalinio banko steigimą reikia spręsti referendumo būdu. Kito kelio nėra. Kol valdžia nebus tautos valia įpareigota šitai daryti – nedarys.
Nedarys jau vien dėl to, kad šis veiksmas rodytų nelojalumą pasaulio galingųjų valiai, tokiu būdu – per pasaulinę finansų krizę – nusprendusiai sustiprinti dolerį ir šitaip pratęsti „laisvosios rinkos“, arba vartotojiško kapitalizmo, gyvavimo laiką ir JAV viešpatavimą pasauliui, kol dar nesuformuota aną pakeisti turinti Europos Sąjunga.
Nedarys ir dėl to, kad toks veiksmas būtų tiesioginis sukilimas prieš Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo kontroliuojamą pasaulinę bankų sistemą, kurios esmė – nacionalinių ekonomikų finansinės kontrolės perėmimas, kurio klasikinis pavyzdys gali būti Lietuvos finansinė sistema, dominuojama Švedijos (Skandinavijos) bankų.
Nedarys pagaliau dėl to, kad Lietuvos vyriausybės jau taip giliai įklampino Lietuvą į skolas užsieniui, kad kiekviena nauja vyriausybė galės būti verčiama klausimo nespręsti argumentuojant begale „mums nenaudingų pasekmių“.
Yra ir dar viena svarbi aplinkybė: kol Lietuva tebevaldoma išsivalstybinimo sąmonę teturinčių „valstybininkų“, pagal kuriuos privatus kapitalas visada efektyvesnis (pelno prasme) už valstybinį, mums ir savo visuomenėje bus sunku sudėstyti politinius sprendimus darančias jėgas taip, kad nacionalinis apsisprendimas būtų palankus nacionalinio banko steigimui.
Ar pajėgs mūsų sąmonė suvokti, kad šis nacionalinis bankas galėtų dirbti ir su nuostoliais, padengiamais mūsų pačių vyriausybių, kad tik jos galėtų daryti kai kuriuos nacionalinės ekonomikos rėmimo veiksmus, laisvus nuo užsienio bankų kontrolės? Dabar juk irgi dengiam, tik, deja, užsienio bankų veiklos Lietuvoje nuostolius.

2009 07 17
11.01. Seimas priėmė įstatymą dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio, ir Lietuvos bei užsienio (nors koks, beje, jų reikalas!) liberalai pakilo į kovą prieš jį, akcentuodami visų pirma homoseksualų problemą.
Lietuvos TV laidos „Teisė žinoti“ vedėja R. Miliūtė, užuot pasikvietusi nešališkus komentatorius, kurie žiūrovams paaiškintų, kas tame įstatyme kalbama, ko siekiama ir kaip tai daroma, susodino du nesutaikinamus antagonistus – Petrą Gražulį ir Mariją Aušrinę Pavilionienę, visiems kitiems palikdama tik teisę išsikovoti žodelį ir sau. Diskusija nusirito iki asmeniškumų (M. A. Pavilionienė leido sau net insinuaciją dėl galimų P. Gražulio asmeninių homoseksualinių peripetijų) ir į gryną homoseksualizmo propagandą, kurioje aktyviai ir šališkai dalyvavo pati laidos vedėja.
Europos Parlamente radosi tokių aktyvistų, kaip Nyderlandų atstovė Žanina Henis-Plaschart (Jeanine Henris-Plasscheart), kurie puolė į Europos Komisiją, reikalaudami imtis tam tikrų veiksmų, nes Lietuvos įstatymas verčiąs pasijusti, kad už europiečių – vėl viduramžiai. Nekalbėsim apie tai, kad EP narė įstatymo neskaitė (daug ką nė neskaitę nutaria arba komentuoja ir Lietuvos parlamentarai), pabrėžkim tik tai, kad minėtoji Olandijos pasiuntinė tvirtai žino, jog „būti gėjumi yra gerai“ ir kad tai turinti pripažinti Lietuva, kitu atveju EP bus inicijuojamos akcijos spaudžiant EK, kad Lietuva nedelsiant būtų perduota į teismą. Tokio įstatymo neturį būti, ir šiuo atveju tai „aktyvistei“ nė kiek nesvarbu, kad Lietuva pagal ES ir teisę, ir viešąją nuomonę esanti nepriklausoma valstybė. Ar tai ne bolševikinės sąmonės, tegul ir eurokomunistiniu variantu, apraiška? Liberalas europarlamentaras L. Donskis yra minėtos aktyvistės „geriausias draugas“, anot jos, „jis labai gerai dirba“.
Švedijos žurnalistų spaudimui pasidavusi Švedijoje viešėjusi Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė nurodė tolesnę įvykių seką: „Esu labai nusiminusi, kad tokio pobūdžio įstatymai Lietuvoje yra įmanomi.“ Ir pažadėjo įstatymo pataisas.
Viskas ekspromtu. Pagal minios liberoidinės psichozės sugestijuotą visuomenės elgesį. O juk įstatymas – ne tik apie apsaugą nuo homoseksualizmo propagandos!

2009 07 18
Dėl savo naudos Lietuvos neišdaviau niekados.

2009 07 19
Apie anų laikų ūkininkus. Kokie jie buvo.
Ant šienpjovių ėjo audra. Ūkininkui su sūnum talkino kaimynas irgi su sūnum. Važiuojant per brastą berniokai sušoko į duburį nusiplaut prakaito – tuoj pareisią. Krauti šieną daržinėn pradėjo be jų: tegul pasismagina. Padėti atėjo motina su dukteria. Bet šeimininkas neištvėrė – nuėjo žiūrėti, ką jie taip ilgai daro. Tįso abu vaikai vandeny. Parėjo, tylom baigė iškraut vežimą ir sako: dabar ruoškimės laidotuvėms.

2009 07 20
Kol kas tik Neringa Lašienė „Atgimime“ (nr. 24) išdrįso teigiamai įvertinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, nurodydama, kad jis ne vien apie homoseksualizmą, ir visų pirma ne apie homoseksualizmą, o apie sąmonės švarą.
Žiniasklaidos žmonės (gal: veikėjai) taip bijo šio įstatymo, kad savo prielaidas dėl galimos savicenzūros maišo su insinuacijomis, pagal kurias įvairių rūšių lytinių santykių propagavimo draudimą tapatina su tų santykių draudimu, šitaip demonstruodami arba visišką supratimo anemiją, arba cinišką amoralumą, leidžiantį rinktis bet kokias priešininko įveikimo priemones.
N. Lašienė sako: būtų švariau gyventi, jei žiniasklaida veiktų su savicenzūra, kitaip sakant, su elementaria atsakomybe.
Deja, brudas ekrane (pavyzdžiui, LTV „improvizacija“ apie prezidentą, Moniką ir cigarą) pagaminamas ir perduodamas visada lengviau, negu intelekto (jis visada reikalauja atsakomybės) bent kiek palytėtas produktas, tad negi vargsi, kai galima, leidžiama ir net pageidaujama apsieiti be to!
Šitaip blokuojama intelekto sklaida viešojoje erdvėje. Šitaip visos mūsų pastangos nukreipiamos į apačią. O ten džiaugsmų ir atradimų viršūnė kas?

2009 07 21
Mūsų televizinių šou humoras – pakelių viešųjų tualetų lygio.

2009 07 22
Vienas mano amžiaus pažįstamas pasakojo, kad jo dvidešimtpenkiametis anūkas atsisakė netgi apžiūrėti sodybą dviejų upių sankirtoj pačiam Lietuvos vidury, parduodamą už visiškai įperkamą kainą: jie su žmona negalį leisti pinigų tokiems dalykams – norį pamatyti pasaulio.
Mane tai pakraupino: kaip galima atblokšti tokį tiesiog likimo pakištą šansą už kokius 50 tūkstančių priglobti beveik hektarą Lietuvos teritorijos, būti už jį atsakingu ir kartu su ten klestinčia gamta gilintis į būties gamtiškąją raišką! Ne! – jie liko gyventi miesto daugiabutyje ir pasirinko trankymąsi po geriau nei Lietuva urbanizuotus pasaulio pakraščius. Jie dar tarsi ir gyvena Lietuvoje, bet jaučia ir mąsto jau kaip migrantai.
Gal ir įvyks stebuklas – atsikandę „pasaulio“, tie jaunieji  žmonės vis dėlto apsistos Lietuvoje. Bet ar tai bebus tai, kas būtų galėję būti? – pasaulis, atradinėjamas per Lietuvą, o ne Lietuva per pasaulį?
Kas šiuo požiūriu yra iš Lietuvos jau pabėgusiųjų troškimas gauti arba – nepaisant net priesaikos kitai šaliai – išlaikyti Lietuvos pilietybę?
Tai – nebijokim prisipažinti, jei turim bent kiek supratimo ir sąžinės – moralinės indulgencijos už gimtinės išdavimą troškulio apmaldymas. Šių žmonių vaikams jokių savivokos kolizijų patirti nebereikės. O anūkams tėvų ir senelių pergyvenimai rodysis tik kažkieno kažkada sapnuoti sentimentalūs sapnai.

2009 07 23
14.27. Latvija jau nebeturi nacionalinės vyriausybės – visus Latvijos vyriausybe vadinamos žmonių grupės veiksmus reguliuoja Europos Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas. Latvijos okupacija įvykdyta galutinai: Latvija perimta ir juridiškai (ES stojimo „sutartis“), ir finansiškai (TVF „paskola“).
Lietuva dar nepargriauta. ES neobolševikai tik bando paimti Lietuvą už miego arterijų. Lietuvos vyriausybė blaškosi, bandydama nesikreipti į TVF. Tačiau biudžeto deficitas nemažėja, TVF mato, kad Lietuva anksčiau ar vėliau kreipsis, ir „patarinėja“ jau dabar. Beje, patarinėja taip, kad deficitas augtų – reikalauja atkurti įmokas privatiems pensijų fondams (kad didėtų privatus sektorius, o valstybinis – mažėtų). Norėdama pertvarkyti Lietuvos banką, pervesdama jį į taupesnį režimą, Lietuvos vyriausybė turi gauti Europos centrinio banko sutikimą ir Europos Komisijos pritarimą.
Ir tai, sakau dar kartą, yra mūsų „aukštesnis nepriklausomybės lygis“?

2009 07 24
9.16. Jonas Grigas „Šiaurės Atėnuose“ (nr. 26) paskelbtame straipsnyje „Laiko strėlė“ klausia, kas yra visatos pradžia ir iki jos.
Fizikos dėsniai, kuriais remiantis piešiamas aiškus ir gražus visatos kilmės vaizdas, nepripažįsta praeities ir ateities – dėsniai veikia visada ir visur taip pat. Tuo tarpu netgi tas „gražus vaizdas“ slepia didžiulį klausimą: kaip atsitiko, kad maždaug prieš 14 mlrd. metų kosmosas buvo karštesnis ir tankesnis, nei dabartinės žvaigždės vidus, o įvykus Didžiajam sprogimui iš karštos ir tankios ir vienalytės visata tapo dabartine – šalta, reta ir nevienalytė? Savo fundamentalizmą fizikai bando apginti antruoju termodinamikos dėsniu, pagal kurį uždaros sistemos entropija (netvarka) negali mažėti. L. Bolcmanas (L. Bolzmann) entropiją apibūdino kaip objekto būsenos (makrobūsenos) priklausomybę nuo ją sudarančių dalių būsenų (mikrobūsenų). Jei bibliotekoje (makrobūsena) knygos sudėliotos pagal sistemą, fiksuojančią kiekvienos knygos pastovią vietą (mikrobūsena), lengvai surandamą skaitytojui, tvarka ideali. Bet jei skaitytojas knygą padėjo į kitą vietą, tvarkos makrosistermoje mažėja. Entropija didėja ir visuomenėje – žmonės keičia darbus, migruoja, žūva. Tvarką arba mažą entropiją, gamtoje palaiko gravitacija, įvairių lygmenų materijos sąveikos, visuomenėje – vyriausybės, teismai, policija. Ir nors akivaizdu, kad visatos entropija rytoj bus didesnė nei šiandien, kodėl ji vakar buvo mažesnė nei šiandien, o užvakar – dar labiau? Iš kur ir kodėl ta pirminė tvarka? Ir kodėl ta tvarka į vieną pusę – į netvarką? Svarbiausia – tos laiko sklaidos į griuvimą, išnykimą pakeisti negalime – negalime sugrąžinti jaunystės, iš kiaušinienės negalime atkurti kiaušinio. Laiko strėlės į ateitį paleisti negalima.
Gal tai ir yra galimų atsakymų į šiandien dar nepaaiškinamus klausimus kryptis?
Straipsnio autorius analizuoja visatos kaip makrosistemos sąryšį su mikrosistemomis, pabrėždamas gravitaciją kaip visatos tankio kitimų, formavusių žvaigždes ir galaktikas bei – mažesnio tankio srityse – vakuumų, radimosi prielaidą. Molekulių elgesys ir medžiagų formavimasis yra žinomas, bet kas yra tuščia erdvė – dar ne. Gal tai didžiausios entropijos vietos?
Bet kaip iš tuščio ir ramaus erdvėlaikio atsirado dabartinė visata?
Paslapčiai įminti siūloma tamsioji energija. Jei ji tikrai egzistuoja, erdvė – ne visiškai tuščia. Esant labai žemoms temperatūroms, erdvėje prasideda kvantinių laukų fluktuacijos. Ar tamsiosios energijos fluktuacijos negalėtų kurti dalelių ir jų telkinių bei gimdyti naujų visatų? Juk medžiagos dalelės – viso labo kondensuota energija.
Jau daroma prielaida, kad visatos gali fluktuoti abiem laiko kryptimis, senos ištuštėdamos ir gimdydamos naujas. Labai tolima ateitis nesiskiria nuo labai tolimos praeities, o ankstyvoji visata nebuvo visatos pradžia, tik tarpinė begalybės fazė. Tai atsako į klausimą, kodėl laiko strėlė lekia tik į vieną pusę: tai mūsų mikrosistemos regimybė.  
Tačiau tokiam erdvėlaikiui įrodyti turi būti kaip tikra patvirtinta tamsiosios energijos buvimo prielaida.

2009 07 25
8.29. „Skandalas Slovakijoje“, trimituoja žiniasklaida: sukilo Slovakijos vengrai (jų apie 9 procentai). Mat, Slovakijoje priimtas įstatymas, kuriuo remiantis už valstybinės kalbos niekinimą valstybės įstaigose bus galima bausti pinigine bauda, ir nemaža.
Ką, XXI amžiuje tokie įstatymai!? – šaukia Slovakijos vengrai. Kaip šitaip galima!? Kur žmogaus teisės?! O ES erdvėje jau sklando grasinimai imtis sankcijų prieš nacionalinę Slovakijos vyriausybę.
O kad Slovakija yra nepriklausoma nacionalinė valstybė ir turi teisę ginti slovakų kaip tos valstybės steigėjų teises? Ką gi, tąsyk vengrai gali paprašyti autonomijos! Ir inspiruoti tokias mintis bei veiksmus paprasčiau, negu suorganizuoti kokią nors oranžinę ar rožių revoliuciją. Ir precedentas yra – Kosovas: pradžioj autonomija, paskui nepriklausomybė, po to – įsijungimas į „bendrąją erdvę“, kur sienos nebeturi jokios reikšmės. Ir eurokomisarai čia niekuo dėti – viską daro patys už savo teises kovojantys žmonės!

2009 07 26
8.50. Sustiprintai akcentuojama mintis, kad tauta – tai moderniųjų laikų tvarinys, Prancūzų revoliucijos kūdikis. Suprask: kaip atsirado – taip ir išnyks. O kad visa tai, kas apsiformino moderniojo pasaulio tauta, kilo iš amžių glūdumos, formuojantis kalboms, papročiams, teritoriniams tvarumams, jau turėjo būti iki šiuolaikinės tautos – apie tai galima ir nutylėti.
Negalima. Jei nori mąstyti sąžiningai.
Prancūzų revoliucija sukūrė ne tautą, ji sukūrė pilietybę – valstybinį individo apibrėžimą, konstitucinį individą, kuris revoliucinio laisvė, lygybė, brolybė šūkio dėka į valstybę (revoliucinę valstybę) priėmė visus individus, nepriklausomai nuo jų etninio pamato, svarbu, kad tas individas pripažino revoliucinę prancūzų valstybę (nepripažįstančiuosius dorojo irgi nepriklausomai nuo jų etninės kilmės).
Jeigu Lietuva po carinės okupacijos būtų atkūrinėta prancūzų pavyzdžiu, ji būtų atkurta kaip Lenkijos provincija – konstituciškai tai jau buvo padaryta 1791 metais. Modernioji lietuvių valstybė tegalėjo būti sukurta tik atsiribojant nuo kitų etnikų. Etninis Lietuvos nepriklausomybės pamatas buvo vienintelis būdas kalbėti apie Lietuvos valstybę, o ne apie Lenkijos valstybę. Teko atsiriboti ir nuo nutautusiųjų lietuvių, bet tai nereiškė atsiribojimo nuo Senosios Lietuvos, kuri pirmoji Europoje išgyveno tokį christianizacijos atneštą ir per kultūrą patirtą pralaimėjimą. Mums gaila, kad lietuvių didžiūnija sulenkėjo. Tačiau vardan jų kaip istorinio paveldo mes tikrai neturėjome tapti Lenkijos provincija. Didysis Vilniaus seimas ir Lietuvos Taryba pasirinko vienintelį teisingą kelią.
LDK – gera pamoka, kaip nereikia gyventi.

2009 07 27
„Einąs į politiką“ yra naudos ieškąs žmogus. Net jeigu tokiam svarbu jo paties nauda, jis galėtų tikėtis jos daugiau gauti, savo naudai susitvarkydamas kuo didesnį viešųjų santykių plotą taip, kad šis veiktų jam palankesne kryptimi ir būdu. Išėjimas į diskusiją su kitais viliantis jų valią palenkti norima kryptimi, ir yra politika. Kuriam gana naudos, kurią turi, tas ir gyvena sau, nekišdamas nosies į viešumą.
Tačiau esama tokių, kurie netgi savo išėjimą į viešumą sieja su nauda ne tiesiogiai sau, o grupei – tautai, klasei, socialiniam sluoksniui, save matydami kaip tos grupės narį. Kuo abstraktesnis bus tas kolektyvinis subjektas, tuo visuotinesni bus naudos kriterijai, tuo universalesnė bus visuomeninė nauda.
Deja, bendrojo gėrio visuotinumas reikalauja labai daug apsiribojimų ir atsiribojimų – galima sakyti, tokia orientacija reikalauja gyvenimo būdo, kurio patosas yra ne inovacijos, o renovacijos – ne tiek tai, ką dar turėtume padaryti, o tai, ko turėtume nepadaryti, kad nesugriautume to, kas jau yra gera.
Šiuolaikinis demokratinis valdymasis, pagrįstas iniciatyvomis, reikalaujančiomis tik mechaninės balsų daugumos, yra visiškai nepalankus renovaciniam gyvenimo būdui. Šiuolaikinis pasaulis, valdomas inovacinio gyvenimo būdo, beveik be savikontrolės mechanizmų ir netgi valios kokiai nors savikontrolei plaukia nevaldomo chaoso vandenynu visiškai nežinomomis kryptimis.
                                                              
2009 07 28
1529 m. surašyto Pirmojo Lietuvos statuto atskaitos taškas – asmuo, o jo santykis su kitu asmeniu – tik juridinis, nepriklausomai „kokios bebūtų padėties ar luomo“, „tiek vargšai, tiek ir turtingi“ (I skyrius, 9 punktas).
Kas nuostabiausia – „niekas kitas neturi būti baudžiamas ir nuteisiamas, tiktai tas, kuris kaltas /.../, tai yra, nei žmona už savo vyro nusižengimą, nei tėvas už sūnaus nusižengimą, nei sūnus už tėvą ir taip pat nei joks giminaitis, nei tarnas už poną“ (I skyrius, 7 punktas).
Tuo pat principu remiantis detaliai aprašytos turto atėmimo ir neatėmimo už padarytą nusikaltimą sąlygos. Labai svarbu, kad turto paveldėtojai, davę priesaiką, jog apie ketinimus padaryti nusikaltimą nežinoję, teisę į paveldėjimą išsaugo, bet nesutinką prisiekti – netenka.
Labiausiai man patinka I skyriaus 1 punkto baigiamoji nuostata: „tasai, kuris kitą apkalbės ir neįrodys, pats ta bausme turi būti baudžiamas“. Net jei apkaltino ką nors nužudžius, bet to neįrodė.
Statutas atviras garbei, sąžinei ir pasitikėjimui. Todėl ir išsilaikė tiek amžių. Kol šios savybės numirė kitas civilizacijas perimančiuose žmonėse: sakyk viena, daryk kita.

2009 07 29
9.17. Kaip savo finansinėje apžvalgoje informuoja „Lietuvos žinios“, remdamosi „The New York Times“ ir „The Guardian“ publikacijomis, JAV bankininkai iš pasaulinės finansų krizės nė kiek nepasimokė ir yra linkę tęsti ankstesnę politiką. Remiamasi tuo, kad investicinis bankas „Goldman Sachs“ skaičiuoja rekordinį pelną ir išmoka dosnias premijas savo vadovaujančiam personalui.
Nobelio premijos laureatas Džozefas Štiglicas didžiule klaida laiko Vašingtono pareigūnų paskelbtą krizės įveikimo nuostatą, jog esama „pernelyg didelių, kad žlugtų“ bankų, dėl ko juos reikia gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais.
Kito nobelisto – Polo Krugmano – nuomone, taip kai kurie bankai pajuto gavę papildomų saugumo garantijų tęsti savo beprotiškų pelnų medžioklę. „Ji pasidarė galima ir tebėra galima dėl to, kad JAV ekonomika pastaraisiais dešimtmečiais buvo itin „sufinansinta“ ir nutolusi nuo realių gamybinių santykių: didžiausi pelnai gauti ne iš realių produktų, o iš prekybos iš tiesų beverčiais vertybiniais popieriais.“ Ypač pavojingas buvęs polinkis įvestuoti į niekam nereikalingų nekilnojamojo turto objektų statybą.
Privačių bankų valstybinis finansavimas (jis įvairiais pavidalais vykdomas ir Lietuvoje) kelia principinį klausimą: kas tai – naujo pavidalo socializmo statyba? Dž. Štiglicas atsako, kad jeigu tai ir socializmas, tai „socializmas turtuoliams“, nes tai, ką daro JAV administracija, yra rūpinimasis ne eiliniu individu, o turtingiausių šalies piliečių saugumu.
Jeigu nebus imtasi bankų reguliavimo sistemos sukūrimo (dėl bankų lobistų sprendimo ji vis atidėliojama), vartotojai vėl gali likti neapsaugoti, o JAV, taigi, ir viso pasaulio finansų sistema – ypač nestabili. Jeigu niekas nesikeis, sako P. Krugmanas, „mes būsime parengę sceną dar didesnei finansų katastrofai, kuri prasidės jau po kelerių metų“.
Ar reikia pridurti, kad šioje situacijoje blaškosi ir Lietuva?

2009 07 30
10.19. Galvojau, kad su Vilniaus klumpe, arba Ermitažo–Gugenheimo muziejumi Vilniuje, reikalas baigtas – „projektas“ atmestas. Pasirodo – ne!
Artūrą Zuoką, Vilniaus savivaldybės aukšto lygio finansinių schemų iniciatorių, farvateryje pakeitęs vicemeras Gintaras Babravičius neseniai pareiškė, kad projektas „po truputį juda į priekį“.
Kai po skandalo dėl 5 mln. litų už „galimybių studiją“ Vilniuje lankėsi Ermitažo direktorius M. Piotrovskis, paskui Gugenheimo fondo direktorius T. Krensas, atrodė, kad tai – atsisveikinimo vizitai. Taigi ne! Ponas T. Krensas, atleistas iš fondo direktoriaus pareigų už Niujorko muziejaus makdonaldizaciją ir pinigų naudojimą filialams pasaulyje steigti, įkūrė savo vadovaujamą konsultacijų kompaniją, kurią dabar Vilniaus savivaldybė ketina samdyti konsultuoti tolesnę Klumpės projekto vadybą. Išmanančiųjų teigimu, mažiausia tokių konsultacijų kaina būtų koks milijonas litų. Tačiau už ką būtų mokamas tas milijonas – taip ir neaišku. Kaip neaišku ir tai, kam reikalingas tas Ermitažo–Gugenheimo muziejus Vilniuje – kokios čia būtų ekspozicijos, kiek kainuotų jų nuoma, kiek atsieitų pastato išlaikymas ir kita. Jokio ekonominio pagrindimo nėra ir jo neplanuojama gauti iš T. Krenso. Tačiau statyti planuojama.
Tai, ką dabar vėl verda Vilniaus savivaldybė, yra sąmokslas prieš visuomenės nuomonę, pakankamai aiškiai išreikštą ne viename kultūros elito žmonių pareiškime ir reikalavime. Klumpės projektas beprasmiškas ir net kenksmingas įvairiausiais požiūriais. Išskyrus vieną – jį vykdančių žmonių pasipelnymo iš valstybės iždo galimybių požiūriu. Neveltui Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vidmantas Martikonis teigia, kad „konsultacijos“ yra „aukšto lygio schema, kaip nebaudžiamiems ir nesuskaičiuojamai išleisti tokius pinigus“.
Spaudai mušant pavojaus būgnus dėl valstybės lėšų švaistymo, problema savo iniciatyva turėtų susidomėti generalinė prokuratūra.
Įdomu ir kitkas: visuomenė gali kalbėti ką nori, o atsiranda koks į savivaldybę prasmukęs „tautos atstovas“ biznierius, ir daro sau ką nori, atvirai spjaudydamas visiems į veidus. Galima, žinoma, organizuoti dar vieną visuomenės peticiją, piketą ar dar ką ir taip tramdyti savivaliautoją. Bet ar savivalę būtina tramdyti tik jėga? Gal vis dėlto laikas būtų pagalvoti apie valdžios įgaliojimus gavusių žmonių kuriamų produktų finansinio rentabilumo reikalavimą? Apie asmeninę pareigūnų atsakomybę už iš principo finansiškai nefunkcionalių objektų produkavimą? Juk ir finansų krizę kas sukūrė – ar ne tie realiųjų verčių neatitinką finansiniai projektai?
Buvo jau paskelbti nepriklausomų stebėtojų pateikti samprotavimai ir paskaičiavimai, kad Klumpė reikalaus milžiniškų jos funkcionavimo išlaidų, kad jos jokiu būdu negalės būti sukurtos iš muziejaus veiklos – tai ne, ta informacija liko taip ir neišgirsta, lyg jos visai nebūtų buvę.
Kartais man atrodo, kad pradedu suprasti, kaip prasideda terorizmas.

2009 07 31
10.04. Yra tik du politikų tipai: tie, kurie tarnauja valstybei, ir tie, kurie tarnauja valdžiai.
Kurie tarnauja valstybei, gali pasiaukoti. Imtinai iki savo gyvybės.
Kurie tarnauja valdžiai, gali tik paaukoti. Imtinai iki savo valstybės.                        
                                                  

2009 06 01
9.00. Iš posto besitraukiantį Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų aplankė jau seniai pasitraukęs Aleksandras Kvasnievskis ir pasiūlė toliau bendradarbiauti Lenkiją dominančioje geopolitinėje erdvėje. Kokia ta bendra įtaka turėtų būti? Taigi kokia ir buvo – ribų tarp tautų naikinimo politika. Kieno naudai? Į tai atsako svarbiausias A. Kvasnievskio siūlymas – dirbti į eurosąjunginį universumą jungiant Baltarusiją. Tam reikalui A. Kvasnievskis turi įkūręs specialią organizaciją, kuri – galima neabejoti – minta ir tarptautiniais gudų krašto „vakarietinimui“ skirtais pinigais. Kas iš to laimės? Abejoti netenka – kas tą veiklą vairuoja. O į kurią pusę suks vakarietinio procesas? Į Vakarus per Lenkiją. Kaip ir visais laikais iki šiolei – į vesternizaciją per polonizaciją.

2009 06 02
Būsto kainos Latvijoje pirmąjį metų ketvirtį palyginus su tokiu pat pereitų metų laikotarpiu krito 50 procentų – daugiausia pasaulyje (antroj vietoj Dubajus – 35 proc.). Ūkio nuosmukis siekia 16 proc.
O Lenkijoj ūkis per pirmą ketvirtį išaugo 0,8 proc. – ji vienintelė iš ES naujųjų narių sugebėjo nesmukti, o visoje ES užima antrą vietą pagal ekonomikos augimo tempą.
Kodėl?
Todėl, kad bankai čia nesavivaliavo taip beprotiškai kredituodami kaip Baltijos šalyse ar Rumunijoj. Lenkija savo paskolas kreditavo ne iš užsienio skolintomis lėšomis, o vietos indėliais. Jie sukaupti vykdant nacionalinę finansų politiką, skatinančią nacionalinę gamybą bei palankų žmonėms vartojimą, ką paliudija ir virtinės automobilių į Lenkiją iš Lietuvos, netgi Vokietijos ir kitų šalių. Dėl tos priežasties Lenkijos ekonomika nuo eksporto priklauso tik 40 proc., tuo tarpu kai, pavyzdžiui, Čekijoje – 70 proc. proc. BVP.
Štai jums, ponai liberalai, ir jūsų išgirtasis ekonomikų integracijos modelis. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl mes skurdžiai. Ar atsimenat, kas reikalavo visiško valstybės turto išpardavimo? Ar negirdim, kas taip kalba dar ir šiandien?

2009 06 03
9.50. Iki šiol kalbėta apie Bildelbergo sąmokslininkus – kasmetinį pasaulio aukštuomenės susiėjimą, kuriame buvo aptarinėjami „pasaulio reikalai“. Vieni tuos suėjimus traktavo kaip „pasaulio vyriausybės“ repeticijas, kiti – kaip pasaulio galingųjų pasikaitinimą savo pačių šlovės spinduliuose. Nors tie susitikimai turėjo įtakos pasaulio elito elgesio modeliui, buvo galima laikyti, kad tai daugiau žaidimai, negu veikimai.
Šįkart pasaulis sukluso rimčiau. Niujorke slaptai susitiko šešetas milijardierių. Susitikimą organizavo „Microsoft“ prezidentas Bilas Geitsas, biržos spekuliantas Vorenas Bafetas ir bankininkas Deividas Rokfeleris. Be jų dalyvavo dar vienas biržos spekuliantas Džordžas Sorošas, televizijos vedėja Opra Vinfri ir žiniasklaidos magnatas Tedas Terneris. Suprantama, žinios apie šį susitikimą nutekėjimas į viešumą buvo labai nemalonus grupuotei, o pasaulio viešajai nuomonei – tiesiog šokas. „Tai išties precedento neturintis įvykis“, konstatavo daugelis. Šie žmonės turi milžiniškus, ištisų valstybių biudžetus viršijančius turtus, todėl jų įtaka pasaulio politikai gali būti neabejotina.
Grupė susibūrė kaip filantropų pasitarimas, tačiau tas faktas, jog ten buvo aptarinėta gimstamumo kontrolės ir gyventojų pertekliaus problema, rodo filantropiją įžengiant į radikaliai savo veiklos pobūdį keičiančią veiklą.
Kai iš verslo pasitraukę pasaulio galingieji ima tartis dėl pokyčių pasaulyje, jie imasi politikos.
Kokia ji bus?
Pradžioje pakaks konstatuoti, kad jie jos tikrai imasi. Nors darė seniai.

2009 06 04
10.30. Jau ir Lietuvoje – aiškūs ekologinės katastrofos ženklai. Ryškiausias: išdžiūvo Tauragna. Ji išteka iš giliausio Lietuvos ežero Tauragno, kuris taip pat nusekęs. Ar tai lokalinis reiškinys, dar nenustatyta, tačiau kad šuliniai senka visoj Lietuvoj – ne naujiena. Šulinių dugno nesimato, o štai sausa Tauragnos vaga – kraupi. Kaip atidengtas karstas. Ir nėra ką sakyti. Ar paguos mintis, kad peržengta gamtos santykių reguliavimo riba? Ar nustosim dėl to kirtę miškus, tvenkę upes, rausę tvenkinius? Ar globalinis klimato keitimasis nesusideda iš milijardų štai tokių, kaip Tauragną išdžiovinęs, gamtos pakeitimų?

2009 06 05
10.37. Nėra geresnio pavyzdžio parodyti Visuotinės žmogaus deklaracijos tezių juridinio taikymo idiotiškumą ir kenkėjiškumą, kaip ką tik Anglijoje  priimtas sprendimas, jog krikščioniškosios labdaros organizacijos, kurios propaguoja normalią šeimą ir priešinasi homoseksualų teisei auginti įvaikintus našlaičius, daro nusikaltimą! Taip ir nuspręsta: jei organizacijos ir toliau propaguos heteroseksualias šeimas, jos, remiantis 2007 m. priimtu Lygiateisiškumo įstatymu ir labdaros organizacijų tribunolo (yra ir toks Britanijoje) sprendimu gali prarasti savo juridinį statusą ir valstybinį finansavimą. Argumentas, kad įstatymai turi galioti vienodai visoms organizacijoms, yra teisingas. Bet ar teisingas yra Lygiateisiškumo įstatymas, jeigu jis paremtas tik formaliu lygybės principu, be lygybės kultūrinio turinio – jau didelė problema. Europinis racionalizmas, iki nusikalstamumo įgyvendintas Didžiosios prancūzų ir iki idiotiškumo užakcentuotas Žmogaus teisėse, tą problemą naikina. Štai ir turim: vaiko šitoj situacijoj nebėra; nebėra tėvo ir motinos kaip šeimos; yra du genetiniai ar socialiniai degeneratai, kurių vertė pagal Žmogaus teisių erdvėje besiklostančią juridiką – absoliuti. Su kuo ir sveikinu Europos civilizaciją bei jų vadus: turite dar vieną užakusį civilizacijos kapiliarą.

2009 06 06
10.14. Dokumentinį filmą „Namai“, kurį vakar parodė Baltijos TV, reikėtų diskeliais padauginti ir išdalinti visoms mokykloms – tegul per visas įmanomas pamokas ar kitokius renginius rodo, ką padarėm su Žeme, kurdami joje rojų.
Nuo 1950 metų gyventojų padaugėjo 3 kartus, ir XXI amžiuje jų bus 9 milijardai.1 milijardas jau šiandien kenčia badą, o pusę viso turto turi du procentai gyventojų. Kas savaitę milijonas žmonių papildo miestus, nes apie 40 proc. dirbamos žemės jau nualinta. Kasmet iškertama 13 mln. ha miško, kuris neatsikuria. Iki 2050 m. išnyks ketvirtadalis visų dabar tebesančių rūšių. Energijos poreikis kuria šiltnamio efektą. Žemę dengiantis ledo sluoksnis suplonėjo 40 proc. Jeigu taip tirps ir toliau, 2020 metais jo gali ir nelikti. Vien Grenlandijos ledynai, sudarę 20 proc. viso Žemės ledo, ištirpę pakeltų vandenyno lygį 7 metrais. O per Grenlandiją jau šiandien kliokia tirpstančio ledo upės, net po ledais. 80 proc. Kilimandžaro ledynų jau nuplaukė vandenais. Pradeda atšilti amžinasis įšalas, kuriame „užblokuotas“ metanas – dukart už anglies dvideginį pavojingesnės dujos. 12.000 metų mus ugdžiusią gyvasties tvarką mes pažeidėm, ko gero, negrįžtamai. Jei per 10 metų nepakeisim žmonijos gyvenimo būdo, bus vėlu. 70 proc. Žemės gyventojų, 11 megapolių įsikūrę lygumose, kurios gali būti užlietos. Migrantų masės sunkiai prognozuojamos. Kai kurių salų gyventojai jau ieško saugesnių gyvenimo sąlygų. Vienas iš šešių planetos žmonių jau šiandien gyvena visai netinamomis sąlygomis.
Tai tik fragmentai tos informacijos, kurią spėjau pasižymėti atminčiai ir apmąstymams.
O ką darome mes savo pačių išlikimui?

2009 06 07
10.38. Pagavau baisią mintį: gyvename taip, kaip gyvenom visais ir priešistoriniais, ir istoriniais laikais – priešindamiesi, nesutikdami, kovodami. Dėl ko? Prieš ką? Už ką?
Esama lietuviuose kažko prigimtiškai fundamentalaus, kas reiškiasi gerumo, dorumo, orumo, žmogiškumo troškimu ir reikalavimu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – ilgaamžiu sukilimu prieš kryžiuočių ordino prievartą, rezistencija prieš rusiškąjį slavizmą, lenkiškąsias klastas, kita vertus – individualizmu, apolitiškumu, kultūriniu pliuralizmu ir pan.
Nieko naujo mūsų gyvenimo būde ir istorijoje taip pat ir šiandien: esame vieninteliai teisūs pasauly, mokom ir Rytus, ir Vakarus, o kadangi jie, kaip ir visais buvusiais laikais, mūsų neklauso, mes žudom ir žudomės, parduodam ir parsiduodam, sklindam po pasaulį ir nukultūrėjam savo žemėj.
O „europėdami“– ir toliau kaip į smėlį geriamės į Lenkiją.
Negi mūsų paskirtis – nueiti į nebūtį ir toliau teigiant tik savo teisumą?

2009 06 08
Lietus toks, kad net gamta, rodos, sukilo prieš piliečių suartėjimą su Europos valdžia: rinkimų apylinkės tuščios, nėra ką filmuoti televizijų operatoriams, nėra ką komentuoti apžvalgininkams.
Atitinkamas ir rezultatas: tik prieš vidurnaktį Lietuvos piliečių aktyvumas persirita 20 proc. barjerą, paskutinėj vietoj su 19 proc. palikdamas slovakus. O buvo šalių, kur aktyvumas siekė 80 procentų.
Kai ima ryškėt balsavimo rezultatai, vėlgi neįmanoma nedžiūgauti, ką Lietuva rengiasi siųsti į Briuselį atstovauti jis nacionaliniams interesams: Valdemarą Tomaševskį, Lietuvos lenkų supernacionalistą, Lietuvos rusą Viktorą Uspaskichą, tiesiai sakantį, kad jis atstovaus ne Lietuvos, o Europos Sąjungos interesams, Lietuvos žydų superliberalą Leonidą Donskį ir t. t.
Lenkai autobusais buvo vežami į apylinkes, traukė savo mašinom – balsavo per 80 proc. balso teisę turinčiųjų. Vos vos negavo antro mandato. Vieningai dirbo rusų sąjungos. O ką darė lietuviai?
O lietuviai sakė: e, vis tiek nieko ten nenuveiksi. Ir apskritai – vargu ką bepakeisi. Užtat ir konservatoriai su krikščionimis tegavo 4 mandatus, o socdemai – 3. Iš tiesų, lietuviai, kuo greičiau atiduokim savo likimą į tautinių ir lytinių mažumų rankas – jie tai dar nori gyventi, gal pamokys, kaip tai yra daroma? O gal ir mirti greičiau padės?

2009 06 09
9.54. Žvilgterkit, kas įsikūrė Jono Basanavičiaus gatvėj. Kairėj, nr. 1 – kinų smuklė, dešinėj, nr. 2 – kinų restoranas. Pati gatvės pradžia, pati vienos iš reprezentatyviausių Vilniaus gatvių ištaka.
Už poros namų kairėje – mongolų restoranas „Čingis chanas“. Aukštėliau dešinėj – rusų „Čiagino restoranas“. Už jo – Lietuvos rusų dramos teatras. Kairėj – paminklas žydų berniukui su batu prie širdies. Kiek aukščiau – intymių prekių parduotuvė. Ir t. t. Kas tai – laisvės portretas ar chaoso akys?

2009 06 10
9.09. Puolimas tęsiasi. Rašydamas vakarykštę pastabą apie Basanavičiaus gatvę, dar nežinojau, kas bus paskelbta vakare – mat, šito ir nebuvo atsitikę.
O atsitiko štai kas. Išgirdę, kad lietuviai „vėl vilkina žydų turto klausimo sprendimą“, o pagal įstatymo projektą numatyta išmokėti „tik trečdalį“ žydų turto rinkos vertės, į Lietuvą atvyko Pasaulio žydų restitucijos organizacijos vadovas Davidas Pelegas su kompanija ir „išreiškė susirūpinimą“.
Teisingumo ministras atsakydamas pareiškė, kad dalį numatomų kompensacinių lėšų galima būtų grąžinti ir natūra. Vienas iš „natūros objektų“ yra Basanavičiaus 5, kur įsikūrusi Lietuvos kultūros ministerija. Premjeras irgi linkęs svarstyti „tokį variantą“.
Lietuvos Respublikoje turtą gali susigrąžinti tik Lietuvos piliečiai. Bendruomenių turto grąžinimas išvis nenumatomas. Žydams tai – nė motais. Jie – aukščiau kokios nors ten Lietuvos ar Latvijos įstatymų. Grąžinkit, ir tiek.

2009 06 11
9.43. Lietuvoje surengtas tarptautinis investicinių problemų seminaras. Premjeras A. Kubilius paskelbė: Lietuva – palankiausia investicijoms šalis.
Šįsyk jis visiškai teisus: besąlygiškai gindama investuotojus, Lietuvos valdžia iš tiesų tampa patikimiausia jų sąjungininke bendroje kovoje prieš tautą.

2009 06 12
12.15. Kai pagaliau ištrūksti iš šitos laisve ir demokratija vadinamos viešojo kankinimo erdvės ir vos žengęs iš automobilio tarsi į vandenį panyri į sodybos tylą; kai ryto metą saulė prasibrauna pro debesis ir jų papilvės iš piktumo pajuosta, o kieme visomis spalvomis užsidega laukinės gėlės; kai pamatai, kad pušų ūgliai šoktelėję kone per metrą, o beržas svyruoklis šakas jau nuleido ant lango, ir supranti, jog kur tu bebūtum, medžiai bus čia ir dirbs savo darbą, kurdami šitą žalią tylos erdvę, – kam ir kokiais žodžiais turi dėkoti už visa šitai?

2009 06 13
10.48. Pagavus laiko, verta peržvelgti visus laikraščius! Šaunuolis Rimvydas Valatka: geriau apie Europos Parlamentą niekas dar nėra pašmaikštavęs. Mano metrašty toks tekstas negali būt nepacituotas ištisais gabalais.
„Ką vakar rinko Lietuva? Teoriškai – dvylika Europos tautos atstovų. Bet tokia tauta žydrame politinio korektiškumo mėgintuvėlyje dar neišnešiota ir, duok Dieve, niekada nebus pagimdyta. Faktiškai Lietuva, jei ketvirtį visų suaugusiųjų laikysime Lietuva, išsirinko 12 kandidatų į turtingiausių Lietuvos žmonių šimtuką.“ /.../
„2014 metais visi verslai bus mirę arba susitraukę į naginę, o 12 vakar išrinktų brolių ir sesių, gyvendami tik iš algos, galės be baimės lygintis piniginės storiu su kontrabandininkais ir narkotikų baronais.“
„Išrinkome dvylika kelių partijų aristokratų į keistos imperijos seimelį. Imperijos, kurioje vyrai nebenori kariauti, o moterys – gimdyti, ir kurioje visi, net tinginiai ir paskutiniai girtuokliai, reikalauja sau malonumų niekada negimsiančių ateities vaikų ir vaikaičių sąskaita.“ /.../
„Vaizdžiai kalbant, kas yra Europos Parlamento narys? Rožinė kiekvieno tik malonumams gyvenančio tikro, į utopijas vis labiau pasineriančio europiečio svajonė (svajonių darbas), kai kiekvienam duodama pagal norus, o dirbti nebūtina.“ /.../
„Ir nereikia svaigti, kad jie atstovaus Lietuvai, gins ją ar išmelš papildomai pinigėlių. V. Landsbergis buvo tiek pat Lietuvos atstovas, kiek ir Kipro, Maltos, Maljorkos ar Kanarų salų. Kaip ir A. Sakalas ar koks tautiškai pažangus „darbininkas“ A. Degutis. Visi jie – neegzistuojančios tautos atstovai, posėdžiaujantys neegzistuojančios valstybės parlamente. Tai ir elgtis privalo atitinkamai. Turi patys susigalvoti, ką veikti.“
Paskutinių dviejų sakinukų galėjo ir nebūti. Žino jie, ką veikti – žino, kam buvo rinkti. O katras užmiršta – yra kas ir kaip paaiškina. Kaip ir visose imperijose.

2009 06 14
10.28. Jau nebesinori abstrakčiai samprotauti apie mūsų išsikovotąją laisvę. Ji jau kaip vynuogių kekės išsirpusi tokiais gyvenimo vaizdais, kad tik skink ir džiaukis.
Ką čia pateiksiu kaip santrauką, per penketą „Lietuvos ryto“ puslapių pasakoja Laima Lavaste. Apie Bjorką Šulcą (Bjarke Schultz), verslininką iš Danijos, atvykusį čia prieš šešerius metus pasidaryti nišos savo nekilnojamojoj turto verslui.
Jaunas patrauklus danas netruko susirasti lietuvę, kuri ne tik padėjo jam susikurti Skandinavų verslo centrą, bet ir pagimdė dukterį, kuriai rūpestingas tėvas ėmė ieškoti danų kalbos mokytojos, kad dukrelė galėtų „gramatiškai bendrauti“ su kitais danais.
Tokia mokytoja netruko atsirasti – devyniolikmetė studentė, metus dirbusi Danijoje ir iš ten parsivežusi pačius geriausius įspūdžius bei nuomonę apie skandinavus. Kai po trečiojo vizito į Šulco namus artimieji iš jos gavo žinutę „Gelbėkit!“, pasirodė tiesos apie respektabilųjį daną siūlo galas.
Studentė mokytoja buvo išprievartauta, sumušta ir tąsoma po butą. Gelbėti prireikė su policija ir gaisrininkų kopėčiomis braunantis per trečiojo aukšto langą. Gelbėjimo operacija užtruko ketvertą valandų, ir jei ne draugų studentų atkaklumas, lakstant per keletą policijos komisariatų, prokuratūrą, rašant pareiškimus ir duodant visais įmanomais telefonais, akcija vargu būtų pavykusi.
Nes keletas tokių jau buvo nepavykę. Pasirodo, danas ne tik keldavo orgijas, daužydavosi, mesdavo lauk už durų, bet ir pro langą savo jau atitarnavusias aukas. Kaimynai kalbėjosi, protestavo, vadino daną šiukšle ir monstru, bet niekas nuo to nesikeitė.
Nenuostabu. Ir per devyniolikmetės gelbėjimo operaciją policija laikėsi nuošaliai: butas – privati teritorija, be to, užsieniečio, durų neatidaro, laužti jų nėra pagrindo, ar už išlaužtąsias sumokėsit? Kai Šulcą vis dėlto suėmė, Danijos ambasada išsirūpino, kad uždarytas jis būtų ne mėnesį, o dešimt dienų. Lietuvos prokurorai tiesiog dangstė daną.
Ar dabar pasikeis?
Devyniolikmetė atlaikė pirmuosius išprievartavimo juridinio apiforminimo kankinimus – smulkmeniškas apklausas, akistatą su prievartautoju, jo advokatų puolimus. Tvirtina nepasiduosianti.
Atkunta ir kitos aukos. O jų, pasirodo, visas būrelis – susirenka, pasikalba, pasiguodžia ir viliasi, kad maniakas kada nors prieis liepto galą. Visos jos ėjo į Skandinavijos verslo centrą darbo Lietuvoje ir Skandinavijoje. Visos buvo seksualiai išnaudojamos, sadistiškai iškrypėliškai, iki kankinimų, – bet tylėjo, nes bijojo ir gėdijosi.
Bet visų pirma – sutiko. Ėjo, sutiko, o tada jau klampojo per savo bėdą ir bijojo. Sako: danas ne tik gražaus kūno, bet ir turįs kažkokios sugestijos, kuris net ir išprievartautąsias priversdavo atleisti, grįžti ir vėl viską pradėti iš pradžių.
Ar daug netiesos yra Šulco tezėje, kad lietuvaitės pernelyg nesibrangina? Kodėl tąsyk Londono viešbučiai garsėja lietuvių sekso blondinėmis?
Lietuvaitės sako: mes nesitikėjom, mes manėm, kad skandinavas taip negali padaryti. Jie tokie... Juk jis – danas!
Štai į ką šiandien mums suėjo Vakarai – į gerą daną, gerą anglą, puikų prancūzą ar vokietį.
Ką sako jie? Sako: taigi jos to norėjo! O pasirodė, kad jos nieko neišmano, yra bukaprotės lietuvės, ir jie jas moko vakarietiškos sekso kultūros.
Prokuroras Liutauras Rudzevičius, kuriam pavesta tirti devyniolikmetės studentės išprievartavimą, tyrė ir Bjorko Šulco dukros, sugyventos su pirmąja lietuve, tvirkinimo bylą. Motinos jis nė neapklausė, o dukra (penkiametė!) pati pasakojo ir kaip tėvas darkėsi prieš ją pats, ir ją skėtriojo, ir kaip jis dūsavo su mama, ir ką turi kiti vyrai. Tačiau tai, anot bylos tyrėjų, ne įrodymai. Vaiko tvirkinimo byla buvo nutraukta.
Tai ar sulauks satisfakcijos devyniolikmetė?
Juk danas Šulcas – iš Vakarų, nuo kurių mes tiek atsilikę...

2009 06 15
10.05. Pradžioj buvo krizė.Paskui pasirodė sunkmetis. Dabar jau – bėdmetis. Ko gero, tiksliausias apibūdinimas.
O sako, kad išseko lietuvių kūrybinės galios!

2009 09 16
9.39. 1990 metais Lietuvoje būta 3,3 mln. ha ariamos žemės. Lietuviams šiandien priklauso 2,6 mln. ha. 30 000 ha jau šiandien oficialiai valdo užsieniečiai. O kiek neoficialiai? Ir kiek hektarų žemės maitintojos liks mums po 2011 metų, kai baigsis iš ES išderėtas „pereinamasis laikotarpis“ ir užsienietis Lietuvos žeme galės disponuoti taip pat teisiškai legaliai, kaip ir lietuvis?
Kaip rašo „Respublika“, Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vedėjas Algis Bagdonas pripažįsta, kad duomenų apie perėjūnų perimamą Lietuvos žemę ministerija neturi ir nerenka.
Ką veikia Lietuvoje danai, versdami Šiaurės Lietuvą Vakarų Europos kiaulidėmis, esam girdėję ne kartą: dešimčių ir šimtų tūkstančių kiaulių fermos statomos ir naudojamos visiškai nepaisant nei gamtosaugos, nei žmonių sveiko gyvenimo sąlygų garantijų. Nenuostabu: juk visa ta „pokomunistinės erdvės“ perėmimo akcija ir buvo sugalvota kaip greito pelno gaminimo vietos įgijimo akcija – tai ko čia krūpčioti, jeigu kokiam aborigenui tai netinka!
Bet šlykštukai amerikonai, sugalvoję būdą kaip apvalyti savo dolerį, užleido ir ant Europos „krizę“ – susprogdino daugybę kredito burbulų. Tai išmušė iš po užsieniečių kojų konkurencijos pamatą: iki 12 000 litų už ha sukelta kaina smarkiai krito, ir tik keletą šimtelių teįgalintys mokėti lietuviai ima atgauti amą. Niekas, žinoma, dar nebaigta: po bėdmečio ir „pereinamojo laikotarpio“ lietuvių ūkininkų laukia nauji sukrėtimai – kur kas rimtesni. Dabar koks nors norvegas Dagas Sorbas, nugyvenęs Šakių rajono Paluobių kaimą, pabėga į Voverius ir, nugyvenęs juos, dingsta į savo fiordus, palikdamas tik slogų prisiminimą. Kas gali garantuoti, kad jis nesugrįš su gauja tokių pat greito pelno besigviešiančių „ūkininkų“ po krizės?

2009 06 17
9.13. Pasaulis griūva. Irano prezidentas Ahmadinedžadas sako matąs griūvant buvusias imperijas ir formuojantis naujus geopolitinius pasaulio darinius.
Rusijos prezidentas Medvedevas siūlo naujas tarptautinio atsiskaitymo formas, kaip galimas pasaulio valiutas minėdamas juanį ir rublį.
Europos Sąjungos viduje akivaizdžiai stiprėja euroskeptinės nuotaikos, tuo pat metu didžiųjų valstybių vadovams įtemptai formuojant savo įtakų zonas mažesniųjų kaimynų ūkių laukuose.
Lietuvos vadovai desperatiškai laikosi ankstesniosios politikos – taupyti mokesčių didinimo ir išlaidų mažinimo plotmėje, nors jau nebegali užkišti net politinių partnerių gerklių, pro kurias prasiveržia prisipažinimai apie galimą valstybės bankrotą.
O žmonės Lietuvoj pastirę iš pasimetimo. Kas čia ką daro? Kodėl? Dėl ko?
Vienas kitas visų akivaizdoj nusišauna ar nušoka nuo tilto.
Tačiau kiti renkasi ir kalba, ką daryti.  

2009 06 18
9.11. Kaip jums atrodo, ką aš čia pacituosiu?
„7. LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (1974–1984) Lietuvoje: A. Galutinai nuslopino disidentinį judėjimą; B. Grąžino tikintiesiems Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Kaune; C. Nuolaidžiavo rusifikacijos politikai; D. Sustiprino Lietuvos komunistų partijos savarankiškumą.
8. Sovietų Sąjunga Nikitos Chruščiovo valdymo metais (1953–1964): A. Helsinkyje pasirašė Baigiamąjį aktą; B. Nuslopino „Prahos pavasarį“ Čekoslovakijoje; C. Pirmą kartą išbandė atominę bombą; D. Propagavo taikaus sambūvio idėją.
14. Kuris iš šių reiškinių būdingas 1926–1939 m. Lietuvai? A. Atidaryta pirmoji oro susisiekimo linija; B. Įvestas privalomas vidurinis mokymas; C. Pastatyta Kauno hidroelektrinė; D. Pradėjo veikti Kauno operos teatras.
21. 1920–1926 m. Lietuvoje: A. Dimitrave įsteigta priverčiamojo darbo stovykla; B. Įteisinta civilinė metrikacija; C. Pradėtos transliuoti radijo laidos; D. Universitetui Kaune suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.“
Tai va: čia – į žiniasklaidą prasprūdę šiųmetinių abitūros egzaminų istorijos testų pavyzdžiai. Nekalbant apie tai, kad patys abiturientai pasigedo daugybės klausimų, kuriems jie rengėsi pagal savo mokymo programas, dėl ko egzaminas jiems atrodė su milžiniškom dalyko spragom, nekalbant apie tai, kad beveik absurdiška yra nagrinėti Petro Griškevičiaus „valdymo“ laikotarpį kaip „istorinį reiškinį“, o Nikitą Chruščiovą sieti su kokiais nors nuo jo asmens tikrai nepriklausiusiais įvykiais, – apie kokius „dalyko“ išmanymo sugebėjimus galima spręsti iš pačių tekstų, primenančių kryžiažodžius ar teležaidimus?
Prisigyvenom, ponai.
Negana kad visą mokymo sistemą komercializavom, prie mokinio „pririšdami“ jam aptarnauti reikalingų lėšų „krepšelį“, dar ir mokymo turinį pavertėm išskaičiavimų ir suskaičiavimų efemerija. Kaip ir ką galima nuspręsti apie moksleivio žinias ne kaip atsitiktinių faktų sankaupas, o kaip istorijos procesų supratimą pasiremiant tokių štai testų klausimų atsakymais?
Nieko! Absoliučiai nieko. Tiesiog jaunam žmogui bus pavykę arba nepavykę pataikyti su atsakymu lygiai taip pat, kaip televizijoje lošiant automobilį. Ne daugiau. Apie procesų supratimą pagal tokius klausimus – nė kvapo, nes viskas paremta niekingo faktelio priskyrimu ar nepriskyrimu „procesui“ arba aukštesnio abstraktumo „faktui“.
Vargšai mano jaunieji bičiuliai abiturientai! Ir šiųmečiai, ir buvę, ir būsimi, patekę į šitą pedagogais vadinamų intelekto darkytojų mėsmalę. Ištisa karta jaunų žmonių turės nukentėti nuo šitos nežinia kieno sukurtos mąstysenos „kompiuterizacijos“, kol vėl atkursim supratimą, o ne pseudožinojimą ugdančią mokyklą.

2009 06 19
Kartais man pasirodo, kad baigiu nukvėšti. Perskaičiau, kad Tauragės Žalgirių gimnazijos vadovai taupydami lėšas nuvežė deginti į miesto katilinę Žiulio Verno raštus, Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“ bei kitas panašias knygas – ir kažkas viršugalvy atšoka: ar aš dar šiame pasauly?
Šiame, bičiuli, šiame. Pasirodo, po ketverių metų naudojimo mokyklos gali ne tik vadovėlius, bet ir grožinės literatūros bei mokslo veikalus nurašyti ir sunaikinti. Šita istorija į laikraščius pateko tik dėl to, kad Žalgirių taupuoliai knygas nuvežė ne į popieriaus perdirbimo fabriką (už „paslaugą“ reikia susimokėti), o į katilinę, gi ten atsirado žmonių, kuriems ne tik pagailo dar visai sveikų knygų, bet ir paskambino žiniasklaidai.
Kaip pavadinti situaciją – nebežinau.

2009 06 20
13.01. Ilga nuo tarybinių laikų užsilikusių „Raketos“ tipo keleivinių laivų panaudojimo istorija. Nevienadiene informacija besidomintis žurnalistas galėtų parašyti visą mūsų pookupacinio ūkio istoriją, remdamasis vien šia unikalia Lietuvoje ūkio šaka.
Bendrovės „Nemuno linija“ vadovas A. Eitutis prieš keletą metų, išleidęs 2 mln. litų, išgelbėjo nuo sunaikinimo ir kapitališkai suremontavo du keleivinius laivus, dar du parengė remontui, pripirko atsarginių dalių, yra visos licencijos plukdyti keleivius vidaus vandenimis. Užsienio turistai teiraujasi, kodėl nėra maršrutų į Nidą, nors Nemune pristatyta prieplaukų už maždaug 50 mln. litų. Jeigu neliks laivų, jie galės pasirodyti galbūt po poros dešimtmečių, nes naujas laivas kainuoja 4,5 mln. litų.
„Nemuno linija“ pasiūlė Susisiekimo ministerijai, kad per badmetį išsilaikyti padėtų kompensacija už keleivių vežimą – tokia lengvata naudojasi „Lietuvos geležinkeliai“. Analogiškos taisyklės taikyti „Nemuno linijai“ nėra galimybės, nes ji – privati firma, o perimti ją valstybės žinion – irgi „nėra galimybių“.
Kodėl nėra?
„Komercinė veikla nėra valstybės įstaigų funkcija, tokiam sandoriui nėra ir pinigų“, atsako susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, liberalas. Jis, kaip pranešama, kalba net apie „Lietuvos geležinkelių“ kompensacijų panaikinimą, net jeigu tai grėstų pervežimų geležinkeliais sunaikinimą.
Vakaruose jau visu balsu kalbama apie viešojo transporto – geležinkelių, autobusų, troleibusų, tramvajų – tinklų plėtojimą ir tobulinimą, skatinimą naudotis būtent visuomeniniu, o ne individualiu transportu. Pas mus – priešingai.
Ir tai vien dėl to, kad Lietuvoje tobulai viešpatauja liberalų dogma, jog valstybė negali užsiimti komercine veikla, dėl ko ji negali turėti ir valstybės turto.
Rinkite, brangūs lietuviai, į Seimą liberalus, skirkit juos švietimo, susisiekimo ministrais, o paskui verkit, kad nebelieka autobusų maršrutų, trumpinamos geležinkelio linijos, į bankų vergovę atiduodama jaunoji lietuvių karta ir panašiai, o du keleiviniai laivai, užuot skrodę Nemuno ir Marių vandenis, dabar tiesiausiu keliu plauks į metalo laužo prekyvietę.

2009 06 21
Į Vilniuje vykusį tarptautinį merų forumą Oslo meras atvyko su savo „moterimi“ – tokiu, kaip ir jis pats, homoseksualu vyru. Nors pats Oslo meras teigė savo „akcijos“ nesupratęs kaip protesto prieš sostinės valdžios vykdomą politiką, tačiau aiškino, kad gėjų padėtis Lietuvoje yra blogesnė, negu kitose Baltijos šalyse, todėl atvykdamas su savo sutuoktiniu, jis norėjęs pabrėžti, kad yra susituokęs su vyru.
Vilniaus meras, aiškindamas jam iškrėstą kiaulystę, sakė, kad toks savo nuomonės išsakymas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Leisiu sau pono Vilniaus mero paklausti, ar Oslo meras atvyko į privačią kelionę? Jeigu ne, tai yra toks akibrokštas, kuris pralenkia eilinių žydrųjų bet kokio rango paradą, todėl vertintinas kaip tarptautinė aukšto rango politinė homoseksualizmo manifestacija. Kad ir kokie tolerantiški dėtųsi esą Vilniaus vadovai, už tolerancijos širmos galėtų nesislapstyti ir bent jau apgailestauti dėl Oslo mero įžūlumo. Ir pažadėti jo daugiau į Vilnių nebekviesti.

2009 06 22
10.04. 190 motociklininkų iš Lenkijos dalyvavo II piligrimų žygyje motociklais į Vilnių. Išvykę iš Palenkės Bielsko prieš vidurdienį jie atvyko į Vilnių, dalyvavo pamaldose Aušros vartų koplyčioje, o po to užplūdo Vilniaus senamiestį, aplankė Juzefo Pilsudskio ir jo motinos kapą, nuvyko į Trakus.
Nuo pat Nepriklausomybės laikų lenkų piligrimai šturmuoja Vilnių. Eina pėsti, važiuoja autobusais, pagaliau ir motociklais – modernizuojasi. Kuo buvo virtusi pernykštė Lenkijos Respublikos konstitucijos minėjimo šventė – Vilniaus senamiestis dar prisimena. Visų šių „žygių“ organizatoriai – lenkų kunigai. Lenkijoje katalikybė privatizuota seniai, ji dar nuo Unijos laikų, yra tapusi lenkiškojo nacionalizmo priedangos ir dvasine, ir fizine organizacija.
Lietuvos kunigija ir visa Bažnyčia tyli. Nežino, ką daryti? Ir lenkų dvasininkija Lietuvoj šeimininkauja kaip savo namuose                                          

2009 06 23
Vilniaus rajono taryba paskelbė Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą – pavedė save tiesioginei Dievo ir Kristaus Karaliaus globai. Tam pritarė netgi vienintelis opozicijos stačiatikis socialdemokratas, taip pat slavas.
Lenkai save laiko pačia katališkiausia tauta Europoje. 2006 metais kai kurie parlamentarai ten irgi kėlė panašią idėją – valstybės karalium paskelbti Jėzų Kristų. Uoliuosius sugėdino netgi Lenkijos Bažnyčios hierarchai. Vilniaus rajono merės kabinete kabo ne Lietuvos Prezidento, o Jėzaus Kristaus paveikslas. Rajono tarybai primestą sprendimą Marija Rekst gina visomis keturiomis: jei nepatinka, gyventojai turėsią galimybę prieš ją balsuoti per netrukus įvyksiančius savivaldybių rinkimus.
Anekdotas – taip Vilniaus rajono savivaldybės sprendimą įvertino Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas. O jeigu tai ne humoras, tai jie turbūt buvo neišsimiegoję, pridūrė.
Ar Vilniaus rajono savivaldybė neperžengė pasaulietinės valstybės įstatymų, nepažemino kitų religijų? – svarsto vieni. Kad Vilniaus rajono savivaldybėje neveikia Lietuvos valstybės įstatymai – visiškai akivaizdu, sako kiti.
Už viso to – juodas politinis lenkų nacionalizmas, Lietuvos Prezidentui vieną po kito rieškiant Lenkijos garbės ženklus ir titulus.

2009 06 24
17.20. Rinkimai į Europarlamentą ir Lietuvos prezidentus kai kam vis dėlto prakrapštė akis – laikraščiai prabilo apie dvigubai aktyvesnį Pietryčių Lietuvos lenkų balsavimą. V. Tomaševskis Šalčininkų rajone surinko 67 proc. balsų, o Vilniaus rajone iki pusės pritrūko vos 0,6 proc. Už Lenkų rinkimų akciją į EP pasisakė 70 proc. Vilniaus ir 80 proc. Šalčininkų rajonų gyventojų.
„Atgimimas“ bandė išsiaiškinti, kur šio reiškinio šaknys. Apklausinėjami žmonės sukosi nuo tiesioginių atsakymų, bet kad lenkiškumas yra visų jų apsisprendimų pamatas – į vatą nevyniojo. Vienas Turgelių gyventojas sunkiai valdėsi: „Aš esu lenkas, balsuoju už lenkus, tu – lietuvis, balsuoji už lietuvius, rusas balsuoja už rusus. Tokia yra gyvenimo tiesa ir tikslas.“
Taip, galima sutikti su straipsnio autoriaus nuomone, kad čia gyvenantys žmonės neturi ryšio su likusiąja Lietuva. Jie nesijaučia visaverčiais Lietuvos piliečiais, todėl domisi Lenkija, Rusija, Gudija. Kodėl? Todėl, kad Lietuva „ne ten pasuko: viskas parduota, žmonės vargšai, neturi ką veikti – visi geria“. Kol Lietuva su savo regionais bus nesusisiekiantys indai, padėtis vargu bau keisis.
Užtat su tais rajonais puikiai susisiekia Lenkija.

2009 06 25
17.21. Anatolijus Lapinskas „Atgimime“ nuodugniai ir labai argumentuotai nagrinėja Lenkijos organizacijos ryšiams su užsienio lenkais („Wspolnota Polska“) 2009 m. gegužės pranešimą apie Lietuvos lenkus, pavadintą „Lietuvos lenkų mažumos teisių saugojimas“.
Nėra galimybės pacituoti visų autoriaus nurodomų to pranešimo falsifikacijų ir iškraipymų. Didžiuma jų seniai žinomi ir nuolat kartojami: lietuviai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose šalia savivaldybių mokyklų steigia valdžios (apskrities) mokyklas, kurios geriau aprūpintos, „mokinio krepšelis rajonuose yra tik 20 proc. didesnis už lietuviškųjų mokyklų, nors turėtų būti 40 proc.“, į lenkų mokyklų reikalaujamą nustatyti mažesnį komplektuojamos klasės mokinių skaičių neatsižvelgiama; lenkų kalbos abitūros egzaminas nėra privalomas, o štai nuo 2012 metų lietuvių kalbos egzaminas bus toks pat lietuvių ir lenkų abiturientams.
Kas bent kiek susipažinęs su švietimo reikalais Lietuvoje, numotų ranka: išsidirbinėjimai! Paminėsiu bent vieną faktą: Baltarusijoje pusei milijono lenkų už Lenkijos pinigus įsteigtos dvi lenkų mokyklos; Lietuva ketvirčiui milijono lenkų už Lietuvos pinigus turi įsteigusi šimtą lenkų mokyklų – šimtą kartų daugiau nei Baltarusijoje. Baltarusijai – jokių pretenzijų. Lietuvoje – viskas blogai.
Panaši padėtis ir dėl mažumų kalbų viešo vartojimo. Kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės skatina „iniciatyvas“ gatves pervardinti lenkiškai – ne naujiena. Seinuose, Punske ar kur nors kitur Lenkijoje gatvių pavadinimų lietuviškai nėra ir nebus. O po triukšmu dėl gatvių ir kitų viešųjų užrašų lenkai jau braunasi į lenkų kalbos įteisinimą savivaldybėse: valdininkai turį turėti teisę gauti interesantų raštus ir atsakyti į juos lenkiškai. Kas ir kaip ten cituotų atsakymui reikalingus įstatymus? Bet ir šis „kontrargumentas“ absurdiškas. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai – Lietuva, ir jei valdininkas nesugeba juose dirbti, kalbėdamas lietuviškai – jo vieta ne valstybės tarnyboje, o Lietuvos versle ar Lenkijoje.
A. Lapinskas prisimena, kad dar 1991 metų birželio 19 d. jis rašė į „Kurjer Wilenski“ dėl iškraipymų, kuriuos, pasiremdami Lenkijos informacija, apie Lietuvą paskelbė Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetų delegacijos. Lenkijai tai patiko. Ji ir vėl skelbia melą, nors neviešai pripažįsta, kad lenkų mažumos padėtis niekur nėra tokia gera, kaip Lietuvoje.

2009 06 26
Pereitą savaitę Seimas pagaliau tarė žodelį, ginantį žmogaus sąmonę nuo psichologinio smurto: priėmė įstatymą, apibrėžiantį neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi darančią viešąją informaciją bei jos skleidimo tvarką.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įstatymą sulaikė – grąžino svarstyti Seimui. Anot V. Adamkaus, apibrėžimų kriterijai pernelyg abstraktūs ir neaiškiai suformuluoti. Tai sukuria prielaidas įsitikinimų ir informacijos laisvės pažeidimams.
Nors prie Prezidentūros buvo susirinkę ir įstatymo rėmėjai, ir jo priešininkai (šių – apie šimtas asmenų), Prezidentas palaikė Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos liniją. Niekas neklausė, sankcionuotas ar nesankcionuotas buvo šis „tolerantų“ sambūris. Šalia nacionalinės trispalvės plaikstėsi homoseksualų vėliava, o saviškius drąsino savo orientacijos nebeslepiantis šoumenas Ruslanas Kirilkinas, neseniai grįžęs iš užsienio, kur, kaip kažkur yra prisipažinęs, įgijo pasitikėjimo nebesislapstyti ir „būti savimi“.
Jeigu ši „manifestacija“ nebūtų surengta, Lietuvos Prezidento žingsnį stabdyti įstatymą galima būtų laikyti juridiniu požiūriu niekuo nuo kitų panašių „grąžinimų“ nesiskiriančiu veiksmu, nors moralės požiūriu neabejotinai šališką. Tačiau homoseksualų vėliava prie Prezidento rūmų viską sudėlioja į vietas pakankamai vienareikšmiškai.

2009 06 27
Kas nebeatmena, tepasiskaito tų metų laikraščių komplektus (jeigu tokie dar bibliotekose randami), koks skandalas kilo, kai keturi Seimo nariai prieš keletą metų nuvyko į Baltarusiją ir savo galva pabandė įvertinti, kas gi ten, toje „paskutinio Europoje diktatoriaus“ šalyje, vyksta.
Vos ne puspročiu buvau išvadintas ir aš, kai „Atgimime“ prieš porą metų paklausiau: „Kas tai – Baltarusija?“.
Užteko Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai nusilenkti (na: linktelti) Briuseliui ir pasakyti porą „ne tokių“ frazių Maskvai, kaip ir rinkimai Baltarusijoje buvo pavadinti kone demokratiniais, ir A. Lukašenka nebe toks baisus diktatorius, o štai dabar ten jau vieši ir mūsų premjeras A. Kubilius ir su „anų“ premjeru tariasi dėl elektros energijos (uždarius IAE) ne tik pirkimo Lietuvai, bet ir pardavimo Europai sąlygų, dėl informacijos apie Baltarusijos statomą elektrinę netoli mūsų sienos, dėl – matyt – dar ko nors, kas lieka už viešosios erdvės.
Kur mūsų didžioji meilė „Baltarusijos opozicijai“, kur reikalavimai demokratizuotis, gerbti žmogaus teises ir pan.? Politinės naudos vėjelis visa tai nupūtė į tarptautinių santykių pakrūmes.
Nieko naujo? Aišku, kad nieko. Kalbu ne „Europos vairininkams“, kalbu mums patiems: galvokim galva visą laiką. Kol pūtėm į Briuselio dūdą, mūsų santykiai su gudais apžėlė tokiom dilgėlėm ir usnim, kad akim neaprėpsi. Bjauriausia, kad visi tie piktžolynai – mūsų teritorijoj.

2009 06 28
13.44. Ne tik susipažinau, bet – galima sakyti – išstudijavau paminklo broliams Vileišiams konkursui pateiktus projektus. Vyravo dvi tendencijos – „portretinių“ ir „abstrakcinių“, arba „slibininių“, kaip juos „Šiaurės Atėnų“ straipsnely pavadino G. Kazlauskaitė.
Reikia sutikti su autore: už kai kuriuos „projektus“ iš autorių apskritai derėtų atimti kvalifikacinius diplomus. O jos parinkti pavyzdžiai ir man buvo įstrigę: iš to keisto raizgalyno „pirmą vietą“ būčiau skyręs už stalo sėdintiems broliams, o iš kirmino išlendančioms galvoms – absoliutų užribį. Lyg ir sutartume, jeigu tektų su autore diskutuoti. Tai ko čia dabar „recenzuoju“ ne projektus, o jų recenziją?
Todėl, kad ji pilna keisto nepasitenkinimo ne tiek projektais, kiek tuo, kad tokie konkursai išvis rengiami, kad apskritai statomi paminklai – Gediminui, Vileišiams (Kudirka liko nepaminėtas, o gaila – tiktų). Paminklas Gediminui esąs prastesnis už „Lazdynų griozdą“. „Vileišiai už stalo“, laimėję pirmą vietą, po „tūkstantmečio pompastikos“ atrodys juokingai, kaip ir Žaliojo tilto skulptūros, kunigaikščių kontekste atrodančios bent jau „techniškai neblogai nulipdytos“. Visa tai esą taip „negrabiai lietuviška“, kad autorė yra „už tai, kad paminklo Vileišiams iš viso nebūtų“. Ne būtų skelbiamas naujas konkursas, o „paminklo iš viso nebūtų“. Nesugebam – ir nereikia.
Tikrai: kodėl vis dėlto kažkas kažką dar daro, bandydamas įamžinti savo istoriją?!

2009 06 29
14.40. „Nacionalizmas eina per Europą“, – taip „Atgimimo“ 21 nr. Europos Parlamento rinkimus apibendrina nuolatinė savaitraščio apžvalgininkė Daiva Repečkaitė. Kad jaunoji autorė yra skaisti liberalė, rodo ne tik šis jos straipsnis, tačiau šiame pasigirsta naujų motyvų, į kuriuos negalima neatkreipti dėmesio kaip į baimingas įsitempiančios visuomeninės sąmonės simptomus.
Ne besąlygiškai Europos Sąjungos federalizavimui pritariančiuosius ji vadina politikais, savo kalbomis primenančiais Tarpukario laikus. „Fašistuojančius politikus į naująjį europarlamentą išsirinko Didžioji Britanija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija, o Vengrijoje triuškinamą pergalę (beveik 15 proc. balsų – tiek pat, kiek valdančioji partija, tai garantuos tris vietas Europarlamente) pasiekė kraštutinė dešinioji partija „Jobbik“(„Judėjimas už geresnę Vengriją“). Lietuvos siunčiami neliberalai – tik taikos balandžiai tarp anų radikalų, nors tarp jų – ir „buvęs meras, blokavęs europines šviečiamąsias iniciatyvas“, ir „apkaltos būdu nušalintas prezidentas“, ir dar kiti bjauruoliai. Tokie rinkimai – simptomas reiškinio, kurio šaknys – „auganti neapykanta tarp visuomenės grupių“.
Dėl ko gi ji auga?
Kaip pavyzdį autorė nagrinėja vengrų, čekų, slovakų santykius su čigonais (romais), airių – su rumunais, visų Vakarų europiečių – su „laukiniais rytiečiais“. Ši tarpetninė įtampa auga taip akivaizdžiai, kad „tokią bangą galėtume įsivaizduoti kaip naujojo fašizmo ir nacizmo kilimą, kurio nesulaiko ne tik valstybių sienos, bet ir ES institucijos“. Kalti dėl to politikai, rinkėją nuolat verčiantys „rinktis, ar yra labiau nacis, ar komunistas“. Vengrijoje, be to, įtampa nesumažėjusi, nes iš jos mažiausiai emigravo nepatenkintųjų dėl nedarbo. Nepasitenkinimas išvirto smurtu: čigonai dukterų akivaizdoj užmušė vengrą, vengras nušovė dviejų anūkų senelį, tėvą ir penkerių metų sūnų. Bet (kadangi daugiau tų „neapykantos tarp visuomenės grupių“ priežasčių nenurodoma) pačia svarbiausia priežastimi, matyt, reikia laikyti aplinkybę, fiksuotą dviejuose baigiamuosiuose straipsnio sakiniuose: „Vis dėlto augančio nacionalizmo ištakų konstatavimas nepadės išspręsti problemos. Nebaudžiamumas ir visuomenės abejingumas būtų didžiausias radikalų, vykdančių tokius nusikaltimus, laimėjimas.“
Ne pirmas atvejis, kai autorė nacionalizmą tapatina su nacizmu ir fašizmu. Tai, matyt, neoliberalizmo dogma. Tačiau kai lemiamu „problemos sprendimo“ („galutinio sprendimo“?) būdu laikomas baudžiamumas, tai kas tada yra liberalizmas apskritai? – „šviečiamosios europinės iniciatyvos“?
Jeigu susidurčiau su pirmąja autorės publikacija nacionalizmo, fašizmo ir „neapykantos kaimynams“ temomis, galima būtų ir baigti dar vienu mano pateiktu retoriniu klausimu. Tačiau straipsnio teiginiai – ne tik terminologinė painiava, jie – pozicija.
Todėl leisiu sau pacituoti porą vietų iš greta D. Repečkaitės teksto spausdinamo Stanislovo Kairio straipsnio „Apie principingosios žiniasklaidos žalą“. „Reikia nemenko bendrojo išsilavinimo, plataus akiračio ir tvirtų informacijos analizės įgūdžių, kad gniuždančio „žinių“ pertekliaus sąlygomis sugebėtum įvertinti, kur esmė, o kur balastas. Deja, visapusišku išsilavinimu pasigirti negalime, įgūdžių per porą laisvės dešimtmečių – dar tik užuomazgos, o akiratis dažniausiai užsibaigia ties kaimyninės šalies gastronomo vitrina.“ Ir antra: „Jeigu tikėtume sąmokslo teorijomis, tai galėtume manyti, kad kažkokios piktos jėgos mus specialiai įvelia į begalinį murkdymąsi politikos intrigose ar aukštuomenės gyvenimo kuluaruose, kad mus valdytų aistros ir per medžius nematytume miško. Tačiau jokio išorės priešų sąmokslo čia nėra.“
Beje, šios citatos ne autorei – daugiau pačiam „Atgimimui“.

2009 06 30
Esu tikras: ką pasakysiu dabar, vėl bus pavadinta nacionalizmu, nacizmu ar net fašizmu.
O sakau štai ką: paskui krikščionybę traukia žydai.
Kad katalikai ir pravoslavai juos nelabai myli, yra šių konfesijų savitaigos forma, nes žydai ateina su savo tautine religija – judaizmu. Jie ateina, neprieštaraudami Evangelijai – jau dvasiškai palaužtųjų užuojautos religijai, bet už nugaros laiko savo tikrąją knygą – Senąjį Testamentą su visais savo išskirtinumo apibrėžimais ir patvirtinimais. Krikščionybė yra tik pirmosios fronto linijos, žyminčios užimtosios teritorijos, paimtosios erdvės ribą.
Žydų kiek nori krikščioniškuosiuose kraštuose.
Apie islamo erdves to nepasakysi.                  
        

2009 05 01
„Mažeikių naftos“ 10 procentų akcijų, iki šiol priklausiusių Lietuvos vyriausybei, pardavimas lenkams, tokiu būdu įmonę visiškai perleidžiant užsienio kapitalui ir suteikiant teisę ta tikrai strategiška Lietuvai įmone disponuoti Lietuvai jos visiškai nebekontroliuojant, iškėlė pagaliau klausimą apie tokios padėties galimas pasekmes Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ir ką jūs manote? Lietuvos vyriausybė pripažino, kad poveikio priemonių reguliuojant įmonės veiklą ir likimą nacionalinių interesų požiūriu Lietuva neturi.
Taigi, grynai lietuviška situacija: pirma padarom, paskui pamąstom. Iš tų mąstymų tiek ir naudos, kad pasakom, jog šaukštai po pietų. Nes viską jau išsrėbėm be šaukštų!
Viešojoje erdvėje tas faktas taip pat be komentarų: tarsi „krintanti žvaigždė“ beribiam nakties šviesulyne.

2009 05 02
8.58. Lietuva vėl švenčia Gegužės pirmąją! Su eisenomis ir raudonomis vėliavomis. Žiūriu ir netikiu: sapnuoju?
Ne, nesapnuoju. Gegužės pirmoji – vėl šventė Lietuvoj. Tarptautinė darbo diena, rašo kalendoriai. Tačiau plakatai sako ką kita: tai yra darbo žmonių šventė, kurios metu darbo tik reikalaujama. Darbo ir normalaus užmokesčio už jį.
Gerai bent, kad tos vėliavos ne su kūju ir pjautuvu, kaip Maskvoj, arba be šūkių apie revoliuciją ir socializmą, kaip Ankaroj. Užtat su Briuselio žvaigždžių vainiku, kuris neleidžia išklysti iš tikrojo šios šventės suvokimo konteksto – socializmą toleruojančio konteksto. Nesvarbu, kad tas kontekstas mėlynas. Dėl to raudona šventės prasmė nieko nepraranda.

2009 05 03
10.14. Pastaruoju metu itin suaktyvėjo propaganda prieš nacionalinę lietuvių kalbos sistemą – atkakliai reikalaujama įteisinti lenkiškus diakritinius ženklus, nacionaliniuose dokumentuose rašyti pavardes ir ne valstybinės kalbos raidynu, pavardes trumpinti tenkinant mūsų pačių moterų įgeidžius ir pan.
Viename paskutinių „Lietuvos ryto“ balandžio mėnesio numerių – didžiulis (per tris puslapius, pradedant pirmuoju šeštadienio numerio puslapiu) straipsnis su klasikiniu servilizmo požiūriu pavadinimu: „Europą juokina keleto raidžių vergais tapę lietuviai“. Jame pasakojama, kokias dvasios kančias ir įvairius materialinius sunkumus patiria į svetimus kraštus nutekėjusios lietuvės. Airis Timotis Dvieras (Timothy Dwyer)  kreipėsi į Airijai atstovaujantį Europos Parlamento narį ir žada kreiptis net į Europos teisingumo teismą, kad jo žmonai Jūratei būtų leista į pasą įrašyti „Dwyer“, o ne „Dvyer“. Airis sako, kad kovoti dėl teisingo jų giminės pavardės rašymo – tradicija, nes XX amžiaus viduryje į JAV emigravęs jo dėdė kreipėsi į teismą, kad jam būtų leista rašydintis O’Brien. Airio žmonai įrašas jos pase „Dvyer“ didelių problemų nesukelia – Airijoje ji visur registruojama kaip „Dwyer“, tačiau ji pati jaučiasi labai blogai – „tarsi meluotų“, kad yra „Dwyer“, o ne kažkokia kita moteriškė – „Dvyer“. „Kodėl turiu taip kankintis?“ „Ar ta viena raidė pase, kuri kelia man tiek nepatogumų, padarys mane didesne lietuve?“ Jeigu atsakyti reikėtų iš esmės, kaip ir klausia ponia Jūratė, reikėtų atsakyti taip: tai kad jau ir dabar esate ne kažikokia   lietuvė – nei savo mąstymu, nei nutekėjimu. Nutekėjusi lietuvė, net ne tokia nacionalistė, kaip minimas airis, neštų savo valstybinės kalbos ir lietuvių nacionalinės rašybos naštą ir problemas spręstų taip pat patriotiškai, kaip ir vyras, pagal visus nutekėjimo kiton šalin keliamus sunkumus.
Ponios Jūratės padėtis airiškai agresyvaus vyro pašonėje labai paranki istoriją pasakojančiai straipsnio autorei: Jūratės nuolankumas labai patogus paremti T. Dviero „šviečiamąją misiją“ Lietuvoje, nes jis mano, kad jo žmonos pasas – „ne lietuviškas dokumentas, tai – Europos Sąjungos dokumentas“.
Tą, atrodo, nori įrodyti ir straipsnio autorė Dalia Gudavičiūtė, ir „Lietuvos rytas“. Nes faktus „renka“, juos ne tik pritempdami, kaip p. Jūratės atveju, bet ir paprasčiausiai kurpdami, kaip Vokietijoje gyvenančios Vitės Jokštaitės atveju. Ponia Vitė yra ištekėjusi už vokiečio Kajaus Vortmano (Kai Worthman), pavardės nutarusi nekeisti ir verčiau gyventi „tapatybės chaose“, tačiau „vis dažniau“ galvojanti atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tai, ko gero, ne dėl pavardės, o dėl ilgo gyvenimo kitoje šalyje natūrali išvada: negrįš jos, tos mūsų ten nutekėjusios moterys. Tačiau straipsnio autorei taip reikia  0132fakto“ prieš lietuvių kalbos rašybos sistemą, kad Vitės ir Kajaus vedybų problemą „užaštrina taip „Vortmanas gyvena su Fortran“. Aiškiai matosi, kad D. Gudavičiūtė nemoka vokiečių kalbos, kitaip neklystų taip žiauriai: vokiečių abėcėlės w jokiu būdu neskaitoma kaip f, o tik kaip v, tai tik vokiškoji v skaitoma f. Tačiau ar svarbu tiesa – svarbu „faktai“!
Užtat su kokiu pasitenkinimu straipsnio autorė pasakoja, kaip iš lietuvių „rašybos ypatumų“ juokiasi užsieniečiai! Problemą, jos požiūriu, kuria Lietuvos valdininkai ir politikai. politikai niekaip neapsisprendžią sueurpietinti lietuvių raidyną, nors įstatymo projektas jau parengtas, bet užstrigęs (įstr-???) Seime.
Kad tai ne valdininkų ir ne politikų reikalas, autorė nesuvokia. Arba nenori suprasti. Nes tai – nacionalinio saugumo kalbos aspektu problema. ji lietuvių tautos kaip lietuvių kalbos šeimininkės naudai seniai išspręsta Lietuvos Konstitucijoje ir 1999 metais papildomai išaiškinta Konstituciniame Teisme. Chaosą kelia destruktoriai, tokie kaip „Lietuvos ryto“ rašėjai su savaisiais lietuvių rašybą niekinančiais, išjuokiančiais ir už grašius išduodančiais straipsniais bei šios pozicijos rėmėjai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė (!) Irena Smetonienė sako, kad „kalbinių motyvų, kodėl reikėtų neleisti rašyti ne lietuvių tautybės asmenims pavardžių jų tautos kalba, nėra“. Toks pareiškimas diskvalifikuoja ją ne tik iš Komisijos vadovų, bet ir iš kalbininkų. Nes būtent kalbinis motyvas yra pagrindinis motyvas: pavardės, taipgi ir užsienietiškosios, yra lietuvių kalbos faktai, todėl turi būti ir savo rašytine forma interpretuojami lietuviškai, t. y. rašomi lietuvių nacionaliniu raidynu.
Kęstutis Čilinskas, straipsnio autorės įveltas į jos interesų aptarnavimą, sako, kad „Lietuvos teisės aktų nuostatos dėl lietuviškų vardų ir pavardžių rašymo labai stipriai suvaržo žmonių teises“. Vargu bau taip jau labai stipriai. Visos teisės yra su atsakomybėmis. O štai kad „nejudringas“ pavardžių rašymas fundamentaliai pažeidžia tautos teises – apie tai neužsimena joks „žmogaus teisų“ gynėjas.
Visi mini latvius, kurie vieninteliai Europoje „adaptuoja absoliučiai visas pavardes“, tačiau „skliaustuose nurodo ir originalo formą“. Ne vieno mažiau kosmopolitiško emigranto problemas visiškai išspręstų ir Lietuvos apsisprendimas naudotis (taikyti???) tokia praktika – transkripcija į lietuvių raidyną, o skliaustuose – originali pavardės forma. Tai atitiktų ir lietuvių nacionalinius interesus, ir „pasikeitusią politinę situaciją“.
Deja, lietuvių tautos interesai Lietuvos ne tik politikams, bet ir kalbininkams – nė motais. Didžiumai jų. Geriau jie išradinės kokias nori „laiko dvasią atitinkančias“ teorijas ir pseudoteorijas, ims savo 33 sidabrinius ir eis patys bet ves mus visus į nebūtį.
Šiandieninis mūsų politinis elitas niekuo nesiskiria nuo unijinio. Bet Lietuva tąsyk turėjo dar vieną socialinį sluoksnį, iš kurio galėjo atgimti kaip tauta. Dabar lietuviškasis patriotizmas savo grynu pavidalu beišlikęs tik Punske ir Seinuos.
Gal ir iš jų pasijuoksit, rašėjai?              

2009 05 04
9.44. Visas pietinis Lietuvos pakraštys be didelių sunkumų gali matyti Baltarusijos televiziją. Kas pažiūri, tas pamato. Vyksta kažkokio muzikinio šou transliacija. Kaip ir pas mus, kaip ir kituose kaštuose – ansambliai dainuoja ir šoka, komisija komentuoja ir vertina. Ką čia nauja išgalvosi – tokia „laiko dvasia“.
O kas „po ja“? O po ja – visai kita, negu Lietuvoje, dvasia. Ansambliai – tautinių dainų ir šokių arba jų stilium sukurtų padirbinių atlikėjai. Tautiniai drabužiai – lietuviškų ir slaviškų elementų kompozicijos. Dainų melodika – su slaviškom „viršūnėm“, bet baltiškom bedugnėm, ir kas nuostabiausia – slavizmų nuzulintais baltiškais žodžiais: matule, diakui ir pan. Lyg ir žinojai taip esant, bet kai po ilgo laiko vėl susiduri su tokia realybe, ji atrodo tarsi akibrokštas.
Ir jau absoliutus iššūkis – Gedimino stulpai ant karinės choreografinės kompozicijos atlikėjų skydų, šarvų, vėliavų. Bendras paveldas? Bendros šaknys? Tai gal ir bendra ateitis? Sako, jie mielai persivadintų į Litva ir nieko prieš būtų sostinę perkelt į Vilnių.
Kaip jums tai patinka, Lietuvos komjaunuoliai?
Sakot, Varšuva ir čia padėtų, Vilnių sutikdama palikti mums 1791 metų Lenkijos konstitucijos teise?

2009 05 05
10.07. Rinkiminė agitacija Lietuvoje – ištisas nesusipratimas. Reglamento tarsi ir esama. Tačiau jo taikymas toks miglotas, kad iš tiesų negali pasakyt, nei kada kas prasideda, nei kada baigiasi. Tarsi niekada ir nesibaigia – toks įspūdis. Nes vos užėmusios valstybinius postus partijos pradeda rinktis rinkiminius pinigus. Liberalų sąjūdžio vadas susisiekimo ministras E. Masiulis neneigia, kad kelininkai pravedinėja stambias sumas į jo partijos kasą, bet tai jie darą savo noru, o ministras už tai jiems jokių lengvatų nežadąs. Kad partijų finansavimas tokiu būdu turėtų būt uždraustas, įstatymo projektas yra, tačiau jau dabar aišku, kad nebus priimtas.
Konstitucija nurodo, kad atstovauti Lietuvai jokiu lygiu negali asmuo, susijęs su įsipareigojimais kitai valstybei. Už finansinį ryšį su Rusijos piliečiu buvo apkaltintas ir nušalintas vienas Lietuvos prezidentas. Šiuose rinkimuose į Lietuvos prezidento postą dalyvauja Lenkijos valstybei priesaiką davęs asmuo. Vyriausioji rinkimų komisija nesupranta, kokia čia problema ir kur ji!
Pati agitacija televizijose – absurdo spektakliai. Kaip Beketo „Laukiant Godo“. Tai jau nebe asmenų, tai jau institucijos diskreditavimas. Na, nebent šito ir siekiama.

2009 05 06
9.17. Pranešama, kad „Swedbank“ nutarė savo antrinę Lietuvoje reziduojančią įmonę „Swedbank investicijų valdymas“ perkelti į centrinę banko būstinę Švedijoje. Argumentuojama tuo, kad lietuvių specialistai nesugeba deramai valdyti visame pasaulyje investuojamų lietuvių pinigų. Tai, žinoma, švedams naudinga demagogija. O jeigu kas to nelaikytų demagogija, galėtų laikyti argumentu, jog kiekviena sąjunga (šiuo atveju – lietuvių ir švedų bankų „sąjunga“) kliudo išsiugdyti savus specialistus, kurie, kaip žinia, atsiranda tik rimtai ir ilgai dirbant.
Kur kas rimtesnis yra kitas švedų liepinio kaltinti pačius save aspektas: kodėl visi Lietuvos bankai buvo parduoti ir atiduoti į kitų valstybių rankas? Jau ir specialistai sako, kad Lietuvoje maža bėra nuo užsienio bankų nepriklausomo nacionalinio bankų sektoriaus, kuris savo „smegenis“ (valdymo centrą) turėtų Lietuvoje. Juk, kaip sako „Sindicatum Capital international“ generalinis direktorius Saulius Racevičius, „finansų veiklai kompetencija iš tiesų reikalinga ir be jos šalis negali gyventi“, tuo labiau, kad „dauguma dabar kariauja ne šautuvais, o pasitelkę finansines priemones“.
Jeigu kalbėtume iš esmės, švedai naudojasi „finansų krize“, kaltina lietuvių specialistus nekompetencija ir koncentruoja jau perimtų Baltijos šalių bankų valdymą Švedijoje, tik patvirtindami švedų ištarmę, jog tai, ką Švedija bandė daryti XVII–XVIII amžiais militariškai, dabar kur kas sėkmingiau vykdo ekonomiškai. Europos Sąjunga stipriesiems yra patogus ekspansijos instrumentas.
Dar patogesnis jis yra protingiesiems. Tiesą sakant, protingesni visada ir galingesni, jei moka veikti. Kaip sako tas pats S. Racevičius, mūsų valstybinis požiūris į nacionalinį bankų sektorių yra infantilinis. Būtent dėl nuostatos, kad užsieniečiai tvarkosi geriau, viską išsipardavėm. Dabar kai kurie žmonės Lietuvoj jau ima suvokti, kad Lietuva privalo atkurti savo finansinę įtaką pirmiausia atkurdama savo bankus, tačiau valdžiai kol kas tai svetima: ji ir toliau keliaklupsčiauja prieš svetimuosius. 

2009 05 07
8.21. Viskas Lietuvoj katastrofiškai išvėsę. Žmonės tarsi lunatikai ar kitataučiai stebėtojai. Partijos rengiasi rinkimams į Europarlamentą. Ateina, pasiima numeriukus ir išeina. Nacionalinis transliuotojas fakto net nepažymi. Vieši Ispanijos Karalius ir Karalienė. Jeigu ne LTV pusvalandinė transliacija iš Prezidentūros su Karaliaus ir mūsų Prezidento kalbomis, vargu ar daug kas Lietuvoje ir sužinojęs būtų, kad lankėsi vienos seniausių Europos monarchijų pasiuntinys. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkta daugiau negu kukliai. Laikraščiuose – beveik jokių minčių. Jeigu nebūtų kriminalų, vargu bau būtų apskritai apie ką rašyti.
Tai ne finansų krizės ar ekonomikos recesijos pasekmė. Tai kažkas kur kas giliau. Kažkokia visuomeninė depresija, ar kas? Net ir Vyriausybė atrodo visiškai pasimetusi. Įspūdis toks, kad ji tik ir laukia Prezidento rinkimų – galgi ši bus pakeista nauja Vyriausybe?
Tokiame fone bet kokia iniciatyva užgęsta negimus: atrodo kvaila ir ne vietoj.

2009 05 08
11.35. Ką baisiausia paliko okupacija?
Apie tai sakiau dar 1988 m birželio 2 dieną per diskusiją „Ar įveiksim biurokratizmą?“ – paliko kiekviename iš mūsų po mažytį stalinuką. Spaudžiami okupacinės diktatūros, mes nesąmoningai projektavome save kaip antidiktatorių, pagal diktatoriaus paveikslą, deja, tapdami stalinoidais. Tai toks mutantas, kuris mano, kad jam jokie įstatymai ne tik negalioja, bet ir neegzistuoja. Įstatymas yra vienas ir vienintelis – jo valia. Kai šitoks padaras į rankas gauna „žmogaus teises“, pasauly prasideda košmaras, kurį savo nuosavais gyvenimais matuojame ir liudijame kiekvienas, manantys tokiais nesą ir tuo tik dar labiau gilinantys maišatį, nes nelieka jokio pagrindo jokiam susitarimui – bet kokios teisės ir bet kokios visuomeninės tvarkos ištakai. Ir mušamės žmogus su žmogum, grupuotė su grupuote, partija su partija.
Ideologinio prieskonio šiam kruvinam burbuliavimui suteikia pas mus įsikerojęs antikomunizmas, sėkmingiausiai griaunantis visuomenės politinės organizacijos pamatus – politines partijas ir jų nacionalinį bendradarbiavimą. Per tai – ir valstybę

2009 05 09
8.58. „Žmogaus teisės“ sunaikino Europos teisę.

2009 05 10
14.40. LTV „Panorama“ referavo apie Seime įvykusį Lietuvos Seimo narių ir Lenkijos Seimo narių asamblėjos posėdį: Lietuvos parlamentarai padarė priekaištų lenkų parlamentarams, kad nesilaikoma ankstesnių sutarčių ir neleidžiama vienos gatvės pervardinti Antano Baranausko vardu, kad lietuviški užrašai galimi tik mokyklos viduje ir kt. Lenkai padarę priekaištų, kad neleidžiama ne tik dvikalbiai užrašai, – net ir sena lenkų pavardžių rašymo problema nejuda iš vietos. Ir – viskas.
Net jei nežinotum, kas dėjosi Asamblėjos sesijos metu, jau ir iš komercinių televizijų galėjai būti sužinojęs, kad lenkai pirmieji pareikalavo (!) galų gale (!) išspręsti lenkų pavardžių rašymo problemą bei leisti dvikalbius viešuosius užrašus tokiu stiliumi, jog Lietuvos Seimo nariai lenkų elgesį eteryje komentavo kaip kišimąsi į kitos šalies vidaus reikalus. Tai, ką leido sau sakyti Lenkijos delegacijos vadovas parlamentaras J. Kalinovskis, buvo daugiau nei kišimasis – buvo tiesioginis Lietuvos  šantažavimas grasinant Europos teismu.
Galima būtų pasakyti: nekreipkim dėmesio – tai eilinis lenkų šantažas. Tačiau mūsų istorija kupina tokio „dėmesio nekreipimo“ faktų, kurie reiškė labai konkrečią Lietuvos gyvenimo tikrovę: pusės LDK nubyrėjimą po Liublino unijos, Lietuvos virtimą Lenkijos gubernija po 1791 metų Lenkijos konstitucijos, dalies Lietuvos okupaciją po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais ir pan. Kad šantažas nėra eilinis spaudimo veiksmas, rodo tas faktas, jog kitą sesiją bus aptarinėjamas strateginės partnerystės klausimas, t. y. bus einama Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio nurodyta kryptimi: spausti Lietuvą grasinant jai strateginės partnerystės suspendavimu.
Aš būčiau už tai – seniai reikėjo atsisakyti tos pseudopartnerystės, nes iš šio mito laimi tik lenkai, mes ir vėl pralaimim. Jei dabar pajudėjo kelių tiesyba, elektros tilto statyba, tai tik todėl, kad ES skyrė lėšų, kad mes patys nutarėm išeiti į Vakarus per jūrą, nutiesdami kabelį į Švediją. Į NATO įstojom ne su Lenkijos pagalba, nors būtent šia pagalba lietuviams buvo argumentuojamas tos strateginės partnerystės reikalingumas. Lenkai tos „partnerystės“ dėka mulkino mus, stabdydami mūsų susisiekimo, energetikos, prekybos plėtros sprendimus. Atėjo laikas pasakyti ir tai, kad ir savo kultūros klausimus mes norim spręsti savo galva pagal savo nacionalinius interesus.
Verti gero žodžio šioje Asamblėjoje Lietuvos Seimo pirmininkas A. Valinskas bei Lietuvos Seimo patriarchas Č. Juršėnas – vienas J. Kalinovskio spaudimą atmetė iš principo, kitas konkrečiais pavyzdžiais parodė, kad lenkai tik šūkauja apie lietuvių gėrybes Lenkijoje ir lenkų blogybes Lietuvoj, o nei lietuviškų vadovėlių, nei paminklo Berznyke, nei kitų jau čia minėtų klausimų nė nemano spręsti.
Reikšminga, kad J. Kalinovskis dar prieš atvykdamas į Lietuvą paskelbė interviu su grasinimais Lietuvai. Lenkai tai aiškina ta aplinkybe, kad Kalinovskis kandidatuoja į Europos Parlamentą – girdi, taip užsidirbinėja balsus. Tačiau jei jis balsus sau renkasi tokiu būdu, vadinasi turi viltį susilaukti pritarimo ir paramos Lenkijos plačiuosiuose sluoksniuose?
Neabejotinai. Lenkijoje atmosfera prieš Lietuvą kaitinama metodiškai. Vilnius pasidarė organizuotų jaunimo išvykų Meka. Vėl galim laukti įvairių manifestacijų įvairių Lenkijos švenčių progomis.
Ką tokiame kontekste reiškia LTV „Panoramos“ pranešimas apie Asamblėjos sesiją? Vištakumą ar sąmoningą falsifikaciją ne Lietuvos valstybės naudai?

2009 05 11
9.50. Įvyko ketvirtasis Lietuvos kultūros kongresas. Tai vienas iš tęsinį tebeturinčių mūsų Išsivadavimo laikų projektų, ir šiandien dar bent kiek judinantis stingstančius tautos sąnarius.
Pasakyta daug kalbų, išsakyta vertingų minčių ir pasiūlymų. Tačiau jie visi taip ir pakibo ore. Tarsi būtume išklausę dar vienos mokslinės konferencijos prelegentų samprotavimus, dėl kurių privalomumo niekas iš anksto neturi jokių pretenzijų. Nors susirinkta kalbėti apie kultūrą nepaprastai sunkiu ir atsakingu tautai metu, vykstant didžiajam viso pasaulio lūžiui. Aptarti nacionalinio gyvenimo prioritetus ir susitarti bent dėl svarbiausiųjų iš jų įgyvendinimo būdų – toks, turbūt, turėtų būti suvažiavimų, o ne eilinių mokslinių konferencijų uždavinys? Dabar, nors suvažiavimas ir deklaravo bendradarbiavimo su valdžia nuostatą, pastaroji nė nemano pagelbėti išleidžiant bent jau pranešimų ir diskusijų tekstus knyga, kaip tai buvo padaryta 1990 metais po pirmojo Kongreso. Apie tai, kur Kongresas nesutinka su valdžios pozicijomis, nė neužsiminta, nors toks visuomeninis sambūris prasmingas tiek, kiek jis spaudžia valdžią pasukti teisingesnės politikos link. Bet ar ir šitai yra įmanoma, kai Kongreso koncepcija – Lietuvos kultūra, o ne lietuvių tautos kultūra? Kol klausimas nebus suformuluotas būtent taip, tikėtis Kongreso poveikio Lietuvai neverta nepaisant visų gražių mintijimų.    

2009 05 12
10.17. Sakoma, kad apie savo būsimąją Prezidentę mes žinome labai nedaug. O ką žinome apie kitus? – tuos, kurie konkuruoja su Dalia Grybauskaite (beje, dar neaišku, ar Prezidente tapsiančią) ir kurie tikrai liks Lietuvos politikos lauke?
O jei ir žinome ką nors – ką žinom? Kad tas ar ta kažkaip susiję su tarybiniu saugumu? Kad ta ar tas dalyvavo priimant ydingą įstatymą arba kad rėmė kokį nors homoseksualų projektą? Tokių fragmentų gana ir po laikraščius, ir po televizijas, nekalbant apie internetinius komentarus.
O apie jų pažiūras? Apie tai, kaip per visą jų sąmoningą gyvenimą jie elgėsi su gimtąja kalba, ką kalbėjo apie tautą ir gynė jos savastį, ką gero nuveikė šeimos labui – ir idėjiškai, ir konkrečiai? Klausimų apie santykį su eurointegracija, kurią reiktų vadinti moderniąja okupacija, visi iš tolo vengia. Nors kaip tik tai būtų patys įdomiausi debatai. Pasakyk man, kaip tu žiūri į Lisabonos sutartį, ir aš pasakysiu, kas tu.
Ko norėti, kad mūsų rinkimų kampanija lėkšta ir nyki kaip spalio pavakarys.

2006 05 13
10.27. Laikraščiai mirga apie mūsų nacionalinėje erdvėje per kultūros renginius plaunamus pinigus. Neperseniausiai gavau informaciją, kaip tai daroma ir per mūsų renginius užsienyje.
2000 metų gruody Paryžiuje platinamas didelio formato nemokamas apie miesto kultūros panoramą informuojantis laikraštis. Jo pirmajame puslapyje pranešama, kad Théàtre des Champs-Élyzées 2001 metų sausio 8 dieną L. van Bethoveno IX simfoniją diriguos M. Rostropovičius, o ją atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Afišos su šiuo pranešimu išklijuotos visame Paryžiuje, metro stotelėse jos siekia 4 metrus aukščio. Nuostabi reklama!
Lietuvos valstybė renginiui skyrė milijoną litų. Tačiau pinigai skirti M. K. Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms paminėti. M. Rostropovičius diriguoja ir M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Deja, skelbimuose ji net neminima. Nėra juose nė užuominos, kad koncerte dalyvauja ir Kauno choras bei Lietuvos solistai. Greta koncerto rengėjų nepaminėta lėšas renginiui skyrusi Lietuvos kultūros ministerija. Ar tikrai ji nenusipelnė tos eilutės? Tai gal bent M. K. Čiurlionis, kurio gimimo jubiliejaus proga pelnosi Prancūzijos ir Lietuvos kultūros spekuliantai, paminėjimo vis dėlto vertas?
Viską vainikuoja dar viena detalė. M. Rostropovičius – tai deklaravo viešai, tai minėjo ir spauda – koncertą dirigavo nemokamai.
Kur nusėdo mūsų mokesčių mokėtojų pinigai? Kiek jų panašiai išplaunama dabar? Kas turi tikrinti valstybės pinigų panaudojimą po to, kai jie jau buvo paskirti atitinkamai programai?
Čia aprašytas tik vienas faktelis. Š. Nakas yra paskaičiavęs, kiek galėjo būti pavogta per „Kultūros sostinės“ programas. Kiek bylų užvesta tuo pagrindu?

2009 05 14
Visi einantieji į valdžią klykauja apie rūpinimąsi žmogumi. Labiausiai – šiuolaikiniai komunistėliai liberalai. Tačiau vos patekę į kokį krėslą, visom savo įgaliojimų galiom puola veikti prieš žmogų.
Ką tik paskelbta, kad vėl trumpinami geležinkelių maršrutai. Žmonės aiškina, kad nukirtus tą ar tą ruožą miestelis sunaikinamas. Vietovė pamažu miršta. Tai reiškia, kad ne tik žmonės, važinėjantys tuo ruožu, yra valstybės išduodami ir paliekami rinkos stichijai, bet ir nacija naikinama – nuvaroma nuo žemės toje susisiekimu nesujungtoje erdvėje.
Kodėl taip elgiamasi? Girdi, todėl, kad linijos neapsimoka, t. y. neduoda pelno. Yra daugybė dalykų, kurie neduoda pelno, bet mes užsiimam ta veikla, nes ji palaiko gyvybę, leidžia pelno siekti kitur. Pelningos yra prekinių pervežimų geležinkelio linijos. Tačiau jų pelnu padengti nepelningųjų keleivinių ruožų negalima – tai draudžianti Europos Sąjungos direktyva. Kai nebuvome Sąjungoje, galėjom dengti, o kai už žmogaus teises plušanti ES pradėjo tvarkyti mus – uždraudė? Klausimėlis šia proga toks: kokių žmonių teisėmis rūpinasi ES, marindama Lietuvą gabalais? Tų, kurie turi eurų ir dolerių ir gali nupirkti kiaulidėms tinkamas šiaurines mūsų žemes ir poilsiavietėms – pietrytines?

2009 05 15
10.03. Atėnų priemiestyje vėl – jau keliasdešimtą kartą nuo 1954 metų – į kasmetinį vadinamąjį Bilderbergo susitikimą susirinko įtakingi pasaulio politikos ir verslo asmenys. Dešimtys policininkų neleidžia priartėti prie viešbučio ne tik žurnalistams, bet ir gyventojams, prie pusiasalio krantų patruliuoja Graikijos karo laivyno laivai ir narų valtys, du naikintuvai ir sraigtasparniai.
Šiemetiniame susiėjime dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas Ch. M. Barosas (J. M. Barroso), Ispanijos karalienė Sofija ir Nyderlandų karalienė Beatričė, Pasaulio banko prezidentas R. Zoelikas (R. Zoellick), JAV iždo rektorius T. Heitneris (T. Heithner) ir kiti.
Pirmasis susitikimas buvo surengtas siekiant suvienyti Europos ir JAV elito viršūnėlę. Nuo to momento „pasaulio vyriausybės“ svajonės ėmė virsti tikrove.
Suprantama, tai dar ne Pasaulio vyriausybė. Tačiau pramanai ir gandai nėra be pamato: tai, kas aptariama ir sutariama Bilderbergo (nuo viešbučio, kuriame įvyko pirmasis susirinkimas, pavadinimo) kasmetiniame posėdyje, labai stipriai priklauso tolesnės pasaulio elito mintys ir veiksmai. Baigiantis finansinio kapitalizmo erai ir dolerio kaip pasaulio rezervinės valiutos viešpatavimui bilderbergeriai, atrodo, turi apie ką pamąstyti labai stipriai. Jeigu dar gali.

2009 05 16
10.59. Nežinau, kaip vadinti šį reiškinį. Žinau, kad susilauksiu prieštaravimų tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Vieni vadins bandymu kurti dar vieną sąmokslo teoriją, kiti vadins tai spekuliatyvia prielaida ir reikalaus sociologinių tyrimų, patvirtinančių tai, ką sakau. Tačiau faktas yra akivaizdus: gyvenimas Lietuvoje (ir pasaulyje) vertinamas ne valstybės, o asmens kriterijumi. Pirmenybė atiduodama atskiram žmogui, o ne jų visumą sudarančiai visuomenei ir jos juridiniam faktui – valstybei. Todėl kalbos apie bendrąjį gėrį, visuotinį gėrį ar dar ką nors kolektyviška yra beveik nebepadorios, bent jau naivios. Bendras turtas, visuomenės nuosavybė, valstybės turtas – antrarūšiai ir antraeiliai dalykai (žemę kaip turėtą kažkur kitur nuosavybę galima grąžinti ir iš nacionalinių parkų – juk buvo toks siūlymas?!), užtat privati nuosavybė – šventa, ir net paėmimas visuomenės reikmėms (yra tokia Konstitucijos nuostata) yra beveik neįvykdomas žygis. Apie teismų džiungles, kuriose manipuliuojant viešojo intereso neapibrėžtybe išplaunamas bet koks valstybinis kriterijus, neverta nė šnekėti. Užtat nei dviguba pilietybė, nei tikrinių vardų rašymas, nei nacionalinė kalbos sistema – jokios problemos: žmogus turi teisę daryti, kaip nori.
Tai – akligatvis. Klampynė. Akivaras.
Kol nepasakysim, kad yra tokia mūsų viešojo mąstymo problema ir nepabandysime apsibrėžti mąstymo kriterijų, po to aiškiai  sudėliodami apsisprendimų prioritetus – nieko naujo nebus. Mes ir toliau grimsim į akivarą, kol jis užsivers virš mūsų su jau ir taip gęstančia saule.
Bėda ta, kad „globalizatoriams“, o iš esmės –  šiuolaikiniams imperialistams – tokia mūsų padėtis visiškai priimtina.
Išeitis – mūsų pačių sukilimas prieš savo pačių mąstymo infantilizmą ir jo kuriamą maišatį.

2009 05 17
10.28. Nuo liepos pirmos knygų leidėjai mokės 19 proc. PVM. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad tekstai, svarbūs kaip nacionalinės kultūros kapiliariniai reiškiniai (autorių savo lėšomis išleidžiami eilėraščių, prozos bandymų rinkiniai, prisiminimai ir kiti lokaliniai literatūros faktai) nebegalės funkcionuoti – leidyba pasidarys pernelyg brangi. Nukentės visi rajoniniai ir regioniniai leidiniai, ne vienas jų bus priverstas užsidaryti. Praktiškai nebeįperkamos pasidarys lietuviškos poezijos ir prozos knygos, o meno dalykai – išvis. Juk jeigu jau dabar Dantės „Dieviškoji komedija“ kainuoja 120 litų, tai kas po liepos 1?
Ką leis leidėjai? Tik tai, kas duoda pelną – užsieny skandalingai pagarsėjusias knygas arba kokias nors meilės istorijas – tos visada turėjo savo „skaitytoją“.
Ką tuo klausimu mano valdžia? Ministras Pirmininkas A. Kubilius sako: knyga kainuoja vidutiniškai 30 Lt. 19 proc. PVM ją pabrangins pora litų. Tai kur problema?
Problema, p. A. Kubiliau, tamstos galvoj: net britai knygoms netaiko PVM, beveik visur jis lygus 0, tik lietuviai čia pirmūnai, savo rankomis kapojantys tautos kultūros šaknis.

2009 05 18
9.53. Vakar po pusiaunakčio paskelbta: kadangi į rinkimus atėjo daugiau kaip pusė rinkėjų, o atėjusiųjų žymiai daugiau kaip pusė (per 60 procentų) pasisakė už Dalią Grybauskaitę, ji tapo naująja Lietuvos Prezidente.
Dalia Grybauskaitė atėjo kaip tvarkos darytoja – su tais pačiais pažadais, kaip Rolandas Paksas, tik kitais žodžiais pasakytais. Žodžiai pagaliau čia ne tiek svarbu, svarbu žmogaus laikysena, o ji vienareikšmiškai tapati nušalintojo prezidento laikysenai. Žmonės valdžių jau įvaryti į kampą, todėl alternatyvų „kietai rankai“ praktiškai nebuvo.
Ar Prezidentė tesės pažadus – matysim neilgai trukus.
Ką aš žinau apie jos politines ir idėjines pažiūras? Beveik nieko. Išskyrus tai, kad ji bus už kuo didesnę Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą ir agrarinio sektoriaus visišką  komercializavimą: dabar jis esąs socializmo bastionas.
Tačiau jei ji iš tiesų imsis tvarkos ir bent vienoj vietoj ją padarys – Lenkiją ir lenkus Lietuvoje pastatys į jiems deramą vietą – aš Prezidentę paremsiu.

2009 05 19
12.25. Savaitraštis „Atgimimas“ referuoja apie gegužės 5 d. Lenkijos „Rzeczpospolitoje“ paskelbtą pokalbį su keletu Lenkijos politikų apie tai, kokio požiūrio turėtų būti laikomasi santykiuose su lenkais užsieniuose.
Iš to, ką šneka „pokalbis“, nekyla abejonių: lenkai suka rusų keliu ir tautiečius užsieniuose ima vertinti kaip spaudimo priemonę šalims, kuriose lenkai gyvena, t. y. lenkai, kaip ir rusai, verčiami „penktąja kolona“.
Pokalbininkai (Lenkijos Seimo nariai ir institucijų vadovai, visuomeninių organizacijų vadovai) operuoja mokyklų, kalbos ir rašto, nuosavybės ir kitais panašiais faktais, tačiau kalba iš esmės apie geopolitinius interesus. Ryškiausias faktas – Lietuvos ir Baltarusijos traktavimas: Baltarusijoje lenkai, pasirodo, neturi beveik jokių problemų – Lukašenka nerodąs jokių antilenkiškų nuotaikų; Lietuvoje – priešingai: Valinskas, pareiškęs pageidavimą baigti praktiką, „kai tarpvalstybinis vizitas primena mokinio teisinimąsi prieš mokytoją“ (lietuvių Seimo narių prieš lenkų Seimo narius), lenkus papiktino, nes lenkai Lietuvoje „netinkamai traktuojami“. Kodėl? Todėl, kad Šalčininkuose yra statoma lietuviška mokykla, nors ten 70 proc. gyventojų lenkai (o nelenkai gali eiti į lenkiškas mokyklas), kad neleidžiam gatvių pavadinimų rašyti nevalstybine kalba, kad pavardžių Lietuvos valstybės dokumentuose negalima rašyti lenkiškai, kad suabejota Lenko kortos teisėtumu ir pan. Galima įsivaizduoti, kas būtų dėjęsi, jei dėl įsipareigojimų Lenkijos valstybei būtų atimti mandatai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose išrinktiems Lietuvos Seimo nariams su Lenko korta arba neleista Prezidento rinkimuose dalyvauti tokią pat kortą turinčiam V. Tomaševskiui. Nors analogiška Lietuvio korta ar lietuvio pasas Lenkijoje būtų užvėrę lietuviams visas valdžios duris.
Kodėl visur kitur yra gerai, blogai ir blogiausia – tik Lietuvoje?
Todėl, kad kitur nenuolaidžiaujama, o Lietuvoje – padlaižiaujama. G. Kirkilui pagrasino nestatyti elektros tilto, jei neleis įkurti Balstogės universiteto filialo – tas ir leido. Nors tiltas nepajudėjo, kol neįsikišo ES. Kaip guma jis tįsiamas ir dabar.
Todėl „pokalbininkai“ daro išvadą: reikia spausti visais būdais. Svarbiausia – nepavargti.
„Rzeczpospolitos“ publikacija – ženklas Lenkijos nacionalistų visuotinei mobilizacijai.

2009 05 20
10.36. Pristatydama naują Lietuvos Prezidentą, „Rzeczpospolita“ straipsnyje „Naujoji Lietuva žvelgia tik į Vakarus“ subtiliai nurodinėja, ko norės iš Dalios Grybauskaitės.
Jie, lenkai, tikisi, kad naujoji Prezidentė nebus tokia rusofobiška, kad blokuotų ES derybas su Maskva, neguldys galvos dėl „vargšų“ ukrainiečių ir gruzinų, o ieškos draugų Vakaruose, bet nebus ir tokia „pragmatiška“, kaip Berluskonis su vokiečių socialdemokratais.
„Pozityvių permainų gali tikėtis ir Lietuvos lenkai. Ponia Grybauskaitė priklauso kartai, kuri nebuvo auklėta iš antilenkiškų istorijos vadovėlių. Ji keletą metų praleido Briuselyje, todėl kitaip žvelgia į mažumų problemas nei dauguma Lietuvos politikų. Šie bijo įgyvendinti mums seniai duotus pažadus net tokioje menkoje srityje kaip lenkų pavardžių rašymas“.
Kad lenkų pavardžių rašymas Lietuvoje lenkų raidynu nėra „tokia menka sritis“ ir kad ji siejasi ne tik su Lenko korta kaip aksomine Lenkijos pilietybe Lietuvos valstybės teritorijoje, lenkai puikiai supranta. Manytina, tai supranta ir D. Grybauskaitė. Kad spaudimas, tegul ir švelnus, rodo lenkų baimę Lietuvos Prezidentę tai suprantant – neabejotina.

2009 05 21
10.35. Atrodo: „Rzeczpospolita“ pradūrė oficialiųjų Lietuvos ir Lenkijos santykių burbulą ir Lietuvoje: „Lietuvos žinios“ paskelbė Palmyros Krupenkaitės straipsnį „Kas formuoja lenkų požiūrį į lietuvius“. Visiškai sutikčiau su probėgom pareikšta, bet pamatan gulančia autorės nuomone, jog tai didžiausia dalimi „Lietuvoje gyvenančių lenkų“, liepsnojančių patologine neapykanta lietuviams ir, matyt, randančių, kas jų klausosi Lenkijoje, nuopelnas. Jie, pasigviešę į Lenkijos įvairių organizacijų Lietuvon transportuojamą turtą, klykia kaip išmanydami, kad iki baltumo iš užuojautos įkaitę lenkai Lenkijoje suaukotų dar daugiau. Ir iš valstybės iždo skirtų. Aptarnauja šį malūnėlį sensacijų trokštanti žiniasklaida. O ta atmosfera negali nekvėpuoti politikai, kurie vardan balsų rinkimuose žinom iki ko yra pasirengę nusiristi. Ypač – girdėdami priekaištus, kad „laižo Lietuvos valdžiai užpakalį“.
Kas kam ką laižo, Lietuvoj gyvenantieji žino. Pastaruoju metu Lietuvos valdžią parklupdžiusio servilizmo mastų anksčiau nė įsivaizduoti niekas nebūtų bandęs.
Tai kas tada kaltas iš tiesų?
„Esate mano priešai, Lenkijoje jums geriau su manim nesusitikti“, rašo vienas internautas.
„Kreipiuosi į visus, kuriems rūpi broliai lenkai Lietuvoje“, –  VIENINGAI MUŠKITE TUOS LIETUVIUS. Tai lenkų tautos priešai“, rašo kitas.
Nelaikyti tokių kalbų tautos balsu būtų lengvapėdiška kvailystė. Taip verčia galvoti netgi tų internautų dėstomi argumentai: „Žinojimas, kad lietuviai niekina mane ir mano brolius, lėmė mano, mano šeimos, mano draugų ir mano darbuotojų bei kaimynų požiūrį į juos. Jis labai PRIEŠIŠKAS ir NEDRAUGIŠKAS, nes lietuviai nubrėžė atskirties liniją“. Čia pakankamai artikuliuota kalba išsakyta tai, kas glūdi kiekvieno lenko gelmėse: jie, lietuviai, paskelbdami apie savo teisę gyventi lietuvių valstybėje, nubrėžė atskirties liniją, pasitraukė iš ilgus amžius lietuvius dusinusios sąjungos – tai toks įžeidimas ir pažeminimas, kuris nebus užmirštas niekada, o bet kuris buitinio nedraugiškumo gestas bus priimamas kaip lenko įžeidimas, leidžiantis lietuvį laikyti asmeniniu priešu ir skelbti jį esant lenkišku ir valstybiniu apskritai.
Ką daryti?
Tai, ką pradėjome: pažvelgti tiesai į akis.
Sunkus bus šitas žiūrėjimas. Bet jis, ačiū Dievui, prasidėjo: Lenkijos ir lenkų priešiškumo Lietuvai tema nebenutylima, melo burbulas sprogo.
Ką turėtume surasti savyje? Turėtume surasti nacionalizmu, bent jau patriotizmu paremtą valstybinį Lietuvos požiūrį į Lenkijos ir lenkų nuolatinį spaudimą ir priekabiavimus bei bendradarbiavimo sabotavimą. Gana melo apie Lenko kortą, apie Lietuvos lenkų skriaudimą, apie jų teisių per lenkiškų pavardžių rašymą griauti mūsų raidyną ir literatūrinės kalbos sistemą. Susikalbėjimas su lenkais ir Lenkija vienas: nacionalizmas prieš nacionalizmą.
Po to ateis sunkus lygiateisio susitaikymo procesas.
Priešingu atveju mes kapituliuosim prieš Lenkijos imperializmą dar kartą. Šįsyk, ko gero, galutinai.
Trauktis neturim kur.

2009 05 22
11.25. Ar iš LEO LT istorijos bus suvokta esminė jos pamoka: esama tokio nacionalinio turto, kuris negali priklausyti niekam kitam, tik valstybei, t. y. mums visiems.
Abejoju, ar LEO LT bus „perskaityta“ būtent taip.
Nes valstybė kaip mūsų bendrumas mūsų sąmonėje nebeegzistuoja. Būtent sąmonėje, lietuvių savęs suvokime, slypi visos didžiosios mūsų nelaimės. Mąstome save kaip atskirybę, kaip asmenį, o ne kaip tam tikros visumos dalį, save pastatydami prieš visa, kas neatitinka tavo nuomonių, polinkių, įsitikinimų, interesų, o kad virš tavęs yra tavo genties ir tavo žemės bendrybės – ne, iki tokio „žemo lygio“ nusileisti mes nė vienas negalim, nes čia – pragaras, marazmas, purvas ir visokia, kokia tik įmanoma, bjaurastis, bet kadangi tikim tiesą kažkur gal ir esant, tai ir matom išsigelbėjimą arba Vakaruos, arba Rytuos, arba Žmogaus teisių teisme ar dar nesvarbu kur, bet – kitur. Kad čia reikia daryti tvarką pagal savo protingumą – ne, nėra laiko, per daug reikalauja jėgų, geriau išvažiuosiu paieškot, kur daugiau moka, kur žmoniškiau vertina, kur greičiau pasidarysiu karjerą ir pan.
Taip ir darom.
Niekindami vieni kitus tuntais lekiam į pasaulio pakraščius, palikdami tuščius kaimus, Lietuvos žemės plotus, išsiparduodami žemes, keikdami savo valstybę ir leisdami likusiems „prie lovio“ sriuobti iš jo kiek telpa. Kas ką užsigrobė Lietuvoj – tas įsitvirtino kaip nuo kitų nepriklausomam pasauly – bute su spynom, sodybose su piktais šunim, paežerėse su spygliuotom vielom atitvertais vandenimis: – nes „nuosavybė šventa“. Kad ji tau tenka pagal visuomeninę sutartį, kartais giminės palikimų sąlygotą, kartais įsigytą – ne, iki tokios „metafizikos“ ne tik mafijozis, bet ir aukščiausio rango liberalas niekada neleis sau „nusifilosofuoti“, nes jis ne tik žodyne, net giliausiose smegenų raukšlelėse tokios sampratos nesama ir nebus.
Viskas Lietuvoj šiandien taip suskaldyta į individų pasaulius pradedant nuojautomis baigiant turtu, kad kalbėtis apie kokį nors nacionalinį bendrumą netenka.
Nors tikrovė primygtinai reikalauja nacionalinio banko, kuris be užsienio bankininkų kišimosi į mūsų reikalus galėtų administruoti kad ir tas pačias ES skiriamas lėšas ar finansų krizės įveikimo fondų paskolas.
Nors absurdas yra iš valstybės lėšų finansuoti studijas (netgi privačiose aukštosiose!) be jokių atodirbio valstybei įsipareigojimų. Kam toks finansavimas su mūsų laisvo gyvenimo sampratomis – kad jaunimas greičiau ir sėkmingiau emigruotų?
Nors absoliutus absurdas buvo išparduoti valstybės, t. y. mums visiems priklausiusį, turtą taip, kad kokiam didesniam nacionaliniam projektui nebeįmanoma sutelkti mums visiems priklausančių pinigų.
Jeigu LEO LT buvo ir nacionaliniais sentimentais pagražintas (valstybės ir nacionalinio privataus kapitalo sąjunga), tai dabar aišku, kad privatus kapitalas, kad ir koks jis didelis ir „patriotiškas“, niekada nebus altruistiškas, visada bus grobuoniškas ir nesiskaitys net su tautos interesais, jeigu kils reikalas apsispręsti tarp pelno ir tautos: tautos labui privatus negali apsispręsti iš principo, nes jis privalo plėstis, o tauta visada reikalaus aukotis, nebūtinai siekti pelno. Tą reikalavimą aukotis aukštesnių už pelną vertybių labui gali leisti sau tik valstybės valdomas kapitalas: gaudamas mažesnį pelną laimėti, pavyzdžiui, tautos pasitikėjimą.
Ar LEO istorija pakankamai aiškiai parodys, kad valstybė nepakeičiama netgi turto valdymo srityje?
Vargu bau. Nes akcentuojami visai kiti dalykai: kad projektas pradėtas be konkurso (o jis pradėtas taip būtent dėl nacionalinio kapitalo protekcionavimo), kad VP Vakarų skirstomuosius tinklus įsigijo neteisėtai ir pan.

2009 05 23
Rinkimų į Europos parlamentą kampanija vyksta neįtikėtinai vangiai. Jei ne LTV laidelės, galėtum manyti jų nė nesant. O ir „diskutantai“ tose laidose apie galimus savo darbus kalba iš tokių „bendro išsilavinimo“ aukštumų, kad tik sustiprina žmonių nuomonę, jog nieko tie europarlamentarai ir negali, išskyrus galimybę patiems pasinaudoti nežmoniškai dideliu kiekvieno asmeniniu biudžetu (paskaičiuota, kad vieno europarlamentaro išlaikymas kainuoja apie 5 mln. litų per metus), kurio nemažą dalį jis gali susitaupyti. Pretendentų į europarlamentarus kalbos diskredituoja tą ir taip ne itin autoritetingą mūsuose pareigybę, galima sakyti, visiškai.
Kalti dėl to ir pirmosios kadencijos mūsų pasiuntiniai. Jie net nebando sudaryti vaizdo, kad buvo Lietuvos pasiuntiniai. Jie ir atstovauja save, geriausiu atveju – savo partiją, na, ir bendriausiais žodžiais – Lietuvą. Bet ką konkrečiai tai Lietuvai padarė, nuveikė – jokios informacijos. O kad jie visi kartu kažką darė kaip mūsų atstovai – tokios net minties nekyla.
Pagal visus požymius – daug rinkėjų balsuoti neateis. Rinkimai bus katastrofiškai nereprezentatyvūs.

2009 05 24
12.07. Galima būtų sutikti su Sokratu, kad turgus – pati geriausia vieta pamatyti vienoj krūvoj tiek tau nereikalingų daiktų. Galima būtų, jeigu nereikėtų lašinių, batų ar automobilio, kurie čia kainuoja dvigubai pigiau, negu visose maksimose ir kituose marketuose. Turgus – šeimos biudžeto taupykla.
Galima būtų neiti turgun, jeigu nepasiklausinėtum, iš kur tos prekės ir kodėl jos čia pigesnės? Taigi didžiuma jų, pasirodo, iš Lenkijos. Pradedant vaikų drabužėliais, kelnėm ir striukėm, baigiant indais ir laikrodžiais. Lietuvos turgūs – Lenkijos turgų filialai. Na, šiek tiek ir Kinijos.
O kodėl prekės čia pigesnės? Ogi todėl, kad Lenkijos smulkusis gamintojas turi tokias sąlygas, apie kurias lietuvis nė svajoti negali. Užtat lenkas, valstybės remiamas, skverbiasi Lietuvos rinkon ne tik su žemės ūkio produktais, bet ir su pramone.
Ir dar dėl ko verta nueiti turgun. Kad sužinotum, ką vyrai aptarinėja pirtyje, kuri viena kita dar išsilaikė: ogi kiek laiko prezidentaus Grybauskaitė. Tai kiek gi? Tai va: jeigu jos nenukals po metų dviejų, tai ji Lietuvą valdys abi kadencijas.

2009  05 25
10.37. Lietuva – Europos strateginis taškas nuo pat antrojo tūkstantmečio pradžios. Tą faktą bene idiotiškiausiai liudija šiandieniniai Rytprūsiai – Rusijos karinis anklavas šiuolaikiniuose Vakaruose.
Pažvelkim į savo žemę šiuo aspektu!
Ir ką pamatysim? Ištisi karų pėdsakai. Iki grandiozinių paminklų.
Visų pirma – pilys palei Nemuną, nuolat atrėminėjusios kryžiuočių antpuolius. Plentas palei nemuną dešiniajame krante – Didysis lietuvių karo kelias. Kauno pilis, kuri turėtų būt atkurta kaip kryžiuočius sulaikęs bastionas. Kauno fortai – Rusijos didžiosios okupacijos atsparos taškas. Vilniaus požeminiai įtvirtinimai – Lenkijos okupacijos ir pretenzijų paminklas. Pajūrio dzotai ir kiti įtvirtinimai. Turim ištisus turistinės traukos kompleksus, jau galimus panaudoti pagal paskirtį. Kiek dar Lietuvoj nesunaikintų bazių, kurias rusai paliko, pasitraukdami 1993-iaisiais!
Visa tai dar beveik niekam nereikalinga. Nėra valstybiško požiūrio į šitą mūsų dramatiškąjį paveldą, jis dūla kaip ir dvarai ir kiti lietuvių plikšiams neįkandami ir pritaikymo neturintys objektai – visi ir kiekvienas užsiėmę tik išgyvenimu arba kuo geresniu gyvenimu sau.

2009 05 26
11.01. Kai klausiama, kur šiandien mūsų Nepriklausomybė, atsakoma paprastai taip: turėjom nueiti į Vakarus, kad išmoktume nevogti, nekyšininkauti, neparsidavinėti.
Kitaip sakant, pripažįstama, kad savo Nepriklausomybę išvogėm ir išsipardavėm. Ar mokomės taip nebedaryti? Kaip naujoji priklausomybė mus to moko?
Gal tai ir būtų svarbiausias šios dienos darbas – ieškoti ir rodyti visiems, kaip vyksta šis istorinis procesas? Jeigu vyksta.

2009 05 27
9.14. Europos Komisijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad Rytų Europos emigrantai atneša Europos Sąjungai 5 milijardus eurų kasmetinių pajamų. Ūkio krizės sukelta migracijos banga gali atnešti dar 50 mlrd. eurų.
Nuo 2004 iki 2007 metų į senąsias ES šalis atvyko daugiau kaip du milijonai žmonių. Daugiausia žmonių išvyko iš Rumunijos (7,2 proc.), Bulgarijos (4,1 proc.), Lietuvos (3,8 proc.) ir Lenkijos (3,4 proc.). Didžiuma imigrantų Vakarų Europoje – lenkai ir rumunai.
Buvo baiminamasi, kad imigrantai labai pakeis vakariečių darbuotojų sąlygas. To neatsitiko. Pablogėjo tik mažiausiai apmokamų darbuotojų, t. y. svetimtaučių, dirbusių nekvalifikuotą darbą, padėtis. Taigi, naujieji imigrantai konkuravo su imigrantais, o ne senbuviais.
Europos Sąjunga Vakarų Europai ekonominiu požiūriu buvo absoliučiai naudinga. Tuo labiau, kad ir kultūriškai eurorytiečiai integravosi be problemų ir nekėlė pavojaus, kokį kėlė musulmonai.
Kokias geopolitines išvadas implikuoja šie faktai?
Jeigu iš tiesų JAV bankų krizė buvo tik dolerio apvalymo operacija ir JAV, kaip tvirtina B. Obama, jau stovi ant pakankamai tvirto finansinio pamato, jeigu ES didžiosios valstybės „krize“ pasinaudojo irgi puikiai, per vadinamąjį protekcionizmą atgal į nacionalinę erdvę sutraukdamos užsieniais pasinaudojusius savo valstybių finansus ir monopolijas, tai iš visos šios „valdomos demokratijos“ proceso pralaimėjo tik vadinamosios pokomunistinės šalys.
Ką mes kada nors galėsim ir turėsim pasakyti apie savo metą? Kokio masto ekocidas ir genocidas buvo ir tebevykdomas?

2009 05 28
Tiesos nelygiavertės: vertingesnė ne ta, kuri teisingesnė, o ta, kuri turi daugiau galių, t. y. pripažinimo. Kuri yra nugalėjusi. Iš čia – visos politikos.

2009 05 29
10.34. „The Financial Times“ praneša, kad, remiantis informacija iš Brazilijos centrinio banko, artimiausiu metu turi susitikti Brazilijos ir Kinijos centrinių bankų vadai ir tartis dėl atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis nebesinaudojant dolerio paslaugomis.
Galimybė atsisakyti dolerio kaip rezervinės valiutos pradėta svarstyti balandžio mėnesį vykusiame G-20 susitikime. Tada nieko konkretaus nenutarta.
Tačiau jau praėjusių metų rugsėjo mėnesį Brazilija ir Argentina buvo susitarusios dėl tarpusavio atsiskaitymų pesais ir realais, nors ir buvo palikusios galimybę, esant reikalui, atsiskaityti doleriais.
Kada ir kaip bus paskelbta, kad doleris – tik viena iš nacionalinių valiutų – nežinia. Tačiau dolerio eros pabaiga artėja neišvengiamai.

2009 05 30
10.56. Dar vienas šiuolaikinių komjaunuolių „projektas“: nebespausdinti „Valstybės žinių“– esą, gana elektroninio jų varianto. „Idėją“ pateikė Vyriausybės teisingumo ministras R. Šimašius, buvęs Laisvosios rinkos instituto prezidentas. Taip, esą, bus sutaupyta keletas milijonų litų. Kad nukertamas didžiulis kultūros klodas – argi ši neskaitančiųjų sąmonė pajėgi suprasti?
Tiesą šnekant, ne taupyme, atrodo, ir reikalas. Jau kuris laikas tai vienoj, tai kitoj informacinės erdvės ląstelėj – laikraščiuose, televizijose, radijuje – pasigirsta tarsi informacijos, tarsi prielaidos, tarsi gandai, susiję su „Valstybės žinių“ leidyba, ir visų pirma su pastatu: kiek kainavo, kiek atsieina išlaikymas, kokios darbuotojų algos, kam dar nuomojamos patalpos ir pan. Nebeleisti „Valstybės žinių“ jų dvidešimtį metų ėjusiu „popieriniu pavidalu“– tai panaikinti redakciją, o panaikinti redakciją – tai palaisvinti pačiame Vilniaus centre esantį pastatą. Kas jį nusižiūrėjo?
Kaip ir visos svarbiausių pastatų Vilniuje „privatizavimo“ korupcinės schemos, ši taip pat pradedama nuo visuomenės sąmonės užmigdymo.

2009 05 31
9.15. Niekam ne naujiena ir niekada nebuvo kitaip: savi ir svetimi skiriami savus mylint, svetimų – ne. Tas savų–svetimų skyrimas eina ir per rasinius tautinius, ir per idėjinius politinius, ir per visokius kitokius santykius. Dvigubų standartų taikymas yra neišvengiamas. Tačiau vengtinas. Iš čia kyla etika ir moralė, orumas ir pagarba.
Kadangi Algirdas Brazauskas sutapatintas su „anais laikais“, komunizmu, okupacija ir Rusija, o Vytautas Landsbergis – su Nepriklausomybe, išsivadavimu ir Vakarais, visai suprantama, kas viešojoj opinijoj net psichologiniam lygy laikomas savu, o kas ne. Pusiausvyros į šį padalijimą šiek tiek įneša ta aplinkybė, kad kaip asmuo A. Brazauskas vertinamas palankiau, o V. Landsbergis nepalankiau: vienam priskiriamas susilaikymas ir atlaidumas, kitam arogancija ir kerštingumas. Žinoma, „svetimųjų“ stovykloj šitie požiūriai įvairiai interpretuojami, teikdami peno begaliniams ginčams. Tiesa vis dėlto tokia: kas leistina Vytautui Landsbergiui, tas neleistina Algirdui Brazauskui. Net ir dėl to, kad šis gali sau to neleisti, o anas – ne.
Iš tos operos yra ir neseniai per LNK parodyta laida, analizuojanti, kodėl Algirdas Brazauskas nestojo į Baltijos kelią. Nors niekada, pavyzdžiui, nebuvo patyrinėta, kodėl Vytautas Landsbergis vis kur nors išvažiuodavo, kai Lietuvoj reikėdavo spręsti kokius nors svarbius personalinius pakeitimus.
Laidoj A. Brazauskas aiškina, kad tą dieną jis buvo prie darbo stalo – nuolat kas nors skambinęs iš Maskvos ir jis tiesiog fiziškai negalėjęs pakilti. Gera kalbėti tiems, kurie tuo metu buvę neatsakingi už Lietuvą, o jis buvęs aukščiausias pareigūnas vertinant pagal ano meto juridiką; jis jautęs atsakomybę. Atgimimo laikų veikėjai laidoje reiškia savo nuomonę apie įvykius, kuri nesutampa su buvusio pirmojo LKP CK sekretoriaus aiškinimais. Iš viso to – tegul ir švelniai – seka, kad Algirdas Brazauskas meluoja ir yra dar kartą pasmerkiamas. Laidos išvada: net ir dabar Algirdas Brazauskas nepajėgia pasakyti tiesos.
Kas turėjo tapti ta tiesa? Prisipažinimas? Koks? A. Brazauskas ne kartą buvo aiškinęs, kodėl neatėjo į Baltijos kelią, ir nauja, ką jis pasakė, buvo tai, kad jam grasino. Tai būtų verta apsvarstyti laidoje. Tačiau nagrinėjama ne tai. Tai kam ji? Baltijos kelio 20-mečiui? Bet jis dar tolokai…
A. Brazauskas neseniai viešai pranešė, kad nesusidoroja su vėžiu. Ar televizijai nėra žinoma, kad A. Brazauskas tuoj išvyksta į Londoną dar vienai itin sunkiai operacijai? Jeigu žinoma, tai laida – „maža dovanėlė“ buvusiam Prezidentui?
Visi istoriją kūrę žmonės daug pakėlė. Jų dalia viską iškęsti, tramdant jausmus ir slopinant asmeniškumus. Pats svarbiausias dalykas istoriją lemiančiam asmeniui – pasirinkti galimybę nedaryti bloga, jeigu tik ta galimybė yra, tegul ir pati mažiausia. Tačiau ar ta taisyklė negalioja kiekvienam?